Civilinė byla Nr. e2S-52-544/2024
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02041-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4.;
3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 10 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. A. L. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. A. L. ieškinį atsakovui M. V. L. dėl santuokos nutraukimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. A. L. (toliau – ir ieškovė) pateiktu ieškiniu prašė nutraukti jos ir atsakovo M. V. L. (toliau – ir atsakovas) santuoką, sudarytą 2001 m. gruodžio 8 d. (duomenys neskelbtini), įtrauktą į apskaitą 2002 m. balandžio 11 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl santuokos iširimo kaltais laikyti abu sutuoktinius, laikotarpio susitaikymui nenustatyti, šalims palikti santuokinę pavardę,,L“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. spalio 30 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
3. Nagrinėjamojoje byloje teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – ir MĮ) 20 straipsnio 1 punktu (inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausiai turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija), ieškovė kreipėsi į mediatorių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrių (toliau – ir Tarnyba) dėl mediacijos proceso inicijavimo.
4. Teismas nustatė, kad nors Tarnyba 2023 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į atsakovą (adresu (duomenys neskelbtini) su prašymu ne vėliau kaip per MĮ 21 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą pateikti Tarnybai sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes (t. y. duomenų, kokiu būdu ir kur buvo siųstas toks pranešimas, ar siunta buvo įteikta atsakovui, ar siunta grąžinta, jeigu grąžinta, kokios siuntos grąžinimo priežastys), todėl byloje nėra aišku ar buvo ir kaip buvo įvykdytas MĮ 21 straipsnio 4 dalies reikalavimas (išsiųsti kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodant, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo). Taigi, nesant duomenų apie šio reikalavimo įgyvendinimą, teismas konstatavo, jog byloje nėra pagrindo teigti, kad mediatoriaus pažymoje,,Dėl privalomosios mediacijos“ nurodytas mediacijos rezultatas – negautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo yra pagrįstas.
5. Teismas nutartyje taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovas gyvena adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė byloje nepateikė jokių kitų duomenų, patvirtinančių atsakovo gyvenamąją vietą, kuriuo išsiuntus procesinius dokumentus būtų galima tikėtis realaus jų įteikimo. Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovė prašo atsakovui procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, tačiau nagrinėjamu atveju nepavykus nustatyti atsakovo buvimo vietos (jai esant nežinomai), ieškovė turi pateikti nuomonę dėl galimos paieškos atlikimo, nes byla yra susijusi su šeimos santykiais (CPK 129 straipsnio 2 dalis), nurodyti kitą dokumentų (teismo šaukimo) įteikimo būdą pagal CPK 117 straipsnį (įteikimas per antstolį, asmeniškai paties ieškovo), 129 straipsnį (dokumentų įteikimas kuratoriui), 130 straipsnį (įteikimas viešo paskelbimo būdu), laikantis įstatyme įtvirtinto įteikimo būdų eiliškumo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 296 straipsnio 2 dalis).
6. Esant tokiems duomenims, teismas nagrinėjamoje byloje padarė išvadą kad šiuo atveju nėra tinkamai įgyvendinta privaloma mediacijos procedūra, kadangi yra pakankamas pagrindas manyti, jog ji buvo įvykdyta tik formaliai kreipiantis į mediatorių dėl privalomosios mediacijos taikymo, kaip tą numato MĮ 20 straipsnio 1 punktas, tačiau nesant duomenų apie realų pranešimo išsiuntimą ieškovės nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (išlaukiant galimą terminą siuntos įteikimui), negalima teigti, kad ieškovė tinkamai atliko įstatyme nustatytą pareigą inicijuoti privalomos mediacijos procesą, dėl to ieškinys negali būti priimtas teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė E. A. L. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
8. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad mediacijos procesą atliko taip, kaip to reikalauja MĮ. Nurodo, kad 2023 m. sausio 20 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrių, prašydama vykdyti privalomąją mediaciją su kita ginčo šalimi dėl santuokos nutraukimo ir susijusių klausimų išsprendimo. Tarnyba 2023 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į kitą ginčo šalį (atsakovą), tačiau jis per keturiolika dienų nepateikė Tarnybai sutikimo ar nesutikimo dėl mediacijos vykdymo. Todėl Tarnyba 2023 m. vasario 13 d. jai išdavė pažymą,,Dėl privalomosios mediacijos“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtino, kad ji įgyvendino reikalavimą pasinaudoti privalomąją mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą.
9. Apeliantė nurodo, kad Tarnybos išduota 2023 m. vasario 13 d. pažyma,,Dėl privalomosios mediacijos“, vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, atitinka oficialiojo įrodymo požymius, todėl pirmosios instancijos teismui negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl pažymoje nurodytų aplinkybių tikrumo.
10. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu ieškinio trūkumu, kad ji ieškinyje nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakovo gyvenamąją vietą, kuriuo išsiuntus procesinius dokumentus būtų galima tikėtis realaus jų įteikimo. Apeliantė nurodo, kad ji ieškinyje nurodė paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), be to, apeliantės teigimu, MĮ nereikalauja mediacijos prašančios šalies įrodymais pagrįsti kitos šalies adreso tikrumą. Apeliantė nurodo, kad, nepavykus atsakovui įteikti procesinių dokumentų, teismas galėtų pasiūlyti jai pasirinkti kitą procesinių dokumentų įteikimo būdą, tačiau šis klausimas neturi būti sprendžiamas ieškinio priėmimo stadijoje.
11. Apeliantė atskirajame skunde nurodo ir tai, kad ji ieškinį Utenos apylinkės teismui pateikia nebe pirmą kartą, tačiau teismas kiekvieną kartą nurodo vis naujas bei skirtingas ieškinio nepriėmimo priežastis, todėl mano, kad jai pasinaudoti teise į teisminę gynybą tampa nebeįmanoma.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir susijusių klausimų išsprendimo, ieškovei netinkamai įgyvendinus privalomos mediacijos reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
15. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama laikantis specialių įstatymo nustatytų reikalavimų. Kai asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako pareiškimą priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, konstatavęs, jog ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Atskiruoju skundu apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi, jos vertinimu, ji tinkamai pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl jos ieškinį teismas atsisakė priimti nepagrįstai.
17. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusios MĮ pataisos, numato privalomą ikiteisminę mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena CPK nustatyta tvarka (MĮ 20 straipsnio 1 punktas). Taigi, inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija.
18. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė, prieš kreipdamasi į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, teikė prašymą dėl privalomosios mediacijos atlikimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. vasario 13 d. pažyma,,Dėl privalomosios mediacijos“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad Tarnyba 2023 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į kitą ginčo šalį (atsakovą) su prašymu ne vėliau kaip per MĮ 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Atsakovas jokio atsakymo nepateikė. Todėl minėtoje pažymoje Tarnyba nurodė, jog šiuo atveju laikytina, kad kita šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija bei patvirtino, kad ieškovė įgyvendino įstatyme numatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.
19. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).
20. MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).
21. Darytina išvada, kad kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turi būti pateikiami rašytiniai įrodymai, jog ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.
22. Byloje nustatyta, kad apeliantė, teikdama ieškinį teismui, pateikė pažymą dėl privalomos mediacijos sąlygos įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgalioto asmens (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo V. S.), neviršijant jam nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
23. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė ieškinyje nurodė paskutinę jai žinomą atsakovo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovui buvo išsiųstas pranešimas dėl mediacijos taikymo.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo argumentu, jog šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą.
25. Įvertinus nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė teismui pateikė visą jai žinomą informaciją apie kitą šalį, nurodydama atsakovo kontaktinius duomenis, o jos prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija patvirtina Tarnybos išduota 2023 m. vasario 13 d. pažyma,,Dėl privalomosios mediacijos“ Nr. (duomenys neskelbtini).
26. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina, jog atsakovas apie mediacijos procesą buvo informuotas tinkamai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo reikalavimas yra perteklinis. Dėl šeimos bylų pobūdžio ir jose tarp šalių paprastai vyraujančių įtemptų santykių tokio reikalavimo įvykdymas iš esmės gali būti neįgyvendinamas ar įgyvendinamas sunkiai. Negana to, toks reikalavimas ieškovei, net ir įgyvendinus įstatyme jai keliamus reikalavimus dėl privalomos mediacijos iniciavimo, iš esmės apsunkina jos teisę į teisminę gynybą, kadangi atsakovas gali vengti priimti jam siunčiamus pranešimus, o jo sąmoningą vengimą gali būti sudėtinga įrodyti dėl šalių gyvenimo skirtingose šalyse.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, kad atsakovas nežinojo apie jam siūlomą galimybę pasinaudoti mediacijos procesu arba dabar jau nori ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti pasinaudoti mediacijos procesu ir vykstant bylos nagrinėjimui.
28. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, formaliai remdamasis ikiteisminės mediacijos reikalavimu, ieškovei neturint realios galimybės šį reikalavimą įgyvendint kitaip, nei jis buvo įgyvendintas, nepagrįstai apribojo ieškovės teises kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimams.
29. Dėl skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nurodyto argumento, kad, nepavykus nustatyti atsakovo buvimo vietos (jai esant nežinomai), ieškovė ieškinyje nenurodė kito procesinių dokumentų įteikimo atsakovui būdo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokia informacija gali būti aktuali, tačiau dėl jos reikalingumo negalima nuspręsti ieškinio priėmimo stadijoje, kadangi neaišku, ar tikrai nepavyks nustatyti atsakovo gyvenamosios vietos ir įteikti procesinių dokumentų. Esant poreikiui, dėl tokios informacijos gavimo gali būti sprendžiama vėlesnėse bylos stadijose, įskaitant ir parengiamąjį posėdį (CPK 230 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino klausimui dėl privalomos mediacijos reikalavimo įgyvendinimo išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė procesinės teisės normas. Atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą apeliantės atskirąjį skundą tenkinti, todėl skundžiama Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. nutartis naikintina. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Ramunė Čeknienė
