Baudžiamoji byla Nr. 2K–24/2013
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00266-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2; 1.2.20.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Iš K. B. nukentėjusiajai T. R. priteisti šeši tūkstančiai penkiasdešimt litų turtinei žalai atlyginti ir penkiolika tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti, taip pat keturi tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt litų atstovavimo išlaidų.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimo,
n u s t a t ė :
K. B. nuteistas už tai, kad, būdamas ekspertas, 2008 m. rugsėjo 23 d., surašė ir pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui melagingą eksperto išvadą Nr. I-75-406/2008, kurioje melagingai nurodė, kad pastatų pamatų buvimo faktas tiriamoje namų valdoje yra akivaizdus ir yra pagrindas pripažinti juos realiai egzistuojančiais žemės sklype, esančiame Kaune, be to, 2009 m. gegužės 28 d., laikotarpiu nuo 14.30 iki 15.48 val., Kauno apygardos administraciniame teisme, esančiame Kaune, Mickevičiaus g. 18A, teismo posėdžio metu, būdamas ekspertas, pateikė melagingą paaiškinimą, kad žemės sklype, esančiame Kaune, yra buvusio pastato pamatų išlikusios dalys ir jos yra išlikusios sklype, tokiu būdu teisme, būdamas ekspertas, pateikė melagingą išvadą ir paaiškinimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis, kaip ekspertas, nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingos išvados ir paaiškinimo davimo Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-75-406/2008, nors šios bylos nagrinėjimas dar nebaigtas.
Kasatorius mano, kad jis pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties, t. y. nenustačius ir neįrodžius subjektyviojo požymio – kaltės ir neatskleidus jos turinio. Nuteistojo teigimu, atskleidžiant kaltės turinį pirmiausia turėjo būti nagrinėjami jo parodymai, kartu atliekant objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių vertinimą. Tačiau byloje nebuvo atliktas joks tyrimas ir vertinimas, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie tai, kad duodamas išvadą ir paaiškinimus nuteistasis suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius paaiškinimus bei išvadą ir sąmoningai norėjo, jog tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Nėra nė vieno aiškaus įrodymo, kad nuteistasis duodamas išvadą ir paaiškinimus suklydo ar neva klaidingą išvadą davė sąmoningai. Nuteistasis mano, kad, priešingai, byloje yra aiškūs ir nepaneigti duomenys, tarp jų ir teismo posėdžiuose, jo kaip eksperto, duoti paaiškinimai, jo nuomonę ir išvadas patvirtinantys ir pagrindžiantys specialisto A. V. paaiškinimai bei išvados (2006 m. gruodžio 19 d. akto Nr. 15/06 kopija), geologų E. B. ir O. G. tyrimo duomenys (išdėstyti aiškinamajame rašte ir brėžiniuose, kuriais buvo grindžiamos ekspertizės išvados), patvirtinantys, kad kasatorius buvo ir yra pagrįstai įsitikinęs ekspertizės akte išdėstytų išvadų ir teisme duotų paaiškinimų teisingumu. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje net neatskleista jo teismui duotų paaiškinimų esmė, nenurodyti paaiškinimai, kuriais jis išaiškino duotas išvadas ir dar kartą pagrindė jų teisingumą. Taigi nepaneigtas išvadų, išdėstytų 2008 m. rugsėjo 23 d. statybinės teismo ekspertizės akte Nr. I-75-406/2008 ir Kauno apygardos administraciniame teisme duotų šias išvadas pagrindžiančių paaiškinimų teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu apsiribota abstrakčia nuoroda į teismų praktiką dėl kaltės turinio atskleidimo, tačiau nenurodytos jokios šių teorinių išvadų sąsajos su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, nenurodyta, kokie būtent nuteistojo veiksmai (neveikimas), jų būdai, pastangos ar kiti objektyvūs požymiai paneigia nuteistojo, kaip eksperto, duotų išvadų ir paaiškinimų teisingumą bei leidžia spręsti, kad jis sąmoningai davė neva klaidingas išvadas ir paaiškinimus.
Kartu kasatorius mano, kad, nepaisant to, jog motyvas nėra būtinasis BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvusis požymis, tačiau, nesant akivaizdžių jam inkriminuotos veikos įrodymų, teismai turėjo išsiaiškinti, kokie buvo jo veiksmų motyvai. To nepadarius liko neatsakyta, kam teismo ekspertui rizikuoti savo reputacija duodant melagingą išvadą.
