Baudžiamoji byla Nr. 2K-642/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.4.; 1.1.4.4.5.; 1.2.14.1.1.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. kasacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 178 straipsnio 1 dalį areštu septyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė iš dalies pridėta prie Šakių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams dviems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009 m. liepos 2 iki 4 dienos, vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo L. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteisti R. Ž., A. M. ir A. G., tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
L. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, įkalbėjo sūnų R. Ž. surasti ir pavogti grėblį - vartytuvą „Dobilas“, pažadėdamas jį realizuoti bei atlygį už tai, o 2009 m. birželio 14 naktį R. Ž. ir A. M. iš R. E. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobus 4000 Lt vertės grėblį - vartytuvą „Dobilas-3“, nurodė jį paslėpti A. G. sodyboje (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 15 d. šį padargą už 2200 Lt pardavė (duomenys neskelbtini) J. L.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. Ž. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2008), dėl to neužtikrino teisingumo vykdymo ir BPK 1 straipsnyje nurodytos baudžiamojo proceso paskirties. Abiejų instancijų teismai kaltinimus kasatoriui grindė prielaidomis. Nesant kitų įrodymų, kad kasatorius kurstė ar padėjo padaryti nusikalstamą veiką, teismai vadovavosi iš esmės vien tik jo sūnaus R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nepagrįstai neatsižvelgė į R. Ž. teisingus ir nuoširdžius parodymus teisiamajame posėdyje, neapklausė ikiteisminio tyrimo teisėjo, kuriam sūnus davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad būtų pašalintos abejonės dėl sūnaus duotų parodymų nuoširdumo ir teisingumo, taigi nevertino byloje esančių įrodymų visumos. Kasatorius teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 38 straipsnio ir 82 straipsnio 2 dalies nuostatos, taikomos liudytojo institutui, šiuo atveju turėjo būti taikomos pagal analogiją ir kitam proceso dalyviui, t. y. įtariamajam. Taigi jo sūnus R. Ž. negalėjo būti verčiamas duoti parodymus prieš tėvą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto nuostatos saugo kaltinamojo teisę į teisingą, viešą ir nešališką teisminį procesą, nustato garantiją kaltinamam asmeniui apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, o gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Ši viena iš teisingo proceso garantijų, privalančių būti užtikrinta, formuoja vieną iš svarbiausių lygybės principo aspektų ir, kasatoriaus nuomone, neskirsto liudytojų ir įtariamųjų į atskiras kategorijas, todėl liudytojams taikomos nuostatos analogiškai turi būti taikomos ir įtariamiesiems. Kauno apygardos teismas tik konstatavo, kad kasatoriaus sūnus R. Ž. liudytoju apklaustas nebuvo, o įtariamojo apklausos metu duotų parodymų apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir veikoje dalyvavusius asmenis negalima vertinti kaip liudijimą prieš šeimos narį. Be to, L. Ž. kaltė nustatyta ne vien R. Ž. parodymais, bet nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visuma. Kasatorius teigia, kad net sūnui sutikus duoti parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, privalėjo būti užtikrinta preciziška įtariamojo apklausos procedūra, bet kasatorius ir jo bei sūnaus gynėjai apklausoje nedalyvavo, todėl buvo pažeistos BPK 189 straipsnio nuostatos. Teismai kaip patikimą įrodymą vertino 2010 m. liepos 21 d. asmens parodymo atpažinti liudytojai A. L. pagal jo nuotrauką protokolą, nors ji nurodė nesanti visiškai įsitikinusi, jog nuotraukoje tikrai yra tas asmuo, kuris jai siūlė pirkti minėtą grėblį – vartytuvą. Liudytojai J. L. ir A. S. iš pateiktų šešių asmenų nuotraukų, tarp kurių nuotraukoje Nr. 3 buvo nufotografuotas kasatorius, nieko neatpažino ir nurodė, kad tarp jų nėra to asmens, kuris kartu su A. G. 2009 m. birželio 15 d. siūlė pirkti grėblį – vartytuvą. Dėl šių priežasčių asmens atpažinimas turėjo būti vertinamas kritiškai ir apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas vien abejotinų duomenų pagrindu, neištyrus ir neišdėsčius kasatoriaus nekaltumą įrodančių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.) konstatuota ir baudžiamojo proceso teisės principas in dubio pro reo teigia, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius nurodo, jog BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-202/2006, 2K-649/2005 nurodyta, jog privaloma nustatyti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, kad veika būtų pripažinta nusikalstama ir kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Kasatorius kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 5, 6 dalyse ir 178 straipsnio 1 dalyje, t. y. kurstymo ir padėjimo pagrobti svetimą turtą, padarymu, todėl turėjo būti nustatyti visi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet byloje tai nepadaryta. Teismai nepateikė neabejotinų argumentų, pagrindžiančių susitarimo tarp kasatoriaus ir kitų nuteistųjų R. Ž., A. M. bei A. G. buvimą, įrodymų, kad kasatorius atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. Kasatorius, duodamas sūnui patarimą, kaip užsidirbti pinigų, nesiūlė jam vogti. Priešingai, kaip patvirtina ir pats R. Ž., patarė jam nupirkti kokį nors daiktą, suremontuoti jį ir parduoti. Nesant tarp kasatoriaus ir kitų nuteistųjų susitarimo pagrobti svetimą turtą, nėra ir veikos bendrumo. Kasatoriaus patarimas sūnui R. Ž., kaip teisėtai užsidirbti pinigų, bei pažadas padėti parduoti teisėtai įsigytus ir suremontuotus kokius nors daiktus, nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų nuteistųjų padarytomis veikomis ir negali būti vertinami kaip kurstymas bei padėjimas padaryti nusikaltimą. Nesant atskirų asmenų veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio, tyčios bendrininkauti ir bendrininkavimo, nėra bendros atsakomybės. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas nesilaikė BK 1, 41 straipsnių nuostatų, be pagrindo netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nepaskyrė su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, todėl paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Tai buvo atskiras apeliacinio skundo pagrindas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, būtų įsitikinęs, jog argumentai dėl bausmės skyrimo pagrįsti. Byloje turtinė žala nepadaryta, kasatorius materialiai išlaiko neįgalią sugyventinę, dirba ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, inkriminuojama veika tariamai padaryta 2009 m. birželio mėnesį, o nuo to laiko kasatorius nepadarė jokio teisės pažeidimo. Net ir sutikus su teismų motyvais, matyti, jog veikos padaryme jo vaidmuo antraeilis, nes buvo kurstytojas.
Kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, ir grubiai pažeidė kitas apeliacinio proceso bendrąsias nuostatas.
Atsiliepime į nuteistojo L. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Kasatoriaus teiginiai dėl pažeisto rungimosi principo, susitarimo pagrobti svetimą turtą nebuvimo, ginčijantys jo sūnaus R. Ž. parodymų ikiteisminio tyrimo metu leistinumą, liudytojos A. L. asmens atpažinimą pagal nuotrauką, argumentuojami kartojant, kad teismai vadovavosi tik R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet nepagrįstai neatsižvelgė į jo parodymus teisiamojo posėdžio metu, yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Prokuroras nurodo, kad teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo tariamo pažeidimo kasatorius nepagrindžia duomenimis, kad jis ar jo gynėjai bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo teikti įrodymų, dalyvauti juos tiriant, teikti prašymų, ginčyti kitos šalies argumentų ir pareikšti savo nuomonės visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Vien tai, jog teismas argumentuotai nusprendė remtis R. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, o teisminio nagrinėjimo metu jo duotus pakeistus parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė, negali būti traktuojama kaip rungimosi principo pažeidimas. Šiuo atveju teismas įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jo kompetencijai deleguotą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Minėta nuostata nepažeista, nes baudžiamojoje byloje esantys įrodymai vertinti ne atsietai vienas nuo kito, o kaip visuma. Teismas nepažeidė ir BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo bei BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatų. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, liudytojo teisinio instituto ypatumai negali būti taikomi įtariamojo institutui. Kad minėtų proceso dalyvių procesinė padėtis yra skirtinga patvirtina ir tai, kad atsakomybė, numatyta BK 235 straipsnyje, įtariamajam nėra taikoma. Kasatoriui už bendrininkavimą padarant vagystę paskirta septyniasdešimties parų arešto bausmė neprieštarauja teisingumo principui, o galutinė vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė paskirta šiuo nuosprendžiu kasatoriui paskirtą bausmę subendrinus su Šakių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir išsamiai motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, aiškiai argumentuodamas, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl kasatoriaus kaltės bei už nusikalstamą veiką paskirtai bausmei.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia kasatoriaus požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusių teismų pateiktai šių aplinkybių traktuotei ir išvadoms dėl jų vertinimo. Skunde neigiamas susitarimas tarp kasatoriaus ir kitų nuteistųjų pagrobti svetimą turtą, o tuo pačiu ir jų bendrininkavimas, ginčijamas R. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turinys, aptariami liudytojų J. L., A. S. duoti parodymai. Kasatorius aiškina tedavęs sūnui R. Ž. patarimą, kaip dorai ir teisėtai užsidirbti pinigų. Visa tai vertinama kaip kasatoriui palankūs duomenys, paneigiantys galimybę priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nes grįsti tokį nuosprendį kitais bylos duomenimis, kurie kasatoriaus manymu yra netikslūs ir abejotini, draudžia įstatymas, o tokį draudimą patvirtina ir Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Šie skundo teiginiai apie byloje teismų padarytus teisės pažeidimus, kurie nėra atskleidžiami tiesiogiai, bet yra kildinami iš savaip aiškinamų faktų bei jų pagrindu teikiamo byloje surinktų tam tikrų įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria ir įrodymų nevertina, todėl šie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko.
