Baudžiamoji byla Nr. 2K-678/2010 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.25.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. gynėjo advokato Romano Bareikos kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalį, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 metams.
Iš nuteistojo D. D. priteista 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai R. R. bei 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai I. B.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuteistojo D. D. ir jo gynėjo R. Bareikos apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
D. D. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (toliau – KET) 75, 172 ir 174 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kuriame žuvo žmogus. Jis 2007 m. gruodžio 12 d., apie 7.50 val., Visagino mieste, tamsiu paros metu, lyjant lietui ir esant blogam matomumui vairavo automobilį BMW 320, v/n (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas iš žiedinės sankryžos, kurioje eismas vyksta ratu bei atlikinėdamas dešinįjį posūkį, viršijo leistiną greitį, gyvenvietės teritorijoje važiuodamas ne mažesniu, kaip 50 km/h, ir ne didesniu, kaip 78,7 km/h greičiu, įvažiavo į antrąją (nuo dešiniojo kelkraščio) eismo juostą, nepraleido į važiuojamąją kelio dalį šalia pėsčiųjų perėjos išėjusio pėsčiojo K. R. ir jį partrenkė. Nuo padarytų sužalojimų nukentėjusysis ligoninėje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti neįrodžius nuteistojo D. D. kaltės, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes šališkai ir neobjektyviai vertino įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nenurodė motyvų, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, o išvadas padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių.
Kasatoriaus nuomone, techniniu požiūriu eismo įvykį sukėlė nukentėjusiojo K. R. veiksmai, nes jis kirto kelią važiuojamoje dalyje už pėsčiųjų perėjos ribų. Nuteistasis D. D. negalėjo matyti maskuojančios spalvos drabužiais ir be šviesą atspindinčio atšvaito buvusio nukentėjusiojo. Teismai nevertino nukentėjusiojo K. R. padarytų KET 86, 87, 88, 89 ir 93.1 punktų pažeidimų. Nustačius ir įvertinus tokius pažeidimus turėjo būti daroma išvada bent dėl abipusės kaltės, tačiau teismai byloje padarė klaidingas išvadas, kad dėl eismo įvykio kaltas tik D. D. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina nustatyti kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tačiau nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra aiškaus ir įtikinamo atsakymo dėl priežastinio ryšio tarp K. R. ir D. D. veikų ir kilusių padarinių.
Teismai plečiamai aiškino KET apibrėžtą pėsčiųjų perėjos sąvoką, prie jos prijungdami net 7 metų atstumą už perėjos ribų, be to, plečiamai aiškindami KET 172 punkto nuostatas, nuteistajam inkriminavo daugiau transporto priemonės vairuotojo pareigų, nei šiame punkte numatyta.
LTEC specialisto išvadoje ir ekspertizės akte, VGTU specialistės išvadoje yra akivaizdūs prieštaravimai, nurodant nuteistojo automobilio judėjimo greičių kertant pėsčiųjų perėją skirtumus nuo 50 iki 78.8 km/h. VGTU specialistės išvada, kad D. D. partrenkė K. R. jam vos įžengus į pėsčiųjų perėją prieštarauja LTEC ekspertų padarytoms išvadoms ir faktinėms bylos aplinkybėms. Šie prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu nepašalinti. Esant nurodytiems prieštaravimas, taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikus papildomus įrodymus dėl liudytojų C. D. ir E. J. parodymų prieštaravimų, šis teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, o to nepadaręs pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 324 straipsnio 6 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. D. jam