Baudžiamoji byla Nr. 2K-437-696/2016
Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00313-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1;
1.2.3.1.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajam A. K., jo gynėjai advokatei Anai Grinevič,
nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
nukentėjusiajai D. R., jos atstovui advokatui Vytautui Griežei,
nukentėjusiajai J. R.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteisti:
A. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų;
V. K. – pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Iš V. K. ir A. K. solidariai priteista: D. R. ir P. R. po 80 000 Lt, J. R. – 100 000 Lt, M. R. – 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nustatant atstovei pagal įstatymą J. R. uzufrukto teisę į nepilnametei dukteriai priteistas lėšas, D. R. – 742 Lt turtinei žalai atlyginti, J. R. M. R. išlaikyti kas mėnesį mokant po 180,16 Lt nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2022 m. vasario 11 d., t. y. iki jos pilnametystės. Iš V. K. ir A. K. priteista valstybei po 748,55 Lt už D. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir po 300 Lt – P. R. už advokato teisinę pagalbą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o A. K. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis, kad nuteistasis A. K. nužudė M. R. veikdamas bendrininkų grupe su V. K. ir kad nuteistasis A. K. kartu su V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo A. K. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir tai, kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis).
Nuteistajam V. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 20 parų arešto; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. ir nustatyta, kad nuteistasis V. K. jam paskirtą bausmę visiškai atliko.
Nuteistajam A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam A. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams.
Nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteista atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei nukentėjusiųjų išlaidas už advokatų paslaugas, panaikinta; iš nuteistojo A. K. neturtinei žalai atlyginti priteista po 50 000 Lt nukentėjusiosioms J. R. ir M. R., 40 000 Lt – nukentėjusiajam P. R.; nukentėjusiajai D. R. – 40 000 Lt neturtinei žalai ir 742 Lt turtinei žalai atlyginti; nustatyta nukentėjusiajai ir jos atstovei pagal įstatymą J. R. uzufrukto teisė į nepilnametei M. R. priteistą žalos atlyginimą; nukentėjusiajai J. R. M. R. išlaikymui kas mėnesį priteista po 180,16 Lt, mokant nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2022 m. vasario 11 d., t. y. iki M. R. pilnametystės; iš nuteistojo A. K. išieškota 300 Lt nukentėjusiajam P. R., 750 Lt nukentėjusiajai J. R. ir 748,55 Lt valstybei už advokatų, kurie bylose dalyvavo kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalis, kuria nepriimtas sprendimas dėl A. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalis, kuria A. K. ir V. K. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pakeista: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis, kad A. K. ir V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų A. K. ir V. K. bei jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios J. R., nukentėjusiosios D. R. ir jos atstovo, taip pat prokuroro, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. K. ir A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2011 m. liepos 30 d., apie 7.00 val., veikdami bendrininkų grupe, siekdami atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, A. K., paėmęs nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu,,Land Rover Freelander“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su V. K. atvyko į Elektrėnų „Klajoklių“ baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie Elektrėnų marių, Pastrėvio sen., Elektrėnų sav., kur pakviestam ir priėjusiam M. R. stovėjęs priešpriešai V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą, o A. K., stovėdamas M. R. už nugaros, tuo pačiu metu iš nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į nuo V. K. smūgio patyrusį fizinį skausmą ir praradusį pusiausvyrą M. R., taip padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VII krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais; kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais. Nuo patirtų sužalojimų M. R. mirė iki pristatant jį į ligoninę.
Be to, V. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. K. – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius nurodo, kad nauju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tiek jo, tiek V. K. teisinė padėtis buvo pabloginta (jam skirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė (vietoj buvusios dešimties metų šešių mėnesių), o V. K. vietoje ankstesnio išteisinimo – dešimties metų laisvės atėmimo bausmė). Teismas, nepaaiškėjus jokioms naujoms faktinėms aplinkybėms, negavus jokių naujų liudytojų parodymų, nepaneigus ankstesnio to paties teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio teisingumo, priėmė kardinaliai priešingą sprendimą. Taip, anot kasatoriaus, pažeisti non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę), teisinio tikrumo, teismo sprendimų neprieštaringumo, prognozuojamumo principai.
Be to, kasatoriaus manymu, nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas ir aiškus, jame nepasisakyta dėl pateiktų prašymų ir argumentų, taigi nuosprendis nėra teisingas (pažeista Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą). Kasatoriaus įsitikinimu, antrą kartą nagrinėdamas tą pačią bylą apeliacine tvarka, teismas buvo saistomas ne tik kasacinio teismo nurodymų, non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principo, bet ir savo paties pirmiau priimto teisingo ir pagrįsto nuosprendžio ta apimtimi, kiek nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados nebuvo paneigtos kasacinio teismo. Be to, kasatorius nurodo, kad, pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo paneigta didesnioji dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės neteisingai, tokios apimties neteisingumą galėjo įvykdyti tik nešališkumo reikalavimų neatitinkantis teismas. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas (tiek pirmą kartą, tiek pakartotinai nagrinėdamas bylą) privalėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Nuosprendžio priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi būti reta išimtis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme nustačius esmines faktines aplinkybes ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jis (kasatorius), taip pat ir jo brolis, prarado apeliacijos teisę, t. y. Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnyje įtvirtintą teisę patikrinti nuosprendį priėmusio teismo atliktą faktų ir įrodymų vertinimą, nes kasacinės instancijos teismas faktų ir įrodymų vertinimo neatlieka.
