Dėl pardavėjo civilinės atsakomybės tuo atveju, kai sutartis, iš kurios pirkėjas kildina žalos atsiradimą, pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.323 straipsnio, teismo precedento sampratos ir teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-7-63-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00450-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3.; 2.6.10.5.1.; 2.6.10.5.2.; 2.6.11.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Algio Norkūno, Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Neringos savivaldybė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl pardavėjo civilinės atsakomybės tuo atveju, kai sutartis, iš kurios pirkėjas kildina žalos atsiradimą, pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.323 straipsnio, teismo precedento sampratos ir teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1 461 443,06 Eur nuostoliams atlyginti ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovės už 231 696,01 Eur (800 000 Lt) įsigijo nebaigtus statyti pastatus: jachtininkų viešbučius, prieplaukos namelį ir jo priklausinius, žuvų restoraną (duomenys neskelbtini). Įsigytų statinių baigtumas sudarė 7–8 procentus, todėl ieškovė pagal atsakovės pateiktus statybos dokumentus tęsė statybas ir 2005 metais jachtų klubas, restoranas ir jachtininkų viešbučiai buvo pripažinti tinkamais naudoti. 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimis ieškovė pardavė du jachtininkų viešbučius. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu pripažino negaliojančiais statinių (duomenys neskelbtini), statybos dokumentus ir sandorius dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo, taikė restituciją – priteisė atsakovei iš ieškovės pirkimo–pardavimo sutartimis perleistą turtą: prieplaukos namelį ir jo priklausinius, jachtininkų viešbučius, žuvų restoraną, ieškovei iš atsakovės priteisė 231 696,01 Eur (800 000 Lt); priteisė ieškovei iš statinių savininkų parduotus jachtininkų viešbučius, o iš ieškovės statinių savininkams priteisė 1 335 148,29 Eur, kuriuos ieškovė gavo už parduotą turtą. Teismas įpareigojo ieškovę ir atsakovę per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ginčo statinius. Ieškovė iš dalies įvykdė teismo sprendimą ir dalis pastatų – viešbutis, žuvų restoranas – yra nugriauti. Ieškovė, siekdama visiškai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ne kartą kreipėsi dėl leidimo nugriauti teismo sprendime nurodytus statinius išdavimo, tačiau Neringos savivaldybė atsisakė ieškovei išduoti tokį leidimą. Pagal šalių sudarytos 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas atsakovė pareiškė ir garantavo, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į turtą, sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, sutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams. Šie patvirtinimai turi būti objektyvūs ir pardavėja (atsakovė) prisiėmė atsakomybę už šių patvirtinimų atitiktį tikrovei. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pripažinta, kad atsakovės sutartyje pateikti patvirtinimai ir garantijos neatitiko tikrovės, todėl atsakovė privalo atlyginti dėl tikrovės neatitinkančių pardavėjos garantijų ieškovės patirtus nuostolius, kuriuos sudaro 1 335 148,29 Eur, ieškovės turimų sumokėti parduotų statinių savininkams, ir 126 294,77 Eur būsimos statinių griovimo išlaidos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė žinojo ar privalėjo žinoti apie valstybės institucijų priimtų sprendimų neatitiktį galiojusiems įstatymams ir norminių aktų reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų tenka valstybei, išskyrus atvejus, kai nustatoma privataus asmens kaltė. Teismas nustatė, kad atsakovė 2004 metų pabaigoje turėjo 325 akcininkus. Nors tuo metu pagrindiniai atsakovės akcininkai buvo S. M., V. M., o S. M. ėjo ir Neringos mero pareigas, tačiau sprendė, kad neįrodytas šių asmenų dalyvavimas priimant valstybės institucijų sprendimus dėl statybos (duomenys neskelbtini). Aplinkybės, kad atsakovei išduotas statybos leidimas statyti jachtų klubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius buvo panaikintas praėjus penkeriems metams nuo šių sprendimų priėmimo, teismas nepripažino teikiančia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė, sudarydama 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo apie statybų trūkumus ir sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikties norminių aktų reikalavimams.

