Dėl žemės sklypo bei statinių naudojimosi tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. e2A-6-589/2024

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01716-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.9.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Č. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-181-839/2023 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovams I. Č. ir G. P. dėl žemės sklypo bei statinių naudojimosi tvarkos nustatymo, tretieji asmenys – N. Č., T. P., R. Č., antstolė N. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. K. (toliau – ir ieškovė) prašė nustatyti žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. rugsėjo 9 d. matininkės G. S. parengtą žemės sklypo naudojimosi sklypo tvarkos nustatymo planą tokiu būdu: ieškovei M. K. priskiriant naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta simboliu „A“, o atsakovams I. Č. ir G. P. (toliau – ir atsakovai) bei tretiesiems asmenims N. Č., T. P. ir R. Č. – dalimi, plane pažymėta simboliu „B“; nustatyti 5 metrų pločio kelio servitutą, plane pažymėtą simboliu „S“; nustatyti žemės sklype esančių statinių – pastato – gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – pirties, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. rugsėjo 9 d. matininkės G. S. parengtą gyvenamojo namo patalpų išdėstymo brėžinį: ieškovei M. K. priskiriant naudotis gyvenamojo namo patalpomis, esančiomis sklypo „A“ dalyje, pažymėtomis taškais 23, 24, 25, 26, 27, 28 ir 29, o atsakovams I. Č., G. P. bei tretiesiems asmenims N. Č., R. Č. – likusia gyvenamojo namo dalimi ir visais kitais sklype esančiais statiniais, kurie patenka į žemės sklype jiems tenkančią „B“ dalį; priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad naudojimosi tvarka yra reikalinga, nes ieškovė nuolat gyvena gyvenamajame name, naudojasi žeme, mišku, juos prižiūri, siekia sutvarkyti, tačiau dėl to nuolat kyla nesutarimų su bendraturčiais. Siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra racionali, atitinkanti visų bendraturčių turimo turto dalis, patogi naudotis ir nepažeidžianti nei vieno interesų. Bendraturčiams paliekama naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „B“, o ieškovei dalimi „A“. „A“ ir „B“ dalys visiškai atitinka bendraturčių turimas idealiąsias žemės sklypo dalis. Gyvenamojo namo „A“ dalis, pažymėta taškais 23, 24, 25, 26, 27, 28 ir 29, tektų ieškovei, o likusi dalis, patenkanti į žemės sklype bendraturčiams tenkančią „B“ dalį – tektų kitiems bendraturčiams. Nustačius tokią naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, ieškovė įsipareigoja savo lėšomis įsirengti pertvarą patalpoje, brėžinyje pažymėtoje indeksais 1-3. Ieškovė neprašo ir nepretenduoja (atsisako naudojimosi) į kitų žemės sklype esančių jai priklausančių statinių dalis kitų bendraturčių naudai. Iš siūlomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plano matyti, kad visi kiti statiniai patenka į bendraturčiams tenkančią sklypo dalį „B“, į kurią ieškovė neturės prieigos ir nepateks. Tokia gyvenamojo namo (statinių) naudojimosi tvarka, ieškovės įsitikinimu, būtų racionaliausia, protingiausia ir patogiausia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. birželio 5 d. sprendimu ieškovės M. K. ieškinį tenkino – nustatė žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. rugsėjo 9 d. matininkės G. S. parengtą žemės sklypo naudojimosi sklypo tvarkos nustatymo planą: ieškovei M. K. priskiriant naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta simboliu „A“, o atsakovams I. Č. ir G. P. bei tretiesiems asmenims T. P. ir R. Č. – dalimi, plane pažymėta simboliu „B“; nustatė žemės sklype esančių statinių – pastato – gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – pirties, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. rugsėjo 9 d. matininkės G. S. parengtą gyvenamojo namo patalpų išdėstymo brėžinį: ieškovei M. K. priskiriant naudotis gyvenamojo namo patalpomis, esančiomis sklypo „A“ dalyje, pažymėtomis taškais 23, 24, 25, 26, 27, 28 ir 29, o atsakovams I. Č., G. P. bei tretiesiems asmenims N. Č., R. Č. – likusia gyvenamojo namo dalimi bei visais kitais nurodytais ir sklype esančiais statiniais, kurie patenka į žemės sklype jiems tenkančią „B“ dalį; priteisė iš atsakovų po 977,25 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai ir lygiomis dalis, t. y. po 69,94 Eur iš kiekvieno valstybės naudai procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė, atsakovai bei tretieji asmenys yra 8,3914 ha ploto žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 3/9 dalys šio žemės sklypo, atsakovams G. P. – 2/9 dalys, I. Č. – 1/9 dalis, o tretiesiems asmenims N. Č. – 1/9 dalis, T. P. – 1/9 dalis, R. Č. – 1/9 dalis šio žemės sklypo. Žemės sklype yra statinių: pastatas – gyvenamasis namas 95,29 kv. m bendro ploto, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pirtis, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovei nuosavybės teise priklauso po 4/9 dalis visų statinių, atsakovams I. Č. – po 1/9, G. P. – po 2/9, tretiesiems asmenims N. Č. – po 1/9, R. Č. – po 1/9 dalį visų statinių.