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl bendrininkavimo nužudant M. R. yra deklaratyvi ir nemotyvuota. Iš skundžiamo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kodėl, esant toms pačioms aplinkybėms, buvo priimti du kardinaliai priešingi to paties teismo nuosprendžiai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo ignoruoti 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, neatsiradus jokiems naujiems įrodymams – tuos pačius įrodymus vertinti visiškai priešingai. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, bylos nagrinėjimo pagrindu negalėjo būti ta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuri buvo paneigta 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu ir toks paneigimas kasacinio teismo nebuvo pripažintas klaidingu. Kasatorius nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje cituoja liudytojų A. V. ir P. B. parodymus, neatsižvelgdamas į to paties teismo pripažintas ir kasacinio teismo nepaneigtas aplinkybes, kad šie parodymai prieštarauja kitų įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų L. A., L. L., E. G., R. G. parodymams ir specialisto išvadai. Teismas šių parodymų neanalizuoja ir argumentuoto jų patikimumo vertinimo nepateikia, tik deklaratyviai teigia, kad neturi pagrindo netikėti liudytojo P. B. parodymais, nes jie viso proceso metu buvo vienodi ir nekintantys. Tačiau P. B. parodymai tokie nebuvo, nes ankstesniame bylos nagrinėjime savo parodymų apie alaus pilstymo aplinkybę jis nepatvirtino (2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu konstatuota, kad alaus pilstymo aplinkybę teisme nurodė tik A. V.). Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų ir yra ydingas, nes ignoruojamas parodymų prieštaringumas specialisto išvadai, įvykį tiesiogiai mačiusių keturių liudytojų parodymams.
Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nepašalino abejonių ir prieštaravimų liudytojų parodymuose dėl M. R. mušimo, alaus pylimo ant jo ir siūlymo peršauti jam kojas; taip pat nepateikė įvykio analizės ir neatliko įrodymų papildomo tyrimo dėl gynybos teiginio ir ankstesnio apeliacinės instancijos teismo įsitikinimo, kad V. K. nežinojo apie jo (kasatoriaus) turėtą ginklą; taip neįvykdė kasacinio teismo nurodymų ir pateikė nemotyvuotas išvadas. Už nuosprendyje aptartas hipotetines moralinio pobūdžio veikas – tariamą pritarimą įvykdytam nusikaltimui – BK atsakomybės nenumato. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėlionėmis ir subjektyviais vertinimais apie tai, ką V. K. tariamai galvojo ar galėjo galvoti, kam pritarė, nepritarė ar galėjo pritarti, dėl ko jis tariamai nustebo, nenustebo ar kažkam subjektyviai atrodė nenustebęs. Kasatorius pažymi, kad įvykio situacija buvo stresinė, todėl teismo samprotavimai apie V. K. tariamą nenustebimą rodo tik tai, kad teismas nebuvo objektyvus. Be to, nuosprendyje nutylėti faktai, kad vežant M. R. į ligoninę V. K. nepritarimas jo (kasatoriaus) įvykdytam nusikaltimui pasireiškė konfliktu pereinančiu į isteriją, dėl to jis (kasatorius) buvo priverstas net tris kartus sustabdyti automobilį. Šiuo klausimu teismas neaptarė liudytojo L. L. parodymų, kuriais, be kita ko, paneigta aplinkybė dėl galimai pernelyg ilgai trukusio nukentėjusiojo vežimo į ligoninę. Taip pat teismas neaptarė, kad L. L. bijojimas, kad nuteistieji M. R. kur nors neišmestų, nebuvo pagrįstas kokiais nors teisiamųjų veiksmais, žodžiais ar ketinimais, o egzistavo tik liudytojo vaizduotėje.
Kasatorius sutinka, kad, esant nepataisomoms pasekmėms, jam skirtina griežta bausmė, tačiau bausmė turi būti teisinga, byloje turi būti išnagrinėtos visos aplinkybės, o ne tik pasirinktinės, nemotyvuotai atmetant atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir ignoruojant kaltinamojo prašymus. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo raštu pateikto prašymo (Konstitucijos 30 straipsnio pažeidimas) atsižvelgti į per ilgai trunkantį procesą ir tuo pagrindu švelninti paskirtą bausmę. Taip pat nebuvo teisingai išnagrinėtos aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnyje, 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6, 9 punktuose, 59 straipsnio 2 dalyje, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kurių pagrindu jam paskirta bausmė turi būti sušvelninta.
Teismas nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip prieštaraudamas ankstesniame nuosprendyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir jų vertinimui, be to, tokio sprendimo nemotyvavo. Teiginys, jog L. L. nematė, kad nuteistieji veždami M. R. į ligoninę būtų teikę jam kokią nors pagalbą, yra tendencingas, nes nematymas nėra argumentas – L. L. važiavo kitame automobilyje.