Atsižvelgdamas į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu atsakovė yra įpareigota grąžinti ieškovei už parduotus daiktus gautas lėšas – 231 696,01 Eur (800 000 Lt), teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.323 straipsnio nuostatos iš dalies yra pritaikytos. Aiškindamas CK 6.323 straipsnį, teismas pabrėžė, kad turi būti atlyginami tik realiai pirkėjo patirti nuostoliai. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl panaikinto sandorio ieškovė yra patyrusi realių nuostolių. Teismas atkreipė dėmesį, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012, kurios faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, nustatyta, kad ieškovei gali būti atlyginami tik realūs nuostoliai; nenugriovus statinių ieškovei žala negali būti priteisiama. Šią nustatytą aplinkybę teismas laikė prejudiciniu faktu, kadangi administracinėje byloje dalyvavo atsakovė ir nagrinėjamos bylos tretieji asmenys.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimų dalį dėl atsakovės veiksmais padarytos žalos jos verslui atlyginimo. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei už parduotus statinius buvo sumokėtos didžiulės lėšos, ieškovė už parduotą turtą gavo pajamas ir jas galėjo panaudoti kituose verslo objektuose, teismo priteistų lėšų nėra grąžinusi turto įgijėjams ir byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ieškovės patirtas neigiamas pasekmes dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo.

Remdamasis 2014 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. NV-4076, kurioje nurodyta, kad Aplinkos ministerijai pavedama išnagrinėti galimybes dėl taikaus iškilusių ginčų išsprendimo būdo ir pateikti Vyriausybei sprendimo projektą dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patikslinimo, teismas sprendė, kad vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą gali būti sudaryta taikos sutartis ir šiuo metu nėra pagrindo priteisti ieškovei žalos atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta ieškovei padaryta žala, neteisėti atsakovės veiksmai, todėl nėra ir kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovei padarytos žalos.

Teismas taip pat pripažino ieškovę praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą ir atsisakė jį atnaujinti. Teismas nurodė, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi palikus galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, ieškovei buvo žinomos ieškovei nustatytos pareigos ir dėl priimtų teismo sprendimų pasikeitusi faktinė padėtis. Nustatęs, kad ieškinys pareikštas tik 2015 m. liepos 31 d., teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas teisme reikalaujant žalą priteisti iš valstybės, bei pripažino ieškovę terminą praleidus be svarbios priežasties.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog ieškinį pareiškė dėl sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo, kadangi įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 minėta sutartis, iš kurios ieškovė kildina atsakovės atsakomybę, pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Kolegija nurodė, kad sutartinė atsakomybė, nesant sutarties, negalima; ji negalima ir tais atvejais, kai sutartis negalioja (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012), ir sprendė, kad sutartinė atsakomybė atsakovei šios sutarties pagrindu negali kilti, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei galėtų būti reiškiamas tik deliktinės atsakomybės pagrindais, įrodžius visas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai. Ieškovės argumentą dėl kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-101-469/2015 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skirtumų teismas pripažino nepagrįstu, nurodė, kad pateiktas išaiškinimas yra bendro pobūdžio, taikytinas visiems privataus asmens atsakomybės už valstybės valdžios institucijų veiksmus atvejams.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, sudarydama 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikties norminių aktų reikalavimams, kad atsakovė apie tokias neatitiktis žinojo ar turėjo žinoti ar kad atsakovė būtų kokiais nors veiksmais prisidėjusi prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais. Kolegija sprendė, kad ieškovės argumentai dėl atsakovės akcijų nuosavybės tokių aplinkybių neįrodo, o ieškovės rėmimasis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija teisiškai nepagrįstas, kadangi tai yra specialioji norma, taikoma tik pareiškus actio Pauliana (Pauliano ieškinys).

Kolegija sprendė, kad ieškovei neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Kadangi ieškiniui tenkinti būtina civilinės atsakomybės sąlygų visuma, kolegija detaliau nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žalos realumu, būtinybe spręsti žalos atlyginimo avansu klausimą, nurodė, kad tai neturi reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui.