Dėl BPK 7, 20 ir 21 straipsnių nuostatų taikymo
Kasatoriaus nuomonė, kad, jo kaltę grindžiant sūnaus R. Ž. prieš jį ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pažeistos BK 7 straipsnio ir 20 straipsnio 4 dalies nuostatos, argumentuojama neteisingais išvedžiojimais, jog BPK nuostatos dėl liudytojo apklausos pagal analogiją turėjo būti taikomos R. Ž. apklausiant kaip įtariamąjį. Įtariamojo, kaip proceso dalyvio, samprata ir teisės yra nustatytos BPK 21 straipsnyje. Įtariamajam suteiktos teisės procese išvardintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, jos detalizuotos ir kituose BPK straipsniuose. Tarp įtariamojo teisių nustatyta ir teisė duoti parodymus. Parodymai yra ir įtariamojo gynybos priemonė. Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje demokratinėje valstybėje, nekvestionuojama, kad parodymų davimas tėra įtariamojo teisė, bet ne pareiga. Atsisakančiam duoti parodymus ar duodančiam melagingus parodymus įtariamajam dėl to jokios sankcijos netaikomos. Priešingai, asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, turi pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje. Už melagingų parodymų davimą yra numatyta atsakomybė pagal BK 235 straipsnį. BPK 82 straipsnyje, turinčiame ištakas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatose, suteikta teisė apklausiamiems liudytojais įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams atsisakyti duoti parodymus arba neatsakinėti į kai kuriuos klausimus. Šia teise pasinaudoję, jie negali būti persekiojami pagal baudžiamąjį įstatymą. Taigi įtariamasis turi skirtingą teisinį statusą ir teises baudžiamajame procese, lyginant su kitais jo dalyviais. BPK nenumatyta, todėl negalima įtariamojo procesinių teisių įgyvendinimui pagal analogiją taikyti kitų proceso dalyvių statusą reglamentuojančių BPK normų. Šiuo konkrečiu atveju kasatorius ir jo sūnus R. Ž. atliekant ikiteisminį tyrimą buvo įtariamieji. Jiems buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisės, tarp jų ir teisė neduoti parodymų, bei užtikrinta galimybė jomis naudotis. Be to, BPK pažeidimo čia nėra dar ir todėl, kad kasatorius nuteistas ne vien tik šioje byloje kito kaltinamojo ir nuteisto R. Ž. parodymų pagrindu. BPK draudimo byloje remtis vieno įtariamojo (kaltinamojo) parodymais įrodinėjant kito įtariamojo (kaltinamojo) kaltę, juolab vertinant juos kartu su kitais įrodymais, nėra.
Skundo argumentai, kuriais iškeliamos abejonės dėl įrodymų, o tuo pačiu ir BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi priimant teismų sprendimus, nepagrįsti. Šiais klausimais apkaltinamajame nuosprendyje specialiai pasisakyta, išsamiai paaiškinant, kodėl L. Ž., nepripažinusio savo kaltės, parodymai vertinami kritiškai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyviai, taip pat ir L. Ž., kaip rodo įrašas posėdžio protokole, įrodymų tyrimo atlikti neprašė. Apeliacinėje nutartyje šio nuteistojo iškeltos analogiškos abejonės taip pat aptartos ir jų buvimas motyvuotai paneigtas.
Darytina išvada, kad šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje įrodinėjimo ir kitų su šia veikla susijusių taisyklių, įtvirtintų BPK 7, 20 ir 21 straipsniuose, teismai nepažeidė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, taip pažeisdama BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai nepagrįstas teiginys.
Nuteistojo L. Ž. apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai dėl apelianto nekaltumo nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl jam paskirtos bausmės kaip prieštaraujančios teisingumo principui, taip pat dėl in dubio pro reo principo pažeidimo ir netinkamo įrodymų vertinimo. Apeliacinės nutarties turinys rodo, kad visais šiais klausimais joje yra pasisakyta. Pripažinta, kad L. Ž. kaltė dėl padaryto nusikaltimo tinkamai įrodyta remiantis įrodymų visuma, renkant įrodymus BPK pažeidimų nepadaryta, o nuteistajam paskirtoji bausmė yra teisinga. Kiekviena iš šių išvadų nutartyje yra argumentuota. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tik nesant motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo L. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Olegas Fedosiukas
Egidijus Bieliūnas