Taip pat nemotyvuotas sprendimas nepripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kasatorius nurodo, kad teismas šio įstatymo nuostatas aiškino taip, kad esą teisėsaugos institucijoms surinkus pakankamai kaltės įrodymų, kaltinamasis praranda galimybę pasinaudoti šia įstatyme numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai yra klaidingas teisės aiškinimas, o ydingas teisės aiškinimo precedentas privalo būti panaikintas (Teismų įstatymo 33 straipsnis). Kasatorius nurodo, kad jis pats atvyko į policiją, prisipažino įvykdęs nusikaltimą, stengėsi išvengti sunkių pasekmių gabendamas nukentėjusįjį į ligoninę, atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, teisme davė teisingus parodymus, dėl nusikaltimo gailėjosi ir dabar gailisi.
Teismas nepagrįstai nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors byloje nustatyta, kad V. K. buvo sumuštas organizuotos asmenų grupės (baikerių klubo narių), tačiau nuosprendyje tendencingai teigiama neva jis buvo sužalotas nežymiai, pats išprovokavo konfliktą (beje, šis teiginys grindžiamas V. K. sumušusių asmenų parodymais). Teismas nevertino jo (kasatoriaus) parodymų, kad naktį atvykus į poilsiavietę jis nebuvo sumuštas jį apsupusių asmenų tik dėl to, kad jį užstojo G. V..
Nepagrįstai teismas nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia ir netaikė BK 28 straipsnio, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų. Teismas klaidingai aiškino tiek pavojingo kėsinimosi, tiek ir būtinosios ginties sąvokas, nemotyvuotai paneigė pavojingo kėsinimosi faktą, bet kokios būtinajai ginčiai artimos situacijos buvimą. Kasatoriaus teigimu, pavojingas kėsinimasis atsirado tada, kai jo brolis buvo sumuštas, tęsėsi tada, kai jam pačiam buvo atvirai grasinama smurtu atvykus naktį į stovyklavietę, ir galėjo bet kuriuo metu pasikartoti. Taigi jis buvo įsitikinęs, kad pavojingas kėsinimasis nėra pasibaigęs.
Teismas nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia nurodydamas, kad ši įstatymo nuostata taikoma tik tais atvejais, kai kaltininkas atlygina visą žalą. Toks aiškinimas prieštarauja 2014 m. sausio 27 d. nuosprendyje pateiktam aiškinimui, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir dalinį žalos atlyginimą. Taip pat teismas iš pagrindų pakeitė 2014 m. sausio 27 d. nuosprendyje pateiktą išvadą dėl teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose. Toks kardinalus ir neargumentuotas teismo nuomonės pasikeitimas šiais klausimais yra nesuderinamas su teise į teisingą ir nešališką teismą, su teismo sprendimų prognozuojamumo, teisinio tikrumo principais.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų vertindami įrodymus, nustatydami tikrąsias bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą, nevisiškai įvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymus, netenkino gynybos prašymų.
Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad M. R. nužudytas bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, o V. K. – netiesiogine tyčia, nes jis, turėdamas tikslą atkeršyti jį sužalojusiems asmenims, buvo abejingas brolio šūvių į M. R. galimiems padariniams ir neišreiškė jokio nepritarimo jo veiksmams. Tačiau darydamas tokią reikšmingą teisės taikymui bendrininkavimo aspektu išvadą, teismas tinkamai neįvertino V. K. ir M. R. konflikto (jų susistumdymo ir V. K. smūgio M. R. į veidą), kurio metu A. K. ir iššovė į M. R.. Gynėjo manymu, net jeigu V. K. į įvykio vietą kartu su broliu atvyko turėdamas tikslą atkeršyti jį sužalojusiems asmenims (tarp kurių buvo ir M. R.), tai kerštauti jis pradėjo smurtaudamas prieš M. R. (sudavė jam smūgį į galvą), o ne turėdamas kad ir neapibrėžtą tyčią jį nužudyti. Kasatorius nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas nesutiko su kaltinimo aplinkybe, kad V. K. sukurstė brolį kerštauti ir dėl to nužudyti M. R., be to, nepaneigė V. K. aiškinimo, jog jis nežinojo apie brolio turimą ginklą, tačiau bendrininkavimą įžvelgė nuteistųjų veiksmuose jau po šūvių, t. y. jau po baigto nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Esminis bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas, kuris gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos darymo stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Šioje byloje esminis bendrininkavimo požymis – susitarimas kerštaujant nužudyti M. R. – liko neįrodytas norimo rezultato aspektu. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad V. K. nekurstė brolio kerštauti, o ši aplinkybė, kartu su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad V. K. žinojo apie brolio turimą ginklą, yra reikšminga nustatant V. K. inkriminuoto bendrininkavimo požymius konkliudentinių veiksmų aspektu. Nepaisant šių nustatytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas bendrininkavimą pripažino nepateikęs jokių patikimų argumentų pagrįsdamas V. K. netiesioginę tyčią. Tokia išvada, gynėjo nuomone, prieštaringa, nes V. K. nežinant apie galimą ginklo panaudojimą, jis negalėjo suvokti pavojingo A. K. veikos pobūdžio, kartu negalėjo numatyti ir galimų jo veikimo padarinių.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad abu nuteistieji turėjo neapibrėžtą tyčią dėl padarinių, tačiau neįvertino, kad V. K. nekurstė brolio daryti nusikalstamą veiką ir nežinojo apie jo turimą ginklą. Be to, šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad V. K. nematė (ir negalėjo matyti) brolio rankose ginklo prieš šiam iššaunant, nes šūvių metu V. K. buvo M. R. iš priekio, o A. K. – už nugaros per ištiestą ranką. Taigi V. K. negalėjo nei pritarti nei prieštarauti brolio ketinimui šauti į M. R., kuriam jis (V. K.) tuo metu sudavė ranka į veidą. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus minėtų nustatytų tikrųjų bylos aplinkybių, t. y. A. K. kaltė nemotyvuotai perkelta ir V. K., taikant bendrininkavimo požymį konkliudentinių veiksmų (kurių nebuvo) pagrindu.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad V. K. vieną kartą ranka sudavė M. R. į veidą ir iš karto po to sekė A. K. šūviai, viskas įvyko labai greitai. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad tokie nuteistųjų veiksmai buvo visiškai savarankiški. V. K. suduotas smūgis M. R. į veidą nebuvo konkliudentinis veiksmas, paskatinęs A. K. šauti. Beje, A. K. motyvas šauti į M. R. taip ir nenustatytas. Nė vienas liudytojas neparodė apie A. K. grasinimus ar kokius nors kitus ketinimus smurtauti prieš M. R.. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo samprotavimams dėl V. K. bendrininkavimo konkliudentiniais veiksmais su broliu įtakos galėjo turėti kasacinės instancijos teismo nutartyje išsakyta pozicija dėl ginklo panaudojimo staigmenos V. K..
Kasatorius nurodo, kad V. K. veiksmai po šūvių (po baigto A. K. nusikaltimo) taip pat nepakankami daryti išvadą apie bendrininkavimą. Byloje yra duomenų, kad nuteistieji dėjo pastangas gelbėti M. R., vežė jį į ligoninę, liudytojos L. Z. ir A. V. (ligoninės darbuotojos) parodė, kad V. K. nukentėjusįjį purtė, tačiau ligonis į aplinką nereagavo, taigi V. K. net ligoninėje nesuprato brolio paleistų šūvių padarinių. Taip pat minėtos liudytojos parodė, kad A. K. būdingi nenuspėjami ir be priežasties impulsyvūs agresyvumo priepuoliai. Šie duomenys teismų tinkamai neįvertinti. Galimas A. K. ekscesas net nebuvo tiriamas, juolab teismai nekonstatavo išankstinio susitarimo kerštaujant panaudoti šaunamąjį ginklą. Taigi, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo nurodymo papildomai tirti nukentėjusiojo gabenimo į ligoninę aplinkybes, taip aiškinantis kaltinamųjų tyčios ir bendrininkavimo klausimus. Šios instancijos teismas pagrindinį dėmesį skyrė tik ginamojo kaltės pagrindimui taikant bendrininkavimo nuostatas. Neįrodęs, kad V. K. žinojo apie brolio turimą ginklą, apeliacinės instancijos teismas V. K. kaltę bendrininkų grupe nužudžius M. R. įrodinėjo jo veiksmais ir elgesiu jau po baigto nusikaltimo, tačiau apsiribojo aptardamas tik įvykio vietoje atliktus V. K. veiksmus, neatskleisdamas nei V. K. abejingumo, nei staigmenos turinio šūvių pritarimui ar nepritarimui.