5. Teismas nurodė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovai patvirtino, jog dėl naudojimosi turimu bendru turtu kyla nesutarimų, konfliktinių situacijų tarp ieškovės ir atsakovų, taip pat turtu nėra pakankamai rūpinamasi visų bendraturčių, dėl ko šalys iš esmės turi priekaištų bei kaltina viena kitą ir bendru sutarimu visiems bendraturčiams nepavyksta išspręsti su turtu susijusius klausimus. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių susiklostė įtempti tarpusavio santykiai, šią aplinkybę patvirtino ir šalių elgesys teismo posėdžių metu, nors teismas ne kartą siūlė baigti bylą taikiai, tačiau šalys bendro sutarimo nerado. Teismas vertino, kad šios aplinkybės rodo, jog tiek ieškovė, tiek atsakovai, kiti savininkai negali pilna apimtimi ir nevaržomai naudoti, valdyti ir disponuoti turtą, todėl yra pakankamas pagrindas valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktais tvarką nustatyti teismine tvarka.

6. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką jai būtų priskirta naudotis 27972 kv. m žemės sklypo ploto, kas iš esmės ir yra 3/9 dalys žemės sklypo. Iš žemės sklypo plano matyti, jog ieškovei priskirtinoje naudotis žemės sklypo dalyje nėra vien tik miškas ar dirbama žemė, jai taip pat tenka natūralios pievų ir ganyklų, miško, pelkėjančių žemės, krūmynų plotų dalys. Atsakovams ir kitiems bendraturčiams naudojimui tenka 55942 kv. m žemės sklypo dalis, kurioje taip pat yra galimos dirbti žemės, natūralios pievų ir ganyklų, miško, pelkėjančių žemės, krūmynų plotų dalys. Objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ieškovei priskirtina naudotis žemės sklypo dalis pagal naudmenų vertes yra ženkliai vertingesnė nei atsakovams ir likusiems bendraturčiams, nėra pateikta.

7. Teismas vertino, kad patenkinus ieškovės reikalavimus, būtų tenkinami iš esmės visų bendraturčių interesai, taip pat būtų nenukrypta nuo siekio užtikrinti visų ginčo žemės sklypo bei statinių savininkų interesų pusiausvyrą. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane suplanuotos žemės sklypo dalys, teritorijos yra racionalios naudoti, plotai aiškių konfigūracijų, kiekvienam iš bendraturčių numatytas privažiavimas (susisiekimas) su jam priskirtu naudotis plotu bei statiniais, kurie užtikrinti numatytais žemės juostų koridoriais, pažymėtu indeksu „S“ bei kita dalis jungianti atskirus ieškovei naudotis priskirtus žemės plotus.

8. Teismas atsižvelgė ir tai, kad panaši naudojimosi tvarka tarp šalių yra nusistovėjusi ir atsakovė G. P. daugiau nei 5 metus savo reikmėms nesinaudoja dirbamos žemės dalimi, kurią nurodo kaip buvusį jos daržą, ką patvirtina ir į bylą pateiktos GIS žemėlapių ištraukos, kuriose nėra aiškių požymių, jog atsakovės nurodytoje vietoje buvo nuolat naudojamas daržas. Teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų, kurie leistų neabejotinai manyti, jog atsakovė G. P. ateityje ketina žeme naudotis žemės ūkio veiklai, nėra pateikta, juolab, jog bylos nagrinėjimo metu ji pati ne kartą akcentavo savo silpną sveikatą, todėl abejotina, ar ji tokias galimybes pati savarankiškai gali įgyvendinti.