Be to, nuteistasis tvirtina, kad teismai byloje esančius ištyrė ir įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas. Kasatorius pažymi, kad jam inkriminuoto nusikaltimo objektas yra eksperto išvados. Pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-2/2005), ekspertizės akto ir specialisto išvados vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, jog aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių, kurių teisėjai neturi. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintos ir įvertintos tam tikros specifinės aplinkybės, t. y. ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas, pradinių duomenų teisingumas, medžiagos ištyrimo visapusiškumas, taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas ir pan. Nuteistojo manymu, šioje byloje teismai tokio vertinimo neatliko, taip pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei nekaltumo prezumpciją.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė liudytojų parodymais, tačiau kasatorius mano, kad byloje nagrinėtas klausimas susijęs su žemės sklype esančiomis konstrukcijomis, gali būti kompetetingai atsakytas tik pritaikius specialias statybos inžinerijos žinias. Tai reiškia, kad byloje dalyvaujančių statybos specialistų, tarp jų ir kasatoriaus, nuomonė šiuo klausimu yra esminė. Nustatinėti šias aplinkybes pagal liudytojų, nukentėjusiosios parodymus nėra pagrindo, nes nė vienas iš jų nebuvo kompetetingas kvalifikuotai pasisakyti dėl minėtų klausimų. Be to, nė vienas pirmos instancijos teismo apklaustų liudytojų (taip pat ir nukentėjusioji) nebuvo tame sklype visą laiką ir nuolat jo nestebėjo, todėl jų parodymai yra tik apie atskirus epizodus, o kas vyko iki atitinkamų epizodų, ar vėliau, šie liudytojai ir nukentėjusioji nežino. Nukentėjusioji T. R. yra materialiai suinteresuota šios bylos baigtimi, todėl jos parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atlikdamas ekspertizę jis privalėjo vadovautis Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismo ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei, nepateiktą jam įstatymų nustatyta tvarka. Jis vadovavosi jam pateiktos administracinės bylos dokumentais, papildomai gauta E. B. požeminių darbų įmonės inžinerinių–geologinių tyrinėjimų medžiaga, turimomis specialiomis statybos inžinerijos žiniomis bei sklypo apžiūros duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenagrinėjo bei nevertino nė vieno iš jo pasirinktų tyrimo šaltinių. Visiškai nenagrinėjo E. B. požeminių darbų įmonės tyrimo duomenų pagrįstumo ir įtakos ekspertizės išvadoms, kurias teismas laikė melagingomis, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad geologų tyrimo duomenys apie sklypo, esančio Kaune, žemėje esančias konstrukcijas, kurias jie įvertino kaip pamatai, turėjo esminę reikšmę jam nusprendžiant dėl šių konstrukcijų pobūdžio, nes tirti žemėje esančius objektus yra geologų, turinčių atitinkamus leidimus, kompetencija. Teismas neapgrįstai atsisakė apklausti šiuos tyrimus atlikusius geologus E. B. ir O. G., nors to ne kartą buvo prašyta. Taip pat neišreikalauta, nenagrinėta ir nevertinta kita administracinės bylos Nr. I-75-406/2008 medžiaga ir jos galima įtaka ekspertinių išvadų pagrįstumui. Neįvertinta, kokią įtaką jo ekspertinių išvadų pagrįstumui galėjo turėti šio sklypo apžiūros 2008 m. gegužės 27 d. rezultatai. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjant jo išvadų pagrįstumą privalu išnagrinėti faktinę situaciją sklype būtent tą dieną, kai jis apžiūrėjo sklypą, nes visi ankstesni ir vėlesni įvykiai šiame sklype, ankstesnė bei vėlesnė konstrukcijų būklė, su jomis atlikti veiksmai jam nebuvo žinomi. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad nuo kasatoriaus ekspertizės iki S. M. ekspertizės atlikimo praėjo beveik dveji metai, per kuriuos, sklypo ir pamatų savininkams konfliktuojant, situacija sklype galėjo iš esmės pasikeisti.
Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė neleistinais įrodymais, t. y. liudytojų E. B., V. V., M. P., nukentėjusiosios T. R. parodymais apie tariamus veiksmus bei įvykius, apie kuriuos atlikdamas ekspertizę jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalies normas jis negalėjo rinkti liudytojų, ar kitų asmenų paaiškinimų apie sklype buvusius įvykius, savarankiškai rinkti kitą medžiagą. Jam įstatymo nustatyta tvarka pateiktų duomenų pakako duoti eksperto išvadai. Dėl to teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais ekspertas negalėjo disponuoti, pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę. Be to, subjektyviesiems įrodymams (nukentėjusiosios, liudytojų parodymams) teismai suteikė padidintą įrodomąją galią prieš kitus įrodymus, tarp jų ir objektyviuosius, taip pažeidė įrodinėjimo taisykles. Kasatorius atkreipia dėmesį tai, kad šiomis aplinkybėmis bei argumentais grindė apeliacinį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dėl šių motyvų bei argumentų iš esmės nepasisakė, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje surašytus minėtų asmenų parodymus. Visiškai neaptarus bent dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, skundas laikomas neišnagrinėtu, ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Taip pat kasatorius teigia, kad teismai be pagrindo nevertino kaltinimą paneigiančių aplinkybių. Jis nurodo, kad ne tik jam, bet ir kitiems kompetentingiems asmenims niekada nekėlė abejonių buvusio namo pamatų egzistavimo faktas ginčo sklype. Statiniai tame sklype, (vėliau – jų pamatai) visada turėjo savininkus, su jais nuolat, iki pat 2007 metų pradžios (kai juos įsigijo liudytojas E. M.), buvo atliekami teisiniai veiksmai: šie statiniai, (vėliau jų pamatai) buvo perleidžiami, įkeičiami bankui, antstolio areštuojami, vertinami turto vertintojo, parduodami iš varžytynių. Tai oficialiuosiuose dokumentuose fiksuoti duomenys, kurie nėra nuginčyti ar oficialiai paneigti. Tai patvirtina į bylą pateikti statinio kadastro duomenų bylos duomenys, liudytojų E. M., antstolio R. S. parodymai ir kiti bylos dokumentai. Teismai dėl šių oficialiai fiksuotų duomenų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas reikiamai neišnagrinėjo analogiškų apeliacinio skundo argumentų ir nemotyvavo jų atmetimo.
Kasatorius įsitikinęs, kad nepagrįstai teisme buvo akcentuojama, jog sklype buvo pastatytas statinys 1928 m. (nors realiai jo statybos, ar galimo perstatymo metų nustatyti neįmanoma), ir todėl jo pamatams negalėjo būti panaudotos betoninės konstrukcijos. Kasatorius teigia pademonstravęs schemą, kaip galėjo būti atlikta statinių pamatų rekonstrukcija, juos sustiprinant ir iš dalies keičiant ekspertizės metu užfiksuotomis konstrukcijomis. Taip jis teismui dar kartą pagrindė duotą ekspertizės išvadą, kad šios konstrukcijos yra buvusio namo pamatų elementai, kurie vėliau nei 1928 metais vykdytos rekonstrukcijos metu įmontuoti į buvusio pastato pamatą. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies normas, šių specialiomis žiniomis ir faktine situacija pagrįstų parodymų net nefiksavo nuosprendyje ir nenurodė jokių motyvų, kodėl juos atmeta.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apelianto skundo argumentai dėl pamatų stiprinimo ir remontavimo nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Nuteistasis pažymi, kad toks argumentas neatitinka nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, nes ne jis, o kaltintojas turi įrodyti, jog jo išvados ne tik neteisingos (kas taip pat neįrodyta), bet ir melagingos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra statybos teismo ekspertas, kurio išvados turi vertę ir kitose bylose pripažįstamos svariu įrodymu. Administracinėje byloje Nr. I-75-406/2008 Kauno apygardos administracinio teismo trijų teisėjų kolegija, turėdama byloje visus duomenis apie buvusius statinius ir kitus šioje byloje aptariamus faktus, nesuabejojo jo ekspertizės patikimumu ir net atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę, jo išsakyta nuomonė dėl pamatų egzistavimo net ir šioje byloje nebuvo vienintelė. Šiuo klausimu byloje raštu ir teismo posėdžiuose žodžiu buvo išdėstytos skirtingos keturių atestuotų statybos specialistų (nuteistojo, eksperto S. M., specialistų J. R. ir J. V.) nuomonės. Ekspertas S. M. ir specialistas J. R. apklausiami pirmosios instancijos teisme pripažino, jog tokios konstrukcijos, kokios yra sklype, techniškai galėjo būti panaudotos pamatų stiprinimui. Vis dėlto abiejų instancijų teismai apie šias aplinkybes savo sprendimuose net neužsiminė.