Kolegija pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kolegija nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties eigos pradžią siejo su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo diena, nes nuo to momento ieškovei buvo (turėjo būti) suvokiamas jos subjektinės teisės pažeidimas. Kolegija nurodė, kad bankroto bylos ieškovei iškėlimas nėra aplinkybė, keičianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, todėl pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kad ieškinio senatis prasidėjo iškėlus ieškovei bankroto bylą. Kolegija pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintos specialiosios ieškinio senaties skaičiavimo taisyklės taikytinos tik bankroto administratoriaus ieškiniams dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Vadovaudamasi CK 1.130 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais, kad ieškinio įstatymų nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris byloje patrauktas atsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009), kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad reikalavimo pareiškimas, dėl žalos atlyginimo kreipiantis tiesiogiai į neteisėtus administracinius aktus priėmusius asmenis, nutraukė senaties termino skaičiavimą dėl atsakovei reiškiamo reikalavimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Aplinkybės, kad ieškovei vėliau, t. y. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, buvo iškelta bankroto byla, kolegija nepripažino sudarančia pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi nenustatė objektyvių kliūčių ieškovei pareikšti reikalavimus teisme per ieškinio senaties terminą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti visus ieškinio reikalavimus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei gali būti reiškiamas tik deliktinės atsakomybės pagrindais, nes šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 1.95 straipsnį, nustatantį, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio (nuo pradžios) negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo išvados nepagrįstumą patvirtina ir CK 6.323 straipsnio 1 dalis, kuri parduoto daikto atiteisimą iš pirkėjo (ir tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu) įvardija kaip netinkamo pardavėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasekmę. CK 6.321 straipsnis šias sąlygas įvardija kaip „pardavėjo pareigą patvirtinti daiktų nuosavybės teisę“. Taigi įstatymas aptartas pardavėjo pareigas ir jų nesilaikymo teisines pasekmes įvardija kaip sudėtinę sutartinių pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalį. Apeliacinės instancijos teismo netinkamas teisės aiškinimas ir taikymas turėjo esminę reikšmę priimant sprendimą, nes CK 6.256 straipsnio 4 dalis įtvirtina įmonės (verslininko) sutartinę atsakomybę be kaltės už sutartyje pateiktas garantijas, o pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė būtent dėl to, kad atsakovė nežinojo apie sudarant sutartį buvusius viešosios teisės pažeidimus, todėl sprendė, kad jai nekyla atsakomybė už tikrovės neatitinkančių pareiškimų ir garantijų teikimą.

Teismai nepagrįstai reikalavo įrodyti, kad atsakovė, duodama tikrovės neatitinkančius patvirtinimus, žinojo apie parduodamo daikto trūkumus, daiktui taikomus apribojimus ir viešosios teisės pažeidimus. Sutartyje atsakovės atsakomybei aktualūs patvirtinimai buvo formuluojami (apibrėžiami) pagal objektyvius kriterijus, o ne remiantis atsakovės supratimu (suvokimu) apie juos. CK 6.321 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neapribota. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo daikto pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą. Pagal CK 6.317 straipsnio 2 dalį, pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą). Atsakovės sutartyje pateikti patvirtinimai ir garantijos buvo būtinos ir esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Tik esant įvardytoms sutarties sąlygoms ir atsakovės patvirtinimams, ieškovė galėjo įgyti ginčo statinius nuosavybėn, patirti išlaidas jų statybai, perleisti juos tretiesiems asmenims. Todėl teismo sprendimu pripažinus ginčo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, negalima teigti, kad teismo sprendimu taikyta restitucija išsprendė visus su ginčo sutarties sudarymo ir vykdymo pasekmėmis susijusius klausimus. Tai patvirtina ir sutarties 17 punktas, kuriame pardavėjas garantuoja pirkėjui, kad jam bus atlyginti visi nuostoliai, tiesiogiai kylantys dėl šioje sutartyje nurodytų pardavėjo pateiktų pareiškimų ir (ar) garantijų neatitikties faktinėms aplinkybėms. Kadangi sutarties 16.2, 16.8 punktuose pateiktų patvirtinimų (viešosios teisės pažeidimų ar sutarties prieštaravimo įstatymams faktai) neatitiktis tikrovei reikštų sutarties negaliojimą, sutartyje įtvirtintas pardavėjo įsipareigojimas atlyginti visus pirkėjo nuostolius, esant šių pardavėjo pareiškimų (garantijų) trūkumų, paneigia apeliacinės instancijos teismo poziciją dėl šių sutarties nuostatų netaikymo po sutarties pripažinimo negaliojančia.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012, kadangi nurodyta kasacinio teismo nutartis ginčo dalyku ir faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo ginčo. Apeliacinės instancijos teismo cituotoje nutartyje buvo pareikšti reikalavimai tiek dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tiek dėl netinkamo jos vykdymo, ieškovas byloje neigė sutarties, dėl kurios nevykdymo reikalavo nuostolių, galiojimo faktą. Todėl kasacinis teismas atkreipė dėmesį į ieškovų pozicijos prieštaringumą ir tuo pagrindu atmetė ieškinio reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje niekas neginčijo sutarties galiojimo, vykdymo ir jos sukeltų teisinių pasekmių iki 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo fakto.