9. Teismas vertino, kad atsakovų siūlomi naudojimosi tvarkos variantai šių principų neatitiktų, nes jų pageidavimai atsidalinti ar priskirti naudotis jiems atskiras žemės sklypo dalis, esančias skirtinguose žemės sklypo pusėse nenumatant patekimo į jas galimybių, neįvertinant naudmenų vertės, t. y. prisiskiriant tik miško žemę ir dirbamos žemės plotus, neužtikrina visų savininkų interesų pusiausvyros bei iš esmės reiškia nepagrįstą siekį įgyti pranašumą prieš kitus žemės sklypo savininkus. Atsakovų pateikti žemės sklypo naudojimosi planai ir pasiūlymai sudarytų prielaidas kilti galimiems nesutarimams tarp šalių ateityje.

10. Teismas taip pat vertino, kad ieškovės siūloma nustatyti statinių naudojimosi tvarka yra racionali, protinga ir patogi. Ieškovei priskirtina gyvenamojo namo dalis yra jai tenkančioje naudotis žemės sklypo dalyje. Į šią gyvenamojo namo dalį yra galimybė patekti atskiru įėjimu, namo dalis yra galimybė atskirti pertvara, kurią įsipareigoja įrengti ieškovė. Iš pateiktų namo plano bei fotonuotraukų matyti, kad atskirtos namo dalys gali turėti atskirus šildymo šaltinius (yra du atskiri kaminai) bei įėjimus. Ieškovei priskirtina naudoti gyvenamojo namo dalis (42,35 kv. m) neviršija jos turimos turto 4/9 dalies (95,29 kv. m). Be to, teiktais paaiškinimais ieškovė daug metų nuolat gyvena ir naudojasi jai priskirtina naudotis gyvenamojo namo dalimi, todėl iš esmės tai atitiktų nustovėjusią tvarką tarp savininkų.

11. Teismas akcentavo, kad žemės sklypo bei statinių naudojimosi tvarka turėtų būti nustatyta taip, kad kuo mažiau kiltų prielaidų kilti konfliktams dėl bendro daikto, t. y. žemės sklypo bei statinių naudojimo, todėl pagal byloje pateiktus duomenis labiausiai nagrinėjamu atveju tokių konfliktų galimybę eliminuoja būtent ieškovės siūloma naudojimosi tvarka. Pažymėjo, kad kiti bendraturčiai su ieškovės siūloma naudojimosi tvarka sutiko iki bylos iškėlimo bei bylos nagrinėjimo metu. O atsakovų teiginiai ir argumentai dėl galimai neteisėto ieškovės nuosavybės įgijimo (paveldėjimo), leidimo atsidalinti ir pan. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo dėl jų pasisakyti šioje byloje.

12. Patenkinęs ieškinį, teismas iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės naudai priteisė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, valstybei – procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Atsakovas I. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

14. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu. Pažymi, kad ieškovė neįrodė būtinumo ir reikalingumo ginčą spręsti teisme, kadangi nepasinaudojo savo teise iki teismo spręsti klausimus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nepasinaudojo galimybe savo teisių ginti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio 1 dalį, kuriai teismų praktikoje taikomas prioritetas. Teismas turėjo atmesti ieškovės pateiktą projektą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, kadangi jis nėra aiškus ir tikslus, nes jame nenurodyta nei vieno bendraturčio konkreti, atskira dalis, projektas grubiai neatitinka reikalavimų ir pažeidžia bendraturčių, R. Č. kreditoriaus teisėtus interesus, jame neatsižvelgta į naudingąsias žemės sklypo savybes, sklypo dalyje „B“ yra ir ieškovės kasdienio naudojimosi objektai (du tualetai, šulinys, malkinė, dvi vandens kūdros), taip pat gyvenamojo namo (statinių) naudojimo nustatymo tvarką, kadangi ieškovei tenkanti naudotis dalis realiai sudaro beveik visą gyvenamojo namo dalį. Sprendime teismas nepateikė motyvų dėl atsakovų pateiktų planų, nustatant naudojimosi tvarką ir nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų prašymą dėl ginčo sprendimo pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį.

15. Mano, kad teismas šališkai ir tendencingai gynė stipriosios šalies – ieškovės – interesus ir neapgynė silpnosios šalies – atsakovų – interesų. Teismas net nevertino ieškovės sumokėto žyminio mokesčio teisingumo, o bendros priteistos teismo ir bylinėjimo išlaidos viršija atsakovo palikimo vertę. Be to, teismas bylą išsprendė dėl neįtrauktų į procesą asmenų, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

16. Ieškovė M. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo I. Č. apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Nurodo, kad su atsakovo apeliacinio skundo motyvais nesutinka. Mano, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, todėl pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo I. Č. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nustatė naudojimosi žemės sklypu bei statiniais tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

20. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė M. K. prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu bei statiniais tvarką ieškinyje nurodytu būdu. Nurodė, kad yra minėto turto bendraturtė, tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi turtu tvarkos, jos siūloma nustatyti turto naudojimosi tvarka yra protinga, racionali, atitinkanti visų bendraturčių turimo turto dalis ir vertę, patogi naudotis ir nepažeidžianti nei vieno interesų, taip pat atitinkanti tarp šalių susiklosčiusią faktinę naudojimosi turtu tvarką. Atsakovai I. Č. ir G. P. su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė tenkinti jų pateiktus pasiūlymus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei leisti atsidalinti bendrąją nuosavybę pagal jų reiškiamus prašymus. Nurodė, kad dėl pačios ieškovės elgesio jie negali naudotis turimu turtu, nes ji, gyvendama sodyboje 25 metus, naudojosi visų turtu, gavo išmokas, tačiau dirbamą žemę pavertė ganyklomis ir dabar siekia naudotis geriausia likusia žeme ir beveik visu gyvenamuoju namu. Siūloma tvarka yra neproporcinga, nelygiavertė ir netinkama, nes joje nėra aptartos kitų bendraturčių naudojamos dalys.

21. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, konstatuodamas, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi turtu tvarka yra tinkamiausia, kadangi ja tenkinami iš esmės visų bendraturčių interesai, nenukrypstama nuo siekio užtikrinti visų turto bendraturčių interesų pusiausvyrą, ji labiausiai eliminuojama konfliktų kilimo galimybė ateityje: pagal ieškovės pasiūlytą žemės sklypo naudojimosi tvarką ieškovei priskirta naudotis žemės sklypo dalis atitinka jos turimo turto dalį, yra panašaus vertingumo kaip ir kitiems bendraturčiams priskirtos naudotis žemės sklypo dalies, žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane suplanuotos žemės sklypo dalys, teritorijos yra racionalios naudoti, plotai aiškių konfigūracijų, kiekvienam iš bendraturčių numatytas privažiavimas (susisiekimas) su jam priskirtu naudotis plotu ir statiniais, kuris užtikrinimas numatytu žemės juostos koridoriumi, pažymėtu indeksu „S“, panaši naudojimosi žemės sklypu tvarka yra tarp šalių nusistovėjusi; ieškovės pasiūlyta gyvenamojo namo (statinių) naudojimo tvarka yra racionali, protinga, patogi – ieškovei priskirta gyvenamojo namo dalis neviršija jos turimos turto dalies, yra ieškovei tenkančioje naudotis žemės sklypo dalyje, į šią gyvenamojo namo dalį yra galimybė patekti atskiru įėjimu, namo dalis yra galimybė atskirti pertvara, kurią įsipareigoja įrengti ieškovė, atskiros namo dalys gali turėti atskirus šildymo šaltinius bei įėjimus, ieškovė daug metų nuolat gyvena ir naudojasi jai priskirtina naudotis gyvenamojo namo dalimi.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų siūlomi naudojimosi tvarkos variantai neatitinka naudojimosi turtu tvarkos nustatymo principų, nes jų pageidavimai priskirti naudotis jiems atskiras žemės sklypo dalis, esančias skirtinguose žemės sklypo pusėse, nenumatant patekimo į jas galimybių, neįvertinant naudmenų vertės, t. y. prisiskiriant jiems tik miško žemę ir dirbamos žemės plotus, neužtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyros bei iš esmės reiškia nepagrįstą siekį įgyti pranašumą prieš kitus žemės sklypo bendraturčius, taip pat sudarytų prielaidas kilti galimiems nesutarimams tarp šalių ateityje. Pirmosios instancijos teismas atsakovų argumentus dėl leidimo atsidalinti turtą vertino kaip nepatenkančius į šios bylos nagrinėjimo dalyką, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.

23. Atsakovas I. Č., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, pažeidė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus, neįvertino kitų reikšmingų ginčo aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl naudojimosi žemės sklypu bei statiniais tvarkos nustatymo.

Dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo teismine tvarka

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas naudojimosi turtu tvarką nustatyti teismine tvarka. Apelianto įsitikinimu, ieškovė neišnaudojo visų galimybių suderinti savo valią dėl bendro turto – nepasinaudojo savo teise iki teismo spręsti klausimus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nepasinaudojo galimybe savo teisių ginti pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį, kuriai teismų praktikoje taikomas prioritetas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.

25. Žemės sklypo ir statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

26. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu (statiniais) tvarkos nustatymo, visiems žemės sklypo ir statinių bendraturčiams išsiuntė pasiūlymus dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo (statinių) naudojimosi tvarkos nustatymo. Kiekvieno bendraturčio ieškovė prašė išreikšti savo poziciją dėl siūlomos naudojimosi tvarkos. Dalis bendraturčių T. P. ir R. Č. dar ikiteisminėje stadijoje ieškovei pateikė sutikimus dėl ieškovės siūlomos naudojimosi tvarkos nustatymo. Tik po to, kai bendraturtis N. Č., nors ir pasirašęs ieškovės jam siųstą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, nepateikė jokios pozicijos dėl gyvenamojo namo siūlomos naudojimosi tvarkos, bendraturtis I. Č. išsakė nesutikimus bei prieštaravimus dėl siūlomos naudojimosi tvarkos nustatymo, o bendraturčiai A. P. ir G. P., jų prašymu pratęsus terminą atsakymams pateikti, jokių atsakymų ar išsamesnių argumentų nepateikė, ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu (statiniais) tvarkos nustatymo. Aplinkybę, kad dėl naudojimosi turimu bendru turtu kyla nesutarimų, konfliktinių situacijų tarp ieškovės ir atsakovų patvirtiną šalių paaiškinimai tiek byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek duoti teismo posėdžių metu. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nustatyti naudojimosi turtu tvarką teismine tvarka.

27. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, nustato civilinio proceso dalyviams teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 29 punktas). Kaip minėta, žemės sklypo ir statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Nors teismų praktikoje iš tiesų teikiamas prioritetas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, kai vienas bendraturtis ar keli iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014), tačiau tai savaime nelemia išvados, kad ieškovė tiek ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje, tiek pareikšdama ieškinį teisme turėjo pasirinkti būtent šį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą.

Dėl teismo patvirtintos ieškovės pasiūlytos naudojimosi turtu tvarkos

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovės pateiktą projektą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, kadangi jame nenurodyta atskirai kiekvienam bendraturčiui priskirtina naudotis žemės sklypo dalis, projektas grubiai neatitinka reikalavimų ir pažeidžia bendraturčių bei R. Č. kreditoriaus teisėtus interesus, jame neatsižvelgta į naudingąsias žemės sklypo savybes, sklypo dalyje „B“ yra ir ieškovės kasdienio naudojimosi objektai (du tualetai, šulinys, malkinė, dvi vandens kūdros), taip pat pateiktą naudojimosi gyvenamuoju namu (statiniais) nustatymo tvarką, nes ieškovei tenkanti naudotis gyvenamojo namo dalis realiai sudaro beveik visą gyvenamojo namo dalį. Apeliantas tvirtina, kad teismo sprendime pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų dėl atsakovų pateiktų planų, nustatant naudojimosi turtu tvarką.

29. Pagal kasacinio teismo praktiką, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais. Teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).

30. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka patvirtinama, kai joje apibrėžiama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, t. y., nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, bendraturčiui paskiriama naudotis nekilnojamojo daikto konkreti dalis. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju tai turi būti tiksliai nustatyta sklypo dalis. Ji nustatoma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendraturčiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą. Ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-611/2020, 17 punktas).

31. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, spręsdamas bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriame yra ir žemės sklypo bendraturčiams priklausantys statiniai, tvarkos nustatymo, pirmiausiai turi nustatyti, kokia po kiekvienu statiniu esančio žemės sklypo ploto dalis priskirtina kiekvienam sklypo bendraturčiui proporcingai jo turimai statinio daliai. Taip pat turi būti nustatyta, kokia prie statinių esanti sklypo dalis būtina kiekvienam statiniui naudoti pagal paskirtį, ir ši dalis paliekama bendrai naudotis, priskiriant lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems priklauso statinys. Tik nustačius tokiu būdu kiekvienam bendraturčiui tenkančią po statiniais esančią, taip pat prie statinių esančią jiems pagal paskirtį naudoti būtiną žemės sklypo dalį, likęs žemės sklypo plotas priskiriamas asmeniškai naudoti tiems žemės sklypo bendraturčiams, kurių turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, vertinant pagal žemės sklype tenkantį ploto dydį, yra didesnė už tą, kurią užima jiems tenkanti po statiniais esanti ir prie statinių esanti jiems naudoti pagal paskirtį būtina žemės sklypo dalis. Jeigu bendraturčiams asmeniškai naudoti priskirti žemės sklypo plotai suformuoti taip, kad juos pagal paskirtį naudoti galima tik nustačius patekti į juos būtinus bendro naudojimo takus (kelius), toks bendro naudojimo žemės sklypo plotas turi būti priskirtas lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems jis būtinas, kad galėtų naudoti asmeniškai jiems priskirtus žemės sklypo plotus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2019, 25 punktas).

32. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu (statiniais) tvarkos pagal šalių pateiktus dokumentus nustatymo, išsamiai tyrė ir vertino šios nutarties 29-32 punktuose nurodytus klausimus ir pagrįstai nustatė, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi šiuo turtu tvarka labiau atitinka visus naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus. Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamo sprendimo motyvai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi turtu tvarką, pateikė išsamius motyvus tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovų siūlomos naudojimosi turtu tvarkos.

34. Ieškovės byloje pateikti naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu (statiniais) tvarkos nustatymo dokumentai (2022 m. rugsėjo 9 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas ir gyvenamojo namo patalpų išdėstymo brėžinys) buvo parengti kvalifikuoto subjekto (matininkės G. S.) ir yra atitinkantys visus formos ir turinio reikalavimus. Apeliantas niekaip nepagrindė savo teiginių dėl šių dokumentų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, todėl teisėjų kolegija juos laiko deklaratyviais.

35. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino žemės sklypo dalių (plane pažymėtų „A“ ir „B“) naudmenų vertingumą ir pagrįstai nenustatė, kad ieškovei priskirtina naudotis žemės sklypo dalis pagal naudmenų vertes yra ženkliai vertingesnė nei atsakovams ir likusiems bendraturčiams. Priešingą išvadą leidžiančių daryti objektyvių duomenų byloje nebuvo pateikta. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovams ir kitiems bendraturčiams priskirtinoje naudotis žemės sklypo dalyje taip pat yra galimos dirbti žemės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pageidavimas, jog jam tektų žemės sklypo dalis, kuri nebuvo jo prižiūrima ir naudojama (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tik ieškovė ir atsakovė G. P. įrodinėjo, kad prižiūrėjo ir naudojo ginčo ariamą žemę), neatitiktų sąžiningumo principo.

36. Niekuo nepagrįsta apelianto pozicija, kad ieškovei tenkanti naudotis žemės sklypo dalis, pažymėta indeksu „A“, yra vertingesnė dar ir dėl to, kad yra be R. Č. areštuoto turto. Apeliantas ir kiti bendraturčiai, kaip ir ieškovė, turi teisę nusistatyti tarpusavio naudojimosi turtu tvarką ir nenaudoti jo bendrai.

37. Nėra pagrindo spręsti, kad privažiavimas prie ieškovei naudoti skirtinos žemės sklypo dalies esmingai yra patogesnis, apeliantas niekaip nepagrindė šio savo teiginio. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės plane numatytu žemės juostos koridoriumi, pažymėtu indeksu „S“, yra užtikrinimas privažiavimas (susisiekimas) kiekvienam iš bendraturčių su jam priskirtu naudotis plotu ir statiniais.

38. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad ieškovei tenkanti naudotis gyvenamojo namo dalis realiai sudaro beveik visą gyvenamojo namo dalį, kadangi ieškovei priskirtina naudotis gyvenamojo namo dalis (42,35 kv. m) neviršija jos turimos turto 4/9 dalies (95,29 kv. m). Pagal ieškovės pasiūlytą naudojimosi turtu tvarką apelianto apeliaciniame skunde nurodomas turtas (du tualetai, šulinys, malkinė, dvi vandens kūdros) liko atsakovo ir kitų bendraturčių naudojimui.

39. Nepagrįsta teigti, kad ieškovės pateiktuose naudojimosi turtu tvarkos nustatymo dokumentuose nėra aiškiai apibrėžta, kuriomis turto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai. Juose tiksliai yra parodytas ieškovei ir likusiems bendraturčiams (tarp jų ir apeliantui) tenkančios dalies dydis, išsidėstymas, pavaizduojant jų dalis atskiriančią ribą.

40. Nesutiktina ir su tuo, kad tenkinus ieškinį buvo pažeistos R. Č. kreditoriaus teisės. Pažymėtina, kad byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenyse aiškiai nurodoma, kad kreditoriaus (-ių) interesų tenkinimui yra apribota disponavimo teisė R. Č. nuosavybės daliai, tuo tarpu šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarė išimtinai naudojimosi turtu tvarkos nustatymas.

Dėl teismo šališkumo ir tendencingumo

41. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalį motyvuotas nušalinimas teisėjui turi būti pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau.

42. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Vokietiją (peticijos Nr. 10486/83). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją (peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją (peticijos Nr. 33958/96), 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją (peticijos Nr. 19874/92).

43. Nagrinėjamu atveju apeliantas teismo šališkumą įrodinėja pagal subjektyvųjį testą, t. y. teigia, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir tendencingai gynė stipriosios šalies – ieškovės – interesus ir neapgynė silpnosios šalies – atsakovų – interesų. Apelianto įsitikinimu, tai patvirtina ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės sumokėto žyminio mokesčio teisingumo ir kad bendros priteistos teismo ir bylinėjimo išlaidos viršija atsakovo palikimo vertę. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia subjektyviojo bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusio teisėjo šališkumo ar išankstinio teisėjo nusistatymo bei tendencingumo dėl bylos baigties. Šalių procesinė padėtis, teisės ir pareigos šioje byloje yra visiškai lygios, procesas vyksta rungimosi principu, todėl šiame procese nėra stipriosios ir silpnosios šalies. Bylos duomenys patvirtina, kad viso proceso metu apeliantas teigė pasitikintis teismu, nušalinimo teisėjui nereiškė. Išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjęs teisėjas veikė tendencingai ar nebuvo vienodai objektyvus šalių atžvilgiu. Kadangi ieškovė ieškiniu kėlė du reikalavimus, tai paduodama ieškinį ji turėjo sumokėti žyminį mokestį už kiekvieną neturtinį reikalavimą atskirai. Pagal ieškinio metu taikytiną mokesčio indeksą bei atėmus 25 proc. sumos, nes ieškinys buvo teikiamas elektroninio ryšio priemonėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad žyminio mokesčio suma (200 Eur) buvo apskaičiuota ir sumokėta teisingai. Bylinėjimosi išlaidas, tenkinus ieškinį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai paskirstė pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą „pralaimėjęs moka“.

Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų

44. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustato, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų. Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013).

46. Apelianto įsitikinimu, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė dėl neįtrauktų į procesą asmenų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad į procesą nebuvo įtrauktas bendraturčio R. Č. kreditorius, kurio naudai antstolė vykdo išieškojimą, nors teismo sprendimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo galėtų turėti įtakos jo teisėms.

47. Teisėjų kolegijos manymu, tokie apeliacinio skundo argumentai neleidžia spręsti, jog į civilinės bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti asmenys, dėl kurių materialiųjų teisių ir pareigų pirmosios instancijos teismas nusprendė. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad antstolė N. V. turto arešto aktu yra apribojusi bendraturčio R. Č. disponavimo teisę į jam tenkančią turto dalį. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nesprendė su bendraturčio R. Č. turto disponavimu susijusių klausimų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

48. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų prašymą dėl ginčo išsprendimo pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Siekdamas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, apeliantas turėjo byloje teikti priešieškinį, atitinkantį turinio ir formos reikalavimus. To apeliantas nedarė, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą tik ieškovės pareikšto ieškinio apimtyje, kuriame reikalavimai dėl turto atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nebuvo keliami.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė 847 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas, 1 959,9 Eur × 1,3), todėl apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei iš apelianto priteisiamas 847 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto I. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 847 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas

Dalia Pranckienė