Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. e2AT-90-696/2016
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-19198-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas R. Petraitis 2015 m. gruodžio 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo P. K. buvo pripažintas kaltu pažeidęs Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, t. y. padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 51² straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 434 Eur bauda. Nutarime nurodyta, kad P. K., būdamas UAB „E“ direktoriumi, atsakingu už įmonės veiklą, neužtikrino, kad UAB „E“ nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veikla būtų vykdoma veiklos vietoje, esančioje Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), nustačius sanitarinę apsaugos zoną, t. y. neužtikrino ūkinės veiklos vykdymo, objektų naudojimo nustačius sanitarinę apsaugos zoną, kai tai numatyta įstatymuose (Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo P. K. atstovo advokato D. Ambrazaičio skundo netenkino ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 13(13.4)-ATPN-101, kuriuo P. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 51² straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 434 Eur bauda, paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi P. K. atstovo advokato D. Ambrazaičio apeliacinio skundo netenkino ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. atstovo advokato D. Ambrazaičio prašymas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą priimtas, administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. atstovas advokatas Dainius Ambrazaitis prašo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, panaikinti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Pareiškėjo nuomone, teismai padarė esminius materialiosios bei proceso teisės pažeidimus ir dėl to priimtos neteisėtos nutartys.
Teismai, anot advokato, padarė esminį Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimą, neatsižvelgė į tai, kad ši teisės norma yra blanketinė, neanalizavo jos sistemiškai su jos įgyvendinimą reglamentuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai neteisėti. Minėtoje normoje įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys (norintys keisti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą), valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustatytų sanitarinės apsaugos zonas. Šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinei veiklai, kuriai nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, sanitarinės apsaugos zonos ribų dydžius nustato Vyriausybė. Norint konstatuoti Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies pažeidimą, pasak pareiškėjo, būtina nustatyti poįstatyminio teisės akto, reglamentuojančio sanitarinės apsaugos zonos ribų nustatymą, t. y. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatų pažeidimą.
Advokatas teigia, kad kitoje byloje, kurios faktinės ir teisinės aplinkybės yra tapačios nagrinėjamai bylai, Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė priešingą sprendimą ir panaikino Vilniaus visuomenės sveikatos centro nutarimą, kuriuo UAB „Biograta“ (kuri kaip ir Pareiškėjo vadovaujama UAB „E“ vykdo pavojingų ir nepavojingų atliekų laikymo (saugojimo) veiklą iš UAB,,R“ nuomojamo sandėlio (unikalus Nr. 4198-4020-5022), esančio Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), (t. y. ten pat, kur ir Pareiškėjo vadovaujama UAB „E“)) vadovui buvo paskirta bauda, ir administracinio teisės pažeidimo bylą, iškeltą pagal ATPK 512 straipsnio 4 dalį, nutraukė. Nors Vilniaus apygardos teismas minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino, tačiau, kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nutarčių turinio ir motyvų, tam, kad būtų galima konstatuoti, ar nagrinėjamu atveju padarytas ATPK 512 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies pažeidimas, teismai visų pirma analizavo ir tyrė, ar administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punktą (Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-85-992/2016 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-19199-2015-8)).
Pareiškėjo nuomone, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatos netaikytinos UAB „E“ vykdomai veiklai, nes jose nustatytas sanitarinių apsaugos zonų ribų dydis, taikomas pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelėms ir surinkimo punktams. Pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelės ir surinkimo punkto sąvoka nėra įtvirtinta nei Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, nei jokiame kitame teisės akte. Kadangi Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos yra poįstatyminis teisės aktas, jo nuostatas privalu sistemiškai ir lingvistiškai aiškinti kartu su atitinkamą sritį reglamentuojančiais įstatymais. Bendruosius atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, rūšiavimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus, taip pat valstybės valdymo institucijų ir kitų juridinių bei fizinių asmenų funkcijas tvarkant atliekas nustato Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas. Minėtas įstatymas neapibrėžia laikino saugojimo aikštelės ar surinkimo punkto sąvokos, tačiau pagal šio įstatymo 2 straipsnio 10 punktą atliekų laikymas – naudoti skirtų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip trejus metus ir šalinti skirtų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip vienerius metus, išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 45 punktą laikinasis atliekų laikymas – pavojingųjų atliekų laikymas ne ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingųjų atliekų – ne ilgiau kaip vienerius metus šių atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo, paruošiant atliekas išvežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginį.