Teismai netinkamai sprendė žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, buvimo ir jos dydžio klausimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015, nurodydamas, kad bylų ratio decidendi skirtumai nesudaro pagrindo nesivadovauti šia nutartimi, nes kasacinio teismo išaiškinimas yra bendro pobūdžio, taikytinas visiems privataus asmens atsakomybės už valstybės valdžios institucijų veiksmus atvejams. Tiek kasacinis teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, kad ankstesni teismų sprendimai gali būti taikomi vėliau nagrinėjamose bylose tik tuo atveju, jei jie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, nekuria ir neformuoja „bendro pobūdžio išaiškinimų“, kurie galėtų būti taikomi visose bylose, nepriklausomai nuo jų faktinių aplinkybių. Teismai ne kuria, o taiko teisę.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus, pagrindžiančius, kad pagal ginčo šalių sudarytą sutartį žala ieškovei ir atitinkamai atsakovės pareiga atlyginti ją atsirado nuo sutarties objektu buvusio turto atiteisimo ieškovei momento. Teisine prasme nuo sandorių panaikinimo ir įpareigojimo juos nugriauti momento ieškovė neteko sandorio objektu buvusio turto ir dėl to patyrė žalą, pasireiškusią tiek pajamų iš turto pardavimo (sukurto turto vertės) praradimu, tiek teismo sprendimo (nugriauti statinius) vykdymo išlaidomis.

Ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas nepraleidus bendro dešimties metų ieškinio senaties termino, kuris taikytinas iš sutarties nuostatų pažeidimo atsiradusiems santykiams. Ginčas dėl sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino praleidimo kilo dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai nustatytos atsakovei taikytinos atsakomybės rūšies. Vis dėlto ieškovės nurodytos aplinkybės sudarė objektyvų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovė nepiktnaudžiavo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo pagrindu įgytomis reikalavimo teisėmis, nevilkino savo pažeistų teisių gynybos – kreipėsi dėl žalos atlyginimo į tiesiogiai už neteisėtus valstybės ir savivaldybės institucijų sprendimus atsakingus asmenis, į tokios bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu įtraukė atsakovę. Bylos tarp ieškovės ir valstybės nagrinėjimo metu nebuvo pažeistas nė vienas iš kasacinio teismo įvardytų ieškinio senaties tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010), aplinkybės, kurias turi įvertinti teismai spręsdami, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010), sudaro pagrindą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl senaties termino taikymo, ieškinio senaties terminą atnaujinti ir bylą išnagrinėti iš esmės.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, CK 1.95 straipsnio 2 dalies nepažeidė, nes minėta norma nagrinėjamoje byloje nebuvo taikoma. Teismo sprendime nėra nurodyta, kad sutartis niekine yra pripažįstama nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, todėl sutartis buvo pripažinta niekine nuo jos sudarymo. Be to, bylos faktinės aplinkybės lemia, kad, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės (sutartinė ar deliktinė) rūšies, veiksmų neteisėtumo vertinimas nesikeičia.