Be to, nuteistasis tvirtina, kad teismai, pažeisdami įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, ignoravo jam palankias specialisto J. V. išvadas ir vertinimus. Teismai atsisakė išreikalauti šio specialisto statinio konstrukcijų 2006 m. gruodžio 19 d. ekspertizės akto Nr. 15/06 su priedais originalą, nepaisant to, kad J. V. šioje byloje dar ikiteisminio tyrimo metu pripažintas specialistu (BPK 89 straipsnis) ir teikė paaiškinimus būtent dėl 2006 m. gruodžio 19 d. ekspertizės akto išvadų. Teisinės galios požiūriu analogiškas, tačiau kaltinimui palankus ir J. R. 2007 m. liepos 9 d. tyrimo aktas prie bylos buvo pridėtas dar ikiteisminio tyrimo metu ir be ginčų. Be to, pirmosios instancijos teisme J. V. pagrindė 2006 m. gruodžio 19 d. ekspertizės akto Nr. 15/06 išvadas, nurodydamas, kaip tokio tipo konstrukcijos, kokios yra sklype, galėjo būti panaudotos namo pamatams stiprinti. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir BPK 305 straipsnio 1 dalies normas, nenurodė kasatoriui palankių J. V. paaiškinimų nuosprendyje, apsiribodamas parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, perrašymu bei nieku nepagrįstomis nuorodomis, kad J. V. parodymai prieštaringi, nenurodydamas nei konkrečių prieštaravimų, nei J. V. parodymų nenuoseklumo.
Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė nuteistojo prašymus išreikalauti J. V. 2006 m. gruodžio 19 d. ekspertizės aktą Nr. 15/06 bei dar kartą apklausti patį J. V. tam, kad pašalinti tariamus jo parodymų prieštaravimus, nutartyje nurodydamas, kad apeliacinio skundo motyvai, susiję su J. V. ekspertizės aktu ir išvadomis, atmestini, nes apylinkės teisme šios ekspertizės prijungimo klausimas buvo atmestas ir su ja susiję duomenys netirti. Kasatoriaus manymu, taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminį teisiamojo teisių, įrodymų vertinimo taisyklių ir BPK 320 straipsnio 3 dalies normų pažeidimą, nes tiesiogiai ir nemotyvuotai atsisakė išnagrinėti dalį apeliacinio skundo argumentų, paneigiančių kaltinimą.
Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai perrašė kaltinamajame akte nurodytus S. M. 2010 m. balandžio 19 d. ekspertizės akto Nr.10-04/1 duomenis ir neatsižvelgė į nuteistojo,, ne kartą nurodytus esminius prieštaravimus dėl šio ekspertizės akto. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizės išvados turi būti grindžiamos išimtinai techninio pobūdžio vertinimais ir argumentais, negali būti tokios prielaidos, kaip „netikslinga“, „nenaudinga“, „mažai tikėtina“ ir pan. Negali būti pripažįstamas tinkamu statybos eksperto vertinimas, kad tuo atveju, jei gelžbetoniniai stulpai buvo pastatą rekonstruojant įrengti tarp pamato ir sienos, jų šiuo metu negalima laikyti pastato, kaip nekilnojamojo daikto, dalimi, nes pastatas turi būti tvirtai sujungtas su žeme. Ši išvada išimtinai teisinio pobūdžio ir nepriskirtina statybos eksperto kompetencijai. Be to, Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Teisės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis ir ekspertai negali duoti išvadų teisės klausimais. S. M. išvadomis, pagrįstomis ne techninio pobūdžio vertinimu, o ekonominėmis prielaidomis bei teisiniu vertinimu, negalima buvo remtis (neleistinas įrodymas), tačiau teismas, vertindamas šį ekspertizės aktą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo ir tą esminę aplinkybę, kad apklausiamas teismo posėdyje ekspertas S. M. nebuvo toks kategoriškas ir pripažino, jog techniškai galima tokias gelžbetonines konstrukcijas, kokias jis pamatė ginčo sklype, naudoti namo pamatams.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas daugumos jo apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo ir neįvertino (BPK 305 straipsnis 1 dalis).
