Civilinė byla Nr. 3K-3-220-248/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15358-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1. 3.1.6.2; 3.2.4.9.6.1; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Green Hotel“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Green Hotel“ ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB, dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą, ekspertizės skyrimą, eksperto nušalinimo pagrindus, ekspertizės išvados vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę viešpataujančiojo daikto – administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas), savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – 0,2027 ha bendro ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir eksploatuoti viešpataujantįjį daiktą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 16 d. nutartimi šį sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, motyvuodamas tuo, kad, nagrinėjamu atveju nenustačius servituto, taptų objektyviai neįmanomas ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto naudojimas, Pastato statybos darbų vykdymas ir ieškinys nepagrįstai atmestas tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė, jog išnaudojo visas galimybes įgyvendinti savo nuosavybės teisę, neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų.
Patikslintu ieškiniu, pateiktu bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovė prašė nustatyti servitutą pagal UAB „Geokada“ parengtą 2014 m. rugsėjo 29 d. servituto nustatymo planą, suteikiantį teisę viešpataujančiojo daikto – Pastato – savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – Sklypu, turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir vykdyti viešpataujančiojo daikto eksploatavimą: prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie viešpataujančiojo daikto, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti viešpataujančiojo daikto statybos, techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo ir kitus darbus, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su viešpataujančiojo daikto eksploatavimu pagal jo paskirtį; už servituto nustatymą nustatyti periodinę kasmetinę 1287 Eur kompensaciją.
Ieškovė nurodė, kad 2012 m. spalio 4 d. varžytynių aktu įsigijo nebaigtą statyti Pastatą, esantį Sklype, kurį atsakovas, kaip hipotekos kreditorius, įsigijo iš UAB „Penkios žvaigždės“. Kad ieškovė galėtų toliau vykdyti statybos projektą – „Administracinis pastatas (duomenys neskelbtini)“ bei naudotis Pastatu, reikalingas Sklypo servitutas. Ieškovė, dar UAB „Penkios žvaigždės“ būnant Sklypo savininke, 2013 m. balandžio 3 d. sudarė sutartį dėl neatlygintino servituto nustatymo projekto, tačiau atsakovas, kaip UAB „Penkios žvaigždės“ kreditorius, susitarimui nepritarė. Ieškovės nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ji turi teisę naudotis Sklypu tokiomis pat sąlygomis kaip ankstesnė Pastato savininkė.
Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus, nurodant projektą ir statybos leidimą, pagal kuriuos turėtų būti statomas Pastatas, kuriam statyti ir eksploatuoti prašoma nustatyti servitutą; ieškovės ieškinį atmesti; atmetus ieškinį, palikti atsakovo priešieškinį nenagrinėtą; tenkinus ieškinio dalį dėl servituto nustatymo, atmesti kitą dalį dėl reikalavimo nustatyti kompensaciją, patenkinti atsakovo priešieškinį ir nustatyti 29 525,95 Eur kasmetinę periodinę kompensaciją už servituto nustatymą.
Atsakovas nurodė, kad ieškovė pripažino, jog pagal šiuo metu jai priklausančio statinio projektą ir statybos leidimą toks pastatas negalės būti pastatytas. Kadangi nežinoma, kaip bus pakeistas statinio projektas ir pagal kokį leidimą bus statomas Pastatas, kuriam statyti ir eksploatuoti prašoma nustatyti Sklypo servitutą, reikalavimas tikslintinas. Teismui pripažinus, kad Sklypo servitutas būtinas, nustatytina 29 525,95 Eur kasmetinė kompensacija. Nustačius servitutą, atsakovas praras galimybę eksploatuoti Sklypą pagal jo paskirtį ir gauti pajamų. Ekspertizės metu nustatyta, kad atsakovas iš karto patirs 215 000 Eur nuostolių. Per pastaruosius metus atsakovas vidutiniškai uždirba 13,733 proc. pelno, kas skaičiuojant nuo 215 000 Eur sudaro 29 525,95 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė; nustatė atlygintinį 1431 kv. m servitutą pagal (duomenys neskelbtini) servituto nustatymo planą, plane pažymėtą žymėjimu (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę viešpataujančiojo daikto – Pastato – savininkei UAB „Green Hotel“ naudotis tarnaujančiuoju daiktu – Sklypu, priklausančiu atsakovui, turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir vykdyti viešpataujančio daikto eksploatavimą: prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie viešpataujančiojo daikto, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti viešpataujančiojo daikto statybos, techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo ir kitus darbus, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su viešpataujančiojo daikto eksploatavimu pagal jo paskirtį; priteisė atsakovui iš ieškovės 151 783,42 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją, kaip atlyginimą už atsakovo teisių suvaržymą dėl servituto nustatymo; priteisė ieškovei iš atsakovo 20,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 1481,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, ir aplinkybę, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos (1111,91 kv. m bendro ploto nebaigtas statyti (baigtumas 8 proc.) administracinis pastatas) užima didžiąją dalį atsakovui nuosavybės teise priklausančio 2027 kv. m Sklypo, teismas sprendė, jog nenustačius servituto nebūtų įmanoma Pastato savininkui normaliomis sąlygomis naudoti pagal paskirtį Pastato ir vykdyti jo statybos darbus. Situacija, kad žemės sklypo ir ant jo esančio nekilnojamojo daikto savininkai yra skirtingi asmenys, susiklostė su atsakovo žinia ir leidimu, Pastatas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, jam suteiktas unikalus numeris, todėl aplinkybė dėl jo baigtumo negali panaikinti ieškovės teisės naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Teismo vertinimu, įsigydamas Sklypą atsakovas žinojo, kad jis yra užstatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiu Pastatu ir dėl to atsakovas negalės visa apimtimi įgyvendinti savo, kaip Sklypo savininko, teisių.
Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, o ne tai, kaip ji vykdys Pastato statybas, ar pakeitė ieškovei nuosavybės teise priklausančio statinio projektą ar statybos leidimą, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Dėl to teismas atmetė atsakovo priešieškinio teiginius, kad turi būti patikslintas ieškovės reikalavimas.
Įvertinęs tai, kad, tenkinus ieškovės reikalavimą dėl Sklypo servituto nustatymo, atsakovui palikta nevaržomai naudotis tik 596 kv. m Sklypo dalimi, servitutas neterminuotas, jo turinys platus, suvaržo atsakovo nuosavybės teisę naudotis didžiąja Sklypo dalimi pagal paskirtį, teismas sprendė, kad ieškovės nurodomas 1287 Eur periodinės kasmetinės kompensacijos dydis yra nepagrįstas ir neatitinka teisingo atlyginimo, neužtikrina šio ir viešpataujančiojo daikto savininko teisių pusiausvyros. Be to, tokio dydžio atlyginimas galėtų būti priteistas tik servitutą nustačius administraciniu aktu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas atmetė reikalavimą priteisti 1287 Eur kasmetinę kompensaciją.
Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti 29 525,95 Eur kompensaciją, konstatavo, kad atsakovo finansiniai veiklos rezultatai neatspindi jo gaunamų pajamų iš žemės sklypų valdymo, neįrodo, kad bankas iš nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto valdymo kasmet uždirba vidutiniškai po 13,733 proc. pelno. Atsakovo pateikto S. V. elektroninio laiško teismas nevertino kaip patikimo įrodymo, priešieškinio reikalavimą dėl 29 252,95 Eur kompensacijos atmetė kaip neįrodytą.
Atsižvelgdamas į servituto nustatymo aplinkybes ir pasekmes, tarnaujančiojo daikto rinkos vertę, tarnaujančiojo daikto savininkui tenkančius netekimus ir suvaržymus, viešpataujančiojo daikto savininko gaunamą naudą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ekspertizės metu nustatytą 2027 kv. m Sklypo rinkos vertę (215 000 Eur) ir tai, kad servitutas nustatomas 1431 kv. m, teismas aritmetiškai pagal atitinkamą 1431 kv. m Sklypo rinkos vertę priteisė 151 783,42 Eur kompensaciją. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovas ir toliau liks Sklypo savininku, teismo vertinimu, nepaneigia, jog atsakovas dėl tokio pobūdžio servituto patirs suvaržymų ir apribojimų, nes, nustačius ieškovės prašomą servitutą, atsakovas negalės savo 1431 kv. m nuosavybės dalies naudoti pagal paskirtį, kadangi ji bus užstatyta ieškovės statiniais. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atsakovui kompensuoti už visą Sklypą, nes atsakovas nepateikė konkrečių įrodymų, jog likusios neužstatytos 596 kv. m dalies jis negalės panaudoti pagal paskirtį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą pakeitė, naujai išdėstė rezoliucinę dalį; ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė; nustatė atlygintinį 1431 kv. m servitutą pagal (duomenys neskelbtini) servituto nustatymo planą, plane pažymėtą žymėjimu (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę viešpataujančiojo daikto – Pastato – savininkei UAB „Green Hotel“ naudotis tarnaujančiuoju daiktu – Sklypu, priklausančiu atsakovui „Swedbank“, AB, turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir vykdyti viešpataujančiojo daikto eksploatavimą: prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie viešpataujančiojo daikto, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti viešpataujančiojo daikto statybos, techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo ir kitus darbus, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su viešpataujančiojo daikto eksploatavimu pagal jo paskirtį; priteisė iš ieškovės atsakovui 215 000 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją kaip atlyginimą už atsakovo teisių suvaržymą dėl servituto nustatymo; priteisė iš atsakovo ieškovei 20,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui 1481,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė atsakovui iš ieškovės 598 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Teisėjų kolegija rėmėsi CK 4.111 straipsnio 1 dalies, 4.112 straipsnio 1, 3 dalių, 4.126 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012.