Nepagrįsti ieškovės kasacinio skundo teiginiai, kad sutarties 16.2 punktas ir CK 6.321 straipsnio 4 dalis, nustatantys pardavėjo prievolę patvirtinti, kad nėra viešosios teisės pažeidimų, reiškia pardavėjo atsakomybę be kaltės už tokį patvirtinimą. Ieškovė nepagrįstai suabsoliutina sutartyje įrašytą atsakovės, kaip pardavėjos, patvirtinimą. Byloje nustatyta, kad sudarant sutartį atsakovės patvirtinimai buvo teisingi, nes viešosios teisės pažeidimai nebuvo nustatyti ir atsakovei apie juos nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Viešosios teisės pažeidimai atsirado teismo sprendimu panaikinus atitinkamus administracinius aktus. Todėl pardavėjas negali atsakyti už viešosios teisės pažeidimus, kurie buvo nustatyti tik po sutarties sudarymo, o juos padarė valstybės ir savivaldybės institucijos.

Teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai. Šie išaiškinimai yra bendro pobūdžio, reikšmingi sprendžiant klausimus dėl privataus asmens civilinės atsakomybės už institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Teismai, spręsdami, ar atsakovė turi atsakyti už valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtus veiksmus, pagrįstai laikėsi bendros nuostatos, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei ir negali būti perkelta privačiam asmeniui. Jeigu būtų pritarta ieškovės pozicijai, kad atsakovė yra atsakinga už savo, kaip pardavėjos, patvirtinimus, nors ir negalėjo žinoti ir nežinojo, kad administraciniai aktai yra neteisėti, tai reikštų, kad atsakovei yra perkeliama atsakomybė už valstybės institucijų neteisėtus veiksmus. Toks reikalavimas būtų neprotingas, prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Teismams nustačius, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, ieškovės ieškinys pagrįstai buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino ir neanalizavo kitų atsakovės atsakomybės sąlygų. Jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad teismai, spręsdami atsakovės veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) klausimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, kasacinis teismas turėtų pasisakyti dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovė turi teisę avansu reikalauti būsimos žalos atlyginimo. Teismai nustatė, kad yra galimybė teismo sprendimo vykdymo procese sudaryti taikos sutartį, todėl ieškovei nereikėtų griauti statinių ir ji nepatirtų nuostolių. Be to, išnagrinėjus šią bylą buvo parengta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos interneto puslapyje viešai paskelbta Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūra, kurios 9.2.3.5 punkte įtvirtinta, kad sklype (duomenys neskelbtini) paliekami du esami pastatai, t. y. tie patys pastatai, kuriuos pagal teismo sprendimą ieškovė įpareigota nugriauti ir su kurių nugriovimu sieja būsimus nuostolius.

Teismai pagrįstai ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atveju. Teismai teisingai nustatė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 16 d., ir suėjo 2013 m. gruodžio 16 d. Teismai tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino, neturi būti nagrinėjami, nes tai yra fakto klausimas. Be to, teismai nurodė išsamius ir pagrįstus motyvus, kodėl nėra atnaujinamas praleistas ieškinio senaties terminas. Byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių (priežasčių), kurios per ieškinio senaties terminą būtų trukdžiusios ieškovei pareikšti ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, todėl net kasaciniam teismui nusprendus, kad teismai netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuri yra teisėta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnyje reglamentuojamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus, o fakto klausimų nesprendžia. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.

Išplėstinė teisėjų kolegija ieškovės kasacinį skundą nagrinėja neperžengdama juo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Jį nagrinėjant remiamasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl CK 6.323 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

CK šeštosios knygos XXIII skyriaus antrasis skirsnis reglamentuoja bendrąsias pardavėjo teises ir pareigas. Remiantis CK 6.317 straipsnio 1 dalimi, pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą).

CK 6.399 straipsnyje nustatyta, kad jeigu pagal nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos šio kodekso 6.334 straipsnio taisyklės, išskyrus pirkėjo teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu.

Remiantis CK 6.334 straipsniu, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (1 dalis). Jeigu dėl paslėpto trūkumo, buvusio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, nupirktas daiktas žūva, tai pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą. Jeigu daiktas žuvo dėl nenugalimos jėgos arba dėl pirkėjo kaltės, tai pirkėjui atlyginamas tik daikto vertės jo žuvimo momentu ir daikto kainos skirtumas (2 dalis). Jeigu dėl paslėpto trūkumo daiktas žuvo, o pardavėjas apie tą trūkumą žinojo arba turėjo žinoti, tai jis privalo ne tik grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą, bet ir atlyginti nuostolius (3 dalis). Sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas (4 dalis).