Remdamasis kasacine nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-641/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-641/2006">2K-641/2006</a>, kasatorius nurodo, kad prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto pašalinimas, neišsiaiškinimas, kurioje iš išvadų duomenys yra patikimesni ir nepakankamas motyvavimas nuosprendyje ar nutartyje, kuria iš byloje esančių išvadų grindžiamos teismo išvados, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, be to, BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Abejonės ekspertizės akto pagrįstumu pašalinamos paskiriant pakartotinę ekspertizę. Šioje byloje aktualiu klausimu kilus keturių atestuotų statybos specialistų ginčui, turėjo būti pasitelkti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pripažinti statybos specialistai, pavedant jiems pateikti objektyvią išvadą, tačiau toks prašymas buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių šio prašymo atmetimo motyvų, nors teismų praktikoje išaiškinta, kad proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę turi būti apsvarstytas ir išspręstas BPK nustatyta tvarka, o nutartyje turi būti nurodyti prašymo atmetimo motyvai. Jei bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad šioje byloje šaukti specialistų netikslinga, esant akivaizdiems prieštaravimams bei neaiškumams dėl eksperto S. M. išvadų, galėjo savo iniciatyva paskirti pakartotinę ekspertizę (BPK 208, 209 straipsniai).
Kasatoriaus nuomone, iš teismų motyvų matyti, kad jis pripažintas kaltu, nes neįrodė savo nekaltumo, taip pažeidžiant nekaltumo principą. Šio principo pažeidimą taip pat lėmė ir esminiai įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimai, nes reikiamai neištyrus ir tinkamai neįvertinus faktinių duomenų, patvirtinančių nekaltumą, buvo konstatuota jo kaltė, nors tam duomenų akivaizdžiai nepakako. Be to, buvo pažeisti rungimosi bei teisės į gynybą principai, nes pirmosios instancijos teismas atmetė visus svarbesnius gynybos prašymus išreikalauti būtinus įrodymus, apklausti liudytojus, šaukti specialistus, neišsprendė prašymo išreikalauti žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir antstolio R. S. vestą vykdomąją bylą dėl išieškojimo iš nekilnojamojo turto. Baigus įrodymų tyrimą, teismas neleido gynėjui pareikšti prašymų papildyti įrodymų tyrimą, taip pažeisdamas BPK 292 straipsnio nuostatas. Pakartotinai pareiškus neišspręstus ir atmestus prašymus apeliacinės instancijos teisme, jie buvo atmesti nenurodžius konkrečių atmetimo argumentų, nors buvo išdėstyti raštu ir pakankamai motyvuoti bei argumentuoti. Kasatoriaus manymu, pirmiau nurodyti pažeidimai, taip pat jam palankių specialisto J. V. išvadų ignoravimas ir vengimas išreikalauti ekspertizės aktą, vertintini kaip šiurkštus teisės į gynybą bei rungimosi principų pažeidimas.
Nuteistojo teigimu, pirmiau išvardinti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertintini kaip esminiai, nes lėmė abiejų instancijų teismų priimtų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą.
Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusiosios T. R. civilinis ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas, todėl negalėjo būti patenkintas nepriklausomai nuo priimto nuosprendžio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip žalos atlyginimą priteisė nukentėjusiajai T. R. išlaidas, patirtas apmokant ekspertui S. M. už prokuroro prašymu ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi paskirtą ekspertizę. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalį, proceso išlaidos ekspertui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 524, 10 punkte nustatyta, jog sumos ekspertams mokamos iš institucijoms pagal sąmatą skiriamų valstybės biudžeto lėšų. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertams, jas išmoka ikiteisminį tyrimą atliekanti ikiteisminio tyrimo įstaiga arba prokuratūra. Tai, kad už prokuroro prašymu paskirtą ekspertizę ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo nukentėjusioji, kelia abejonių dėl eksperto S. M. išvados objektyvumo, be to, neaišku, kodėl šias išlaidas nukentėjusiajai turi sumokėti nuteistasis. Taigi kasatorius mano, kad teismas, priteisdamas iš jo nukentėjusiajai turtinę 6500 Lt žalą, pažeidė įstatymus.
Nepagrįstai priteistas ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Kasatorius pažymi, kad neturtinė žala turi būti įrodyta, tačiau nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, kad dėl tariamų kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių nors kiek būtų sutrikusi jos sveikata. Be to, tokia suma yra daugiau kaip dvigubai didesnė už nuosprendžiu paskirtą baudą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad net bylose, kuriose nukentėję asmenys patyrė kūno sužalojimus, buvo sutrikdyta jų sveikata, ar bylose dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, dėl kurių nukentėjusiesiems buvo neteisėtai atimta laisvė, neteisėtai taikomos procesinės prievartos priemonės, teismai paprastai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose ir civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-259/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-259/2012">2K-259/2012</a>, 2K-140/2012, 2K-408/2008, 2K-352/2009, 3K-3-2/2012, 3K-3-465/2010 ir kt.). Kasatorius pažymi, kad teismo pareiga - nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus moralinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDQvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-604/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-604/2005">3K-3-604/2005</a>). Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą teismas negali sudaryti sąlygų asmeniui (kad ir nukentėjusiam) pasipelnyti kito asmens sąskaitą nes tai jau būtų nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji T. R. ir jos atstovė advokatė A. J. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos bei BPK 7 ir 10 straipsnių pažeidimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie nebuvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Dauguma kasacinio skundo teiginių dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, esminių BPK pažeidimų, siejami su bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, tačiau šie klausimai nepriskirtini kasacinio teismo kompetencijai (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasatoriaus argumentai dėl liudytojų E. B., V. V., M. P., nukentėjusiosios T. R. parodymų bei eksperto S. M. ekspertizės akto vertinimo nenagrinėtini.
