Baudžiamoji byla Nr. 2K-31/2013
Proceso Nr. 1-65-1-01602-2008-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.1, 2.1.7, 2.4.2.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nubaustas dvidešimties MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Iš nuteistojo A. Š. nukentėjusiajai A. V. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. Be to, nuteistajam nustatytas dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį jis turi savanoriškai sumokėti baudą.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiosios A. V. civilinio ieškinio išsprendimo pakeista – A. V. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimo,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 3 d. apie 16.40 val. Kauno rajone, kelio Kaunas–Vandžiogala 10,5 kilometre, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido perėja ėjusios pėsčiosios A. V., taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 punkto reikalavimus, ją partrenkė ir dėl abiejų gaktikaulio šakų, dešinio sėdynkaulio šakų lūžių A. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti žemesniųjų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.
Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais ir mano, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, nemotyvavo savo sprendimų taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė (BPK 332 straipsnio 5 dalis), išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Remdamasis kasacine nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290/2009">2K-290/2009</a>, kasatorius nurodo, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Kai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, būtinąja padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno arba abiejų eismo įvykio dalyvių Kelių eismo taisyklių pažeidimai, todėl turi būti nustatyta kiekvieno padaryto pažeidimo įtaka kilusiems padariniams ir pagrindinė eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastis.
Kasatorius pažymi, kad apeliaciniu skundu ginčijo teismo išvadas, nurodydamas, jog nukentėjusioji A. V. išėjo į važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, dėl to jis negalėjo laiku pamatyti kliūties ir išvengti eismo įvykio, be to, mėgino atkreipti dėmesį į tai, kad teismas turi įvertinti pačios nukentėjusiosios veiksmus. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė išvadas, kad vienintelis įvykio kaltininkas buvo nuteistasis, o nukentėjusioji A. V. laikėsi KET reikalavimų. Tokios teismų išvados nepagrįstos, nes sprendžiant priežastinio ryšio klausimą buvo neteisingai įvertinti įrodymai ir dėl to nebuvo išsiaiškinta, ar konkrečioje situacijoje nuteistasis turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.
Nuteistasis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas aptardamas perbraižytą įvykio schemą konstatavo, kad nuteistasis nenurodė konkrečių duomenų, kurie būtų užfiksuoti ne taip, kaip buvo įvykio vietoje. Tačiau toks teiginys prieštarauja apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, kad įvykio vietoje buvo surašyta ir nubraižyta viena schema, kuri buvo pasirašyta vairuotojo, joje buvo nurodyta susidūrimo vieta, stabdymo kelias, kitos aplinkybės, o ikiteisminio tyrimo byloje yra spalvota schema – planas, kuriame nėra užfiksuotos visos būtinos eismo įvykio detalės. Dėl to akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai sąmoningai perbraižė įvykio schemą siekdami nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, o abiejų instancijų teismai, būdami šališki, sutiko su neteisingai pateiktais duomenimis bei aplinkybėmis. Kasatorius mano, kad teismai turėjo tikėti jo nuosekliais parodymais apie tai, kad jis važiavo apie 40-50 km/h greičiu, kai nukentėjusioji A. V. neįsitikinusi saugumu ėjo per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje.
Be to, teismas konstatavo, kad rankinė ir skėtis buvo rasti ant perėjos, bei nurodė liudytojų R. V. ir A. M. parodymus apie neva matytas stiklo šukes, automobilio detales po įvykio, tačiau tokie parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes šie liudytojai, būdami policijos pareigūnai, nurodytų detalių nepavaizdavo ir neužfiksavo byloje esančioje įvykio schemoje, nenufotografavo, nors tiesiogiai buvo atsakingi už įvykio vietos apžiūrą ir įrodymų surinkimą. Apklaustas teisminio nagrinėjimo metu liudytojas policijos pareigūnas A. G., paaiškino, kad atvykęs į įvykio vietą rado nukentėjusiosios rankinę prie įvažiavimo į Domeikavą, į Obelų gatvę, esančią apie 20–25 metrų atstumu iki pėsčiųjų perėjos. Analogiškai parodė ir pareigūnas V. M., kuris paaiškino, kad nukentėjusioji galėjo eiti ne pėsčiųjų perėja. Nepaisant to, teismai šiuos parodymus neteisingai interpretavo ir apie rankinės buvimo vietą nepasisakė, šių prieštaravimų, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, nepašalino.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas ir nevertindamas jo parodymų, padarė nepagrįstą išvadą, jog susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjoje. Tokią išvadą paneigia įvykio vietos planas bei nuotraukos, iš kurių matyti, jog automobilis po susidūrimo stovi galine dalimi (galinais ratais) ant pėsčiųjų perėjos linijų. Be to, nuotraukose matyti blogos oro sąlygos. Esant tokiai kelio dangai bei automobiliui važiuojant 40-50 km/h greičiu automobilio stabdymo kelias būtų ne mažesnis kaip 27–30 metrai. Jeigu A. V. būtų ėjusi per pėsčiųjų perėją, tai automobilis po susidūrimo būtų sustojęs 25–30 metrų už perėjos, taip sustoti kaip sustojo šiuo atveju, galima, jei susidūrimas būtų įvykęs 20–25 metrai iki perėjos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir neaptarė pateiktos kelio Nr. 222 Kaunas–Vandžiogala 10,4–10,6 km (Domeikava) situacijos schemos, gautos iš VĮ „Kauno regiono keliai“, iš kurios, priešingai nei konstatavo teismas, matyti, kad kelias iš bažnyčios išeina ne tiesiai į perėją, o 5–7 m. už perėjos, o A. V. pereiti per kelią tam, kad patektų į gyvenvietę, nereikia niekur nusukti iš kelio ar eiti per griovį.
Kasatoriaus nuomone, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, t. y. nenustatyta įvykio vieta, priežastis, kokiu greičiu važiavo automobilis, kokius KET punktus pažeidė pėsčiasis. Šias aplinkybes galėjo nustatyti tik ekspertai, tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo ekspertizės neskyrė. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, nors vienas iš apeliacinio skundo argumentų buvo susijęs su ekspertizės skyrimu.
Nuteistasis pažymi, kad kasacinės instancijos teismas pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą nurodė, jog privataus eksperto išvadoje išdėstyti skaičiavimais grįsti teiginiai dėl galimybių, panaudojant specialiąsias žinias, nustatyti eismo įvykio vietą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. M. išvada nepateikia konkrečių atsakymų dėl eismo įvykio vietos, kad ji prieštaringa, o jos duomenys prieštarauja įrodymų visumai. Toks teismo teiginys prieštarauja eismo įvykių ir transporto trasologijos eksperto V. M. pateiktos išvados turiniui. Tuo atveju, jeigu teismas nusprendė šia išvada nesivadovauti kaip įrodymu, tai turėjo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti paskiriant ekspertizę, papildomą objekto tyrimą arba imtis kitų procesinių veiksmų.
Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Prokuroro teigimu, kasatorius nepagrįstai ginčija byloje nustatytą priežastinį ryšį tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių nurodydamas, kad įvykis kilo dėl nukentėjusiosios veiksmų jai į gatvę išėjus ne pėsčiųjų perėjoje, kur esant slidžiai kelio dangai nuteistasis nepajėgė sustabdyti automobilio. Priežastinio ryšio buvimą teismas nustatinėja nagrinėdamas bylą ir vertindamas surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje teismai, išanalizavę A. Š., liudytojų A. M., R. V., V. M. parodymus, duomenis iš įvykio vietos, padarė teisingą išvadą, kad kasatorius pėsčiąją A. V. partrenkė pėsčiųjų perėjoje. Nors įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas ne įvykio vietoje, o ikiteisminio tyrimo įstaigoje pagal pirminius duomenis, jame užfiksuoti objektyvūs duomenys, t. y. kelio plotis, atstumai iki sankryžos, automobilio stovėjimo vieta po susidūrimo ir kt. Tai, kad kasatoriaus automobilis stovėjo įvykio vietos plane nurodytoje vietoje, patvirtina nuotraukos, pridėtos prie eismo įvykio vietos apžiūros protokolo. Vertinant įvykio situaciją būtina įvertinti ir kitus duomenis, t. y. faktą, kad nėra automobilio stabdymo žymių; nuteistojo parodymus, kad nukentėjusioji jam pasirodė iš už automobilių kolonos; nukentėjusiosios amžių bei patirtus sužalojimus, jų sunkumą. Tai, kad kasatorius nurodė, jog nukentėjusioji išėjo iš už automobilių kolonos, jog eidama per gatvę buvo įveikusi daugiau kaip pusę kelio, tik patvirtina A. Š. neatidumą ir neatsargumą artėjant prie pėsčiųjų perėjos. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiąją priešingos eismo juostos dalyviai praleido, ją matė, nes senyvo amžiaus (per 80 m.) žmogus negali judėti staiga, greitai. Šios aplinkybės paneigia kasatoriaus aiškinimą, jog neatsargi buvo nukentėjusioji ir patvirtina, kad, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos esant intensyviam eismui, A. Š. neįsitikino, jog per perėją saugu važiuoti. Taigi, teismai, ištyrę faktines bylos aplinkybes, teisingai nurodė, kad A. Š. nesilaikė KET 37 punkto reikalavimų ir dėl to buvo sužalota nukentėjusioji.
Prokuroras teigia, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, visos aplinkybės, reikšmingos BK 281 straipsnio 1 dalies sudėties taikymui, yra išnagrinėtos ir įvertintos. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nutartyje išsamiai aptarė A. Š. gynėjo pateiktą eksperto V. M. konsultacinę išvadą dėl 2008 m. gruodžio 3 d. eismo įvykio. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji nepateikia konkrečių atsakymų dėl eismo įvykio vietos, yra prieštaringa, t. y. jos duomenys prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Be to, ši išvada tik konstatuoja techninių duomenų trūkumą dėl vairuotojo matomumo, tačiau jokių teiginių dėl įvykio vietos nenustato. Byloje įvykio vieta nustatyta ne vien pagal esamus techninius duomenis, bet ir kitais duomenimis, t. y. liudytojų parodymais, duomenimis dėl šukių išsidėstymo, rankinės buvimo, kartu įvertinant ir nukentėjusiosios amžių, sužalojimą, smūgio stiprumą. Byloje teisingai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, todėl pagrįstai spręstas ne nukentėjusiosios, o nuteistojo atsakomybės klausimas, nes eismo įvykio vieta, partrenkimo vieta ir tai, jog nukentėjusioji buvo pratrenkta jau perėjusi pusę gatvės, parodo, kad nukentėjusioji KET nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo, taigi esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kelių eismo įvykio apžiūros protokolo priedo – plano ginčijimas, nenurodant BPK konkrečių normų pažeidimų, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, be pagrindo nesivadovavo byloje esančia konsultacine eksperto išvada bei nepaskyrė autotechninės ekspertizės, todėl neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų bei kilusių padarinių ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiosios sužalojimą nulėmė ne jo padarytas KET pažeidimas, o tai, kad ji neįsitikinusi saugumu per kelią ėjo ne pėsčiųjų perėjoje ir dėl to jis negalėjo laiku sustabdyti automobilio.
Kolegija patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuoja, kad šioje byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo A. Š. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių.
Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (konstatuoti KET pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir kurie jų pažeidimai buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga.
Byloje nustatyta, kad A. Š., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, nes artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido ja ėjusios pėsčiosios A. V., ją partrenkė ir taip nesunkiai sutrikdė jai sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu sužalota nukentėjusioji, įvyko pėsčiųjų perėjoje, o ne 20–25 metrai iki perėjos, kaip tvirtina kasatorius. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis įvykio vietos apžiūros protokolu bei prie jo pridėtomis nuotraukomis, įvykio schema, transporto priemonės apžiūros protokolu, taip pat liudytojo A. M. parodymais apie tai, kad automobilio detalių nuolaužos buvo greta automobilio galinio rato už perėjos. Teismas įvertino vairuotojo patirtį, kelio žinojimą, automobilio greitį, vietovės, kurioje kilo įvykis, specifiką, t. y. tai, kad asfaltuotas kelias, kuriuo iš bažnyčios ėjo nukentėjusioji, veda prie pėsčiųjų perėjos, o ši ribojasi su šalikelėje esančiais grioviais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas logiškai aiškino nukentėjusiosios judėjimo per kelią vietą konstatuodamas, kad senyvo amžiaus moteris ėjo jai patogiu keliu per pėsčiųjų perėją, o ne per šalikelės griovius.
Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nenustatė pėsčiosios padarytų KET pažeidimų, o konstatavo automobilį vairavusio A. Š. padarytą KET 37 punkto pažeidimą. Jei A. Š. būtų laikęsis Taisyklių 37 punkto reikalavimų ir būtų elgęsis taip, kaip privalo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos kelyje su viena eismo juosta, jo vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiąja ir eismo įvykis nebūtų įvykęs.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl A. Š. kaltumo padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šis teismas iš naujo įvertino byloje surinktus įrodymus, atmetė apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl byloje esančios įvykio schemos patikimumo, papildomai pažymėjo, kad faktą, jog nukentėjusioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje, iš esmės patvirtina ir liudytojų R. D., A. M., R. V., V. M., A. G. bei R. V., kurie matė nukentėjusiosios daiktus ant pėsčiųjų perėjos, parodymai. Teismas sugretinęs pirmiau išvardytų liudytojų parodymus pasisakė dėl jų patikimumo, be to, įvertino paties nuteistojo parodymus apie tai, kad nukentėjusioji išėjo iš už automobilių kolonos, taip pat faktus, kad nėra automobilio stabdymo žymių, kad iki partrenkimo nukentėjusioji buvo įveikusi didesnę kelio dalį, nors būdama senyvo amžiaus negalėjo staiga ir greitai judėti, kad A. Š., žinodamas kelio ruožą, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos pasirinko maksimaliai leistiną ar artimą jam greitį. Visas šias byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas vertino kaip patvirtinančias, kad nukentėjusioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje, bei pripažino jas leidžiančiomis spręsti apie A. Š. neatidumą ir neatsargumą sudėtingomis eismo sąlygomis žiemos metu važiuojant per aiškiai pažymėtą perėją.
Pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjU1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-655/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-655/2007">2K-655/2007</a>, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012). Teismų praktikoje linkstama ir prie nuostatos, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET (kasacinės nutartys Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009).
Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad teismų išvados dėl susidūrimo su nukentėjusiąja vietos prieštarauja byloje jo gynėjo iniciatyva gautai ir teismui pateiktai eksperto V. M. konsultacinei išvadai, kurioje nurodoma, kad vairuotojo parodymai apie tai, jog prieš eismo įvykį jis važiavo apie 50 km/h greičiu, pastebėjęs ėjusią per kelio važiuojamąją dalį pėsčiąją stabdė, tačiau partrenkė ją apie 15 m atstumu iki perėjos, techniniu požiūriu yra tikėtini, nes nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pėsčioji buvo partrenkta eidama per perėją. Apeliacinės instancijos teismas laikydamasis kasacinės instancijos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, šią specialisto išvadą įvertino kartu su kitais įrodymais ir konstatavo, kad ji prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai ir nepateikia konkrečių atsakymų dėl nukentėjusiosios sužalojimo vietos, todėl ja nesivadovavo. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kolegija neturi pagrindo nesutikti, nes konsultacinės išvados apie galimą eismo įvykio mechanizmą kildinamos iš esmės vertinant A. Š. parodymus, gretinant juos su automobilio „Nissan“ stabdymo galimybėmis ir pabrėžiant kitų objektyvių duomenų stoką, neleidžiančią nustatyti automobilio greičio ir nukentėjusiosios partrenkimo vietos.
Pažymėtina ir tai, kad atskirų eismo įvykio dalyvių parodymų vertinimas, vairuotojo elgesio avarinėje situacijoje nustatymas, ar jis buvo saugus ir priimtinas bei bylos duomenų pripažinimas įrodymais, jų pakankamumo, objektyvumo vertinimas yra ne eksperto, o teismo prerogatyva.
Atmesdami nuteistojo ir jo gynėjo prašymą skirti ekspertizę, teismai išsamiai motyvavo tokį sprendimą ir nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Šiuo atveju laikytasi nuostatų, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K–114/2008, 2K-659/2012 ir kt.).
Taigi darytina išvada, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose įrodymų tyrimas ir vertinimas atlikti laikantis BPK nuostatų, nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės ir tuo remiantis padarytos pagrįstos išvados dėl esminių byloje sprendžiamų klausimų – eismo įvykio kilimo vietos, priežastinio ryšio, nuteistojo kaltės ir kt. Teismai susiejo įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl A. Š. kaltumo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tokia apimtimi, kokia buvo prašoma jo apeliaciniame skunde – išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neišdėstęs motyvuotų išvadų.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas antrą kartą apeliacine tvarka nagrinėdamas nuteistojo skundą jį išnagrinėjo pažeisdamas šias BPK nuostatas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašė skirti byloje ekspertizę bei ginčijo priteistos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pateikė atsakymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, laikydamasis kasacinės instancijos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, išdėstė motyvus dėl eksperto konsultacinės išvados vertinimo, įrodymų pakankamumo nuteistojo kaltumui nustatyti. Teismas iš dalies tenkindamas nuteistojo apeliacinį skundą pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Taigi teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti BPK 320 straipsnio 3 dalies ar 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