Pardavėjo pareigą patvirtinti parduodamų daiktų nuosavybės teisę ir šios pareigos pažeidimo pasekmes nustato CK 6.321 straipsnis. Pagal šį straipsnį pardavėjas privalo patvirtinti, kad į perduodamus daiktus tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, išskyrus atvejus, kai pirkėjas iš anksto sutiko priimti daiktus, kurie yra tokių teisių ar pretenzijų objektai, o pardavėjas apie jas tinkamai pranešė pirkėjui (1 dalis). Pardavėjas privalo panaikinti perduodamų daiktų įkeitimą (hipoteką) nepaisydamas to, ar įkeitimas (hipoteka) buvo įregistruotas ar ne, išskyrus atvejus, kai pirkėjas, iš pardavėjo gavęs tinkamą informaciją, sutinka pirkti daiktus, teisės į kuriuos yra suvaržytos tokiu būdu (2 dalis). Pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neapribota (3 dalis). Nekilnojamojo daikto pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą (4 dalis). Tais atvejais, kai pardavėjas tinkamai pranešė pirkėjui apie trečiųjų asmenų teises į perduodamus daiktus ar šių teisių suvaržymą sutarties sudarymo metu, taip pat kai trečiųjų asmenų teisės ar jų suvaržymas buvo įregistruoti viešame registre, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė savo pareigas (5 dalis). Kai pardavėjas pažeidžia šio straipsnio 1–4 dalyse nurodytas savo pareigas, pirkėjas turi teisę reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises į daiktus ar šių teisių suvaržymą (6 dalis).

CK 6.307 straipsnis reglamentuoja pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimo pasekmes. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Remiantis aptariamo straipsnio 3 dalimi, jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje.

Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas įtvirtina skirtingus pirkėjo teisių gynimo būdus ir pagrindus, siejamus su dvejopo pobūdžio pardavėjo pareigų pažeidimu: pareigos patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamus daiktus bei pareigos patvirtinti parduodamų daiktų kokybę.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus tuo pagrindu, kad teismai nepagrįstai ginčo santykiams netaikė CK 6.323 straipsnyje nustatyto pirkėjo teisių gynimo būdo – nuostolių atlyginimo. Ieškovės teigimu, šis straipsnis nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas, atsižvelgiant į atsakovės (pardavėjos) pareigų, nurodytų CK 6.321 straipsnio 3 ir 4 dalyse, pažeidimą. Taigi, kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirkėjo teisių gynimo, remiantis pardavėjo pareigos patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamus daiktus pažeidimu. Kaip nurodyta šios nutarties 18 punkte, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Nenustačiusi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribų, išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės nurodomo reikalavimo pagrindo pagrįstumo.

CK 6.323 straipsnio 1 dalis nustato: kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, šalių susitarimas panaikinti arba apriboti šią pardavėjo atsakomybę negalioja, jeigu pardavėjas, žinodamas, kad trečiasis asmuo turi teisių į parduodamą daiktą, neįspėja apie tai pirkėjo.

Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad daiktas iš pirkėjo, kuris tapo daikto savininku, turi būti atiteistas pagal CK 6.323 straipsnį arba grąžintas savininkui pripažinus sandorį negaliojančiu CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006).

