Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. e2AT-91-696/2016
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-19199-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktorės pavaduotojo, laikinai vykdančio direktoriaus funkcijas, Roberto Petraičio 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 13(13.4)-ATPN-100 V. R. už pažeidimo, numatyto ATPK 512 straipsnio 4 dalyje, padarymą buvo paskirta 450 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „B“ direktorius, atsakingas už tinkamą įmonės veiklą, neužtikrino, kad UAB „B“ nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veikla būtų vykdoma veiklos vykdymo vietoje, esančioje Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) nustačius sanitarinę apsaugos zoną, t. y. neužtikrino ūkinės veiklos vykdymo, objektų naudojimo nustačius sanitarinę apsaugos zoną, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarimu UAB „B“ direktoriaus V. R. atstovo advokato D. Ambrazaičio skundas patenkintas iš dalies: panaikintas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas, kuriuo V. R. buvo paskirta 450 Eur bauda, ir administracinio teisės pažeidimo bylos, iškeltos V. R. pagal ATPK 512 straipsnio 4 dalį, teisena nutraukta.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarimu patenkintas Vilniaus visuomenės sveikatos centro apeliacinis skundas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarimas panaikintas ir paliktas galioti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą priimtas, administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovas advokatas Dainius Ambrazaitis prašo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.
Pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad sąvoka pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelė yra numatyta Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, tačiau ne Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme, todėl negalima teigti, kad šiuose dviejuose teisės aktuose vartojamos sąvokos yra tapačios ir papildančios viena kitą. Kadangi Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose naudojama sąvoka pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelė, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nėra apibrėžta nei Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, nei kitame teisės akte, todėl, pasak advokato, aiškinant jos turinį, buvo būtina vadovautis bendraisiais teisės aiškinimo ir taikymo metodais bei principais, o to apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, neatliko.
Teismas, aiškindamas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatą, neatsižvelgė, kad šis aktas yra poįstatyminis teisės aktas, skirtas įgyvendinti aukštesnės teisinės galios teisės aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Vyriausybės teisės aktais yra detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas, jie negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, juose negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas neapibrėžia laikino saugojimo aikštelės ar surinkimo punkto sąvokos, tačiau jame atskleistas atliekų laikymo (ankstesnėje įstatymo redakcijoje saugojimas) ir laikino atliekų laikymo (ankstesnėje įstatymo redakcijoje laikinas saugojimas) sąvokų turinys. Šio įstatymo 2 straipsnio 10 punkte numatyta, kad atliekų laikymas – naudoti skirtų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip trejus metus ir šalinti skirtų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip vienerius metus, išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 45 punktą laikinasis atliekų laikymas – pavojingųjų atliekų laikymas ne ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingųjų atliekų – ne ilgiau kaip vienerius metus šių atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo, paruošiant atliekas išvežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginį. Teismas, analizuodamas poįstatyminio akto formuluotę pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelė, pareiškėjo nuomone, turėjo atsižvelgti į šią aukštesnės teisinės galios akte įtvirtintą sąvoką ir abu minėtus teisės aktus aiškinti sistemiškai.
Apeliacinės instancijos teismas ignoravo lingvistinio teisės aiškinimo suponuojamą įstatymuose įtvirtinto sąvokų apibrėžimo pirmumo prezumpciją, suponuojančią bendrą Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatų, kaip poįstatyminio teisės akto, ir įstatymo (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo) nuostatų aiškinimą. Ši prezumpcija reiškia, kad jeigu tam tikra sąvoka apibrėžta įstatyme, tai ji neturėtų būti aiškinama kitaip, negu taip, kaip ji yra išaiškinta tame įstatyme. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatos reguliavimo apimtį, privalėjo visapusiškai išanalizuoti minėtos teisės normos formuluotę ir joje vartojamas kituose įstatymuose įtvirtintas sąvokas (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 45 punkte įtvirtintą sąvoką – laikinas atliekų saugojimas) aiškinti remiantis tuo, kaip jos išaiškintos tuose įstatymuose.
Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad poįstatyminio akto nuostata tiesiogiai nukreipia į konkrečią įstatyme apibrėžtą veiklą, darytina išvada, jog tik tai apibrėžtai veiklai taikomi poįstatyminio teisės akto keliami reikalavimai ir ši nuostata negali būti aiškinama plečiamai, priešingu atveju poįstatyminis teisės aktas prieštarautų įstatymui.
Sisteminė ir lingvistinė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 45 punkto normų analizė suponuoja, jog poįstatyminiu teisės aktu įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas dėl sanitarinių apsaugos zonų nustatymo taikytinas ne visiems subjektams, užsiimantiems atliekų laikymu, o tik tiems, kurių vykdoma veikla atitinka įstatyme įtvirtintus laikinojo atliekų laikymo veiklos požymius.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatas, neatskleidė jos turinio ir reikšmės, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „B“ vykdomai atliekų laikymo veiklai taikytinos minėto poįstatyminio teisės akto normos ir už jų nesilaikymą UAB „B“ vadovui V. R. taikytina administracinė atsakomybė pagal ATPK 512 straipsnio 4 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, vadovavosi įrodymais, prieštaraujančiais kitų byloje esančių įrodymų visumai, neįvertino analizuojamų įrodymų turinio akivaizdaus klaidingumo ir prieštaravimo faktinėms aplinkybėms, tuo pažeisdamas proceso teisės normas (ATPK 256, 257 straipsniai).
Pasak pareiškėjo, grįsdamas savo poziciją, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkte nurodyti reikalavimai taikomi ir UAB „B“ vykdomai atliekų laikymo veiklai, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi 2015 m. kovo 30 d. Aplinkos ministerijos raštu Nr.(17-3)-D8-2391, kuriame nurodoma, kad laikinojo saugojimo sąvoka perkeliant ES teisės aktus nuo 2011 m. balandžio mėn. neva pakeista į laikymą, todėl vietoje pavadinimo pavojingų atliekų laikino saugojimo aikštelė vartotinas pavadinimas pavojingų atliekų laikymo aikštelė. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad minėtame išaiškinime pateikta aiškiai klaidinga informacija – po minimų 2011 m. balandžio mėn. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimų įstatyme liko tiek atliekų laikymo, tiek atliekų laikino laikymo sąvokos, kurios žymi dvi visiškai skirtingas veiklas. Aplinkos ministerijos rašte Nr. (17-3)-D8-2391 pateikta išvada, kad, laikinojo saugojimo sąvoką perkeliant ES teisės aktus, nuo 2011 m. balandžio mėn. ji neva pakeista į laikymą, todėl vietoje pavadinimo pavojingų atliekų laikino saugojimo aikštelė vartotinas pavadinimas pavojingų atliekų laikymo aikštelė, yra visiškai nepagrįsta bei prieštaraujanti galiojančiam teisiniam reguliavimui. Dokumentas, kurio turinys akivaizdžiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms (esamam teisiniam reguliavimui), negali būti laikomas tinkamu įrodymu ir teismo privalėjo būti vertinamas kritiškai, kaip nepagrindžiantis nutarimą surašiusios institucijos apeliacinio skundo reikalavimų.
2015 m. kovo 30 d. išaiškinime pateiktą informaciją vėlesniu savo raštu paneigė ir pati Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. 2015 m. gegužės 6 d. išaiškinime Nr. (17-3)-D8-3452 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad ankstesnės redakcijos teisės aktuose buvusi sąvoka laikinasis atliekų saugojimas yra tapati dabartinei sąvokai laikinasis atliekų laikymas, o sąvoka saugojimas – sąvokai atliekų laikymas. Tuo tarpu sąvoka pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelė atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta. Pareiškėjas pažymi, kad 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. gegužės 6 d. išaiškinimus parengė ir pasirašė tie patys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareigūnai (A. N. ir Aplinkos viceministras A. G.). Apeliacinės instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į šių paaiškinimų prieštaringumą, vadovavosi abiem išaiškinimais.
