Baudžiamoji byla Nr. 2K-62/2013
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00155-2006-5
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.10.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartimi nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
E. S. nuteistas už tai, kad tarp 2006 m. kovo 9 d. 9 val. ir kovo 10 d. 17 val., stovėdamas atokiau nuo daromo nusikaltimo vietos ir saugodamas įvykio vietos prieigas, padėjo nenustatytam asmeniui, įsibrovusiam į namą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pagrobti R. V. automobilį „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitą bendros 24 554 Lt vertės turtą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartį, taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.
Kasatorius nurodo, kad nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas šioje byloje, jis įvykdė prieš priimant ankstesnius apkaltinamuosius nuosprendžius už vagystes, padarytas 2006 metų vasario 20–kovo 17 dienomis, todėl laikytina, kad darydamas šį nusikaltimą buvo neteistas. Tiek ankstesniais teismų sprendimais, tiek šioje byloje jis pripažintas padėjėju, taigi nusikaltimų padarymo metu jo vaidmuo buvo antraeilis. Kasatorius taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bendrą pagrobtų daiktų vertę kaip nesudarančią BK 190 straipsnyje nustatytos didelės turto vertės, jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, perkvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Tai rodo mažesnį jo padarytos veikos pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad jo veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 254 straipsnyje (ginklų grobimas) bei 302 straipsniuose (dokumentų pagrobimas), požymiai ir tai rodo tokios veikos didelį pavojingumą, dėl to peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jo tyčia pagrobti ginklus ar dokumentus, tokie kaltinimai jam nebuvo pareikšti, prokurorė pirmosios instancijos teisme pateiktame prašyme pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis kaltinimo nepasunkino, dėl tokio veikos pavojingumo laipsnio nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Kasatorius teigia, kad šioje byloje nukentėjusiojo sprendimas nereikšti civilinio ieškinio rodo, jog nukentėjusysis nelaikė, kad jam buvo padaryta turtinė žala. Kasatorius pažymi, kad, aiškinantis jo padarytas veikas, pareigūnams jis pats papasakojo apie vagystę iš R. V. gyvenamojo namo, tik nepripažino, kad buvo nusikaltimo vykdytojas, o nurodė, kad vagystę įvykdė kitas asmuo, niekada nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo. Todėl teismai turėjo laikytis kasacinės instancijos teismo praktikos ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kasatorius nurodo, kad jis jau septynerius metus dirba AB „Žemaitijos pienas“, apibūdinamas teigiamai, sukūrė šeimą, nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo 2006 m. kovo 17 d. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo šioje byloje dėl jo nebuvo ir nėra pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, administracine tvarka nebaustas, visas nusikalstamas veikas padarė per vieno mėnesio laikotarpį, ankstesniais nuosprendžiais už kitas tuo pačiu metu padarytas nusikalstamas veikas buvo nuteistas neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, per visą bausmių vykdymo atidėjimo laikotarpį ir iki šiol nepadarė daugiau jokių nusikalstamų veikų, teismai jo nepripažino recidyvistu, nenustatė daugiau jo antivisuomeninių polinkių. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad jis suprato savo netinkamo elgesio pasekmes, siekė pasitaisyti ir aktyviai įrodė, kad nori toliau gyventi teisingai, nedaryti daugiau jokių nusikalstamų veikų, todėl realus bausmės atlikimas nutrauks jo socialiai vertingus ryšius, nes jis praras darbą, gali prarasti ryšius su sutuoktine ir šeima.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvu, kad patenkinus jo prašymą ir subendrinus visais nuosprendžiais skirtas bausmes, galutinė bausmė galėtų būti didesnė negu treji metai ir tikrai nebūtų jokio pagrindo svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybių. Jis pažymi, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 1 d.), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip ketveriems metams, dėl to, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, kaip veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią ir turi būti jam taikomos. Kasatorius teigia, kad, atsižvelgę į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme bei kitus bylos duomenis, teismai turėjo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-636-2007, 2K-9/2008, 2K-90/2008).
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad šiuo atveju teismai, spręsdami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo E. S. asmenybe, ir motyvuotai bei pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai jam negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nors byloje nuosprendžiu nustatyta, kad kasatorius tik padėjo nenustatytam asmeniui pagrobti svetimą turtą, tačiau ši nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, padaryta įsibraunant į patalpas, buvo pagrobtas svetimas turtas, kurio bendra 24 554 Lt vertė pakankamai didelė; be kitų daiktų, nenustatytas asmuo, padedant E. S., pagrobė automobilį, šaunamuosius ginklus, šaudmenis bei įvairius dokumentus. Ta aplinkybė, kad kasatoriaus veika nebuvo papildomai kvalifikuota pagal BK 254, 302 straipsnius nesumažina baigtos nusikalstamos veikos pavojingumo ir nesumenkina E. S. vaidmens nusikaltimo padaryme. Nuosprendžiu nustatyta, kad E. S. į nusikaltimo padarymo vietą su nenustatytu asmeniu atvyko suvokdamas, jog bus daroma nusikalstama veika – vykdoma vagystė. Prokuroras pažymi, kad kasatoriaus padarytas nusikaltimas, už kurį jis nuteistas šioje byloje, nebuvo vienintelis ar pirmas. E. S. per trumpą laiko tarpą iki ir po šio nusikaltimo padarymo panašiu būdu įvykdė dar 13 nusikaltimų, už kuriuos nubaustas ankstesniais nuosprendžiais (Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu, Plungės rajono apylinkes teismo 2006 m. spalio 3 d. baudžiamuoju įsakymu, Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu). Aplinkybes, kad minėtais nuosprendžiais teismai atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, o nukentėjusysis nagrinėjamoje byloje nepareiškė civilinio ieškinio, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino kaip nesuteikiančias pagrindo besąlygiškai manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Prokuroro manymu, kasacinio skundo argumentas, kad realus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali nutraukti nuteistojo socialinius ryšius, nėra pakankamas vienareikšmiškai išvadai, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Prokuroras pažymi, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, iš bylos dokumentų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padėjęs padaryti nusikalstamą veiką, visą kaltę vertė kitam asmeniui, o teisiamajame posėdyje teigė nesuvokęs, kad dalyvauja nusikaltimo padaryme, ir važiuodamas iš Telšių į Klaipėdą nežinojo, kad bus vykdoma vagystė ir kad jis atliks jam priskirtą padėjėjo vaidmenį. Tokie kasatoriaus parodymai neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio ir prasmės. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teisingai nurodytas apeliacinės instancijos teismo teiginys, suklystant dėl BK 75 straipsnio (nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija) nuostatų taikymo negalimumo, padarius hipotetinę išvadą apie galutinės subendrintos bausmės galimą dydį, patenkinus nuteistojo apeliacinio skundo prašymą subendrinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, nors tam net nebūtų pagrindo, nes nuteistasis, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo buvo atleistas, nėra pagrindas pripažinti šio teismo nutartį neteisėta. Prokuroro manymu, nėra pagrindo teigti, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 75 straipsnį) ar pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir bausmės E. S. vykdymo atidėjimo klausimo nesvarstė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad E. S. kartu su kitais daiktais pagrobė ir ginklus, šaudmenis bei dokumentus, neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, neatlygino žalos nukentėjusiajam, ir nusprendęs, kad nurodytų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei pobūdį, visuma nesudaro pagrindo tikėtis, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, BK 75 straipsnio nuostatų netaikė.
Pagal teismų praktiką, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsiprašo nukentėjusiųjų, atlygina padarytą žalą. Taigi, šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo svarūs teigiami pokyčiai galimi be realaus laisvės atėmimo.
Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad kasatorius E. S. šioje byloje nuteistas kaip padėjėjas už nusikaltimą padarytą tarp 2006 m. kovo 9 d. ir kovo 10 d., nuo jo padarymo praėjo daugiau kaip septyneri metai. Visą šį laiką jis dirba, apibūdinamas teigiamai, sukūrė šeimą, dėl jo nebuvo ir nėra pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, jis nebaustas administracine tvarka. Ankstesniais nuosprendžiais už kitas 2006 metų vasario 20–kovo 17 dienomis padarytas nusikalstamas veikas kasatorius buvo nuteistas neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės: Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 ir 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams trims mėnesiams; Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams trims mėnesiams. Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi E. S. atleistas nuo bausmės, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad jis suprato savo netinkamo elgesio pasekmes, siekė teigiamų pokyčių ir įrodė, kad nori toliau gyventi teisingai, nedaryti daugiau jokių nusikalstamų veikų. Taip pat tai rodo, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas jam yra efektyvi bausmės rūšis, nes pasiekti bausmės paskirties tikslai sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje įtvirtini bausmės E. S. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam taikytinas bausmės vykdymo atidėjimas.
Kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvados, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, dėl to šis teismas netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartį. Taikyti BK 75 straipsnį ir 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį E. S. paskirtos vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktais, įpareigoti E. S. per bausmės vykdymo atidėjimo paskirtą laiką tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23 iki 7 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu. Kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti.
Paleisti E. S. iš laisvės atėmimo vietos – Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
Alvydas Pikelis