Nukentėjusioji ir jos atstovė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog ginčo stulpus jis įvardijo sklype stovėjusių statinių pamatais todėl, kad tokie gelžbetoniniai stulpai galėjo būti naudojami pamatams sutvirtinti, neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio, STR 2.01.01(1): 1999 9.12 punkto nuostatų bei paties kasatoriaus parodymų duotų teismo posėdžiuose. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad žemės sklype stovėjusio namo pamatai buvę cemento skiediniu sumūryti iš lauko akmenų, kad nukentėjusiajai perkant žemės sklypą jokių statinių ar jų dalių sklype nebuvo, kad gelžbetoniniai stulpai, imituojant pamatus, sklype buvo sudėti 2006 metų vėlų rudenį, kad VĮ Registrų centro darbuotojai 2007 metais patikrinę vietoje rado tik gelžbetoninių stulpų nuolaužas ir sudėliotas plytas. Atmestini kasatoriaus argumentai dėl galimo jo suklydimo bei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių netyrimo, nes teismuose nuteistasis neteigė, kad duodamas išvadą ir paaiškinimus sąžiningai klydo. Be to, teisme apklaustas specialistas J. R. parodė, kad tokios klaidos ekspertas tiesiog negali padaryti. Taigi teismai teisingai nustatė, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tuo tarpu nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra būtinasis šios veikos subjektyvusis požymis. Kasatoriaus argumentą, kad Kauno apygardos administracinis teismas nesuabejojo ekspertizės patikimumu, paneigia Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-332-406/2012, kuriame teismas konstatavo, kad ginčo sklype esantys plytų mūro fragmentai ir gelžbetoninių stulpų dalys nėra sunaikintų pastatų pamatai ir nelaikytini nekilnojamaisiais daiktais. Taigi teismai pagrįstai nuteistojo veiksmuose nustatė BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Be to, teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Aplinkybę, kad gelžbetoniniai stulpai sklype buvo sudėti siekiant imituoti pamatus patvirtina ne tik nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei specialistų ir eksperto išvados, taip pat ir kiti rašytiniai įrodymai. Teismai pagrįstai atmetė nuteistojo prašymus apklausti geologą E. B., skirti specialistų grupę, pakartotinę ekspertizę, pridėti prie bylos antstolio R. S. vykdomąją bylą bei žemės sklypo kadastrinę bylą ir kt., nes šie veiksmai netikslingi. Netenkindamas šių prašymų, teismas nepažeidė BPK reikalavimų ir nesuvaržė nuteistojo teisių, nes prašymus išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė kviesti ir apklausti liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus nėra absoliuti. Įvertinęs pateiktų prašymų pagrįstumą, reikšmę teismo nustatinėjamoms įvykio aplinkybėms, prašymų tenkinimo ar netenkinimo klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Be to, nagrinėdamas bylą teismas patenkino didžiąją dalį gynybos prašymų.