Atsakovo argumentus, kad ieškovė neįrodė, jog turi teisę vykdyti statybos darbus ir realią galimybę naudotis Pastatu, patekti prie jo ir Sklypo per kitiems asmenims priklausančius besiribojančius žemės sklypus, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus ir neturinčius teisinės reikšmės sprendžiant servituto nustatymo būtinumą.
Atsižvelgdama į tai, kad pagal Sklypo planą ieškovei nuosavybės teise priklausančios 1111,91 kv. m patalpos užima didžiąją dalį atsakovui nuosavybės teise priklausančio 2027 kv. m Sklypo, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė objektyviai neturi jokios galimybės naudotis savo nuosavybe nenustačius Sklypo servituto.
Teisėjų kolegija pripažino neturinčiais įtakos ir reikšmės nagrinėjamam klausimui atsakovo argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015, kurioje atmestas reikalavimas nustatyti servitutą ieškovei į žemės sklypus ir požeminę automobilių saugyklą, per kuriuos ieškovė galėtų patekti į Sklypą, nes toje byloje spręstas klausimas, ar ieškovė turi galimybę kitais būdais patekti prie Pastato, nesuvaržant kitų asmenų nuosavybės teisių, ir konstatuota, kad ieškovė neįrodė, jog tokių galimybių neturi. Šioje byloje sprendžiama dėl galimybės ieškovei naudotis jai priklausančiu Pastatu nesant Sklypo servituto. Taigi aplinkybė, ar ieškovė turi galimybę patekti iki Sklypo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas, neigdamas servituto būtinumą, nenurodė, kokiu kitu būdu, nenustačius servituto, ieškovė turėtų galimybę naudotis Pastatu. Ieškovė įrodė abi sąlygas (savininkų nesutarimą ir objektyvią servituto būtinybę), reikalingas servitutui nustatyti. Nėra jokio kito būdo išspręsti Pastato savininko interesų įgyvendinimą. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su atsakovo argumentais dėl pernelyg išplėstos servituto apimties, todėl atmetė reikalavimą sumažinti servituto turinį, panaikinant teisę užbaigti statinį.
Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus ieškovės argumentus dėl eksperto šališkumo ir netinkamai įvertinto Sklypo. Nagrinėjant bylą buvo atliktos dvi ekspertizės, jas atliko ekspertas T. M.. Vienintelis ieškovės argumentas dėl eksperto šališkumo – kad jis dirba įmonėje UAB „Resoliution valuations“, priklausančioje įmonių grupei „NewSec“, kurios paslaugomis nuolat naudojasi atsakovas. Šie ieškovės argumentai, kolegijos vertinimu, neįrodo eksperto šališkumo. Šioje įmonėje dirba ne vienintelis turto vertintojas, nagrinėjamoje byloje atlikęs ekspertizę, įmonė yra viena iš lyderiaujančių tokias paslaugas teikiančių įmonių šalyje ir atsakovas yra vienas iš daugelio jos klientų. Eksperto kvalifikacija ir patirtis nekelia abejonių, taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad papildomos ekspertizės akto turinys būtų prieštaringas ar neišsamus, ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, jog šis ekspertas yra priklausomas nuo atsakovo valios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovės nurodoma 570 000 Lt (165 083,41 Eur) Sklypo rinkos vertė Pastato vertinimo ataskaitoje Nr. A-13-1108-D32 buvo nustatyta 2013 m. lapkričio mėn., t. y. 1,5 metų anksčiau nei nagrinėjamoje byloje atliktas turto vertinimas, kas gali turėti reikšmingą įtaką turto vertei. Ieškovės pateikta 2015 m. birželio 17 d. Turto vertinimo ataskaita Nr. 15-N06-28, kurioje nustatyta 171 000 Eur Sklypo vertė, taip pat negalima vadovautis, nes Sklypas ir Pastatas įvertinti kaip vienas turto objektas, nors faktiškai tai du atskiri turto vienetai.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes (kad servitutas nustatomas 1431 kv. m sklypo daliai, kas sudaro 70,60 proc. atsakovui priklausančio Sklypo bendro ploto; Sklypas yra komercinės paskirties, strategiškai patogioje vietoje; ieškovė Sklype planuoja statyti 9 aukštų administracinį pastatą, taigi turės ekonominės naudos nustačius servitutą; servitutas nustatomas neterminuotam laikui, jo turinys šiuo atveju yra suteikimas teisės viešpataujančiojo daikto – Pastato savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – Sklypu, turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir vykdyti viešpataujančiojo daikto eksploatavimą), teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kompensacija nustatytina už visą Sklypą. Nustačius servitutą bus labai suvaržytos atsakovo nuosavybės teisės naudotis Sklypu pagal paskirtį. Nors atsakovas formaliai išliks Sklypo savininku, tačiau jam iš esmės sumažėja galimybė tokį Sklypą parduoti ar nuomoti, statyti jame pastatus ir gauti iš jo pajamų neterminuotam laikui. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės siūloma 1287 Eur dydžio periodinė kasmetinė kompensacija neproporcingai iškreiptų viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių pusiausvyrą ir neužtikrintų atsakovo, kaip tarnaujančiojo daikto savininko, teisės gauti ekvivalentinę naudą už nustatomą servitutą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sklypo vertės kompensacija labiausiai užtikrina tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės galimybę naudotis 596 kv. m Sklypo dalimi. Papildomos ekspertizės išvadoje konstatuota, kad Sklypo savininko nuostoliai yra lygūs viso Sklypo apskaičiuotai rinkos vertei, t. y. 215 000 Eur; likusi 596 kv. m Sklypo dalis dėl žemės sklypo konfigūracijos, statomo administracinio pastato išorinių matmenų geometrijos, žemės sklypui galiojančių juridinių charakteristikų ir fizinės būklės taip pat patenka į servituto veikimo zoną ir atskirai kitu būdu optimaliai ir racionaliai negali būti panaudota, todėl viešpataujančiojo daikto savininkas turėtų atlyginti nuostolius ir dėl šios Sklypo dalies. Nagrinėjamu atveju tai papildomai prie pirmosios instancijos teismo priteistos sumos sudaro 63 216,58 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, neatsižvelgė į šias teismo eksperto pastabas ir nepagrįstai paskirstė įrodinėjimo naštą argumentuodamas, jog atsakovas turėjo pareigą įrodinėti, kad negalės panaudoti likusios Sklypo dalies pagal paskirtį. Argumentai dėl galimybės atsakovui įrengti mokamą automobilių stovėjimo aikštelę minėtame žemės plote nepagrįsti bylos duomenimis. Net nustačius tokią galimybę, kolegijos vertinimu, toks 596 kv. m Sklypo panaudojimas neprilygtų galimybėms jį panaudoti, jeigu servitutas nebūtų nustatytas. Teisėjų kolegija sprendė pirmosios instancijos teismo priteistą kompensaciją padidinti 63 216,58 Eur.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose nustatant kompensacijas dėl servituto nustatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2012). Kompensacija turėjo būti nustatyta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (kuri, ieškovės įsitikinimu, taikytina nustatant servitutą ir teismo sprendimu; toliau – Metodika), o, esant papildomų nuostolių, nustatytini ir jie. Tačiau teismas kompensaciją nustatė Sklypo rinkos vertės dydžio, nors atsakovas ir toliau liko jo savininku. Be to, servitutas nustatytas tik daliai Sklypo, t. y. ieškovė, net sumokėjusi visą Sklypo rinkos vertę, galės naudotis tik dalimi šio Sklypo. Nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybę, kad atsakovas pats įsigijo jau užstatytą Sklypą, kurio panaudojimas buvo apribotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016). Nors tiek ieškovė, tiek atsakovas prašė nustatyti periodinę kompensaciją (CK 4.129 straipsnis), teismas nepagrįstai nustatė vienkartinę kompensaciją, nes būtent periodinė labiau atitinka susiklosčiusius teisinius santykius ir tarnaujančiojo daikto savininko patiriamų nuostolių pobūdį (atsakovo nuostoliai neatsiranda iš karto, vienkartine kompensacija padengiami būsimi nuostoliai, kurie gali ir neatsirasti, be to, tarnaujančiojo daikto savininkui priskiriama neproporcinga našta).
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl servituto nustatymo paskirstant įrodinėjimo naštą. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus atsakovas privalo įrodyti, kad jis dėl servituto nustatymo ir likusios žemės sklypo dalies negalės panaudoti savo reikmėms, t. y. papildomus su servituto nustatymu susijusius nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016). Pareiga įrodyti, kad atsakovas gali Sklypo dalį, kuriai nenustatytas servitutas, panaudoti savo reikmėms, teismo nepagrįstai priskirta ieškovei, nors atsakovas, prieštaraudamas pradiniam ieškovės reikalavimui nustatyti servitutą visam Sklypui, nurodė, kad jis Pastato neužimtą Sklypo dalį gali panaudoti savo komerciniams tikslams, t. y. pats pripažino tokią aplinkybę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 187 straipsnis). Ieškovė, atsižvelgdama į šiuos atsakovo prieštaravimus, pakeitė savo reikalavimus ir prašė nustatyti servitutą daliai Sklypo.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo eksperto nešališkumo užtikrinimą (CPK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo ekspertizę gali atlikti tik toks teismo ekspertas, kurio nešališkumas ir nepriklausomumas nekelia abejonių. Teismo ekspertu buvo paskirtas asmuo, dirbantis nuolatiniais verslo ryšiais su atsakovu susijusioje įmonėje. Ekspertas pripažino, kad pats asmeniškai, dirbdamas šioje įmonėje, teikia paslaugas atsakovui. Teismas, nepaisydamas šių aplinkybių ir teismo eksperto elgesio (paties eksperto pateiktos išvados neigimo) atliekant ekspertizes, nepagrįstai šio eksperto nenušalino.