M. A. pagal BK 138 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-60/2013 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00025-2005-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.2.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

gynėjui advokatui Daliui Mecelicai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu M. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – septynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo jo sulaikymo pagal Europos arešto orderį, t. y. 2010 m. gruodžio 21 d., iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsniu, iš M. A. valstybei priteista 3409 Lt proceso išlaidų, turėtų dėl jo ekstradicijos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis pakeistas. M. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies bei 140 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo jo sulaikymo pagal Europos arešto orderį dienos, t. y. 2010 m. gruodžio 21 d., iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2012 m. liepos 5-osios); kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2004 m. balandžio 18 d., apie 8.00–9.00 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su E. A., iš anksto susitaręs sumušti ten buvusius M. Z. ir M. P., tyčia rankomis ir kojomis bei atsineštu pagaliu sudavė M. Z. ne mažiau kaip dvylika smūgių į veidą, nugarą, dešinįjį dilbį, juosmenį, dešiniąją šlaunį, dešinįjį kelį, kairiąją blauzdą, kairės plaštakos III pirštą, kaktą, pakaušį, padarė jam nubrozdinimus ir kraujosruvas – nežymiai sutrikdė M. Z. sveikatą, tyčia sudavė M. P. rankomis ir kojomis bei atsineštu pagaliu ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą bei abi rankas, padarė jam odos nubrozdinimus galvoje, kairėje rankoje, poodines kraujosruvas abiejose rankose, dvi muštines žaizdas galvoje su viršutinio kairio kandžio išmušimu bei apatinio žandikaulio lūžimu – taip nesunkiai sutrikdė M. P. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, M. A. veiką kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktas), atsižvelgęs į tai, kad E. A., smogdamas peiliu ar nulaužto peilio geležte nukentėjusiesiems į kaklo, krūtinės sritis, veikė konkretizuota tyčia, t. y. norėjo atsiradusių padarinių, o M. A. tyčia dėl smurto veiksmų ir padarinių buvo neapibrėžta; bendrininkų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. M. A., sutikdamas su E. A. veiksmais, išreiškė savo tikrąją valią dėl padarinių – jį nukentėjusiųjų žalojimo procese tenkino bet kokie padariniai, iš jų ir nukentėjusiųjų mirtis. Tokią išvadą kolegija padarė įvertinusi įvykio vietos apžiūros duomenis ir teismo medicinos specialisto išvadas, iš kurių matyti, kad nukentėjusieji buvo žalojami tame pačiame bute ir įvairiose šio buto patalpose; M. Z. peiliu buvo suduoti keturi smūgiai, o M. P. plokščiu, aštriu, galimu kalto ar atsuktuvo tipo įrankiu – net dvidešimt devyni smūgiai. Nukentėjusiųjų kraujo ar nusikaltimo padarymo įrankių buvo rasta visose buto patalpose, išskyrus kambarį Nr. 3. M. A. smūgių sudavimą peiliu, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, turėjo matyti ir neabejotinai matė, tam neprieštaravo, t. y. pritarė tokiems bendrininko veiksmams. Be to, M. A. veiksmai (smūgių rankomis, kojomis, pagaliu sudavimas) buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes palengvino (palaužiant nukentėjusiųjų pasipriešinimą) bendrininkui (E. A.) galimybę įgyvendinti nusikalstamą ketinimą.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. A. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį ir pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį: pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirti M. A. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, ar sumažinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, nutraukti baudžiamąją bylą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, o nenutraukus paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog M. A. žalojo abu nužudytuosius, tačiau tokių aplinkybių nenustatė pirmosios instancijos teismas: jis pripažino M. A. bendrininku tik apskritai žalojant, nedetalizuodamas, kad visus smūgius M. P. ir M. Z. sudavė būtent M. A. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų vertinimo, kokie įrodymai leido padaryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, jų neaptarė ir išėjo už Kauno apygardos prokuratūros apeliacinio skundo ribų, nes skunde nebuvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ir nustatytos faktinės aplinkybės.

Kasatorius pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog byloje esantys įrodymai būtų kitokie ar papildyti kitais įrodymais, išskyrus tik M. A. duotus parodymus, palyginus su dėl E. A. buvusia baudžiamąja byla, kurioje priimta nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo padaryti kitokių išvadų, nei padarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>, kitaip vertinti byloje esančius įrodymus, nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytomis aplinkybėmis ir keisti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė faktinę aplinkybę, kad buvo išankstinis brolių susitarimas nužudyti nukentėjusiuosius, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylą pagal kito nuteistojo kasacinį skundą nustatė, kad buvo abiejų susitarimas tik nukentėjusiuosius sumušti. Apeliacinės instancijos, priešingai nei pirmosios instancijos, teismas nepasisakė dėl suduotų kiekvieno kaltinamojo smūgių, jų kryptingumo, konflikto aplinkybių, taip pat kuo remiantis nustatoma, kokius smūgius sudavė M. A.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas rėmėsi netinkamais precedentais byloje. Nutartyse Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjE1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-615/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-615/2011">2K-615/2011</a>; 2K-473/2009 apie bendrininkavimą arba apskritai nenurodoma, arba faktinės bylos aplinkybės skiriasi. M. A. nematė, kaip ir kada jo brolis sudavė mirtinus smūgius nukentėjusiesiems. Būtent M. A. ragino brolį kviesti greitąją pagalbą, nei skatino, nei dalyvavo suduodant mirtinus smūgius, nei mušė vieną iš nukentėjusiųjų, net nematė mirtinų sužalojimų, siekė išvengti kilusių padarinių. Byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-485/2008">2K-485/2008</a> buvo visai kita faktinė situacija, skiriasi bendrininkų susitarimo momentas, veiksmai, aktyvumas. Netinkamai buvo taikytos bendrininkavimo nuostatos ir nepagrįstai M. A. veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis priimtas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu. BPK 328 straipsnio 1 punkte įvardytas nuosprendžio pakeitimo pagrindas turėtų būti taikomas tada, kai pirmosios instancijos teismas netinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė todėl, kad neteisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas teisės nustatyti kitokių faktinių aplinkybių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, teigė, kad nukentėjusiuosius kojomis, rankomis ir pagaliais mušė tiek M. A., tiek E. A., nors pastarasis nebuvo pripažintas kaltu už tai, kad sudavė smūgius nukentėjusiesiems; M. A. rankomis, kojomis ir pagaliu sudavė dvylika smūgių M. Z. ir dešimt smūgių M. P., M. A. matė, kaip E. A. sudavė mirtinus smūgius nukentėjusiesiems, slėpė nusikaltimo pėdsakus, kad M. Z. ir M. P. buvo žalojami beveik visose buto patalpose, neprieštaravo E. A. atliekamiems veiksmams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra jokių motyvuotų išvadų, kuriomis vadovaudamasis teismas atmeta arba kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistojo tyčios kryptingumą, nustatė kitas faktines aplinkybes, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl visų specialistų išvadų, nevertino jų kartu su įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, liudytojos V. M. parodymais. Objektyviai vertinant visus M. Z. sužalojimus, pasak kasatoriaus, būtina juos suskirstyti į dvi grupes, t. y. tuos, kurie buvo padaryti apie 6.00 val. ryte, ir apie 8.00 val. E. A. ir M. Z. konflikto metu. Apeliacinės instancijos teismas neįvardijo, kokie įrodymai paneigia M. A. nurodytas aplinkybes, kad jis stumdėsi tik su vienu asmeniu, t. y. M. P., ir jokio konflikto su kitu asmeniu nematė. E. A. duoti parodymai įvertinti baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Joje teisingais yra pripažinti E. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2004 m. balandžio 20 d. apklausos metu). Nebuvo jokio brolių susitarimo dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo ar sumušimo. Lietuvos apeliacinis teismas, anot kasatoriaus, nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad M. A. sudavė smūgius nukentėjusiesiems, kad buvo naudojami mediniai pagaliai (daugiau kaip vienas). Liudytojos D. L. ir A. P. patvirtino, kad nei M. A., nei E. A., kai jos pamatė juos atvykusius, rankose neturėjo jokio ginklo ir lazdų. Pasak kasatoriaus, išankstinio susitarimo nebuvimą patvirtina ir aplinkybės, kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo. Esant išankstiniam susitarimui, turėtų būti nustatytos aplinkybės, kad asmenys parengė nusikaltimo planą, parinko ir gavo nusikaltimo įrankius, vyko į nusikaltimo vietą iš anksto aptartu laiku, buvo aptarę nusikaltimo bei įrankių slėpimo būdą ir vietą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, pagrindžiančių, kad kaltinamieji iš anksto būtų planavę nužudyti nukentėjusiuosius. Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kaip M. A. elgėsi, patekęs į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Priešingai, nei E. A., nei M. A. nemušė nukentėjusiųjų, išleido M. Z. ir susistumdė su M. P. tik tada, kai šis išbėgo iš kambario ir jį užpuolė. Abu nukentėjusieji buvo M. A. draugai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra akivaizdžių prieštaravimų tarp jo nustatomosios ir aprašomosios dalių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad buvo išankstinis susitarimas nužudyti abu asmenis, tačiau aprašomojoje dalyje nurodo, kad nuteistųjų išankstinis susitarimas sumušti nukentėjusiuosius smurtavimo metu transformavosi. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad po įvykio M. A. nevažiavo su broliu E. A. slėpti nusikaltimo įrankių ir iš karto išėjo iš buto. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir teismo posėdyje paskelbtų 2004 m. balandžio 30 d. R. A. parodymų. Ji patvirtino, kad tos pačios dienos apie 13.00 val. susitiko su tuo metu buvusiu sutuoktiniu M. A., kuris buvo apsirengęs tais pačiais drabužiais, kaip ir išeidamas iš namų. Akivaizdu, kad M. A. buvimas su tais pačiais drabužiais rodo, jog jis jokių veiksmų prieš nukentėjusiuosius neatliko, kitaip, anot kasatoriaus, jis būtų priverstas pasikeisti drabužius – tai atliko E. A. M. A. nedalyvavo slepiant įrankius ir drabužius, pasislėpė nuo pareigūnų, kad nereikėtų duoti parodymų prieš savo brolį. Visos šios aplinkybės rodo, kad M. A. nebuvo linkęs pritarti brolio E. A. padarytam nusikaltimui. Taip pat pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. A. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, turėjo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, vadovaudamasis BK 55 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes, vadovaujantis BPK 417 straipsnio 2 dalimi, šioje byloje nėra išreikštos nukentėjusiųjų valios tęsti baudžiamosios bylos nagrinėjimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nėra prokuroro reikalavimo tęsti procesą bei M. A. nebuvo suteikta galimybės susitaikyti su nukentėjusiuoju.

Kasacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas M. A. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais, susijusiais su bendrininkavimo instituto taikymu baudžiamosiose bylose. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos nutartys bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-485/2008">2K-485/2008</a>; 2K-196/2008; 2K-523/2009; 2K-7-156/2010; 2K-410/2011 atspindi taisykles, kuriomis vadovaujamasi ir vėlesnėje teismų praktikoje: būtinumas nustatyti kiekvieno asmenų, dalyvaujančių gyvybės atėmimo procese laipsnį, pobūdį, tyčios turinį ir kryptingumą; nėra būtina, kad kiekvienas iš bendrininkų padarytų gyvybei pavojingus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas jų; nebūtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas jų; jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas, kai yra bendrininkavimo nužudyti kitą žmogų požymių. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki tol, kol nusikaltimas nėra baigtas. Esant susitarimui nužudyti, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai).

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, svarbiausia nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio išplaukia kaltininko tyčios turinys. Kasaciniame skunde akcentuojamas E. ir M. A. susitarimo tik sumušti nukentėjusiuosius buvimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad susitarimo turinys veikos mechanizme nebūtinai yra pastovus, jis gali ir kisti. Pažymėtina, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Svarbus ne tik bendrininkų susitarimas, bet ir pritarimas bendrų veiksmų pobūdžiui, intensyvumui, tai rodo kaltininkų tyčios turinį. Esant teismo nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimas dėl kasatorių smurtinių veiksmų buvo tikėtinas ir jie tai numatė. Bylos duomenys rodo, kad M. A. tyčia buvo alternatyvi. Alternatyvioji tyčia yra apibrėžtos tyčios atmaina. Esant alternatyviajai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-404/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-404/2010">2K-404/2010</a>).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo pašalinta iš apkaltinamojo nuosprendžio ta aplinkybė, kad E. A. du žmones nužudė vienas. Taigi kasacinės instancijos teismas tokiu būdu ištaisė žemesniųjų instancijų teismų padarytą procesinį pažeidimą – nepagrįstą nustatymą, kad E. A. veiką padarė vienas. Taigi nagrinėjamoje M. A. byloje dėl kasacinės instancijos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartyje padarytų pateiktų teisinių išvadų buvo sudaryta galimybė teismams savarankiškai spręsti dėl M. A. tyčios kryptingumo bendroje nusikalstamoje veikoje.

Tai, kad M. A. smurtaudamas nenaudojo peilio, o pagal specialisto išvadas byloje M. Z. mirė nuo durtinės–pjautinės kiauryminės kaklo kairės pusės žaizdos su kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę ir ūmia vidaus organų mažakraujyste, o M. P. mirė nuo kirstinio durtinio dešinės pusės kaklo–krūtinės ląstos sužalojimo su dešinio plaučio pažeidimu, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad šiems asmenims mirtinus sužalojimus padarė būtent E. A., nepaneigia M. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. M. A. naudoto smurto apimtis, intensyvumas prieš M. Z. ir M. P. rodo jo tyčios kryptingumą bendrininkaujant nužudyti abu nukentėjusiuosius.

Kasacinio skundo teiginiai, susiję su naujų bylos aplinkybių, keliamų versijų ir įrodymų vertinimu, nėra, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstytini. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, ištyrė visus įrodymus byloje.

Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne suduotų smūgių visuma, bet konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai, teismas turi vadovautis ne tik išvada, kas sudavė mirtiną smūgį, bet ir atsižvelgti į bendrininkų susitarimo buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad jie nusikaltimo padarymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. M. A. suduotų smūgių rankomis, kojomis ir pagaliu skaičius ir intensyvumas rodo jo tyčios nužudyti du asmenis kryptingumą.

Bausmė nuteistajam M. A. paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo M. A. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Greičius