Pareiškėjo nuomone, kadangi poįstatyminio akto nuostata tiesiogiai nukreipia į konkrečią įstatyme apibrėžtą veiklą (t. y. laikiną atliekų laikymą (saugojimą), kuriuo UAB „E“, neužsiima), darytina išvada, kad tik tai apibrėžtai veiklai taikomi poįstatyminio teisės akto reikalavimai ir tokia nuostata negali būti aiškinama plečiamai, priešingu atveju poįstatyminis teisės aktas prieštarautų įstatymui, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir nepagrįstai sukurta teisinio netikrumo situacija.
Advokato nuomone, netinkamai išaiškinus ir taikius Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismai nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja P. K. priešingi teisei veiksmai. Teismai, neįvertinę, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties subjektyviojo požymio – pareiškėjo P. K. kaltės, padarė esminį ATPK 9 straipsnio pažeidimą. P. K. neturėjo objektyvių galimybių suvokti, kad jo vadovaujamai UAB „E“ taikytini Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimai ir jų nesilaikymas reiškia teisės normų reikalavimų pažeidimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę. Teismai nepasisakė, kokiu būdu ir kuriame epizode realiai pasireiškė P. K. kaltė, todėl, pasak pareiškėjo, konstatuotina, kad šis vienas esminių administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų net nebuvo nustatinėjamas, o to nepadarant administracinė atsakomybė P. K. taikyta šiurkščiai ir iš esmės pažeidžiant pamatinius administracinės atsakomybės principus.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojas, laikinai vykdantis direktoriaus funkcijas, Robertas Petraitis atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymo netenkinti.
Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustato sanitarinės apsaugos zonas. Sanitarinės apsaugos zonos dydžiai pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelėms ir surinkimo punktams nustatyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 206 punkte. ATPK 512 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų naudojimą nenustačius sanitarinės apsaugos zonos ribų, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose.
Vadovaujantis pirmiau įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 13(13.4)-ATPN-101 UAB „E“ direktoriui P. K. skirta administracinė nuobauda už ATPK 512 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, nes 2015 m. liepos 16 d. užbaigus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę nustatyta, kad UAB „E“ pavojingų atliekų laikymo veikla vykdoma nenustačius sanitarinės apsaugos zonos.
Atsiliepime nurodoma, kad pateiktas prašymas iš esmės grindžiamas tik Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintomis sąvokomis („atliekų laikymas“ ir „laikinas atliekų laikymas“) ir jų apibrėžimais. Sąvoka „pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelė“ yra numatyta Specialiosiose sąlygose, tačiau ne Atliekų tvarkymo įstatyme, todėl negalima teigti, kad šiuose dviejuose teisės aktuose vartojamos sąvokos yra tapačios ir papildančios viena kitą. Atliekų tvarkymo įstatyme „laikinas atliekų laikymas“ yra galimas tik atliekų susidarymo vietoje, o Specialiosiose sąlygose „laikinas atliekų saugojimas“ yra numatytas ne atliekų susidarymo vietoje, o aikštelėse arba surinkimo punktuose. Tai atitiktų Atliekų tvarkymo įstatyme nurodytą atliekų laikymo veiklą, kurią vykdo UAB „E“.
Pareiškėjas teigia, kad sanitarinės apsaugos zona turi būti nustatyta laikinajam atliekų laikymui, tačiau jo vykdomai veiklai, t. y. atliekų laikymui, sanitarinės apsaugos zona neturi būti nustatyta, taigi Specialiųjų sąlygų 206 punktas, anot jo, negali būti taikomas. Remiantis tokiu teisės aktų aiškinimu, sanitarinės apsaugos zona turi būti nustatyta ūkio subjektų vykdomai veiklai, dėl kurios susidaro tam tikros pavojingos ar nepavojingos atliekos (ligoninėms, odontologiniams kabinetams), tačiau neturi būti nustatyta tiems ūkio subjektams, kurie vykdo atliekų laikymo veiklą, iš atliekų susidarymo vietų surenka atliekas ir jas tam tikrą laiką saugo tam skirtose aikštelėse. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras laikosi pozicijos, kad toks teisės aktų interpretavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Šiuo atveju atitinkamą teisės normą reikia vertinti bendrame teisinio reglamentavimo kontekste, o ne atskirai.