inkriminuotų KET punktų nepažeidė, o bylos duomenys patvirtina jo parodymus, kad jis pėsčiųjų perėją pravažiavo 40-50 km/h greičiu. Pagal įvykio vietos apžiūros protokolą D. D. vairuojamas automobilis sustojo už 34 metrų nuo pėsčiųjų perėjos ribos. Automobilio stabdymą D. D. pradėjo nuo faktiško susidūrimo momento su K. R. (liudytojų D. M., O. D. ir D. D. parodymai) už 7-8 metrų nuo pėsčiųjų perėjos. Nuo susidūrimo momento ir vietos, stabdomas automobilis šlapio asfalto kelyje sustojo už 27 metrų. Vadovaujantis metodiniu leidiniu „Neįskaitinės autoavarijos tyrimo metodika", horizontaliame kelyje lentelės duomenis, šlapiame asfalte stabdomas automobilis važiuojantis 40 km/h greičiu sustoja už 27 m. Šis objektyvus teiginys patvirtina D. D. duotus parodymus, kad įvykio vietoje jis važiavo apie 40 km/h greičiu. Teismai šiais duomenimis nesivadovavo. Kitų įvykio liudytojų parodymai, kad D. D. važiavo apie 60 km/h greičiu vertintini kritiškai, nes subjektyvus greičio vertinimas tamsiu paros metu, lyjant lietui, iškreipia jų realų greičio suvokimą. Šiais parodymais teismai negalėjo remtis kaip neginčijamu įrodymu sprendžiant D. D. kaltės klausimą. Prie pėsčiųjų perėjos ribos ar įžengusio į ją pėsčiojo nebuvo, todėl nuteistais neprivalėjo sustoti ir saugiai pravažiavęs pėsčiųjų perėją turėjo teisę didinti automobilio greitį iki leistino greičio mieste. Jis negalėjo tikėtis pėsčiojo pasirodymo iš skiriamosios juostos, todėl visą dėmesį sukoncentravo į kelią savo judėjimo kryptimi. Liudytojos O. D. parodymai patvirtina, kad tuo metu, kai D. D. automobilis kirto pėsčiųjų perėją, nei liudytojo E. J., nei nuketėjusiojo K. R. pėsčiųjų perėjas skiriančioje salelėje nebuvo.
Teismo prielaida, kad būtent K. R. galva buvo padarytas kiauryminis stiklo pramušimas jo viršutinėje dalyje, neatitinka byloje surinktų įrodymų, nes ant nukentėjusiojo kūno nebuvo rasti tokiam susidūrimui būdingi sužalojimai.
Pagal savo gyvenimišką patirtį nuteistasis D. D. negalėjo numatyti kilsiančių padarinių ir neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, todėl jo veikoje nėra kaltės.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras G. Paškevičius prašo kasacinį skundą atmesti motyvuodamas tuo, kad jame nurodyti BPK pažeidimai nebuvo padaryti, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o šio teismo išvados yra pakankamai išsamios ir aiškios. Kasaciniame skunde teismų sprendimų motyvai, liudytojų parodymai bei kiti įrodymai analizuojami atsietai vieni nuo kitų, cituojamos nepilnos teismo išvados. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų išvados, kad nuteistasis, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nepasirinko saugaus greičio, nematė ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojos O. D. Iš liudytojos O. D. parodymų matyti, kad K. R. ji matė skiriamojoje juostoje būdama ne kitoje kelio pusėje, kaip teigiama kasaciniame skunde, bet skiriamojoje salelėje. Be to, iš šios liudytojos parodymų matyti, kad tikslaus atstumo ji nenurodė, o matė, kad nukentėjusysis nuo perėjos buvo apie 10 m. atstumu. Teismai darydami išvadą dėl D. D. kaltės rėmėsi ne tik šios liudytojos, bet ir paties nuteistojo parodymais. Nepagrįsti ir kasatoriaus paskaičiavimai paremti daiktų, rastų įvykio vietoje išsidėstymu. Visi daiktai buvo veikiami inercinių jėgų, todėl nereiškia, kad jų radimo vieta gali būti laikoma tikslia nukentėjusiojo ir automobilio kontakto vieta. Didžiąją dalį kasacinio skundo motyvų paneigia ta aplinkybė, kad nukentėjusysis K. R. kelio važiuojamojoje dalyje buvo partrenktas nuo skiriamosios juostos nuėjęs ne mažesnį kaip 3,5 m. atstumą, o ne įžengęs į kelio važiuojamąją dalį, kaip teigia kasatorius.