Nukentėjusiosios ir atstovės manymu, apygardos teismas išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų., byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Kasatoriaus argumentai dėl civilinio ieškinio atmestini vadovaujantis BPK 109–115 straipsnių nuostatomis. Byloje teismo ekspertizė buvo skiriama nukentėjusiosios prašymu, todėl išlaidas, susijusias su ekspertize, ši apmokėjo savo lėšomis. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį, nukentėjusioji galėjo prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų išieškotos iš nuteistojo. Nors šios išlaidos galėjo būti pripažintos ne turtine žala, o proceso išlaidomis, tačiau ši aplinkybė nepanaikina nuteistojo pareigos šias išlaidas atlyginti. Dėl to, net ir nustačius padarytą BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą, vadovaujantis BPK 369 straipsnio 3 dalimi, jis nelaikytinas esminiu. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl neteisingai išspręsto neturtinės žalos klausimo nepagrįsti, nes priešingai nei nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo nukentėjusiajai 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė įtvirtintus įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Be to, kasatoriaus nurodomos kasacinės nutartys priimtos ne analogiškose pagal aplinkybes bylose, todėl šioje byloje neaktualios. Dėl šių priežasčių pagrindo teigti, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, nėra.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Prokuroro teigimu, pripažindami nuteistąjį K. B. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Abiejų instancijų teismai skyrė daug dėmesio objektyviųjų nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymui, vertinant jas per ištirtus liudytojų parodymus, kitų ekspertų ir specialistų išvadas bei dokumentus nustatinėdami eksperto K. B. galėjimą suklysti ar pateikti tikrovės atitinkančią išvadą, duomenų akivaizdumą apie jo tirtą objektą. Nagrinėjamu atveju 1928 metų pamatų nebuvimas sklype yra toks akivaizdus, kad dėl to nesuabejojo net jokios specialiosios kvalifikacijos neturėję asmenys, todėl kasatoriaus K. B. motyvas dėl suklydimo vertintinas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ekspertai J. R. ir S. M. parodė, kad statybinių konstrukcijų liekanos turi gelžbetoninių konstrukcijų, kurios negalėjo būti pagamintos 1928 metais, kad statinio liekanos visiškai neatitinka pamatų sampratos ir konstrukcijos. Dokumentais nustatyta, kad esantis sklype statinys yra tik pamatų imitacija. Be to, yra ir kitų įrodymų, netiesiogiai leidžiančių spręsti, kad kasatorius veikė tyčia. Kasatorius nepagrįstai nurodo, jog liudytojų E. B., V. V., M. P. parodymai vertintini kaip neleistini, nes apie juose užfiksuotus veiksmus ir įvykius jis atlikdamas ekspertizę negalėjo žinoti. Atskleisti kaltės turinį galima pagal objektyvias veikos aplinkybes, o eksperto išvados melagingumą nustatyti panaudojant liudytojų parodymus, todėl prokuroras mano, kad liudytojų parodymai laikytini leistinu įrodymu. Kasatoriaus nuoroda į tai, kad ekspertizės darymo metu jis negalėjo žinoti apie liudytojų nurodytas aplinkybes, tik dar labiau pagrindžia jo kaltę, nes šias aplinkybes jis, kaip ekspertas, privalėjo konstatuoti pats. Tai motyvuotai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas.
Be to, kasatorius klaidingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė jo teisę į gynybą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes įrodinėjimo naštą perkėlė jam. Visi kasatoriaus prašymai abiejų instancijų teismuose buvo išnagrinėti tinkamai, laikantys įstatymo reikalavimų, dėl jų priimtos motyvuotos nutartys. Teismai tyrė ir vertino ne tik kasatorių kaltinančius įrodymus, nes iš priimtų sprendimų matyti, kad buvo apklaustas liudytojas R. S. (antstolis), liudytojas E. M., specialistas J. V., ištirti visi veikai reikšmės turintys dokumentai. Taigi teismai tirdami ir vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Pagal BPK 103, 104 ir 105 straipsnių nuostatas, teismas turėjo teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, susijusias su ekspertizės skyrimu. Nukentėjusioji T. R. pati sumokėjo 6050 Lt už ekspertizę, teismas šią sumą priteisė iš nuteistojo, nors neteisingai ją pavadino turtine žala. Priteisdamas nukentėjusiajai neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo, įvertino K. B. veikos tiesioginę tyčia ir tai, kad R. R. turtinė žala nėra atlyginta, bei motyvuotai sumažino neturtinės žalos dydį nuo 20 000 iki 15 000 Lt. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog padariusio žalą asmens turtinė padėtis negali būti pagrindinis kriterijus, lemiantis neturtinės žalos atlyginimo dydį. Dėl to teismo nustatytas T. R. padarytos neturtinės žalos dydis yra adekvatus padarytai nusikalstamai veikai, jos padariniams ir neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.
Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo K. B. apeliacinį skundą, išanalizavo ir palygino įrodymus ir pripažino, kad jų pakanka nustatyti, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmos instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą motyvavo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė, nes nebuvo jokio pagrindo manyti, kad įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme leistų nustatyti kokias nors reikšmingas bylos aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir taip pažeidžiami pirmiau nurodyti BPK reikalavimai.