Atsiliepime nurodoma, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išanalizavę bei įvertinę faktines aplinkybes, išaiškinę ir tinkamai taikę esamą teisinį reglamentavimą, padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 13(13.4)-ATPN-101, kuriuo P. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 512 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda, buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, bylą išnagrinėjo ir nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, administracinė nuobauda paskirta sankcijos ribose, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymas netenkintinas
ATPK 512 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų naudojimą nenustačius sanitarinės apsaugos zonos ribų, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas R. Petraitis 2015 m. gruodžio 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo P. K. buvo pripažintas kaltu pažeidęs Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, t. y. padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 51² straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 434 Eur bauda. Nutarime nurodyta, kad P. K., būdamas UAB „E“ direktorius, atsakingas už įmonės veiklą, neužtikrino, kad UAB „E“ nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veikla būtų vykdoma veiklos vietoje, esančioje Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), nustačius sanitarinę apsaugos zoną, t. y. neužtikrino ūkinės veiklos vykdymo, objektų naudojimo nustačius sanitarinę apsaugos zoną, kai tai numatyta įstatymuose (Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjo P. K. atstovas advokatas D. Ambrazaitis teigia, kad P. K. vadovaujama UAB „E“ vykdo atliekų laikymo veiklą pagal išduotą taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimą ir pavojingų atliekų tvarkymo licenciją. UAB „E“ vykdomam pavojingų ir nepavojingų atliekų laikymui yra nustatytos specialios licencijavimo taisyklės, tačiau sanitarinės apsaugos zonos ribų reikalavimai įstatymais bei kitais teisės aktais nėra nustatyti, todėl mano, kad P. K. buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51² straipsnio 4 dalį.
Be abejo, ne kiekvienai ūkinei ar kitokiai veiklai reikalingos sanitarinės apsaugos zonos. Jos reikalingos, jei vykdoma veikla susijusi su tam tikrų medžiagų ar jų atliekų naudojimu gamybos procese. Sanitarinės zonos reikalingos tam, kad užkirstų kelią neigiamoms pasekmėms, realios grėsmės gyvenamajai aplinkai ir žmonių sveikatai atsiradimui. Dėl to Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys (norintys keisti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą), valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustato sanitarinės apsaugos zonas. Be to, reikalaujama, kad sanitarinės apsaugos zonos ribos būtų įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą vadovaujantis Žemės įstatymu. Taigi minėtas įstatymas nustato privalomą taisyklę visiems ūkinės veiklos subjektams, valdantiems ar turintiems nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, nustatyti sanitarinės apsaugos zonas. Jokių išimčių Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas nenumato. Byloje nustatyta ir to neneigia pareiškėjas, kad įmonės veikla susijusi su pavojingų atliekų laikymu. Ji turi tam reikalui visus reikiamus leidimus. Tačiau leidimų ir licencijų turėjimas neatleidžia nuo pareigos vykdant tokią veiklą nustatyti sanitarinės apsaugos zoną.
Pareiškėjo rėmimasis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punktu, kur minimos tik įmonės, laikinai laikančios pavojingas medžiagas, nepaneigia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo nuostatų reikalavimų. Tai, kad minėtame teisės akte nepaminėtos įmonės, nuolat laikančios pavojingas atliekas, nereiškia, kad joms reikalavimas dėl sanitarinių zonų netaikomas. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 6 punkte įmonėms, kurių vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, yra numatyti du sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdai – atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą arba pagal teisės aktų nustatytus sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą leidžia ūkio subjektams paneigti realaus žalos pavojaus aplinkybę arba nustatyti mažesnę sanitarinę apsaugos zoną, nei numatyta teisės aktuose. Tačiau joks teisės aktas neatleidžia įmonės nuo pareigos nustatyti sanitarinės apsaugos zoną.
Pažymėtina ir tai, kad išduotos taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimo ir pavojingų atliekų tvarkymo licencijos buvimas nepaneigia pareigos nustatyti sanitarinės apsaugos zonos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras P. K. pagrįstai nubaudė pagal ATPK 512 straipsnio 4 dalį, todėl tenkinti pareiškėjo prašymo nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Viktoras Aidukas
Vytautas Piesliakas