Kasatorius nesutinka su teismo išvadomis, kad automobilio stiklas buvo pramuštas į jį nukentėjusiajam atsitrenkus galva, tačiau nenurodoma kaip ši aplinkybė paneigia nuteistojo kaltę. Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad nenustatyta, koks buvo D. D. vairuojamo automobilio greitis važiuojant per pėsčiųjų perėją. Ekspertas bei specialistas paaiškino kodėl nustatyta automobilio greičio riba ne mažiau 50 km/h ir ne daugiau 78 km/h ir kodėl neįmanoma nustatyti tikslaus jos greičio. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas turėjo galimybę užduoti specialistui, ekspertui klausimus bei aiškintis jiems rūpimas aplinkybes, tame tarpe ir kasaciniame skunde nurodomų metodinių leidinių duomenis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pravažiavus pėsčiųjų perėją D. D. turėjo teisę didinti greitį iki leistinos mieste ribos, nes negalėjo tikėtis, kad koks nors asmuo, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms nepaisys KET draudimo eiti skiriamąja juosta ir kirs kelią už pėsčiųjų perėjos, kai ji yra čia pat. Sis kasacinio skundo motyvas parodo, kad nuteistasis įvykio metu rėmėsi tiks savo gyvenimiška patirtimi ir turėdamas neteisingą supratimą apie eismą kelyje, eismo dalyvių pareigas, ignoravo KET reikalavimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusiosios R. R. ir I. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios nurodo, kad kasacinio skundo teiginius, jog nuteistasis D. D. neviršijo leistino greičio paneigia byloje surinkti įrodymai. Liudytojai D. M., E. M., O. D. nurodė, kad automobilis BMW sankryžoje važiavo apie 50-60 km/val. greičiu, o liudytojas E. J. parodė, kad jo greitis galėjo būti apie 80 km/h. VGTU specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilio greitis prieš susidūrimą buvo apie 78,7 km/val., jeigu K. R. ėjo per pėsčiųjų perėją ir 71,2 km/val., jeigu jis ėjo per kelią 7 metrų atstumu už pėsčiųjų perėjos. Išvadoje nurodytas automobilio greičio apskaičiavimo metodas nėra paneigtas, o šios išvados pagrįstumą patvirtina nukentėjusiojo kojų kaulų lūžių aukštis, automobilio priekinių dalių aukštis, jų tarpusavio santykis bei eksperimento metu nustatyta aplinkybė, kad tokiomis pat sąlygomis pėsčiąjį galima pastebėti 20 metrų atstumu. Tai, kad D. D. pamatė K. R. apie 20,8 m. atstumu nuo jo ir panaudojo ekstremalų stabdymą patvirtina ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvada.
Tiek paties nuteistojo, tiek ir liudytojų parodymais nustatyta, kad D. D., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, o atvirkščiai - jį padidino, todėl jis pažeidė KET 75 punktą nepriklausomai nuo to, ar K. R. buvo pėsčiųjų perėjoje, ar už jos ribų.
Kasaciniame skunde abejojama E. J. parodymais nes, jis neva jau buvo perėjęs pėsčiųjų perėją ir ėjo į garažą. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šis liudytojas įvykio metu jau buvo perėjęs pėsčiųjų perėją, nepateikta. Apklausti liudytojų iš naujo kasatorius nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neprašė. Tuo tarpu liudytojos O. D. parodymai, kuriais remiasi kasatorius, kelia abejonių, nes ši liudytoja atsirado tik praėjus 1,5 mėnesio po įvykio.
Teigdamas, kad nukentėjusysis K. R. taip pat pažeidė KET reikalavimus, kasatorius nenurodo konkretaus punkto, numatančio nukentėjusiojo pareigą būti su atšvaitais. Kasatorius savo argumentus grindžia ir metodiniu leidiniu „Neįskaitinės autoavarijos tyrimo metodika", tačiau eismo įvykis, sukėlęs žmogaus mirtį yra įskaitinis, todėl nurodyta metodika remtis nebuvo galima.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, vertindamas jų patikimumą ir pagrįstumą padarė esminių BPK pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų ir šių pažeidimų neištaisė.