Šioje byloje nuteistas dėl melagingos eksperto išvados ir paaiškinimo teisme davimo K. B. pateikė apeliacinį skundą, kuris nubrėžė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo jo pateiktos eksperto išvados ir paaiškinimo teisme melagingumą, nurodė, kad nesutinka su jo paties, nukentėjusiosios T. R., liudytojos M. B. parodymų, specialisto J. V. parodymų, specialisto J. R. išvadų vertinimu, eksperto S. M. pateiktomis išvadomis, ir siekė, kad pagal jo pateiktus prieštaravimus šie bylos duomenys būtų išanalizuoti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas, pagrįstas išvadas dėl K. B. kaltės, nutartyje pakartojo nuosprendyje išdėstytus nukentėjusiosios T. R., liudytojų M. B., V. V., M. P. parodymus, išvardijo dalį rašytinių bylos duomenų bei išreiškė pritarimą eksperto S. M. ir specialisto J. R. išvadoms. Tačiau nutartyje nepadaryta išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų apie nuteistojo nurodomas ir, jo manymu, kaltinimą dėl eksperto išvados melagingumo paneigiančias aplinkybes bei nėra atsakymų į skundo motyvus dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį dėl pareikštų proceso dalyvių prašymų apeliacinės instancijos teismas priima motyvuotą nutartį. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis prašė apklausti specialistus, pareikalauti dokumentų, išdėstė raštu motyvus, kodėl būtinas įrodymų tyrimas. 2012 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje, teismui nusprendus, kad „prašymai pakankamai rimti ir spręsti, ar tikslinga atlikti įrodymų tyrimą, būtina išsamiau susipažinti su bylos medžiaga“ bylos nagrinėjimo procese netgi buvo padaryta dviejų savaičių pertrauka. Tačiau kitame 2012 m. gegužės 8 d. posėdyje nuspręsta įrodymų tyrimo neatlikti nurodant vienintelį argumentą - „kas reikalinga, buvo ištirta apylinkės teisme“. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad toks teismo nutarties argumentavimas netinkamas, prašymai dėl įrodymų tyrimo atmesti iš esmės nemotyvuotai, pažeidžiant nuteistojo teisę teikti įrodymus ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu.
Iš skundžiamos nutarties motyvų dėl nuteistojo kaltės nustatymo matyti, kad pasisakydamas šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išdėstė teorinius dalykus apie BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodė teismų praktikos nuostatas, kaip turi būti atskleidžiamas kaltės turinys, ir dar kartą pakartojo jau nutartyje nurodytas pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytomis aplinkybes. Tik toks nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kokias numato BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos. Tokios išvados neatsako į apelianto argumentus dėl to, kad jis duodamas eksperto išvadą neveikė tiesiogine tyčia, nes nutartyje visiškai neišnagrinėti konkrečios K. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai. Išvados dėl kaltės turi būti suformuluotos taip, kad nekiltų abejonių dėl jų pagrįstumo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde išdėstė argumentus dėl priteistos neturtinės žalos, prieštaravo dėl jam nustatytų atlyginti proceso išlaidų, nurodė materialiosios ir proceso teisės normas, kurios, jo manymu, pažeistos. Teismas dėl šios skundo dalies atsikirto vienu sakiniu: „ įvertinant visas būtinas aplinkybes, sprendžiant civilinio ieškinio dydžio klausimą, ieškinys priteistas pagrįstai, todėl ir šioje dalyje nuteistojo skundo argumentai dėl nepagrįstai priteistos žalos atmetami kaip nepagrįsti.“ Toks teiginys akivaizdžiai negali būti laikomas BPK 332 straipsnio 5 dalyje motyvu, paaiškinančiu, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendžio dalis dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pripažįstama teisinga.
Pažymėtina ir tai, kad nors nuteistasis apeliaciniu skundu prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nusikalstamos veikos nepadarė, t. y. nustatė plačiausiai įmanomas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje šias ribas apibrėžė nesilaikydamas BPK 320 straipsnio nuostatų ir nusprendė, kad tikrina tik apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir tik teisėtumo aspektu.
Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jei apelianto nurodomi prieštaravimai dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje esančio teismo nutarties turinio, grindžiamo iš esmės apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios nuosprendžio dalies pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus.
Apibendrinant darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nes nepateikė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių šio skundo argumentų. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes suvaržė K. B. teises į rungtynišką procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant nuteistojo K. B. apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Kasaciniame skunde esančių argumentų dėl netinkamo BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų kasacinės instancijos teismas negali svarstyti, nes nuomonės dėl jų išreiškimas galimas tik tinkamai atliktus apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