Plėtodama pirmiau nurodytą teisės aiškinimą išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.323 straipsnio 1 dalis taikoma sistemiškai su CK 6.307 straipsniu ir CK 6.322 straipsniu – t. y. tais atvejais, kai daiktas paimamas iš pirkėjo pagal trečiojo asmens, turėjusio daugiau teisių į daiktą nei pardavėjas, ieškinį. Todėl „atiteisimas“ CK 6.323 straipsnio 1 dalies prasme reiškia daikto perdavimą teismo sprendimu trečiajam asmeniui, turėjusiam daugiau teisių į daiktą nei pardavėjas. Pažymėtina, kad būtent tokiais atvejais šis straipsnis taikomas ir ligšiolinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006, 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.323 straipsnio 2 dalyje vartojama konstrukcija „jeigu pardavėjas, žinodamas, kad trečiasis asmuo turi teisių į parduodamą daiktą“ suponuoja, kad šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pirkėjo teisių gynybos būdų taikymo apimtis neturėtų būti aiškinama ir taikoma plečiamai – t. y. ir tais atvejais, kai daikto atiteisimo pagrindas nėra susijęs su trečiųjų asmenų teisėmis į parduodamą daiktą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.323 straipsnio 1 dalis netaikytina tokiems kaip nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniams santykiams, kai daiktas restitucijos būdu paimamas iš pirkėjo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia dėl to, kad administraciniai aktai, sudarę teisines prielaidas daiktui sukurti, vėliau, t. y. po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pripažįstami negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), patį daiktą įpareigojant sunaikinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pirkimo–pardavimo sutartys pripažintos negaliojančiomis ne dėl to, jog pardavėjas pardavė pirkėjui daiktą, į kurį nuosavybės teisę turėjo trečiasis asmuo, o dėl to, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pripažinus neteisėtais administracinius aktus, kurių pagrindu daiktas buvo sukurtas (pastatytas), paaiškėjo, kad daiktas buvo sukurtas (pastatytas) neteisėtai, taigi į jį apskritai niekas negalėjo įgyti nuosavybės teisės. Atsižvelgiant į tai, ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.323 straipsnio 1 dalies taikymo ginčo santykiams atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Konstatavus, kad CK 6.323 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti griežtą pardavėjo atsakomybę, ginčo santykiams netaikytina, darytina išvada, kad pardavėjo pareiga atlyginti pirkėjo nuostolius galėtų būti grindžiama bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis (CK 6.245–6.255 straipsniai), be kita ko, reikalaujančiomis nustatyti atsakovės neteisėtus veiksmus ir kaltę. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisinių santykių tarp šalių egzistavimą būtų galima konstatuoti tik nustačius, kad atsakovė, pirkimo–pardavimo sutartyje duodama patvirtinimus, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į turtą, kad sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų ir kad sutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams, žinojo apie parduodamo daikto trūkumus ir vėliau paaiškėjusius viešosios teisės pažeidimus arba kad atsakovė prie pirmiau nurodytų pažeidimų prisidėjo.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, sudarydama 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikties norminių aktų reikalavimams, kad atsakovė apie tokias neatitiktis žinojo ar turėjo žinoti, ar kad atsakovė būtų kokiais nors veiksmais prisidėjusi prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumo.

Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė kasaciniu skundu neginčija pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados, iš esmės paneigiančios atsakovės veiksmų neteisėtumą ir kaltę, kaip būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų procesiniais sprendimais, kuriais ieškinys dėl žalos (nuostolių) atlyginimo buvo atmestas.

Dėl žalos (nuostolių)

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012, konstatavo, kad ieškovei gali būti atlyginami tik realūs nuostoliai, o nenugriovus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 nurodytų statinių ieškovei žala negali būti priteisiama. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai dėl atsakovės veiksmais padarytos žalos ieškovės verslui yra neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė gali nepatirti nuostolių ateityje, nuostolių atsiradimo tikimybė nėra didelė įvertinus valstybės institucijų veiksmus, kuriais siekiama suderinti valstybės ir privačių asmenų interesus restitucijos procese.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų atsakovei nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žalos realumu ir būtinybe spręsti žalos atlyginimo avansu klausimą, kadangi tai neturi reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui.

Kasaciniame skunde ieškovė, be kita ko, teigia, kad bylą nagrinėję teismai ydingai sprendė žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, buvimo ir jos dydžio klausimą, nes nuo sandorių panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinius momento ieškovė neteko sandorio objektu buvusio turto ir dėl to patyrė žalą, pasireiškusią tiek pajamų iš turto pardavimo (sukurto turto vertės) praradimu, tiek teismo sprendimo (nugriauti statinius) vykdymo išlaidomis. Šiuos kasacinio skundo argumentus išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Pirma, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė realiai yra patyrusi išlaidų vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, susijusią su jachtininkų viešbučių pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimu, restitucijos taikymu ir statinių nugriovimu: 1) nenustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteisti pinigai statinių įgijėjams yra sumokėti; 2) nenustatyta, kad ginčo statiniai (jachtininkų viešbučiai) būtų nugriauti, taigi statinių griovimo išlaidos nepatirtos.