Pažymėtina, kad kasacine tvarka įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba nagrinėdami bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasaciniame procese faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, eismo įvykio versijos faktų aspektu netikrinamos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Nuteistojo D. D. gynėjas kasaciniame skunde nesutinka su eksperto ir specialistų išvadomis, ginčija liudytojų parodymų patikimumą, pateikia savą eismo įvykio versiją ir transporto priemonės greičio skaičiavimus. Šie kasacinio skundo argumentai susiję ne su teisės taikymu pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, bet ir su faktinių aplinkybių konstatavimu. Jie nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėti.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo D. D. kaltės grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Išvada, kad eismo įvykis įvyko ir padariniai atsirado dėl nuteistojo D. D. padarytų KET pažeidimų pagrįsta liudytojų D. M., O. D., E. J., iš dalies paties nuteistojo parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu su eismo įvykio schema ir fotonuotraukomis, transporto priemonės apžiūros protokolu, medicinine specialisto išvada, eismo įvykio autotechninės ekspertizės aktu, eksperto-autotechniko R.Švarco teisme duotais paaiškinimais, eksperimento duomenimis bei kitais byloje esančiais įrodymais. Šie įrodymai surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus ir padarė tokias pat išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Šis teismas tikrindamas nuosprendžio pagrįstumą išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymais pripažintus duomenis, išanalizavo kiekvieną iš jų atskirai ir įvertino jų visumą, taip pat dar kartą įvertino ekspertizės akto ir specialisto išvadas, jas lygino tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais ir padarė motyvuotas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo ir nuteistojo D. D. kaltės. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą nepagrįsti, nes visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad tokio tyrimo nei nuteistasis, nei gynėjas atlikti neparašė (T. 2, b. l. 107).
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis D. D. kelių eismo taisyklių nepažeidė, teismai byloje netinkamai išsprendė priežastinio ryšio klausimą ir neįrodė jo kaltės. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Iš bylos medžiagos matyti, kad D. D. inkriminuoti KET 75, 172 ir 174 punktų pažeidimai, kuriuos teismai pripažino eismo įvykio priežastimi. KET 75 punktas įpareigoja vairuotoją, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje ėjusį pėsčiąjį. Darydamas išvadą dėl šio KET punkto pažeidimo teismas pagrįstai rėmėsi tiesiogiai eismo įvykį mačiusių liudytojų D. M., O. D., E. J. parodymais. Šie liudytojai nurodė, kad prieš išvažiuodamas iš žiedo į kelią ir prieš pėsčiųjų perėją D. D. automobilio greičio nemažino ir automobilio nestabdė. Atlikęs kompleksinę medicininę eismo įvykio ekspertizę ekspertas apskaičiavo, kad pėsčiasis K. R. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos ribose arba nedidesniu kaip 7 m atstumu už horizontaliojo pėsčiųjų perėjos ženklinimo „Zebras“. Pažymėtina, kad reikalavimas sulėtinti transporto priemonę artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos KET 75 punkte nustatytas nepriklausomai nuo to, ar joje yra pėsčiųjų, ar ne, todėl nuteistasis D. D. turėjo laikytis šio reikalavimo net jeigu, kaip teigia, pėsčiųjų perėjoje pėsčiojo nematė.
