Baudžiamoji byla Nr. 2K-661/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.28.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo E. T. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Šioje byloje taip pat nuteisti I. A., V. K. ir R. P., tačiau kasacinių skundų dėl jų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
E. T. nuteistas už tai, kad kartu su I. A., V. K. ir R. P., I. A. suklaidinus nukentėjusįjį E. J. paimant iš jo 7800 eurų už tariamai parduodamą automobilį „Toyota Land Cruiser“, v. n. (duomenys neskelbtini), bei šiuo automobiliu 2009 m. gegužės 1 d. apie 15.00 val. atvykus prie sporto klubo „Vendetta“ Vilniuje, Žemynos g. 14, kur pagal išankstinį susitarimą laukė E. T., V. K. ir R. P., išlipus iš automobilio, V. K. demonstruojant beisbolo lazdą, E. T. rankoje demonstruojant daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą pistoletą, I. A. prilaikant ir pargriovus E. J. ant žemės, spyrė jam ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas, padarydami nežymiai sveikatą sutrikdžiusius sužalojimus, tada su pinigais bei automobiliu iš įvykio vietos pasišalino, taip nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė nerealizuotą I. A. teisę susigrąžinti iš E. J. 9000 eurų skolą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priimdamas nuosprendį padarė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies, 20 straipsnio, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pažeidimus, kurie yra esminiai, nes dėl jų kasatoriaus veika netinkamai kvalifikuota kaip nusikalstama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o apeliacinis teismas šių procesinių klaidų neištaisė. Pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumas pasireiškė įrodymų rinkimo, jų vertinimo, nagrinėjant bylą teisme, metu, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismai apskritai nevertino ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų teisėtumo, jų pagrįstumo, įrodymų leistinumo ir sąsajumo aspektu ir neteisėtai pripažino juos tinkamais įrodymais. Teismai neatsižvelgė į aplinkybes, kad nukentėjusysis E. J. nurodė kasatorių kaip asmenį, panašų į trečiąjį prie jo pribėgusį vyriškį, tačiau prieš atpažinimą iš nuotraukos šį asmenį apibūdino kaip mūvėjusį kepurę, iš po kurios kyšojo šviesūs plaukai, apžėlusį kelių dienų šviesia barzda. Tuo tarpu kasatorius yra tamsiaplaukis ir tamsaus gymio. Atpažinimo protokole neparašyta, jog spaudžiamas pareigūnų, E. J. kasatoriaus panašumą į užpuolusį asmenį vertino 10 proc., tik nurodyta, jog atpažįstant gyvai nukentėjusysis negali tiksliai pasakyti, ar tarp atpažinime dalyvaujančių asmenų yra jį užpuolęs vyras. Teisme nukentėjusysis pabrėžė, jog pagal plaukų ilgį ir spalvą, žandus bei veido formą mato ir yra tuo tikras, kad kasatorius nėra vienas iš jį užpuolusių asmenų, tačiau į tai teismas nekreipė dėmesio. Kasatorius nurodo, kad pareigūnai teismo posėdžio metu pripažino, jog slapta įrašytų pokalbių metu nuo įtariamųjų neslėpė savo tapatybės. Šių pokalbių metu įtariamajam R. P. jie uždavė atsakymus menančius klausimus, minėdami kasatoriaus pavardę ir klausdami apie tariamą jo vaidmenį nusikaltime, nors prieš pradėdami pokalbį R. P. neklausė, ar jis pažįsta E. T., neparodė jo nuotraukos. Kasatorius pirminiuose parodymuose 2009 m. birželio 20 d., kitą dieną po sulaikymo, teigė, kad 2009 m. gegužės 1 d. visą popietę su šeima buvo kapinėse šalia Panevėžio miesto, jokiame nusikaltime nedalyvavo, o R. P. nepažįsta ir nėra matęs. Padarius slaptą pokalbio su R. P. įrašą, kuriame jis tarsi patvirtina kasatoriaus dalyvavimą nusikaltime, turėjo būti atlikta jų akistata, vadovaujantis BPK 190 straipsniu, kad būtų nustatyta tiesa, išaiškintos prieštaravimų priežastys ir jie pašalinti. Pareigūnai akistatos nesurengė tyčia, nes iš pokalbių su įtariamaisiais turėjo informacijos, kad R. P. kasatoriaus nepažįsta. Jis nežinojo ir vieno nusikaltime dalyvavusio asmens vardo ar pavardės, tik pravardę „S.“, su kuriuo, užduodami klausimus R. P., pareigūnai bandė sutapatinti kasatorių. Šis slaptas įrašas pripažintas kasatoriaus kaltės įrodymu nepaisant nurodytų aplinkybių bei to, kad teisme apklausiamas R. P. pabrėžė, jog kalbėdamas su pareigūnais įsivaizdavo, kad jam minėtas E. T. yra V. K. draugas „S.“, o kasatoriaus nepažįsta, teisme mato pirmą kartą ir nesąmoningai apkalbėjo nekaltą žmogų.