Apeliacinės instancijos teismas, pasak pareiškėjo, išvadas dėl apeliacinio skundo pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs visų byloje pateiktų įrodymų. Pareiškėjas teigia, V. R. su atsiliepimu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centro apeliacinį skundą pateikė Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2016 m. vasario 24 d. raštą Nr. S-2016-1141 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad 2011 m. balandžio 19 d. Atliekų tvarkymo įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XI-1324 sąvokos saugojimas ir laikinasis saugojimas buvo pakeistos atitinkamai į atliekų laikymas ir laikinasis atliekų laikymas atsižvelgiant į Seimo nario A. B. 2011 m. kovo 7 d. pasiūlymą, kuriame toks pakeitimas siūlomas atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas. Šio įrodymo apeliacinės instancijos teismas nevertino.
Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, vadovavosi akivaizdžiai klaidingu, esamo teisinio reguliavimo neatitinkančiu bei byloje surinktų įrodymų visumai (taip pat ir tos pačios ministerijos vėlesniam išaiškinimui) prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. kovo 30 d. išaiškinimu, visapusiškai neištyrė kitų byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismui netinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus priimtas nepagrįstas nutarimas.
Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį ATPK 9 straipsnio normų taikymo pažeidimą, nes neįvertino, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties subjektyviųjų požymių – pareiškėjo V. R. kaltės, kuri yra būtina priešingą teisei veiką vertinti kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo neaiškumą nėra jokio pagrindo išvadai, kad V. R. suprato, galėjo suprasti ar numatyti, jog Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkte nustatyti reikalavimai keliami ir jo vadovaujamai UAB „B“ ir kad jų nesilaikymas reikš teisės normų reikalavimų pažeidimą. ATPK 512 straipsnio 4 dalyje dispozicijoje kaltės forma nėra tiesiogiai nustatyta, todėl pareiškėjas mano, kad atsakomybė už straipsnyje numatytus pažeidimus atsiranda tiek dėl tyčios, tiek dėl neatsargumo. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi aiškiai suprasti (jeigu veikiama tyčia) ar bent bendrais bruožais numatyti (neatsargumo atveju) priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį.
Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose numatytos pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelės reikšmė nėra apibrėžta jokiame teisės akte. Iš esmės skirtingi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarimai, aiškinant minėtą nuostatą, patvirtina, jog šioje byloje nagrinėjamas teisinis reguliavimas nėra aiškus ir išsamus. Tik esant aiškiam, tiksliam ir darniam reguliavimui, iš subjektų galima reikalauti laikytis teisės aktų normų, o už jų nesilaikymą – bausti.
Nagrinėjamoje situacijoje bet kuris protingas, atidus ir rūpestingas asmuo, aiškindamasis poįstatyminio teisės akto nuostatas, būtų rėmęsis aukštesnės teisinės galios Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis (tą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo pozicija), kur išskirtos dvi savarankiškos veiklos rūšys – atliekų laikymas (ankstesnėje įstatymo redakcijoje įvardintas kaip saugojimas) ir laikinas atliekų laikymas (ankstesnėje įstatymo redakcijoje įvardytas kaip saugojimas). Sisteminis minėtų teisės aktų aiškinimas aiškiai suponuoja, jog Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto reikalavimai taikytini tik laikinai atliekas laikantiems (saugantiems) subjektams.
Pareiškėjas teigia, kad V. R. vadovaujamai įmonei yra išduoti visi reikiami leidimai ir licencijos vykdyti atliekų laikymo veiklą. Jokių reikalavimų dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatų įvykdymo įmonei nebuvo kelta, ir tai patvirtina, jog ir pačios atliekų laikymu užsiimančių įmonių priežiūros institucijos, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto nuostatų subjektams, užsiimantiems atliekų laikymu, netaikė. Dėl norminių teisės aktų netikslumo ir neaiškumo pareiškėjas V. R. neturėjo objektyvių galimybių suvokti, jog būdamas už UAB „B“ veiklą atsakingu asmeniu, neatsižvelgdamas, kad ši bendrovė vykdo atliekų laikymo, o ne laikino laikymo veiklą taip, kaip ji apibrėžta ir suprantama pagal įstatymą, turėjo laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punkto reikalavimų, o to nedarydamas pažeidė minėto teisės akto reikalavimus. Nesant objektyvių galimybių suvokti įstatyminio reguliavimo keliamų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti asmens kaltės ir patraukti jį atsakomybėn. Byloje padaryti materialiosios ir procesinės teisės pažeidimai, pareiškėjo nuomone, yra esminiai, nes jų nesant apeliacinės instancijos teismo sprendimas būtų buvęs priešingas, t. y. būtų paliktas galioti teisėtas pirmosios instancijos teismo nutarimas.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojas, laikinai vykdantis direktoriaus funkcijas, Robertas Petraitis atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymo netenkinti.
Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustato sanitarinės apsaugos zonas. Sanitarinės apsaugos zonos dydžiai pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelėms ir surinkimo punktams nustatyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 206 punkte. ATPK 512 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų naudojimą nenustačius sanitarinės apsaugos zonos ribų, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose.
Vadovaujantis pirmiau įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 13(13.4)-ATPN-100 UAB „B“ direktoriui V. R. skirta administracinė nuobauda už ATPK 512 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, nes 2015 m. liepos 9 d. užbaigus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę nustatyta, kad UAB „B“ pavojingų atliekų laikymo veikla vykdoma nenustačius sanitarinės apsaugos zonos.
Atsiliepime nurodoma, kad pateiktas prašymas iš esmės grindžiamas tik Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintomis sąvokomis (atliekų laikymas ir laikinas atliekų laikymas) ir jų apibrėžimais. Sąvoka pavojingų atliekų laikinojo saugojimo aikštelė yra numatyta Specialiosiose sąlygose, tačiau ne Atliekų tvarkymo įstatyme, todėl negalima teigti, kad šiuose dviejuose teisės aktuose vartojamos sąvokos yra tapačios ir papildančios viena kitą. Atliekų tvarkymo įstatyme laikinas atliekų laikymas yra galimas tik atliekų susidarymo vietoje, o Specialiosiose sąlygose laikinas atliekų saugojimas yra numatytas ne atliekų susidarymo vietoje, o aikštelėse arba surinkimo punktuose. Tai atitiktų Atliekų tvarkymo įstatyme nurodytą atliekų laikymo veiklą, kurią vykdo UAB „B“.
Pareiškėjas teigia, kad sanitarinės apsaugos zona turi būti nustatyta laikinajam atliekų laikymui, tačiau jo vykdomai veiklai, t. y. atliekų laikymui, sanitarinės apsaugos zona neturi būti nustatyta, taigi Specialiųjų sąlygų 206 punktas, anot jo, negali būti taikomas. Remiantis tokiu teisės aktų aiškinimu, sanitarinės apsaugos zona turi būti nustatyta ūkio subjektų vykdomai veiklai, dėl kurios susidaro tam tikros pavojingos ar nepavojingos atliekos (ligoninėms, odontologiniams kabinetams), tačiau neturi būti nustatyta tiems ūkio subjektams, kurie vykdo atliekų laikymo veiklą, iš atliekų susidarymo vietų surenka atliekas ir jas tam tikrą laiką saugo tam skirtose aikštelėse. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras laikosi pozicijos, kad toks teisės aktų interpretavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Šiuo atveju atitinkamą teisės normą reikia vertinti bendrame teisinio reglamentavimo kontekste, o ne atskirai.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išanalizavęs bei įvertinęs faktines aplinkybes, išaiškinęs ir tinkamai taikęs esamą teisinį reglamentavimą, priėmė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 13(13.4)-ATPN-100, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 512 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda, buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymas netenkintinas.