Nors autoįvykio vietos apžiūros metu nebuvo nustatyti automobilio stabdymo ar slydimo pėdsakai ir dėl to nebuvo galima apskaičiuoti tikslaus jo važiavimo greičio, teismai pagrįstai nustatė, kad D. D. pažeidė ir KET 172 bei 174 punktus. KET 172 punkte numatyta, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 174 punkte nurodyta, kad gyvenvietėse galima važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. Tą aplinkybę, kad D. D. važiavo ne mažiau kaip 50 km/h greičiu, nuosekliai patvirtino tiesiogiai autoįvykį matę liudytojai D. M., O. D. ir E. J. Analogišką išvadą, atsižvelgdami į eismo įvykio mechanizmą, transporto priemonės sugadinimo ir nukentėjusiojo sužalojimų pobūdį padarė ir ekspertas-autotechnikas R.Švarcas bei medicininį tyrimą atlikęs ekspertas J. M. Paliulis. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu meteorologinės sąlygos vairavimui buvo nepalankios – buvo tamsu, lijo šlapiu sniegu, kelio danga buvo šlapia. Esant tokiai situacijai nuteistasis D. D., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos turėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, pasirinkti saugų važiavimo greitį, o esant reikalui sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sukelti pavojų ar kitokios kliūties. KET 172 punkto pažeidimas gali būti nustatomas ir tada, kai vairuotojas neviršija maksimalaus leistino greičio, tačiau jo pasirinktas greitis konkrečiomis eismo sąlygomis yra nesaugus. Šioje situacijoje teismai padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą ir nepasirinko saugaus greičio, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pėsčiasis K. R.
Kasacinio skundo argumentai, kad teismai nevertino nukentėjusiojo K. R. padarytų KET pažeidimų ir padarė klaidingas išvadas, kad dėl eismo įvykio kaltas tik D. D. taip pat atmestini. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina nustatyti kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Baudžiamojoje byloje nėra tiksliai nustatyta, ar nukentėjusysis K. R. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, ar nedaugiau kaip 7 m. už jos ribų. Dėl šios priežasties, taip pat ir dėl to, kad nukentėjusysis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė, nebuvo galimybės nustatyti, ar jis pažeidė KET reikalavimus, ar ne. Nepaisant to, teismai vertino ir nuteistajam D. D. palankią eismo įvykio schemą, pagal kurią nukentėjusysis ėjo už pėsčiųjų perėjos ribų. Įvertinę eismo sąlygas, D. D. vairuojamos transporto priemonės greitį bei tai, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos jis transporto priemonės nesulėtino, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nurodyta aplinkybė neturi esminės įtakos, nes ja negalima paneigti nei D. D. kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių. Pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (kasacinė byla Nr. 2K-274/2005).
Spręsdami nuteistojo D. D. kaltės klausimą teismai įvertino objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą - oro sąlygas, kelio ypatumus, matomumą ir motyvuotai atmetė gynybos versiją, kad nuteistasis neturėjo galimybės pamatyti staiga į važiuojamąją dalį išėjusio pėsčiojo K. R. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis K. R. kelio važiuojamojoje dalyje buvo partrenktas nuo skiriamosios juostos nuėjęs ne mažesnį kaip 3,5 m. atstumą, o ne staiga įžengęs į važiuojamąją dalį, kaip teigia kasatorius. Pažymėtina, kad net ir nustačius, jog kaltininkas konkrečioje situacijoje neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, tačiau jeigu situacija, dėl kurios jis prarado tokią galimybę, susiklostė dėl jo padarytų KET pažeidimų, ši aplinkybė neeliminuoja jo kaltės. Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes teismai pagrįstai konstatavo, kad jeigu D. D. būtų pasirinkęs saugų greitį ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos būtų pristabdęs transporto priemonę, kaip to reikalaujama KET 75, 172 punktuose, jis būtų galėjęs pamatyti pėstįjį ir eismo įvykio išvengti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas D. D. veikai pritaikytas tinkamai, esant visiems būtiniems BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams. Taip pat pažymėtina, kad į visas eismo įvykio aplinkybes, tame tarpe ir į nukentėjusiojo galimai neatsargius veiksmus, teismas atsižvelgė individualizuodamas D. D. bausmę, kurią paskyrė artimą minimaliai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo gynėjo Romano Bareikos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Viktoras Aidukas
Vytautas Greičius