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo ekspertizių skyrimą. Kaip papildoma ekspertizė buvo paskirta ir to paties teismo eksperto atlikta savo turiniu pakartotinė ekspertizė, kuri iš esmės paneigė ir pakeitė pirminę ekspertizę, nors tokiu atveju turėjo būti skirta pakartotinė ekspertizė, kurios atlikimas privalėjo būti pavestas ne tam pačiam, o kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Papildoma ekspertize ekspertui buvo pavesta nustatyti atsakovo nuostolių, kuriuos jis patirtų dėl servituto nustatymo, dydį. Toks klausimas nebuvo ekspertui pateiktas pirminės ekspertizės metu, todėl negalėjo būti papildomos ekspertizės dalykas, t. y. atsakovas realiai prašė skirti ne papildomą, o visiškai naują ekspertizę.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, draudžiančias apeliacinės instancijos teisme keisti ieškinio reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Nors atsakovas priešieškiniu buvo pareiškęs reikalavimą priteisti periodinę 29 525,95 Eur kasmetinę kompensaciją, tačiau apeliaciniame skunde prašė priteisti vienkartinę 215 000 Eur kompensaciją. Teismas ne tik leido atsakovui pakeisti reikalavimą (pažeistas CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas), bet ir jį patenkino.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti, skundžiamą teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovės prašomas nustatyti periodinės kompensacijos atsakovui už servituto nustatymą dydis pagrįstai teismų nebuvo nustatytas, nes tokio dydžio periodinė kompensacija galėtų būti nustatoma tik tuomet, jei ginčo servitutas būtų nustatomas administraciniu aktu. Pirmoji ekspertizė atlikta vadovaujantis Metodika (Ekspertizės akto 2.7.1 dalis), todėl neatsakyta į klausimą, kokius nuostolius atsakovas patirtų, jeigu teismo sprendimu būtų nustatytas konkretus ginčo servitutas. Kadangi atliekant ekspertizę nevertinti kiti Sklypo savininko (atsakovo) nuostoliai ir jie nebuvo įskaičiuoti į periodinės kompensacijos dydį, atlikta pakartotinė ekspertizė, nustatyta, kad atsakovo nuostoliai yra lygūs viso Sklypo rinkos vertei. Ieškovės prašymas, kad servitutą nustatytų teismas, o atlyginimas už servituto nustatymą būtų siejamas su atlyginimu už administraciniu aktu nustatytą servitutą, yra nepagrįstas. Be to, teismai turėjo diskrecijos teisę savo nuožiūra pasirinkti kompensacijos rūšį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai nustatytas servitutas lemia žemės sklypo suvaržymus, artimus tiems, kuriuos asmenys patirtų žemę paėmus visuomenės poreikiams, nustatant kompensacijos dėl nustatyto servituto dydį, vienu iš teisiškai reikšmingų kriterijų galėtų būti atlygio, mokamo turtą paėmus visuomenės poreikiams, dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014). Teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į ekspertizės akte nustatytą aplinkybę, kad likusi Sklypo dalis optimaliai ir racionaliai negali būti panaudota, konstatavo, jog nustačius ieškovės prašomą servitutą atsakovas patirs Sklypo vertės dydžio nuostolius.
Papildoma ekspertizė buvo paskirta pagrįstai, o nušalinti ekspertą nebuvo pagrindų. Pirmosios ekspertizės metu dėl ekspertui ydingai suformuluoto klausimo nebuvo įvertinti atsakovo nuostoliai dėl servituto nustatymo ir jie nebuvo įskaičiuoti. Todėl teismas pagrįstai paskyrė pakartotinę ekspertizę. Pasirinktas ekspertas, kurio kvalifikacija ir patirtis nekelia abejonių, dirba įmonių grupėje, atitinkančioje aukščiausius vertinimo ir turto vertintojų etikos kodekso standartus, kurios vertinimai ilgą laiką pripažįstami nekilnojamojo turto plėtotojų ir kuri turi griežtus reikalavimus tiek dėl turto vertintojų atrankos, tiek dėl turto vertinimo proceso. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės akte nustatyta Sklypo verte.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą
Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).
Taigi servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių į šį nekilnojamąjį daiktą apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami, taikant ne tik servituto teisę, bet ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių: užstatymo teisės (lot. superficies), ilgalaikės nuomos (lot. emphyteusis). Sprendžiant dėl šių civilinių teisių įgyvendinimo būdų santykio su įstatymu grindžiamomis servituto nustatymo teismo sprendimu prielaidomis svarbu yra tai, kad, priešingai nei servituto atveju, suinteresuotiems asmenims dėl jų nesusitarus, teismas neturi diskrecijos arba turi labai siaurą diskreciją spręsti dėl jų taikymo (CK 4.163, 4.167, 6.156 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009).
Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko savo civilinių teisių gynimo būdą – kreipėsi dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė įrodė abi servituto nustatymo sąlygas (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Įvertinę faktinę aplinkybę, kad pagal Sklypo planą ieškovei nuosavybės teise priklausantis 1111,91 kv. m nebaigtas statyti administracinis pastatas užima didžiąją dalį atsakovui nuosavybės teise priklausančio 2027 kv. m Sklypo, teismai sprendė, jog nenustačius servituto ieškovė objektyviai neturi galimybės normaliomis sąlygomis naudoti pagal paskirtį savo nuosavybę, vykdyti Pastato statybos darbus ir nėra jokio kito būdo įgyvendinti Pastato savininko interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes (servitutas turi būti nustatomas didžiajai Sklypo daliai, Sklype ketinama tęsti Pastato statybą), susiklosčiusiai situacijai išspręsti savo esme tinkami būtų ir kiti šios nutarties 26 punkte nurodyti interesų gynimo būdai, ypač užstatymo teisės (superficies) taikymas, tačiau šiuo atveju teismas neturi diskrecijos teisės juos taikyti.
Kasaciniame skunde servituto objektyvus būtinumas šalių nekvestionuojamas. Esminis šalių nesutarimas kilęs dėl kompensacijos atsakovui už servituto nustatymą.
Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai – žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 17 punktą).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016).
Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad atsakovas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas. Teismai, spręsdami dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo atsakovui, kaip tarnaujančiojo daikto savininkui, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad: servitutas nustatomas 1431 kv. m sklypo daliai, kas sudaro 70,60 proc. atsakovui priklausančio Sklypo bendro ploto; Sklypas yra komercinės paskirties, strategiškai patogioje vietoje; ieškovė Sklype planuoja statyti 9 aukštų administracinį pastatą, taigi turės ekonominės naudos nustačius servitutą; servitutas nustatomas neterminuotam laikui, jo turinys šiuo atveju yra suteikimas teisės viešpataujančiojo daikto – Pastato savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – Sklypu, turint tikslą užbaigti viešpataujančiojo daikto statybą ir vykdyti viešpataujančio daikto eksploatavimą. Tačiau teismų išvados dėl kompensacijos dydžio skiriasi. Pirmosios instancijos teismas kompensacijos dydį nustatė, be kita ko, atsižvelgdamas į Sklypo, kuriam nustatomas servitutas, plotą, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, šiam kriterijui nesuteikė esminės reikšmės ir sprendė, kad tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus labiausiai užtikrina viso Sklypo, o ne proporcingos jo dalies, vertės kompensacija.
Ieškovė nesutinka su teismų išvada, kad šiuo atveju priteistina vienkartinė, ne periodinė kompensacija. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta. Vykdydamas nurodytą pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Teismo teisė parinkti kompensacijos rūšį įtvirtinta CK 4.129 straipsnio nuostatose. Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją (šiuo atveju – periodinę) negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti kompensacijos rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais, ar viešpataujančiojo daikto savininkui nepriskiriama neproporcinga našta, parinkus vienkartinę kompensaciją, ar toks kompensavimo įvykdymas yra realus ir pan. Nagrinėjamu atveju teismai, sprendę, kad Sklypo (jo dalies) rinkos vertės kompensacija labiausiai užtikrina savininkų interesų pusiausvyrą, nevertino atitinkamo (proporcingo) dydžio periodinės kompensacijos, kaip galbūt labiau šalių interesus atitinkančios, bet kartu užtikrinančios ir nuostolių atlyginimą, priteisimo tikslingumo.
Ieškovė teigia, kad teismas turėjo nustatyti kompensaciją, vadovaudamasis Metodika. Teisėjų kolegija nurodo, kad Metodika reglamentuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, t. y. administraciniu aktu, nustatyto žemės servituto nuostolių atlyginimo apskaičiavimą (Metodikos 1 punktas). Metodikos 9 punkto nuostatose sureguliuotas nuostolių dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavimas (pateiktos formulės). Pažymėtina, kad taikyti pirmiau nurodyto teisės akto nuostatas, nereglamentuojančias šioje byloje nagrinėjamo atvejo, neprivaloma, tačiau tai nereiškia, kad, apskaičiuojant tarnaujančiojo daikto savininkui priteistiną kompensaciją dėl servituto nustatymo, į Metodikos nuostatas negali būti atsižvelgiama.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal teismų praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-549-695/2015). Taigi teismai, nagrinėjamu atveju nustatydami kompensacijos atsakovui dydį, galėjo, be kitų kriterijų, remtis Sklypo rinkos verte.
Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovui priteistina viso Sklypo rinkos vertės dydžio kompensacija, nes servitutas nustatytas tik daliai Sklypo. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai disponuoja diskrecijos teise nustatyti kompensacijos dydį, įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. Galimi atvejai, kai teisinga ir adekvati kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui prilyginama viso sklypo rinkos vertei. Tačiau tiek žemės sklypo vertė, tiek suvaržymų naudotis likusia sklypo dalimi būtent dėl servituto nustatymo faktas teismų turi būti nustatyti remiantis bylos duomenų visuma.
Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris sprendė, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, jog likusios neužstatytos 596 kv. m dalies Sklypo negalės panaudoti pagal paskirtį, konstatavo, kad servituto veikimo zoną apima ir ši (likusi) Sklypo dalis. Išvadą, kad nurodyta Sklypo dalis negali būti atsakovo tinkamai panaudota pagal paskirtį, teismas grindė iš esmės vien byloje paskirtos teismo ekspertizės išvada, nesprendė dėl duomenų šiai išvadai padaryti pakankamumo, neįvertino atsakovo pozicijos dėl jo galimybės panaudoti likusią Sklypo dalį kaitos bylą nagrinėjant teisme, t. y. kad iš pradžių jis prieštaravo servituto nustatymui visam Sklypui, teigė, jog tokio servituto nustatymas neproporcingai ribotų atsakovo teises, paneigtų jo teisę naudotis jam priklausančia nuosavybe (pvz., neužstatytą teritorijos dalį panaudoti mokamai automobilių stovėjimo aikštelei įrengti); atsižvelgdama į šiuos atsakovo argumentus, ieškovė patikslino savo reikalavimus ir prašė servitutą nustatyti daliai Sklypo; pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad atsakovas turės galimybę pagal paskirtį realiai naudoti likusią (596 kv. m) Sklypo dalį, atsakovas apeliaciniu skundu su šia išvada nesutiko. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas pirmiau nurodytą išvadą, nevertino, kokia apimtimi atsakovo negalėjimą tinkamai naudoti pagal paskirtį likusios Sklypo dalies, kuris buvo teismo konstatuotas, lėmė būtent servituto nustatymas.
Ne tik šios nutarties 37 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, bet ir Sklypo rinkos vertė teismų nustatyta, remiantis teismo ekspertizės išvada. Tačiau ieškovė pateikia argumentus, kad yra prielaidų abejoti teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvadomis.
Dėl ekspertizės skyrimą, eksperto nušalinimo pagrindus reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, ekspertizės išvados vertinimo
Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios, tikslinga skirti ekspertizę.
Pagal CPK 212 straipsnio nuostatas teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija (1 dalis). Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (2 dalis).
Ekspertas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Ekspertui nušalinti taip pat taikomi tokie patys pagrindai kaip teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 (žr. nutarties 49 punktą) yra išaiškinęs, kad teismo pareiga kritiškai vertinti ekspertizės išvadą yra siejama su, pirma, nustatytais ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumais, antra, išvados turinio trūkumais (išvados prieštaringumu, prieštaravimu kitiems byloje esantiems įrodymams ir pan.). Dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis).
Pirmiau nurodytoje nutartyje (žr. nutarties 50 punktą) kasacinis teismas formulavo nagrinėjamai bylai aktualią teisės aiškinimo taisyklę, kad tais atvejais, kai sprendžiant eksperto skyrimo klausimą civilinėje byloje ginčo šalys nesusitaria dėl eksperto kandidatūros ir (ar) siūlo savo ekspertų kandidatūras, nepritardamos priešingos šalies siūlomo (-ų) eksperto (-ų) kandidatūrai (-oms), teismas, esant galimybei (yra kitų atitinkamos kvalifikacijos į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytų ekspertų, galinčių atlikti tokio tipo ekspertizę, kt.), turi ieškoti būdų užtikrinti šalių lygiateisiškumą: ekspertizę atlikti pavesti ne vienos iš šalių pasiūlytam (-iems), o teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams), arba ekspertizę atlikti pavesti abiejų šalių pasiūlytiems ekspertams bendrai, arba ekspertizę atlikti pavesti grupei ekspertų, įtraukiant į tokią grupę po vieną abiejų šalių pasiūlytą ekspertą, o vienu iš grupės narių paskirti teismo iniciatyva parinktą ekspertą ir pan. Kai ekspertizę atlikti pavedama tik vienos iš šalių pasiūlytam (-iems) ekspertui (-ams), teismas privalo nurodyti argumentus, kodėl nebuvo galimybės teismo ekspertizę pavesti atlikti teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams), kodėl į ekspertizės atlikimą nebuvo įtrauktas kitos šalies siūlomas ekspertas (-ai), taip pat nurodyti, kokiais kriterijais remiantis ekspertizė buvo pavesta atlikti konkrečiam (-iems) ekspertui (-ams), bei pagal šiuos kriterijus pagrįsti savo pasirinkimą.
Nagrinėjamu atveju byloje buvo paskirtos dvi teismo ekspertizės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovo prašymas paskirti ekspertizę, siekiant, be kita ko, nustatyti atlyginimo už naudojimąsi servitutu dydį, Sklypo rinkos vertę. Nors ieškovė siūlė kito eksperto kandidatūrą, tačiau ekspertizę pavesta atlikti atsakovo pasiūlytam ekspertui T. M., atsižvelgus į jo patirtį ir kvalifikaciją. Bylos duomenys patvirtina ir teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje nurodyta, jog ieškovė reiškė abejones dėl eksperto T. M. nešališkumo, nurodė, jog ekspertas dirba nuolatiniais verslo ryšiais su atsakovu susijusioje įmonėje – UAB „Resolution valuations“, priklausančioje įmonių grupei „NewSec“, o įmonės tinklalapyje prie įgyvendintų projektų nurodytas „Swedbank“ turto portfelis – turto vertinimai vidinėms reikmėms, ekspertas atsakovui asmeniškai yra teikęs paslaugas. Tačiau teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė savo teiginių, jog ekspertas gali būti šališkas ar neobjektyvus, motyvuodamas tuo, kad „NewSec“ dirba ne vien nurodytas ekspertas, ši įmonių grupė dirba su daugeliu finansų institucijų, bankais, valstybinėmis įmonėmis ir pan., taigi turi didelę patirtį turto vertinimo srityje.
Teismui nustačius, kad atliekant ekspertizę buvo panaudota Metodika, kuri skirta atvejams, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, dėl ko ekspertizė pripažinta nepakankamai išsamia, siekiant tinkamai nustatyti teisingą atlyginimą už naudojimąsi servitutu, 2015 m. vasario 24 d. nutartimi buvo paskirta papildoma ekspertizė. Teismas, vertindamas ieškovės prieštaravimus pavesti papildomą ekspertizę atlikti T. M., prašymą nušalinti šį teismo ekspertą, nurodė, kad byloje nėra duomenų, realių faktų, jog teismo ekspertas yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas nuo atsakovo, sprendė, kad nėra CPK 67 straipsnio nuostatose įtvirtintų eksperto nušalinimo pagrindų.
Bylos šalims siūlant skirtingas ekspertų kandidatūras, ieškovei motyvuotai nepritariant atsakovo siūlomai eksperto kandidatūrai ir pateikus duomenis apie objektyvias šio eksperto ir kitos šalies sąsajas, teismas nepagrįstai nesprendė dėl alternatyvių variantų taikymo – ekspertizės atlikimo pavedimo teismo parinktam ekspertui ar abiejų šalių pasiūlytiems ekspertams bendrai, ar grupei ekspertų.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
Nagrinėjamu atveju į bylą buvo pateikta įrodymų, patvirtinančių kur kas mažesnę Sklypo vertę, nei nustatyta šio eksperto ekspertizės išvadoje, tačiau teismai sprendė jais nesivadovauti. Teismai nurodė, kad ieškovės pateiktoje žemės sklypo ir nebaigto statyti administracinio pastato vertinimo ataskaitoje Nr. A-13-11-08-D32 Sklypo vertė (570 000 Lt, arba 165 083,41 Eur) nustatyta 2013 m. lapkričio mėn. (daugiau nei prieš metus), todėl neatitinka dabartinės jo vertės. Tačiau teismai netyrė, ar laikotarpiu nuo šios ekspertizės atlikimo iki eksperto T. M. atliktos ekspertizės egzistavo objektyvių veiksnių, dėl kurių galėjo padidėti Sklypo vertė. Ieškovės pateikta 2015 m. birželio 17 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 15-N06-28, kurioje nurodyta, kad buvo vertinamas Sklypas su nebaigtu statyti pastatu (pamatais) ir nustatyta tokio sklypo rinkos vertė 171 000 Eur, teismai taip pat nesivadovavo, nurodę, jog Sklypas ir jame esantis pastatas (pamatai) yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, nesudarantys turtinio vieneto, todėl nepagrįsta juos vertinti kartu. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju neaktuali atskira statinių vertė, tačiau nustatant sklypo vertę į jame esančius statinius turi būti atsižvelgta. Atkreiptinas dėmesys, kad bendra Sklypo ir statinių vertė aptariamoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta mažesnė nei eksperto išvadoje vien Sklypo vertė. Šios aplinkybės gali kelti pagrįstų abejonių eksperto išvados teisingumu. Bylą nagrinėję teismai jų tinkamai neįvertino, spręsdami dėl kompensacijos atsakovui dydžio, vadovavosi teismo paskirto eksperto nustatyta Sklypo verte.
Kiti kasacinio skundo argumentai nelaikytini teisiškai reikšmingais nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl padarytų pažeidimų galėjo būti netinkamai nustatytas atsakovui priteistinos kompensacijos dydis ir rūšis, todėl skundžiamos nutarties dalis, kuria iš ieškovės atsakovui priteista 215 000 Eur vienkartinė kompensacija kaip atlyginimas už atsakovo teisių suvaržymą dėl servituto nustatymo, panaikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam fakto bei teisės klausimus, iš naujo spręsti dėl teismo ekspertizės išvadų, kaip įrodymo, patikimumo, bylos duomenų atitinkamoms išvadoms pagrįsti pakankamumo bei atsakovui priteistinos kompensacijos dydžio ir rūšies.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimas ir nutarta ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės 215 000 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją kaip atlyginimą už atsakovo teisių suvaržymą dėl servituto nustatymo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškovės ieškinio dalį atmesti, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutarties dalį dėl atlygintinio servituto nustatymo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