ATPK 512 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų naudojimą nenustačius sanitarinės apsaugos zonos ribų, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Vilniaus visuomenės sveikatos centro nutarimu V. R. buvo nubaustas pagal ATPK 512 straipsnio 4 dalį už Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir jam paskirta nuobauda už tai, kad jis, būdamas UAB „B“ direktorius, atsakingas už tinkamą įmonės veiklą, neužtikrino, kad UAB „B“ nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veikla būtų vykdoma veiklos vykdymo vietoje, esančioje Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) nustačius sanitarinę apsaugos zoną, t. y. neužtikrino ūkinės veiklos vykdymo, objektų naudojimo nustačius sanitarinę apsaugos zoną, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje. UAB „B“ vykdo pavojingų atliekų saugojimo veiklą nuomojamame žemės sklype, kuriam nėra nustatyta sanitarinė apsaugos zona, įrašoma į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.
Nors apylinkės teismas nenustatė administracinio teisės pažeidimo sudėties V. R. veikoje, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutarimu pripažino V. R. padarius administracinį teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutarimą.
Be abejo, ne kiekvienai ūkinei ar kitokiai veiklai reikalingos sanitarinės apsaugos zonos. Jos reikalingos, jei vykdoma veikla susijusi su tam tikrų medžiagų ar jų atliekų naudojimu gamybos procese. Sanitarinės zonos reikalingos tam, kad užkirstų kelią neigiamoms pasekmėms, realios grėsmės gyvenamajai aplinkai ir žmonių sveikatai atsiradimui. Dėl to Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys (norintys keisti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą), valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustato sanitarinės apsaugos zonas. Be to, reikalaujama, kad sanitarinės apsaugos zonos ribos būtų įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą vadovaujantis Žemės įstatymu. Taigi minėtas įstatymas nustato privalomą taisyklę visiems ūkinės veiklos subjektams, valdantiems ar turintiems nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, nustatyti sanitarinės apsaugos zonas. Jokių išimčių Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas nenumato. Byloje nustatyta ir to neneigia pareiškėjas, kad įmonės veikla susijusi su pavojingų atliekų laikymu. Ji turi tam reikalui visus reikiamus leidimus. Tačiau leidimų ir licencijų turėjimas neatleidžia nuo pareigos vykdant tokią veiklą nustatyti sanitarinės apsaugos zoną.
Pareiškėjo rėmimasis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 206 punktu, kur minimos tik įmonės, laikinai laikančios pavojingas medžiagas, nepaneigia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo nuostatų reikalavimų. Tai, kad minėtame teisės akte nepaminėtos įmonės, nuolat laikančios pavojingas atliekas, nereiškia, kad joms reikalavimas dėl sanitarinių zonų netaikomas. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 6 punkte įmonėms, kurių vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, yra numatyti du sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdai – atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą arba pagal teisės aktų nustatytus sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą leidžia ūkio subjektams paneigti realaus žalos pavojaus aplinkybę arba nustatyti mažesnę sanitarinę apsaugos zoną, nei numatyta teisės aktuose. Tačiau joks teisės aktas neatleidžia įmonės nuo pareigos nustatyti sanitarinę apsaugos zoną.
Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo taikylės bei tvarka ir sanitarinės apsaugos ribų nustatymas yra dvi savarankiškos administracinės procedūros, todėl leidimo aptariamai ūkinei veiklai turėjimas neatleidžia nuo pareigos nustatyti sanitarinių apsaugos zonų ribas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras V. R. pagrįstai nubaudė pagal ATPK 512 straipsnio 4 dalį, todėl tenkinti pareiškėjų prašymo nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Dainiaus Ambrazaičio prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Viktoras Aidukas
Vytautas Piesliakas