Pareigūnai teismui pristatė liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, parodžiusį, kad tariamai 2009 m. vasarą jis bendravo su kasatoriumi, papasakojusiu istoriją, labai panašią į jam pateiktus įtarimus. Teismo posėdyje šis liudytojas buvo kitoje patalpoje, jo apklausa vyko vaizdo ir garso technikos pagalba. Jam tris kartus buvo užduotas klausimas, kuris iš salėje esančių kaltinamųjų yra jo pažįstamas E. T., ir šis liudytojas parodė į V. K. Apklausa vyko toliau, kai vienas pareigūnas, jau apklaustas kaip liudytojas, staiga paprašė teisėjos leidimo išeiti iš salės dėl neatidėliotino reikalo ir teisėja leido, nors proceso dalyviai tam prieštaravo. Taip pažeistas BPK 279 straipsnio 4 dalies reikalavimas. Per garsiakalbius girdėjosi, kaip atsidaro durys į patalpą su įslaptintu liudytoju ir žingsnių aidas, o liudytojo apklausos pabaigoje dar kartą buvo užduotas klausimas, ar tikrai jo anksčiau nurodytas asmuo yra T. Tada liudytojas pakeitė nuomonę ir jau parodė į kasatorių. Ši aplinkybė teismo protokoluose neužfiksuota, įrašyta tik tai, kad pradžioje liudytojas nurodė V. K. kaip jo pažįstamą E. T., o po to, neva pagerėjus vaizdui, nurodė kasatorių. Nepaisant nurodytų aplinkybių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nuosprendžio surašymo, šio liudytojo parodymai vertinti kaip kaltinantis įrodymas. Kaip kasatoriaus kaltės įrodymą pareigūnai pateikė telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2009 m. gegužės 1 d. kaltinimo nurodytu laiku veikė mobiliojo ryšio operatorių celių, aptarnaujančių ribas Vilniuje, kuriose yra Žemynos g. 14, skambučių išklotines nuo vasario iki gegužės mėnesio, bet šio telefono abonento kortelė ir telefono aparatas, į kurį ji būtų įdėta, nebuvo pridėti prie bylos daiktinių įrodymų. Skambučių išklotinėse matyti, kad šis abonentas keletą kartų nuo 2009 m. kovo 28 d. iki balandžio 16 d. skambino Latvijos piliečiams į telefono abonentus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Kriminalinės policijos biuras raštu pranešė, kad tariamai iš Interpolo Latvijos nacionalinio biuro gavo pranešimą, jog abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi A. V., abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi R. B., abu patvirtinę, jog bendravo su E. T. dėl automobilio pirkimo, ir atpažinę kasatorių iš jiems parodytos nuotraukos, tačiau negalėję atsiminti, kokiu telefono numeriu bendraudamas su jais E. T. naudojosi. Kasatorius pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog toks atpažinimas iš nuotraukos apskritai atliktas dalyvaujant Latvijos piliečiams A. V. ir R. B., kaip to reikalauja BPK 194 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos. Kasatorius manymu aplinkybė, kad Latvijos piliečiai neva su juo bendravo dėl automobilių pirkimo, atsirado pokalbiuose Lukiškių TĮ su pareigūnais paminėjus prekybą automobiliais kaip savo pragyvenimo šaltinį. Be to, iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės matyti, kad šiuo numeriu 2009 m. kovo 19 d. 20.00.12 val. ir balandžio 15 d. 10.31.55 val. skambinta abonentui Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso kasatoriui, sulaikant rastas pas jį ir paimtas tyrimui. Kasatorius teigia, jog yra nelogiška, kad jis pats sau skambintų, bet ši aplinkybė netirta ir nesukliudė teismui priskirti telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) kasatoriui. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad V. K. įvardino tikrąjį įvykių dalyvį M. S. („S“), atmetė liudytojų D. T., T. R. bei E. J. parodymus, patvirtinančius, kad kasatorius 2009 m. gegužės 1 d. buvo Panevėžyje bei šalia miesto esančiose kapinėse.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo E. T. kasacinį skundą atmesti. Kasatorius skunde nenurodo nei vienos iš BPK 58 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurios sukeltų abejonių bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumu. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjusi teisėja būtų buvusi neobjektyvi ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Byloje slapti garso įrašai padaryti vadovaujantis BPK 158 straipsnio 1 dalies reikalavimais sankcionavus ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl pagrįstai byloje pripažinti įrodymais. Savo tapatybės neatskleidimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus reiškia ir tai, kad asmuo neatskleidžia savo veiklos, kuri sankcionuota teismo, konkrečiu atveju to, kad daromas slaptas garso ir vaizdo įrašas, todėl asmens, kurio atžvilgiu atliekamas veiksmas, žinojimas, kad jis bendrauja su pareigūnais, nedaro įtakos šio veiksmo teisėtumui. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamajame posėdyje apklaustas BPK 282 straipsnyje nustatyta tvarka. Jis paaiškino priežastis, kodėl pirmą kartą nurodė kaltinamąjį V. K., o ne E. T. Teismas, patikrinęs būtinus anonimiškumo taikymo pagrindus ir sąlygas, šio liudytojo parodymus laikė pakankamai patikimais ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Byloje nėra duomenų, kad atpažinimas iš nuotraukų Latvijoje buvo atliktas pagal BPK reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ne tik iš Interpolo Latvijos nacionalinio biuro gautu pranešimu, bet taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno P. S. tarnybiniu pranešimu apie liudytojų A. V. ir R. B. bendravimą su E. T. telefonu ir mobiliojo ryšio operatoriaus Tele-2 pateiktomis pokalbių išklotinėmis, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai nepaneigia įrodymų, pagrindžiančių E. T. kaltę, visumos. Nukentėjusysis, ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas E. T. iš nuotraukos ir gyvai, nebuvo tikras, ar tai tas pats asmuo, o teisme E. T. neatpažino, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ši aplinkybė nepaneigia E. T. dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai įrodyta, kad E. T. buvo vienas iš asmenų, kurie nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami prieš nukentėjusįjį E. J. psichinę ir fizinę prievartą, įgyvendino I. A. tariamą teisę susigrąžinti iš nukentėjusiojo paskolintus pinigus. E. T. suprato, kad iš E. J. reikalaujama kažkokios skolos. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo skundą, patikrino nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia kasatoriaus požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusių teismų pateiktai šių aplinkybių traktuotei ir išvadoms dėl jų vertinimo. Skunde aptariami nukentėjusiojo E. J., įtariamojo R. P., anoniminio liudytojo parodymai, jų davimo aplinkybės ir turinys, taip pat telefono pokalbių išklotinių duomenys. Jie vertinami kaip įrodinėjimo požiūriu netinkami, nors teismų sprendimuose šiais duomenimis remiamasi. Priešingai, kasatoriui palankūs nuteistojo V. K., liudytojų D. T., T. R., E. J. parodymai laikomi tikrais, tačiau teismų ignoruotais, taip pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Be to, kasatorius mini ir tai, kad įslaptintam liudytojui buvo daromas poveikis, dėl kurio šis keitė parodymus teisme, o jo bendravimas su Latvijos piliečiais tėra pareigūnų pramanyta aplinkybė, atsiradusi jiems sužinojus apie prekybą automobiliais kaip kasatoriaus pragyvenimo šaltinį. Skundo teiginiai apie teismų padarytus teisės pažeidimus, kurie nėra atskleidžiami tiesiogiai, bet yra kildinami iš savaip aiškinamų faktų bei jų pagrindu teikiamo byloje surinktų įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria ir įrodymų nevertina, todėl šie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko.
Dėl skundo argumentų apie teismo šališkumą
Kasatorius tvirtina, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes netinkamai rinko ir vertino įrodymus, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Teisė į nešališką teismą įtvirtinta įvairiuose teisės šaltiniuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Teismo nešališkumo klausimais daug kartų pasisakyta Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje, Europos Žmogaus teisių Teismo sprendimuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, Lietuvos apeliacinio teismo ir kitų teismų sprendimuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta), t. y. teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007 ir kt.). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Atitinkamos nuostatos išdėstytos taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse 2K-195/2010; 2K-446/2009; 2K-198/2009 ir kt.
Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjusi teisėja buvo šališka. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad nušalinimų teisėjai nėra. Kasatorius nenurodo, kad teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Be to, bylą išnagrinėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Nušalinimų nepareikšta ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjusiai Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai. Teismo posėdyje dalyvavę asmenys, taip pat ir nuteistasis E. T. bei jo gynėjas, neišsakė pageidavimo atlikti įrodymų tyrimą, vadinasi, priekaištų dėl įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teismui neturėjo. Šių aplinkybių visuma rodo, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatorius įžvelgia vien dėl jam nepriimtinų šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu iš minėtų abiejų – subjektyvaus ir objektyvaus -vertinimo aspektų buvo šališkas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo ir padarytos veikos kvalifikavimo
Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko BPK 20 straipsnyje nustatytą pareigą atlikti įrodymų vertinimą, patikrinti byloje surinktų duomenų sąsajumą ir leistinumą. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, kartu nurodant ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinius skundus patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir išdėstė argumentuotas išvadas, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl įrodymų, taip pat ir tų, kurie gauti BPK 158 ir 282 straipsnių nustatyta tvarka, vertinimo. Nutartyje teismas į esminius šių apeliacinių skundų argumentus atsakė. Jis pasisakė ir dėl iš užsienio gautų asmens atpažinimo duomenų vertinimo, konstatuodamas, kad net nesant duomenų, jog nepažeistas leistinumo principas, šie duomenys nepaneigia kitų įrodymų, pagrindžiančių E. T. kaltę, visumos. Taigi, priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nepripažino įrodymais. Pagal tas faktines aplinkybes, kurias bylą išnagrinėję teismai yra nustatę, E. T. padaryta veika teisingai kvalifikuota taikant BK 294 straipsnio 2 dalį.
Darytina bendra išvada, kad perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip to prašo kasatorius, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo E. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
Egidijus Bieliūnas