Taip pat, gynėjo manymu, buvo privalu konstatuoti V. K. žinojimą, kad brolis ne tik turi ginklą, bet ir ruošiasi ar gali jį panaudoti. Teismų nuosprendžiuose nurodyti V. K. neva konkliudentiniai veiksmai, gynėjo nuomone, nėra pakankami daryti išvadą, kad jis ne tik žinojo, jog brolis įvykio vietoje turi ginklą ir kažkokiais veiksmais pritarė jo panaudojimui, bet ir buvo abejingas ginklo panaudojimo galimiems padariniams. V. K. reakciją į paleistų šūvių padarinius atskleidžia pastangos gelbėti M. R. gyvybę. Teismai nevertino V. K. elgesio atgabenus M. R. į ligoninę, ligoninės darbuotojų pastebėjimų dėl V. K. savijautos. Šios faktinės aplinkybės (pastangos gelbėti M. R. gyvybę) vertinimas, gretinant su ligoninės darbuotojų parodymais apie V. K. savijautą, apeliacinės instancijos teismui buvo privalomas vykdant kasacinio teismo nurodymus papildomai aiškintis V. K. reakciją į paleistus šūvius. Teismas neįvykdė ir kito kasacinio teismo nurodymo – papildomai aiškintis, ar M. R. buvo grasinama peršauti kojas, ar ant jo buvo pilamas alus. Taigi, kasatoriaus nuomone, teismai patikimai neįrodė, kad V. K. bendrininkavo (konkliudentiniais veiksmais) su A. K. iki ar po šūvių, turėdamas neapibrėžtą tyčią dėl padarinių.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas teisę į gynybą, netenkino prašymo apklausti liudytoją E. T., kuris tiesiogiai matė visą įvykį, taip pat nevisiškai įvykdė šiuos kasacinio teismo nurodymus: nenustatė, ar pašautam nukentėjusiajam buvo grasinama peršauti kojas; neatliko papildomo tyrimo siekiant nustatyti, žinojo ar ne V. K. apie brolio turimą ginklą; konstatuodamas bendrininkavimą, nesiaiškino nukentėjusiojo vežimo į ligoninę aplinkybių (neapklausė nei M. R. priėmusių ligoninės darbuotojų, nei asmens, kuris, M. R. gabenant į ligoninę, važiavo kartu su nuteistaisiais; nepasisakė dėl per ilgo vykimo į ligoninę). Tai yra BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas, sukliudęs priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nes V. K. neatliko jokių M. R. gyvybę atėmusių veiksmų. Be to, kasatorius pažymi, kad teismai neaptarė liudytojų parodymų patikimumo, nes neįvertino, jog liudytojai įvykio metu buvo pakankamai neišsiblaivę.
Nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasaciniai skundai netenkinami.
Dėl bendrininkavimo požymių nužudant M. R.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu A. K. ir V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti kaip nužudymo bendrininkai. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjant iš naujo, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu A. K. ir V. K. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip asmenys, nužudymą padarę bendrininkaujant (bendravykdytojai). Kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl bendrininkavimo nužudant M. R., teigia, kad nesitarė nužudyti M. R., o V. K. nežinojo, kad brolis turi šaunamąjį ginklą, todėl kiekvienas turi atsakyti už savo padarytus veiksmus.
Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo šį nuteistųjų apeliacinio skundo argumentą ir motyvuotai paneigė nuteistųjų versiją apie tai, kad važiuodami į baikerių stovyklą jie nesiruošė naudoti smurto, važiavo ieškoti pamestų raktų, o smurtas buvo tik atsakas į kitų asmenų naudotą smurtą prieš juos, kaip prieštaraujančią byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Remiantis byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad 2011 m. liepos 30 d. naktį Elektrėnų „Klajoklių“ baikerių klubo organizuotoje sąskrydžio vietoje tarp V. K. ir M. R. įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalotas V. K.. 2011 m. liepos 30 d. ryte į baikerių sąskrydžio vietą atvažiavo V. K. kartu su broliu A. K., kurie įvykio vietoje nieko neieškojo, o iš karto išlipę iš automobilio pradėjo šaukti,,gražuolį“, t. y. M. R.. Visi įvykio vietoje buvę liudytojai vienodai paliudijo, kad brolių A. ir V. K., šiems atvykus į įvykio vietą, niekas nepuolė. M. R. prie A. ir V. K. priėjo tik jų kviečiamas. M. R. priėjus, jam smūgį į veidą pirmas sudavė V. K., nuo smūgio M. R. susvirduliavo, tačiau nenukrito, po to iš karto sekė du A. K. šūviai M. R. į nugarą, dėl to M. R. nugriuvo. Liudytojai P. B., L. L., V. K. paliudijo girdėję, kad, M. R. nukritus, kažkuris iš nuteistųjų pasakė,,atsiskaitėm“. Be to, liudytojas L. L. parodė, kad prie jo priėjęs V. K. rodė galvoje žaizdą sakydamas,,pažiūrėk, ką man padarė, mes atsiskaitėm ir važiuojam“. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji V. K. ir A. K. į įvykio vietą – baikerių sąskrydžio vietą prie Elektrėnų marių, Pastrėvio sen., Elektrėnų sav., 2011 m. liepos 30 d. ryte atvyko turėdami išankstinį tikslą atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą 2011 m. liepos 30 d. naktį ir tokį tikslą įgyvendino bendrais vienas paskui kitą sekusiais abiejų nuteistųjų smurtiniais veiksmais. Taigi visos bylos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad išankstinis susitarimas naudoti smurtą prieš M. R. tarp brolių buvo, o jų versija dėl pamestų raktų neįtikinama, todėl teismų pagrįstai atmesta. Susitarimo buvimą rodo ir nuteistųjų veiksmai, atvykus į baikerių stovyklą (V. K. suduoti smūgiai M. R., A. K. du šūviai į M. R. po to, kai brolis panaudojo smurtą prieš M. R. ir šis vos pastovėjo ant kojų), ir jų po smurto panaudojimo pasakyti žodžiai „atsiskaitėm“.
Kitas klausimas, kurį kelia V. K. gynėjas – dėl susitarimo ribų ir tyčios turinio. Kasatoriai, nesutikdami su teismų išvada dėl M. R. nužudymo bendrininkų grupe, ginčija teismo nustatytą susitarimo turinį, kaltės formą ir rūšį. Jie teigia, kad teismai neįvertino, jog V. K. nekurstė brolio daryti nusikalstamą veiką ir nežinojo apie jo turimą ginklą. Be to, V. K. nematė (ir negalėjo matyti) brolio rankose ginklo prieš šiam iššaunant, nes šūvių metu V. K. buvo M. R. iš priekio, o A. K. – už nugaros per ištiestą ranką. Taigi V. K. negalėjo nei pritarti, nei prieštarauti brolio ketinimui šauti į M. R., kuriam jis (V. K.) tuo metu sudavė ranka į veidą. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus minėtų nustatytų tikrųjų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl neapibrėžtos tyčios buvimo bendrininkų veikoje (dėl susitarimo ir smurtinių veiksmų). Neapibrėžta tyčia yra tiesioginės tyčios atmaina. Tyčia yra neapibrėžta tada, kai kaltininkas suvokia, kad daro pavojingą veiką (bendrininkavimo atveju suvokia dar ir tai, kad tokią veiką daro ne vienas), numato, kad dėl veikos kils pavojingi, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, bet savo sąmonėje nedetalizuoja galimo jų sunkumo. Neapibrėžta tyčia dažnai nustatoma nusikaltimuose žmogui, kai naudojamas smurtas prieš žmogų, tačiau nedetalizuojama, kokie sveikatos sutrikdymai bus padaryti. Priklausomai nuo veiksmų dalyvių kiekio, smurto intensyvumo, naudojamų įrankių bei priemonių, bendrininkų padarinių numatymo ribos gali kisti. Jei naudojamas intensyvus smurtas – smūgiai į galvos sritį, naudojamas nešaunamasis ar šaunamasis ginklas, kiti žmogui žaloti pritaikyti įrankiai, numatymas gali siekti ne tik galimus sveikatos sutrikdymus, bet ir gyvybės atėmimą. Nuo numatymo ribų priklauso valinis tyčios momentas – padarinių norėjimas. Jei kaltininkas numato ir nori bet kokių padarinių, t. y. tiek sveikatos sutrikdymo, tiek ir mirties, tyčia tampa ne tik neapibrėžta, bet ir alternatyvi, kaltininkui numatant ir norint bet kokios alternatyvos tarp dviejų vertybių – sveikatos (nuo nežymaus iki sunkaus sveikatos sutrikdymo) ir gyvybės. Byloje nėra nustatyta, kad V. K. veikoje būtų tiesioginė apibrėžta tyčia nužudyti kitą žmogų. Savo veiksmais jis padarė M. R. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau negalima neatsižvelgti į tai, kad V. K. buvo iniciatorius vykti į baikerių stovyklą ir atkeršyti M. R., be to, žinodamas brolio impulsyvų būdą, pasiūlė vykti kartu. V. K. turėjo numatyti, kad kelių asmenų suderintais smurtiniais veiksmais gali sukelti pakankamai sunkius padarinius (įskaitant gyvybės atėmimą) net ir nenaudojant šaunamojo ginklo.
Tuo tarpu vienas iš nuteistųjų panaudojo šaunamąjį ginklą ir du kartus iššovė į nukentėjusįjį. Nuteistojo V. K. gynėjas teigia, kad jo ginamasis nežinojo apie A. K. turimą ginklą, juo labiau nesitikėjo, kad šis jį panaudos. Nors nuteistasis V. K. teigia nežinojęs, kad jo brolis įvykio vietoje turėjo ginklą, ir šią aplinkybę tvirtina A. K., apeliacinės instancijos teismo byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir nuteistojo V. K. elgesys po šūvių leidžia daryti priešingą išvadą, kad ginklo panaudojimas V. K. nebuvo staigmena ir jis tokiam A. K. veikimui pritarė ar bent jau neprieštaravo. Nors nuteistasis V. K. teigė nežinojęs, kad įvykio vietoje A. K. turi ginklą, tačiau teismas pagrįstai konstatavo, kad jo tvirtinimas, jog jis įvykio vietoje girdėjo brolio žodžius,,stokit šausiu“, ir aplinkybė, kad V. K. į tokį brolio įspėjimą sureagavo ramiai, neatsisukdamas, leidžia daryti išvadą, kad ginklo panaudojimas įvykio vietoje V. K. nebuvo netikėtas. Nuteistajam A. K. iššovus du šūvius, nuteistasis V. K. ne tik nenustebo, bet ir nebandė brolio A. K. stabdyti, vadinasi, jam A. K. veiksmai nebuvo netikėti. Visi įvykio liudytojai vienodai ir nuosekliai parodė, kad į įvykio vietą kartu atvykę broliai V. ir A. K. visą laiką buvo šalia vienas kito, matė vienas kito veiksmus ir jiems akivaizdžiai pritarė. Liudytojas P. B. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad jis matė, kaip ant žemės gulinčio sužeisto M. R. V. K. pylė alų. Be to, nukentėjusiojo L. A. ir įvykį mačiusių liudytojų parodymais nustatyta, kad po šūvių priėjus nukentėjusiajam L. A. prie gulinčio M. R. patikrinti, ar šis gyvas, V. K., pasakęs,,va dar ir tau“, trenkė L. A. per galvą su turėtu alaus buteliu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „nors V. K. asmeniškai į M. R. nešovė, jis prieš šį nukentėjusįjį taip pat naudojo smurtą – dar prieš iššaunat A. K. tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajam M. R. į veidą, o po to, kai A. K. į M. R. du kartus šovė ir pastarasis sužeistas nukrito ant žemės, iš jo tyčiojosi, pildamas ant jo alų. Toks nuteistųjų Virgilijaus ir A. K. elgesys ir veiksmai įvykio vietoje akivaizdžiai rodo, kad jie suvokė veikiantys ne po vieną, o kartu, V. K. tyčia apėmė ir A. K. veiksmus. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, nuteistųjų V. K. ir A. K. susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, vienas su kito neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – smurtauti ir atkeršyti“...,,Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. atvykimo į įvykio vietą aplinkybes ir nuteistųjų elgesį įvykio vietoje, nuteistųjų atliktus konkrečius smurtinius veiksmus, jų pobūdį, nuteistųjų veiksmų intensyvumą, sprendžia, kad nuteistieji veikdami bendrais suderintais veiksmais dalyvavo gyvybės atėmimo procese, suvokė savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ar gyvybei, numatė galimybę atsirasti bet kuriam iš kelių galimų jų nusikalstamos veikos padarinių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymai ar mirtis), tačiau tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu nuteistieji turėjo neapibrėžtą tyčią dėl padarinių“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti tokią teismo išvadą.
Esant bendrininkavimui, visi padariniai, kuriuos apėmė bendrininkų susitarimas, inkriminuojami visiems bendrininkams, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio į padarinių sukėlimą, todėl teismai pagrįstai A. ir V. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskirtos bausmės
Kasatorius A. K. nurodo, kad nauju apeliacinės instancijos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu tiek jo, tiek V. K. teisinė padėtis buvo pabloginta (jam skirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė vietoj buvusios dešimties metų šešių mėnesių, o V. K. vietoje ankstesnio išteisinimo – dešimties metų laisvės atėmimo bausmė). Taip, anot kasatoriaus, buvo pažeisti non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę), teisinio tikrumo, teismo sprendimų neprieštaringumo, prognozuojamumo principai.
Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis, kuriuo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį A. K. buvo paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams, o V. K. – išteisintas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal prokuroro, nukentėjusiosios D. R., nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį A. K. nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, o V. K. – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atsižvelgti į panaikintą apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir paneigti (kaip teigia kasatorius A. K.) jo teisingumą, nes byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, tikrinant jo teisėtumą ir pagrįstumą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nauju apeliacinės instancijos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu nuteistųjų A. K. ir V. K. teisinė padėtis buvo pabloginta.
Kasatorius A. K. nurodo, kad teismai nemotyvuotai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6, 9 punktuose, taip pat ignoravo prašymą atsižvelgti į per ilgai trunkantį procesą. Pažymėtina, kad analogiški argumentai dėl lengvinančių aplinkybių pripažinimo ir paskirtos bausmės švelninimo buvo nurodyti ir nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir nurodė motyvus, kodėl jie netenkintini (beje, nukentėjusioji D. R. apeliaciniu skundu prašė griežtinti bausmes tiek A. K., tiek V. K.).
Teismas nenustatė, kad nuteistasis A. K. aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nustatyta, kad mirtinus sužalojimus M. R. padarė A. K., po to, kai M. R. buvo sužalotas, nuteistieji savo nusikalstamų veiksmų įvykio vietoje nenutraukė ir skubios pagalbos M. R. nesuteikė, o abu vaikščiojo aplink M. R. svarstydami, kad jam dar reikia peršauti kojas. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistieji automobiliu vežė M. R. į ligoninę, o paskui juos savo automobiliu važiavo liudytojai L. L. ir A. K.. Liudytojas L. L. nuosekliai teigė, kad jis važiavo iš paskos bijodamas, kad nuteistieji M. R. kur nors neišmestų, kad A. ir V. K. buvo tris kartus sustoję, paskutinį kartą sustoję klausė liudytojo, ką daryti, nes M. R. negyvas, taip pat liudytojas L. L. parodė nematęs, kad V. ir A. K. būtų teikę M. R. kokią nors pagalbą. Tokios faktinės aplinkybės neleido teismui daryti išvadą, kad A. K. atliko aktyvius veiksmus, siekdamas išvengti negrįžtamų padarinių – M. R. mirties. Beje, liudytojo L. L. nematymas, kad nuteistieji būtų teikę M. R. kokią nors pagalbą, nebuvo esminis argumentas, nes BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta lengvinanti aplinkybė nepripažinta įvertinus minėtų aplinkybių visumą.
Teismas nenustatė, kad A. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes teisiamajame posėdyje kai kurių esminių įvykio aplinkybių nepripažino, šūvių aplinkybes nurodė neteisingai, parodė, kad iššovė į M. R. netyčia, nes suklupo užkliuvęs už šakos, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtina bylos duomenys. Taigi, priešingai nei nurodo A. K., teismas paneigė jo parodymus apie suklupimą užkliuvus už šakos ir netyčinį iššovimą į M. R.. Tai, kad A. K. pripažino šaudymo faktą, negali būti laikoma, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Duodamas parodymus jis bandė sušvelninti savo ir brolio V. K. teisinę padėtį. Iš esmės analogiškus parodymus A. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Teismas nepripažino A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš nuteistųjų solidariai priteista: D. R. 742 Lt turtinei žalai atlyginti, o J. R. naudai M. R. išlaikymui nuo 2013 m. kovo 22 d. kas mėnesį po 180,16 Lt iki 2022 m. vasario 11 d., t. y. iki M. R. pilnametystės. Byloje yra duomenų, kad J. R. atlyginta dalis turtinės žalos – 14 000 Lt (2012 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderyje mokėtoja nurodyta V. K.). Pagal teismų praktiką ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai pats kaltininkas ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nužudymo atsiradusią žalą. Kartu pažymėtina, kad nors ši aplinkybė nepripažinta atsakomybę lengvinančia, tačiau į ją atsižvelgta skiriant A. K. bausmę.
Kasatorius teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismai turėjo pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. kad M. R. provokavo A. K. panaudoti fizinį smurtą prieš pat nusikaltimo (nužudymo) padarymą. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių duomenų, kurie leistų teigti, kad A. K. buvo išprovokuotas smurtui, to nepatvirtina ir paties nuteistojo A. K. parodymai. Taip pat byloje nenustatyta duomenų, kurie duotų pagrindą M. R. elgesį įvykio vietoje vertinti kaip rizikingą.
Kasatorius A. K. nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia ir netaikė BK 28 straipsnio, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų. Teismas klaidingai aiškino tiek pavojingo kėsinimosi, tiek ir būtinosios ginties sąvokas, nemotyvuotai paneigė pavojingo kėsinimosi faktą, bet kokios būtinajai ginčiai artimos situacijos buvimą. Teismas privalėjo įvertinti ir motyvuoti, ar buvo būtinosios ginties situacija ar jos ribų peržengimas, tačiau padarė nemotyvuotą išvadą, kad pavojingas kėsinimasis neegzistavo.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos aplinkybės A. K. atsakomybę lengvinančia. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos įvykio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. R. gyvybė buvo atimta ne ginantis nuo jo kėsinimosi, o panaudojus menkavertę dingstį. Byloje nustatyta, kad į stovyklavietę atvažiavę V. ir A. K. patys kvietė M. R., kuris atėjo, tačiau jokių kėsinimosi veiksmų neatliko, net po V. K. sudavimo jam į veidą, jis buvo pasyvus, stovėjo ir jokių veiksmų prieš nuteistuosius neatliko. A. K. apskritai stovėjo M. R. už nugaros ir jam jokia grėsmė iš viso nekilo. Byloje nustatyta, kad A. K. nuo nieko nesigynė, t. y. neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi būtinosios ginties situacijos apskritai nebuvo, tai ir apie jos ribų peržengimą kalbėti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas skiriant A. K. bausmę pritaikytas tinkamai.
Dėl išlaidų valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai apmokėti
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (2.16) NTP-7-12688 prašo iš nuteistojo A. K. priteisti valstybei 57,90 Eur už advokatės A. Grinevič suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir 92,64 Eur valstybei už advokato V. Griežės suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme nukentėjusiajai D. R. (2016 m. lapkričio 23 d. pažyma Nr. (2.16) NTP-7-12747).
Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-84-699/2015, 2K-84-699/2015, 2K-270-693/2016).
Nuteistasis A. K. padavė kasacinį skundą, paprašė paskirti jam gynėją. Kadangi nuteistasis A. K. atlieka teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir prašė paskirti jam gynėją, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, gynėjo dalyvavimas šioje byloje buvo pripažintas būtinu ir buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kurios koordinatoriaus sprendimu parinkta advokatė A. Grinevič dalyvavo bylos nagrinėjime. Byloje duomenų apie A. K. turtinę padėtį nėra, kasacinės instancijos teismas tokių tyrimų neatlieka ir jokių naujų duomenų nerenka, todėl šis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmestinas.
Ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinius skundus, kuriuose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios D. R. interesais byloje, todėl ji kreipėsi į Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl atstovavimo jai teismo posėdyje. Šios tarnybos sprendimu nukentėjusiosios interesams ir teisėms atstovauti buvo paskirtas advokatas, kurio paslaugas sudaro minėtoje pažymoje nurodyta suma. Nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo kasacinius skundus pripažinus nepagrįstais, prašymas priteisti nukentėjusiosios D. R. atstovavimo išlaidas tenkintinas ir jos (92,64 Eur) priteistinos iš šių nuteistųjų – iš kiekvieno po 46,32 Eur.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsniu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus atmesti.
Iš nuteistųjų A. K. ir V. K. priteisti valstybei iš kiekvieno po 46,32 Eur turėtų nukentėjusiosios D. R. atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Audronė Kartanienė
Vytautas Piesliakas