Antra, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo taikyti CK 6.249 straipsnio 3 dalį, t. y. atidėti būsimos žalos įvertinimą ar įvertinti žalą remiantis realia jos atsiradimo tikimybe, nes Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymas sustabdytas išieškotojo (valstybės) prašymu, o iki šiol atlikti vykdymo veiksmai ir valstybės institucijų veiksmai siekiant sudaryti sąlygas šalims pasirašyti taikos sutartį vykdymo procese neteikia pagrindo spręsti, kad žala bus patirta ar kad jos tikimybė yra reali.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės argumentai, kad ginčo santykiams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, teisiškai nepagrįsti. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – žalos (nuostolių), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes nuo to momento ieškovei buvo (turėjo būti) suvokiamas jos subjektinės teisės pažeidimas.

Minėta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nenustatytas žalos (nuostolių) faktas, nėra pagrindo teigti, kad tarp šalių susiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, teismai neturėjo pagrindo konstatuoti ir ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimo. Nesant teisių pažeidimo nėra pagrindo spręsti ir apie šalies sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie jį momentą. Todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškinio senaties eigos pradžią siejo su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo diena ir sprendė dėl ieškinio senaties taikymo. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje civilinės atsakomybės santykiams tarp šalių kilti būtinų pagrindų nenustatyta, pirmiau nurodytas netinkamas teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties taikymą, aiškinimas esminės įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies teisėtumui neturi.

Dėl teismo precedento sampratos

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).

Nagrinėjamoje byloje teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015 pateiktu išaiškinimu, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai.

Ieškovė teigia, kad teismai nepagrįstai vadovavosi nurodytu išaiškinimu, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa ir nėra panašios į bylos, kurioje pateiktas išaiškinimas, aplinkybes.

Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad ankstesni teismų sprendimai gali būti taikomi vėliau nagrinėjamose bylose tik tuo atveju, jei jie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos, kad kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, nekuria ir neformuluoja bendro pobūdžio išaiškinimų, kurie galėtų būti taikomi visose bylose, nepriklausomai nuo jų faktinių aplinkybių, nes teismai ne kuria, o taiko teisę.

Teismų cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015 valstybės institucija pareiškė ieškinį atsakovei – juridiniam asmeniui, ginčydama administracinius aktus, kurių pagrindu buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, prašė šią sutartį pripažinti negaliojančia ir įpareigoti atsakovę atlaisvinti valstybinės žemės sklypą – nukelti arba nugriauti šiame žemės sklype esančius nebaigtus statyti statinius. Taigi aptartoje byloje buvo sprendžiamas valstybės ir privataus asmens atsakomybės, sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties negaliojimo padarinių, klausimas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp dviejų privačių asmenų. Ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovei dėl žalos atlyginimo, įrodinėjo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, o neteisėtus atsakovės veiksmus grindė dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms pripažintos negaliojančia sutarties nuostatų netinkamu vykdymu. Taigi cituotos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra panašios ar tapačios, todėl teismai nepagrįstai vadovavosi aptartoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nurodytas išaiškinimas yra bendro pobūdžio, taikytinas visiems privataus asmens atsakomybės už valstybės valdžios institucijų veiksmus atvejams, nėra teisingas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016, 9 punktas).

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų cituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015 nebuvo vienintelis teisinis argumentas, kuriuo vadovaudamiesi teismai nusprendė ieškinį atmesti. Teismai nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė, sudarydama 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikties norminių aktų reikalavimams, kad atsakovė apie tokias neatitiktis žinojo ar turėjo žinoti ar kad atsakovė būtų kokiais nors veiksmais prisidėjusi prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais. Taigi ieškovės reikalavimus teismai atmetė nenustatę būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o ne dėl to, kad nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015, todėl ši aplinkybė neturi reikšmės teismų padarytai išvadai dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pagrįstai atmetė ieškovės apeliacinį skundą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos apeliacinės instancijos teismo nutarties (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme turėtų 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu. Atsakovė pateikė šių išlaidų dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus, todėl, atmetus ieškovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 5,77 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“ (j. a. k. 152736054) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ (j. a. k 126044058) 1089 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ (j. a. k 126044058) 5,77 Eur (penkis Eur 77 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys