Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-79/2013

Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01300-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 45.4; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei „Ignalinos atominei elektrinei“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir draudimą keisti sutarties esmines sąlygas, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ginčo šalys 2011 m. kovo 3 d. pasirašė paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 10Sp-27 (13.67), pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti Ignalinos atominės elektrinės Pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo (surinkimo) pervežimo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už šias paslaugas apmokėti per 30 dienų nuo paslaugų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo ir sąskaitos–faktūros už suteiktas paslaugas pateikimo dienos. Atsakovas, laiku neatsiskaitęs, įsipareigojo mokėti 0,04 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutarties šalys 2011 m. kovo 31 d. pasirašė atliekų darbų priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo atsakovo atstovas pasirašė ir priėmė atliktus darbus bei patvirtino, kad dėl jų neturėjo ieškovui jokių pretenzijų. Atsakovui 2011 m. kovo 31 d. buvo pateikta PVM sąskaita–faktūra (serija AVO Nr. 18415), kurią atsakovas pagal sutartį buvo įsipareigojęs apmokėti iki 2011 m. balandžio 30 d., tačiau iki šiol liko skolingas už suteiktas paslaugas 1 115 501,36 Lt. Dėl laiku neapmokėto mokėjimo atsakovui pradėti skaičiuoti delspinigiai, iš viso 1784,80 Lt. Dėl to ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 1 115 501,36 Lt skolos, 1784,80 Lt delspinigių bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 23 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 1 115 501,36 Lt skolos, 1784,80 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (1 117 286,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir nurodė, kad šalys 2011 m. kovo 3 d. pasirašė pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo sutartį Nr. 10Sp-7. Sutarties vykdymo metu tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl sutarties vykdymo sąlygų traktavimo. Dėl šios priežasties sutarties vykdymas Bendrųjų sąlygų 16.1 punkto pagrindu nuo 2011 m. balandžio 8 d. buvo sustabdytas. Atsakovas 2011 m. balandžio12 d. informavo ieškovą, kad mokėjimai pagal pateiktą sąskaitą–faktūrą Nr. 18415 nebus vykdomi, nes sąskaita išrašyta pažeidžiant sutarties nuostatas, bei paprašė pateikti išsamią suteiktų paslaugų ataskaitą. Ieškovas, atsakydamas į atsakovo raštą, atsisakė pateikti suteiktų paslaugų ataskaitą bei neginčijo sutarties sustabdymo. Ieškovas dėl sutarties atnaujinimo nesikreipė, nors tai buvo nustatyta sutarties 16.2 punkte, o 2011 m. gegužės 2 d. pateikė pretenziją dėl skolos apmokėjimo. Dėl pavojingų medžiagų medienos atliekose nustatymo buvo kreiptasi į nepriklausomus ekspertus, todėl, tik atlikus tyrimą ir nustačius, medienos atliekos užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis ar ne, ar šių medžiagų kiekiai viršija (neviršija) ribinius aplinkos apsaugos ministro įsakymu nustatytus kiekius, būtų galima atnaujinti sutarties vykdymą ir spręsti apie ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. preliminarų sprendimą. Teismas nurodė, kad šalių ginčas susijęs su pabėgių medienos atliekų tvarkymu, t. y. ar nurodytos atliekos turi būti tvarkomos kaip pavojingos atliekos. Teismas šiam klausimui spręsti rėmėsi ieškovo pateikta Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro išvada, iš kurios matyti, kad medienos atliekos turi būti tvarkomos kaip pavojingos medžiagos suteikiant joms pavojingų atliekų kodą 17 09 03; išvadoje nurodyta, kad, pagal tyrimų ir skaičiavimų rezultatus, tirtų mėginių užterštumas viršija minėtus ir galbūt kai kuriuos kitus pavojingumo kriterijus, nes medžiaga yra dirginanti bei pavojinga aplinkai – vandens (mikro)organizmams, todėl šios pabėgių medienos atliekos yra pavojingos atliekos. Atsakovas dėl ginčijamų atliekų pavojingumo nustatymo kreipėsi į UAB,,Virsmą“, kuri taip pat atliko naudotų geležinkelio pabėgių medienos, atliekų pavojingumo analizę ir nustatė, kad medienos atliekos yra pavojingos medžiagos su kodu 17 09 03. Pagal atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, ieškovas utilizavo 96,79 t pavojingų atliekų su kodu 17 09 03, atsakovas darbus priėmė. Dėl kitų atliktų darbų ginčo nekilo. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas atsakovas privalo atsiskaityti pagal ieškovo išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą 1 115 501,36 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir, remdamasi Atliekų tvarkymo įstatymu, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 722 patvirtintomis Atliekų tvarkymo taisyklėmis, įvertinusi Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro, atsakovo teritorijoje atlikusio paimtų pabėgių medienos mėginių tyrimą, išvadą bei Latvijos įmonės,,Virsma“ išvadą, pagrįstomis pripažino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo ieškovui pateiktos sunaikinti medžiagos priskirtinos pavojingų atliekų kategorijai kodu 17 09 03. Nors atsakovas ginčijo Valstybinio mokslinių tyrimo instituto ir įmonės,,Virsma“ išvadas, tačiau kolegija nurodė, kad jis nepateikė teismui jokių jas paneigiančių įrodymų; priešingai, atsakovo pateiktame Aplinkos apsaugos agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. (2.3)-A4-3543 pažymėta, kad pabėgių atliekos priskirtinos pavojingų atliekų kategorijai ir joms gali būti suteikti trys kodai, tarp jų nurodytas kodas 17 09 03. Kolegija, remdamasi šalių sudarytos paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktu, pažymėjo, kad šalys susitarė tik dėl preliminarios darbų atlikimo kainos, todėl sutarties vykdymo metu ji galėjo keistis ir tai neprieštaravo šalių pasirašytai sutarčiai. Kolegijos teigimu, atsakovas neteisingai aiškino sutarties sustabdymo reikšmę šalių teisėms ir pareigoms. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, net ir vienašališkai nutraukęs sutartį, klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta atsakovo pareiga sumokėti kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms. Ieškovo atliktų darbų kiekį įrodė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, kurį atsakovas pasirašė. Kadangi ieškovo reikalavimas buvo pareikštas dėl jau atliktų darbų (paslaugų), tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas privalėjo atsiskaityti su ieškovu už šio atliktus darbus (suteiktas paslaugas).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.193 straipsnio netinkamo taikymo. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami šalių sudarytą sutartį, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį. Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu su mažiausią visos sutarties įvykdymo kainą pasiūliusiu tiekėju – ieškovu UAB „AV Investicija“ ir sutarties kaina pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 3.3 punktą buvo tokia, kokia nustatyta UAB „AV Investicija“ pasiūlyme atviram konkursui, todėl nebegalėjo būti keičiama sutarties vykdymo procese. Teismai sutarties turinį turėjo nustatyti pagal paskelbtas konkurso sąlygas, konkurso metu pateiktą ieškovo, kaip tiekėjo, laimėjusio konkursą, pasiūlymą, sutarties sąlygas bei šalių elgesį vykdant sutartį. Tačiau teismai vertino tik sutarties nuostatas, o viešojo pirkimo sąlygų ir ieškovo UAB „AV Investicija“ pateikto pasiūlymo apskritai nenagrinėjo. Nors nė viena iš šalių neteikė teismui viešojo pirkimo sąlygų ir UAB „AV Investicija“ pateikto pasiūlymo, tačiau teismas turėjo teisę ir pareigą išreikalauti dokumentus ex officio, nes, nagrinėdamas bylas, susijusias su viešųjų pirkimų teisiniais santykiais, turi teisę ex officio išeiti už ieškinio ar skundo ribų ir pasisakyti dėl kitų bylai aktualių teisės taikymo ir aiškinimo klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-323/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-323/2009">3K-3-323/2009</a>). Kasatoriaus teigimu, tam, kad būtų tinkamai atskleista sutarties šalių valia, teismai galėjo ir turėjo įpareigoti šalis pateikti viešojo pirkimo sąlygas, UAB „AV Investicija“ pasiūlymą ir šiuos dokumentus vertinti kartu su sutartimi ir kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad šalys sutartimi nustatė maksimalią kainą, todėl sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte nurodytą sąvoką „preliminari sutarties kaina“ reikia vertinti kaip kainą, kuri gali keistis sutartyje nustatytais ir aptartais atvejais, t. y. tik tuo atveju, jei keisis PVM (Sutarties 3.6 p), arba tuo atveju, jei Ignalinos AE užsakys ne visus sutartyje nustatytus atliekų išvežimo kiekius. Dėl to, atsižvelgiant į sutarties sąlygų turinį, į tai, kad sutartis yra viešojo pirkimo rezultatas, kurio nugalėtojas išrinktas pagal mažiausią visos sutarties įvykdymo kainos kriterijų, darytina išvada, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė tiek dėl perkamo paslaugų kiekio, tiek dėl įkainio bei bendros didžiausios paslaugų kainos už visų paslaugų pagal sutartį įvykdymą.

Dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalies pažeidimo. Teismai, aiškindami sutarties turinį, turėjo vadovautis ir Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 8 dalimi, kurioje įtvirtintas įsakmus draudimas per visą sutarties vykdymo laikotarpį keisti esmines sutarties sąlygas. Kasatorius remiasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika ir nurodo, kad viešųjų pirkimų sutarties sąlygų keitimas galimas tik išimtiniais atvejais (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija v. CAS Succhi di Frutta SpA, C-496/99 P, Rink. 2004, p. 1-3801). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutarties pakeitimas laikomas esminiu, jei juo keičiama kaina, įtraukiamos anksčiau nenurodytos paslaugos; pakeitimas taip pat gali būti laikomas esminiu, jei dėl jo ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas Pressetezt Nachrichtenagentur v. Austrija, C-454/06, Rink. 2008, p. 1-4401). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat formuoja vienodą praktiką, kad tuo atveju, jei viešojo pirkimo sutartyje yra nustatyti darbų ar paslaugų kiekiai, taip pat yra fiksuota sutarties kaina ir paslaugų kiekiai, tokia kaina ir paslaugų kiekiai negali būti keičiama per visą sutarties galiojimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracija v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-164/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-164/2012">3K-3-164/2012</a>). Taigi, kasatoriaus teigimu, paslaugų kainos pakeitimas jau vykdant sutartį yra negalimas, nes dėl jo pasikeičia ekonominė sutarties pusiausvyra ir UAB „AV Investicija“ įgytų pranašumą prieš kitus tiekėjus. Nagrinėjamoje byloje paslaugos teikėjas UAB „AV Investicija“ suteikė paslaugas, dėl kurių šalys nesusitarė ir kurios gerokai viršijo sutarties kainą ir paslaugų kiekius. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2.1 punkto 1 lentelės „IAE Nepavojingų atliekų (surinkimo) paslaugos kainų suvestinė“ eilės Nr. 2 buvo nurodyta, kad, be kitų paslaugų, kasatoriaus Ignalinos AE ketino pirkti iš UAB „AV Investicija“ 400 tonų medienos atliekų išvežimo ir utilizavimo paslaugą, kurios kaina 1 Lt už toną, bendra paslaugos kaina 400 Lt. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2.1 punkto 2 lentelės „IAE Pavojingų atliekų (surinkimo) paslaugos kainų suvestinė“ eilės Nr. 24 buvo nurodyta, jog Ignalinos AE ketino pirkti iš UAB „AV Investicija“ 7,5 t statybinių ir griovimo atliekų (įskaitant mišrias atliekas), kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų, surinkimo paslaugą, kurios kaina 9350 Lt už toną, bendra paslaugos kaina 70 125 Lt. Taigi, ieškovas UAB „AV Investicija“, pradėjęs vykdyti sutartį ir nustatęs, kad geležinkelio pabėgiai negalėjo būti surenkami ir utilizuojami kaip nepavojingos medienos atliekos, vienašališkai, nesuderinęs su kasatoriumi, medienos atliekas klasifikavo pagal kitą atliekų tvarkymo kodą, kaip statybines ir griovimo atliekas (įskaitant mišrias atliekas), kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų. Tai lėmė, kad buvo pakeistos esminės sutarties ir ieškovo pasiūlymo sąlygos – paslaugų kiekis ir kaina. Bylą nagrinėję teismai pripažino teisėtu viešųjų pirkimų sutarties esminių sąlygų pakeitimą, nors tai pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatytą draudimą, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus, kitų tiekėjų teises ir pareigas.

Dėl CK 6.716, 6.718 ir 6.720 straipsnių netinkamo taikymo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ginčą, pažeidė nurodytus straipsnius. Kasatoriaus teigimu, ieškovas, norėdamas suteikti paslaugas, dėl kurių šalys nebuvo susitarusios, turėjo kreiptis į kasatorių ir informuoti apie būtinumą susitarti dėl papildomų paslaugų teikimo kiekių ir kainos, tačiau ieškovas vienašališkai, neturėdamas kasatoriaus sutikimo, suteikė nurodytas paslaugas, kurių kaina gerokai didesnė nei visa sutarties kaina. Toks ieškovo elgesys neatitiko CK 6.718 straipsnyje įtvirtintos paslaugų teikėjo pareigos veikti sąžiningai ir protingai, išimtinai kliento interesais, taip pat CK 6.200 straipsnyje nustatytų bendrųjų sutarčių vykdymo principų. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas, vykdydamas sutartį, nepažeidė paslaugos teikėjui keliamų reikalavimų ir sutartį vykdė ekonomiškai.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo. Teismai neatskleidė bylos esmės, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 178, 179 ir 265 straipsnių reikalavimus, nevykdė pareigos būti aktyviems viešųjų pirkimų bylose, nevertino viešojo pirkimo sąlygų, ieškovo UAB „AV Investicija“ pateikto pasiūlymo, apsiribojo tik siauro klausimo nagrinėjimu – ar pagrįstai medienos atliekos buvo klasifikuotos kaip pavojingos atliekos, tačiau nagrinėjant bylą vien šiuo aspektu negalima teisingai išspręsti ginčo. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo ne tik nustatyti, ar pabėgių medienos atliekos galėjo būti klasifikuotos pagal kodą 17 09 03, bet ir nustatyti, ar jos gali būti klasifikuojamos pagal kitą kodą; tik nustatęs aplinkybę, jog pabėgių medienos atliekos negalėjo būti klasifikuojamos pagal kitą kodą, teismas galėjo konstatuoti, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai atliekoms priskyrė 17 09 03 kodą. Teismai procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad atliekos pagrįstai buvo klasifikuotos kaip pavojingos, priskiriant joms kodą 17 09 03, tačiau ši išvada buvo padaryta tik remiantis Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro išvada. Kasatoriaus teigimu, teismai šią išvadą turėjo vertinti kritiškai, nes ji atlikta bandymus atliekant Aplinkos apsaugos agentūros neakredituotoje laboratorijoje, be to, pagal ieškovo UAB „AV Investicija“ užsakymą. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinusių, kad pabėgių mėginiai buvo paimti Ignalinos AE teritorijoje, juolab kad apie mėginių paėmimą ir bandymų atlikimą Ignalinos AE nebuvo informuota. Byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad pabėgių mediena negali būti klasifikuojama kaip pavojingos atliekos priskiriant jai kodą 17 02 04 (stiklas, plastikas ir mediena, kuriuose yra pavojingų medžiagų) ir turėjo būti klasifikuojamos pagal kodą 17 09 03, todėl negalima daryti išvados, jog teismas atskleidė bylos esmę ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, nepriskirtinas VPĮ reguliavimo sričiai. Ginčo šalių sutartis buvo pasirašyta 2011 m. kovo 3 d. ir nuo šio momento pasibaigė viešojo pirkimo procedūra, sutartinius santykius pradėjo reglamentuoti CK. Esminės pirkimo dokumentų sąlygos perkeltos į šalių pasirašytą sutartį, kasatorius neginčijo jos nuostatų, jų neatitikties pirkimo dokumentams ar tiekėjo pasiūlymui, todėl pagrįstai vadovavosi sutarties nuostatomis. Kasatorius klaidingai nurodo, kad sutarties vykdymo metu dėl papildomų paslaugų pasikeitė sutarties kaina. Ieškovo teigimu, nebuvo atlikta jokių papildomų darbų, nenustatytų sutartyje, joje buvo nurodyti pavojingų ir nepavojingų atliekų sąrašai, kasatorius pasirašė atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, taigi tai patvirtino, kad paslaugos buvo suteiktos kasatoriaus užsakymu ir buvo priimtos. Pagal sutarties 3.1 ir 3.2.1 punktus šalys nustatė konkrečius ir tikslius atliekų tvarkymo įkainius bei kainodaros taisykles, pagal kurias galutinė sutarties kaina priklausė nuo kasatoriaus perkamų paslaugų kiekio. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 76 punktą pavojingų atliekų identifikavimas ir kodų nustatymas yra jas perdavusio kasatoriaus pareiga, todėl bylą nagrinėję teismai, ištyrę įrodymus, pagrįstai sprendė, jog pavojingos atliekos buvo tinkamai klasifikuotos. Kasatorius nepagrįstai remiasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, nes ji suformuota kitokio pobūdžio bylose.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo

Byloje kilo šalių ginčas dėl viešųjų pirkimų būdu sudarytos paslaugų sutarties sąlygos, nustatančios sutarties kainą, pakeitimo, sutartyje esant įtvirtintam konkrečiam kainos dydžiui. Kasatorius byloje kelia VPĮ 18 straipsnio 8 dalies taikymo pažeidimą, apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai teisėtu pripažinus viešųjų pirkimų sutarties esminių sąlygų pakeitimą.

VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas; viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo nereikalaujama, kai atlikus supaprastintą pirkimą sudarytos sutarties vertė yra mažesnė kaip 10 000 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio) arba kai pirkimo sutartis sudaryta atlikus mažos vertės pirkimą. Sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, teisinio reguliavimo, pirmiausia atsižvelgtina į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas.

Teismų praktikoje pažymėta, kad VPĮ kaip specialiojo įstatymo aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio sprendžia dėl VPĮ taikymo. VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos prieš korupciją teisės aktų tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-583/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-583/2008">3K-3-583/2008</a>; 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2011">3K-7-304/2011</a>).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties kainos nustatymo, ją padidinus, t. y. pakeitus esminę viešojo pirkimo sutarties sąlygą. VPĮ reglamentuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susijusi su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei atitinka viešųjų pirkimų principus. Minėta, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas.

Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad kaina – svarbi viešojo pirkimo sutarties sąlyga, kurios pakeitimas sutarties galiojimo metu, jei tam nėra aiškaus leidimo pirminės sutarties sąlygose, reikštų skaidrumo ir vienodo požiūrio į dalyvius principų pažeidimą (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. Sprendimas, Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P, Rink. 2004, p. I-3801). Siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑337/98, Rink. 2000, p. I-8377). Galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2011">3K-7-304/2011</a>).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, rėmėsi CK 6.716 straipsniu, Atliekų tvarkymo įstatymu bei aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 722 patvirtintomis Atliekų tvarkymo taisyklėmis, tačiau nesivadovavo VPĮ kaip specialiuoju įstatymu, kuriame nustatytos imperatyviosios normos, reguliuojančios tiekėjo ir perkančiosios organizacijos teisinius santykius tiek sudarant sutartį, tiek po jos sudarymo, nors atsakovas VĮ Ignalinos atominė elektrinė apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad ginčo šalių sutartis buvo pasirašyta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras ir nustačius laimėtoją. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika, nurodo, kad vien viešojo pirkimo sutarties sudarymas nereiškia, kad sutarties šalių nesaisto imperatyviosios VPĮ normos, t. y. nors pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia (VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>). Tokiems viešojo pirkimo sutarties vykdymo santykiams taikytinas VPĮ, kiek jis juos reguliuoja, pvz., viešojo pirkimo sutarties keitimas, papildomų darbų pirkimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis teisės normomis, remdamasi Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl viešojo pirkimo sutarties kainos keitimo, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, kad paslaugos teikėjas UAB „AV Investicija“ suteikė paslaugas, dėl kurių šalys nesusitarė ir kurios gerokai viršijo sutarties kainą ir paslaugų kiekius, sutarties specialiųjų sąlygų 3.2.1 punkto 1 lentelės „IAE Nepavojingų atliekų (surinkimo) paslaugos kainų suvestinė“ eilės Nr. 2 buvo nurodyta, kad, be kitų paslaugų, kasatorius Ignalinos AE ketino pirkti iš UAB „AV Investicija“ 400 tonų medienos atliekų išvežimo ir utilizavimo paslaugą, kurios kaina 1 Lt už toną, sutarties specialiųjų sąlygų 3.2.1 punkto 2 lentelės „IAE Pavojingų atliekų (surinkimo) paslaugos kainų suvestinė“ eilės Nr. 24 buvo nurodyta bendra paslaugos kaina 70 125 Lt, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar kainos dydžio keitimas nereiškia esminių sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. naujos sutarties sudarymo, kuriai turi būti taikomos viešojo pirkimo procedūros. Be to, viešojo pirkimo sutarties keitimas yra VPĮ teisinio reguliavimo dalykas, todėl nagrinėjamoje byloje šalių ginčas dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarties pakeitimo kvalifikuotinas ginču dėl viešojo pirkimo procedūrų, kurioms spręsti turėjo būti taikytas VPĮ.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl viešojo paslaugos pirkimo sutarties kainos keitimo, nepagrįstai nesivadovavo VPĮ, nevertino, ar pagrįstai buvo pakeista ginčo sutarties kaina ir ar tai kvalifikuotina kaip viešojo pirkimo sutarties sąlygos esminiu pakeitimu, neatsižvelgė į tai, ar sutarties kainos keitimas neprieštaravo VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintiems viešųjų pirkimų principams.

Dėl CK 6.193 straipsnio netinkamo taikymo

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl sutarties turinio nustatymo kasacine tvarka gali būti peržiūrimos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-318/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-318/2011">3K-3-318/2011</a>; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. firma „Elestra“ v. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2012">3K-3-233/2012</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertino tik ginčo sutarties nuostatas, tačiau, atsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, sutarties turinys turėjo būti nustatinėjamas vertinant ne tik ginčo sutartį, bet ir tiriant bei vertinant paskelbto viešojo pirkimo konkurso sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir panašiai. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas aktyvus bylose, turinčiose viešojo intereso aspektą, ex officio nepareikalavo šalių pateikti ir nevertino tiekėjo „AV Investicija“, kaip konkursą laimėjusio, pasiūlymo, viešojo pirkimo sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog šalys sutartyje nustatė konkrečią kainą, sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte nurodė preliminarų sutarties kainos dydį, kuris galėtų keistis tik tuo atveju, jei keisis PVM (Sutarties 3.6 punktas), arba tuo atveju, jei Ignalinos AE užsakytų ne visus sutartyje nustatytus atliekų išvežimo kiekius.

Tais atvejais, kai nėra bendro šalių sutarimo dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo ir tokiam ginčui pasiekus teismą, būtent jis sprendžia dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo. Tokiu atveju teismas privalo vertinti ne tik tai, ar galima keisti viešojo pirkimo sutartį remiantis VPĮ nuostatomis bei atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus, tačiau, įvertinęs tokį galimumą VPĮ prasme, turi spręsti dėl galimybės keisti viešojo pirkimo sutartį vienos šalies reikalavimu, t. y. ne bendru kontrahentų sutarimu. To VPĮ nereglamentuoja, taigi tokiu atveju taikytinos sutarčių teisės nuostatos, įtvirtintos Civiliniame kodekse (CK 6.382 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Iksados“ gamybinis ir techninis centras v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-75/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-75/2013">3K-3-75/2013</a>).

Taigi atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, darytina išvada, kad teismas, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nesiaiškino ginčo sutarties šalių prisiimtų įsipareigojimų turinio, neįvertino sutarties nuostatų tarpusavio ryšio su viešojo pirkimo sąlygomis bei tiekėjo, laimėjusio konkursą, pasiūlymo turiniu, netinkamai atliko lingvistinę sutarties ir jos priedų analizę. Teismas nepagrįstai suabsoliutino tik sutarties sąlygos dėl pavojingų atliekų kilmės ir kodo reikšmę, tačiau neatsižvelgė į sutarties 3.1 punktą, kuriame nustatyta maksimali sutarties kaina, bei sutarties 3.2 punktą, kuriame nustatyti maksimalūs atliekų kiekiai. Apeliacinės instancijos teismas, suteikdamas didelę reikšmę išvežtinų pavojingų atliekų kilmei ir kodui, pagal CPK 185 straipsnį nesiaiškino, kokiu būdu ir pagrindu buvo pakeistas atliekų kodas ir kokiu pagrindu ieškovas vienašališkai kvalifikavo atliekas pagal kitą, nei nurodyta sutartyje, atliekų kvalifikavimo kodą.

Dėl tiekėjo pareigos informuoti perkančiąją organizaciją dėl būtinumo didinti atliekamų darbų kainą (CK 6.653 straipsnio 4 dalis, 6.720, 724 straipsniai)

CK 6.720 straipsnyje apibrėžta paslaugų kaina ir apmokėjimas, nurodant, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. CK 6.724 straipsnyje nurodytas subsidiarus kitų šio kodekso normų taikymas paslaugų sutartims, kai CK šeštosios knygos normos, nustatančios bendrąsias rangos sutarties nuostatas (6.644–6.671 straipsniai) bei reglamentuojančios vartojimo rangą (6.672–6.680 straipsniai), paslaugų sutartims taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja šio kodekso 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams. Pagal CK 6.653 straipsnio 4 dalį, jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui. Minėta, kad bylose dėl viešuoju pirkimu sudarytų sutarčių ginčijimo taikytinas ir VPĮ, kurio 56 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad neskelbiamų derybų būdu paslaugos ir darbai taip pat gali būti perkami, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į pradinį projektą ar sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, nesukeliant didelių nepatogumų perkančiajai organizacijai, arba kai tokie darbai ar paslaugos, nors ir gali būti atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, yra būtinai reikalingi jai užbaigti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas VPĮ taikymo aspektus, yra nurodęs, kad VPĮ netaikytinas formaliai. VPĮ ir kituose teisės aktuose perkančiajai organizacijai ir tiekėjams nustatyti reikalavimai ne tam, jog būtų atliktos formalios procedūros taip, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, bet tam, jog šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-583/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-583/2008">3K-3-583/2008</a>). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, turi įvertinti paslaugų tiekėjo elgesį ir veiksmus vykdant paslaugų sutartį ir atsiradus poreikiui didinti sutarties kainą.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo, kad paslaugos teikėjas UAB „AV Investicija“ vienašališkai, neturėdamas kasatoriaus sutikimo, suteikė paslaugas, dėl kurių šalys nesusitarė ir kurios gerokai viršijo sutarties kainą ir paslaugų kiekius. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad toks ieškovo elgesys neatitiko CK 6.718 straipsnyje įtvirtintos paslaugų teikėjo pareigos veikti sąžiningai ir protingai, išimtinai kliento interesais, ir papildomai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovo elgesio nei VPĮ 56 straipsnio 4 dalies, nei CK 6.653 straipsnio 4 dalies prasme. Sistemiškai aiškinant CK ir VPĮ normas, darytina išvada, kad tiekėjo elgesys, nepranešus perkančiajai organizacijai apie poreikį didinti kainą, neatitiko VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų bei imperatyvaus neskelbiamų derybų procedūras reglamentuojančio įstatymo normų pobūdžio, taip pat ginčo šalių sudarytos sutarties turinio bei jos sąlygų keitimo tvarkos, nebuvo įvertinti teisiniai padariniai, kilę nesilaikius nurodytų reikalavimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 18,29 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovo kasacinį skundą ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė