Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-416-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00943-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5; 1.1.5.1.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. A. (S. A.), jo atstovui advokatui Vitalijui Burinskiui (Vitalij Burinskij),

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. B., jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

Priteista iš A. B. nukentėjusiajam S. A. 28,96 Eur turtinei, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, 724,05 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir 18,83 Eur, sumokėtus Valstybinei teismo medicinos tarnybai už apžiūrą ir specialisto išvados pateikimą, Vilniaus teritorinės ligonių kasai 210 Eur gydymo išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendis panaikintas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai aplinkybei, A. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Nukentėjusiojo S. A. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo advokato ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. B. buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 3 d., apie 11.00 val., Vilniuje, miškelyje netoli Pupojų sodų 16-osios g., asmeninio konflikto metu sudavė S. A. rankomis ne mažiau kaip tris smūgius, taip padarydamas jam odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlės srityje su nosies kaulų lūžiu, poodinę kraujosruvą apatinės lūpos- smakro dešinės pusės srityje su kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje. Nuo suduotų smūgių S. A. pargriuvo ant žemės ir patyrė kairės momeninės srities sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimus pakaušyje, kaktoje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje. Taip A. B. nesunkiai sutrikdė S. A. sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 dienų.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, dėl to priėmė nepagrįstą nutartį – pripažino A. B. veikus būtinosios ginties sąlygomis, ir baudžiamąją bylą jam nutraukė.

2.2. Pasak nukentėjusiojo, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis pavojingai kėsinosi sužaloti A. B., dėl to šis buvo priverstas gintis, padaryta klaidingai įvertinus bylos įrodymus – A. B., liudytojos B. B. ir nukentėjusiojo parodymus. Kasatorius viso bylos proceso metu nuosekliai parodė, kad jis praėjo pro A. B. su šeima ir nuėjo toliau, tačiau A. B. jį pasivijo ir eskalavo konfliktą. Tokias jo nurodytas aplinkybes apie muštynių išprovokavimą ir jų pradžią patvirtina liudytojos B. B. parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad liudytojos B. B. parodymai patvirtina A. B., o ne nukentėjusiojo parodymus.

2.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nepaisant amžiaus, ūgio, sveikatos būklės skirtumų, jo ir A. B. jėgos nebuvo lygiavertės, nes A. B. neturėjo jokių įrankių ar priemonių, kurias būtų galėjęs panaudoti. Pasak nukentėjusiojo, jam buvo suduotas smūgis į galvos dešinę pusę kietu buku daiktu, tačiau kuo, jis nematė. Apie smūgių sudavimą kietu buku daiktu patvirtina specialisto išvada Nr. 2158/12(01) ir ekspertizės aktas Nr. EKG 95/15(01). Taigi ir ši apeliacinio teismo išvada prieštarauja bylos duomenims. Be to, šie bylos duomenys paneigia ir A. B. teiginius, kad telefonas jam buvo išmuštas iš rankos prieš suduodant smūgį S. A..

2.4. Nukentėjusysis kasaciniame skunde cituoja teismų praktiką dėl BK 28 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137/2010">2K-137/2010</a>, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011 2K-7-313/2012, 2K-141/2015) ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šį baudžiamąjį įstatymą. Visapusiškai įvertinus susiklosčiusią situaciją, akivaizdu, kad A. B. veiksmai (smūgių sudavimas kasatoriui) negali būti vertinami kaip padaryti esant būtinosios ginties situacijai, nes nukentėjusysis nesikėsino į A. B. ir jo šeimos narių sveikatą, gyvybę ir pan. Kad nukentėjusysis niekam nekėlė akivaizdaus pavojaus, rodo jo amžius (77 metai) ir sveikatos būklė.

3. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

4. Kasatorius S. A. kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl A. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės esant jo veiksmuose aplinkybei šalinančiai baudžiamąją atsakomybę, t. y. būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Anot kasatoriaus, konfliktą išprovokavo A. B., o kasatoriaus veiksmai nekėlė pavojaus nei A. B., nei jo šeimos nariams.

4.1. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčo tarp teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinkama, jog A. B. jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus (nesunkų sveikatos sutrikdymą) atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

4.2. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

4.3. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137/2010">2K-137/2010</a>, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).

4.4. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-P-135/2016).

4.5. Spręsdami klausimus, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą.

4.6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

4.7. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. A. ir A. B. nuolat konfliktavo. Štai pareiškime apie įvykusį smurtinį konfliktą (2012 m. rugsėjo 23 d.) nukentėjusysis S. A. pažymėjo, kad A. B. dar iki šio konflikto nukankino jo katiną, užmušė jo šunį (t. 1, b. l. 20). Pareiškimuose Vilniaus apskrities VPK (2011 m. gruodžio 17 d., 2011 m. rugpjūčio 1 d.) S. A. nurodo, kad A. B. paleidžia savo šunis be antkaklių ir antsnukių, grasina jam, jį šantažuoja ir fotografuoja (t. 1, b. l. 51, 53). Prašyme Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos seniūnui (2011 m. birželio 30 d.) S. A. reiškia pretenzijas dėl netinkamos šunų priežiūros (t. 1, b. l. 52). Tuo tarpu iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto Ketvirtojo policijos komisariato prevencijos poskyrio rašto S. A. (2011 m. rugsėjo 21 d.) matyti, kad, atlikus patikrinimą (bendraujant su S. A. kaimynais, tarp jų ir su A. B.), nenustatyta administracinių teisės pažeidimų požymių, susijusių su žiauriu elgesiu su gyvūnais ar gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimais. Be to, nėra objektyvių duomenų, kad su S. A. katinu buvo žiauriai pasielgta, nes jis dingo neaiškiomis aplinkybėmis ir jo buvimo vieta nėra nustatyta (t. 1, b. l. 55).

4.8. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad 2012 m. liepos 3 d., apie 11.00 val., miškelyje, esančiame Vilniuje, netoli Pupojų sodų 16-osios g., tarp S. A. ir A. B. įvyko eilinis konfliktas. S. A. A. B. ir jo šeimos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, grasino jam, o A. B. visa tai bandė užfiksuoti (nufilmuoti) mobiliuoju telefonu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad neatmestina, jog nukentėjusysis galėjo pasakyti A. B. ir kartu su juo buvusiems šeimos nariams ką nors užgaulaus ar įžeidžiančio, tačiau A. B., kaip jaunas ir išsilavinęs žmogus, į tai galėjo ir turėjo reaguoti civilizuotai, o ne provokuoti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas A. B. veiksmą – bandymą konfliktą užfiksuoti mobiliuoju telefonu (nufilmuoti) – nelaikė provokavimu, juolab fizinio smurto panaudojimo provokavimu. Šis teismas taip pat pažymėjo, kad būtent bandymas nufilmuoti konfliktą sukėlė nukentėjusiojo asmens neadekvačią reakciją ir vėliau sekusį fizinio smurto panaudojimą.

4.9. Kasacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teisės teorijoje ir teismų praktikoje žinoma ir būtinosios ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2001, 2K-541/2003, 2K-496/2007, 2K-78/2016). Tai yra situacijos, kai asmens užpuolimas būna sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams.

5. Akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai A. B. veiksmų nelaikė provokuojančiais. Bandymas užfiksuoti mobiliuoju telefonu (nufilmuoti) konfliktą, pasakant necenzūrinius žodžius bei grasinimus jam ir jo šeimos nariams (žmonai ir jo mažamečiui sūnui), apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertintas kaip pastangos dirbtinai sukelti kokius nors S. A. veiksmus ar kokią nors jo neadekvačią reakciją. Juolab kad A. B. tam turėjo teisėtą pagrindą dėl nuolat reiškiamų S. A. nepagrįstų pretenzijų jam.

5.1. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog fizinį smurtą pirmasis pradėjo naudoti S. A., trenkdamas rankoje turėtu kastuvu A. B. per rankas ir išmušdamas jam iš rankų mobilųjį telefoną. Tik tada A. B. ir puolė mušti nukentėjusįjį S. A. (t. 5, b. l. 37). Taigi A. B. kaip atsaką į tokius smurtinius S. A. veiksmus (šiam mojuojant kastuvu) panaudojo priešinimosi (gynybinius) veiksmus.

5.2. Būtinoji gintis galima tik prieš tuos veiksmus, kurie yra pavojingi ir yra nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. A., nepaisant jo senyvo amžiaus, ūgio bei sveikatos būklės skirtumų, mojuodamas kastuvu veikė aktyviai ir savo fiziniais veiksmais kėsinosi į A. B. sveikatą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju S. A. naudojo įrankį – kastuvą, kuris muštynių metu gali būti efektyviai panaudotas kaip pavojingas, žalojantis ir didelį pavojų kito asmens sveikatai keliantis įrankis, ypač suduodant smūgius kastuvo geležte.

5.3. Kaip jau minėta, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad fizinį smurtą pirmasis pradėjo naudoti S. A., mojuodamas kastuvu ir bandydamas juo pataikyti A. B.. Apeliacinės instancijos teismo tokie panaudoti S. A. smurtiniai veiksmai įvertinti kaip A. B. neadekvatus, provokuojantis ir pavojingas puolimas. Taigi galima teigti, kad šis kėsinimasis buvo pavojingas A. B. sveikatai ir jau buvo prasidėjęs.

5.4. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais (lazda, peiliu, kirviu, kastuvu, šaunamuoju ginklu ir pan.) ar be jų (smūgių sudavimas rankomis, kojomis), taip pat kėsinimosi pradžia gali būti ir buto ar automobilio durų atidarymas, išlaužimas, ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančiojo asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs.

5.5. Kartu pasakytina, kad S. A. kėsinimasis kastuvu suduoti A. B. buvo realus. Jis faktiškai baudžiamojoje byloje nustatytas, objektyviai egzistavo ir tai nebuvo iškreiptas besiginančiojo asmens tikrosios padėties suvokimas ar vertinimas. Ekspertizės akto Nr. EKG 48(124)/14(01) išvadose konstatuota, kad A. B. padaryti sužalojimai yra nebūdingi paties tiriamojo smūgio sudavimui rankomis, o sužalojimai dešinėje plaštakoje galėjo būti padaryti dengiantis rankomis nuo smūgių kastuvu (t. 3, b. l. 188-193). Ekspertas konstatavo, kad A. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad, nepaisant S. A. senyvo amžiaus ir sveikatos būklės, jo pasirinktas smurtinis veiksmas (mojavimas kastuvu ir bandymas suduoti juo A. B.) niekaip nesumažino jo keliamos grėsmės A. B. sveikatai ir galimybės suduodant smūgius kastuvu padaryti jam dar ir sunkesnius sužalojimus.

5.6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, jog baudžiamasis įstatymas neriboja priemonių, būdų ar įrankių, kurie gali būti naudojami ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, taip pat nereikalaujama, kad gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kad besiginančiojo veiksmai būtų pripažinti būtinosios ginties ribų peržengimu, užpuolikui padarytos žalos dydis turi aiškiai neatitikti kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad besigindamas A. B. neturėjo jokių įrankių ar priemonių, kuriuos jis galėjo panaudoti gindamas save. Akivaizdu, kad konflikte dalyvaujančių asmenų jėgos šiuo atveju buvo nelygiavertės. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad smūgių sudavimas ginantis nuo asmens, suduodančio smūgius kastuvu, nėra neadekvati ar neproporcinga gynybos priemonė ir ji atitiko užpuolimo pobūdį ir pavojingumą.

5.7. Gynyba laikoma aiškiai neatitinkančia kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kada tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Šiuo atveju A. B., gindamas save nuo pavojingo kėsinimosi ir suduodamas S. A. atsakomuosius smūgius, veikė nedelsdamas ir adekvačiai ir dėl tokių jo gynybinių veiksmų besikėsinančiajam nebuvo padaryta aiškiai didesnė žala negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta.

5.8. Gynyba yra aktyvūs veiksmai, kuriais atremiamas kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes. Būtinoji gintis yra teisėta ir laikoma socialiai naudingu aktu, tik jeigu atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytas gynybos teisėtumo sąlygas, kurios yra: 1) ginantis daroma žala arba kėsinamasi ją padaryti; 2) žala padaroma tik besikėsinančiojo teisėms ar interesams; 3) žala padaroma atremiant kėsinimąsi į įstatymo ginamus interesus ir 4) žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų. Šioje baudžiamojoje byloje visos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos A. B. veiksmuose buvo nustatytos. Todėl kasacinės instancijos teismas, pritardamas apeliacinės instancijos teismo išvadai, konstatuoja, kad A. B. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo pavojingų ir realių S. A. veiksmų, ir šią teisę, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, įgyvendino neperžengdamas būtinosios ginties ribų. A. B. panaudota gynyba atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą.

5.9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys dėl motyvų pakankamumo ir išsamumo vertinant bylos įrodymus, kurie pagrindžia fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo priežastis ir padarinius, patvirtina būtinosios ginties, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, taikymo pagrįstumą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes daryti išvadą, kad netinkamai taikytos BK 28 straipsnio nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Aurelijus Gutauskas