Baudžiamoji byla Nr. 2K-631/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.5.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės J. H. turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už A. H. turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės A. A. turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės J. J. turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės A. A. turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausios laisvės atėmimo trejų metų šešių mėnesių bausmės pridėta dalis švelnesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės– šeši mėnesiai, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš S. Z. priteista nukentėjusiesiems J. H. 52 617,23 Lt, A. H. 26 000 Lt, A. A. 61 200 Lt, J. J. 41 433,60 Lt, A. A. 51 000 Lt.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
S. Z. nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą įgyti svetimą turtą apgaule:
2004 m. spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytoje vietoje, pažadėjęs suremontuoti paėmė iš Estijos Respublikos piliečio D. I. lengvąjį automobilį „BMW 535 A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą J. H. vardu ir priklausantį „Hansa Lising“, bei 1500 eurų (5175 Lt) remontui, perduotus per I. G., bet automobilio ir pinigų už jo remontą negrąžino, taip apgaule įgijo didelės 52 617,23 Lt vertės J. H. turtą;
2005 metų pradžioje, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje kavinėje Vilniuje, žadėdamas skolą grąžinti su procentais, iš Estijos Respublikos piliečio A. H. pasiskolino 10 000 JAV dolerių (26000 Lt); bet negrąžino, taip apgaule įgijo A. H. 10 000 JAV dolerių (26000 Lt) vertės turtą;
2005 m. sausio pradžioje, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku, pažadėjęs nupirkti sunkvežimį, iš Estijos Respublikos piliečio A. A. Estijos Respublikoje Taline, (duomenys neskelbtini), paėmė 5000 eurų, kovo 9 d. Lietuvos Respublikoje Kaune, surašęs pinigų paėmimo raštelį, paėmė dar 10 000 eurų, o rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku, Estijos Respublikoje Taline, (duomenys neskelbtini), paėmė 3000 eurų, bet automobilio nenupirko ir pinigų negrąžino, taip apgaule įgijo didelės 61200 Lt (18000 eurų) vertės A. A. turtą;
2005 m. balandžio 17 d. Estijos Respublikoje, Taline, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytoje vietoje sudarė fiktyvią pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodė, kad jis iš Estijos Respublikos piliečio J. J. už 5000 Lt įgyja lengvąjį automobilį „Audi A 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. birželio 7 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį Estijos Respublikos piliečiui J. J. nesuprantama lietuvių kalba, kad I. G. iš J. J. perka automobilį „Audi A 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 35000 litų, šių pinigų nesumokėjo, pažadėdamas automobilį parduoti Lietuvos Respublikoje už 11000 eurų, tačiau neatsiskaitė ir automobilio negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės 37 980,80 Lt (11 000 eurų) vertės J. J. turtą;
2005 m. birželio mėnesį Taline, Vabaduse aikštėje, kavinėje „Maskva“ pažadėjęs nupirkti lengvąjį automobilį, iš Estijos Respublikos piliečio A. A. (ankstesnė pavardė - A. Š.), paėmė 2000 eurų, o praėjus maždaug savaitei, Latvijos Respublikoje, Rygoje, viešbutyje „Latvija“ paėmė dar 13000 eurų, tačiau automobilio nenupirko ir pinigų negrąžino, taip apgaule įgijo didelės 51000 Lt (15 000 eurų) vertės A. A. (A. Š.) turtą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti arba perduoti nagrinėti iš naujo, arba sušvelninti paskirtą bausmę ar paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Nuteistasis teigia, kad jo byloje pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1, 2 dalių, 109 straipsnio 1 dalies nuostatos, apkaltinamasis nuosprendis neteisingas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių baudžiamąją atsakomybę už užsienyje padarytus nusikaltimus ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie suvaržė įstatymų garantuotas jo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Kasatorius negalėjo išnaudoti savo teisės į gynybą ir teisingą teismo sprendimą, nebuvo pritaikyti jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, jam paskirta per griežta, todėl neteisinga bausmė, byloje nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Kasatorius nurodo, jog BPK 20 straipsnio nuostatose nenustatyta kokių nors vienų įrodymų pranašumo prieš kitus, bet įtvirtinta, kad kiekvienu atveju teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia ar gauti duomenys laikytini įrodymais, tačiau įrodymu negali būti laikomi duomenys, kurių patikimumas yra abejotinas ir kurių negalima patikrinti proceso veiksmais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius konkrečią nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas neanalizavo ir neišsiaiškino, kodėl tie patys liudytojai duoda skirtingus parodymus, kodėl skirtingų liudytojų parodymai dėl tariamų įvykių vietos, laiko ir aplinkybių iš esmės skiriasi ir dėl kokių priežasčių visi šie liudytojai teisminio nagrinėjimo metu jau duoda vienodus parodymus, visai arba iš dalies neatitinkančius ikiteisminio tyrimo metu jų duotų parodymų. Teismams turėjo kilti pagrįstų abejonių jų parodymų teisingumu ir kilti įtarimų, kad prieš teismo posėdžius šie liudytojai suderindavo savo parodymus, todėl turėjo išsiaiškinti šių liudytojų duotų parodymų nesutapimų priežastis. Tai aiškiai parodo, kad teismai šią bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, pažeidė kasatoriaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisingą teismą. Nuosprendyje negali būti užuominų, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo, bet iš skundžiamų teismų sprendimų formuluočių aiškiai matyti, kad kasatoriumi teismas nepatikėjo ir jį nuteisė tik dėl vienintelės priežasties, kad privalėjo įrodyti savo nekaltumą, bet nepateikė pakankamai nekaltumo įrodymų, kas iš esmės prieštarauja nekaltumo prezumpcijai.
Kasatorius pabrėžia, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, išskyrus veiką prieš A. H. Lietuvos valstybės teritorijoje, padarytos Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos teritorijose, todėl pagal BK 4 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas laikomos padarytomis užsienyje. Kasatoriui turėjo būti taikomos BK 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad už užsienyje padarytus nusikaltimus, tuo atveju, jeigu už juos asmuo yra baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, paskirta bausmė negali būti didesnė už nusikaltimo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatytą maksimalų dydį. Kasatoriui paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams, o bent jau pagal Estijos Respublikos BK už jam inkriminuotus nusikaltimus numatytos žymiai mažesnės bausmės. Pagal Estijos Respublikos BK 201 straipsnio 1 dalį (pasisavinimas) - piniginė bauda arba laisvės atėmimas iki vienerių metų ir 209 straipsnio 1 dalį (pasisavinimas) – piniginė bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirdami bausmę Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos baudžiamųjų įstatymų normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nenagrinėjo ir paskyrė griežtesnę bausmės rūšį, dėl kurios dydžio nepagrįstumo, nesant byloje duomenų, kasatorius net negali pasisakyti. Taip neteisėtai apribota jo teisė į gynybą ir teisingą teismo sprendimą, be teisinio pagrindo apsunkinta jo teisinė padėtis, nepagrįstai suvaržyta įstatymų garantuota teisė būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties terminams. Pagal Estijos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 straipsnio 1 dalies 2 punktą senaties terminas už šiuos nusikaltimus baigiasi, jeigu nuo nusikaltimo padarymo dienos iki nuosprendžio įsiteisėjimo praėjo penkeri metai. Veikos, kurių datos nuosprendyje nustatytos ne visai teisingai, padarytos nuo 2004 m. spalio mėnesio iki 2005 metų balandžio-birželio mėnesių. Taikydami imperatyvų draudimą bet kokiu būdu sunkinti nusikaltimą padariusio asmens teisinę padėtį, visus neaiškumus privalėdami vertinti kaltininko naudai, teismai turėjo atsižvelgti į senaties terminus pagal Estijos Respublikos BK ir nutraukti bylos dalį dėl nurodytų veikų, išskyrus pinigų pasisavinimo iš A. A. veiką, dėl kurios senaties terminas suėjo 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Kasatorius pažymi, kad dėl A. H. turto pasisavinimo 2005 metų pavasarį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies b) punkto nuostatas 2010 m. pavasarį suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas.
Teismai pažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė aiškiai per griežtą, todėl neteisingą realią laisvės atėmimo bausmę. Skirdami bausmę teismai privalėjo atsižvelgti, kad įsiteisėjusiu 2005 m. rugsėjo 23 d. teismo sprendimu kasatorius vienas išlaiko du nepilnamečius vaikus ir jų gyvenamoji vieta nustatyta su juo, kad padaryti nusikaltimai nesmurtiniai, laikytini vienu tęstiniu nusikaltimu, nėra bendrininkavimo požymio, nekilo jokių sunkių ar negrįžtamų pasekmių, pasisavintos pinigų sumos nukentėjusiesiems nebuvo didelės, kadangi duodamos ir skolinamos be jokių užstatų ir garantijų, o kasatorius gali atitaisyti nusikaltimu padarytą žalą būdamas laisvėje ir dirbdamas.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo S. Z. kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo 2010 birželio 17 d. nutarties dalį, kuria subendrintos S. Z. paskirtos bausmės. Bausmę, paskirtą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinti su griežčiausia bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis, BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie šios subendrintos bausmės pridėti dalį švelnesnių bausmių, paskirtų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.
Prokuroras nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nuteistojo S. Z. kaltės pagrindė ištirtų įrodymų visuma vertindamas kiekvieną nusikalstamą veiką. Teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojos I. G. parodymus, kaip prieštaraujančius faktinėms aplinkybėms ir kitų liudytojų parodymams. Nei vieniems ištirtiems įrodymams teismas nesuteikė pranašumo prieš kitus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų dėl įrodymų vertinimo. Teismo surašytas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus. Kitoks teismo pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, negu to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, galintis turėti įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui. Pirmosios instancijos teismas S. Z. už padarytas penkias nusikaltimas veikas paskyrė bausmes, atsižvelgęs į nusikaltimų kategorijas, įvertinęs jo asmenybę, padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo S. Z. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 ar 75 straipsnio nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų ir juos motyvuotai atmetė, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, juos patikrino ir nuosprendyje įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų reikalavimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jį panaikinti ar pakeisti nėra objektyvaus pagrindo. Prokuroras nurodo, jog apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nekėlė BPK 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo klausimų, todėl apeliacinėje nutartyje visiškai pagrįstai nėra pateikta motyvų dėl šių įstatymo normų taikymo. BPK 367 straipsnio 3 dalis numato, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį galima tik dėl apeliacinės instancijos teisme nagrinėtų klausimų, bet nuteistasis šios procesinės nuostatos kasaciniame skunde nesilaiko. Be to, argumentais dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo neteisingai interpretuoja baudžiamąjį įstatymą ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai.
Apibendrindamas prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė nuteistajam bausmes, tačiau subendrindamas paskirtas bausmes netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas. Pagal BK 11 straipsnio nuostatas, BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 182 straipsnio 2 dalyje o numatytos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl bendrindamas bausmes teismas privalėjo taikyti ir BK 63 straipsnio 1, 4 dalių ir 5 dalies 2 punkto nuostatas. Pagal BK 63 straipsnio 6 dalyje numatytas taisykles, skirdamas galutinę bausmę teismas pirmiausiai turėjo taikyti bausmių apėmimo būdą, o vėliau dalinio sudėjimo bausmių bendrinimo būdą. Teismo padaryta bausmių bendrinimo klaida neturi įtakos S. Z. galutinės paskirtos bausmės dydžiui. Šios bausmių bendrinimo klaidos neištaisė apeliacinės instancijos teismas, todėl ši teismų sprendimų dalis turi būti pakeista.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia kasatoriaus požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusių teismų pateiktai šių aplinkybių traktuotei ir išvadoms dėl jų vertinimo. Skunde kasatorius kategoriškai tvirtina, kad tam tikri jam inkriminuoti nusikaltimai yra padaryti ne Lietuvoje, bet užsienyje, o jų padarymo laikas nuosprendyje nustatytas neteisingai, dėl to byloje padarytos baudžiamųjų įstatymų taikymo klaidos, sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, bausmės individualizavimo ir kitus klausimus. Šių klausimų iškėlimas tik iš dalies remiasi teismų konstatuotais faktais ir todėl neišvengiamai susijęs su bylai reikšmingų faktų tikslinimu, įrodymų tyrimu ir vertinimu. Tie skundo teiginiai apie teismų padarytus teisės pažeidimus ir jų ištaisymo galimybes, kurie nėra tiesiogiai atskleidžiami imant pagrindu teismų nustatytus faktus, bet kildinami iš kasatoriaus savaip aiškinamų faktų bei jų pagrindu teikiamo byloje surinktų įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria ir įrodymų nevertina, todėl šie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko.
Kita aplinkybė, atimanti galimybę pasisakyti dėl tam tikrų kasacinio skundo argumentų, yra BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus argumentai dėl bausmės griežtumo ir bausmės skyrimo taikant BK 8 straipsnio, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, taip pat prokuroro atsiliepime nurodyti argumentai dėl bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalių, 5 dalies 2 punkto, ir 6 dalies nuostatas nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyku, todėl kasaciniame procese taip pat nenagrinėtini.
Dėl skundo argumentų apie teismo šališkumą
Kasatorius tvirtina, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, nes pažeidė BPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, neužtikrino teisės į gynybą, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Teisė į nešališką teismą įtvirtinta įvairiuose teisės šaltiniuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Teismo nešališkumo klausimais daug kartų pasisakyta Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje, Europos Žmogaus teisių Teismo sprendimuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, Lietuvos apeliacinio teismo ir kitų teismų sprendimuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama asmens turima konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta), t. y. teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007 ir kt.). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Atitinkamos nuostatos išdėstytos taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse 2K-195/2010; 2K-446/2009; 2K-198/2009 ir kt.
Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad nušalinimų teisėjui nėra. Be to, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo aukštesnės instancijos teismas. Nušalinimų nepareikšta ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjusiai Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai. Kasatorius nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas ar bent vienas iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs apeliantas nuteistojo S. Z. gynėjas svarstant įrodymų tyrimo atlikimo klausimą išsakė pageidavimą atlikti tyrimą tik dėl A. H. paskolos raštelio. Teisėjų kolegija dėl šio prašymo pasisakė ir motyvuotai nutarė įrodymų tyrimo neatlikti. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismų šališkumą kasatorius įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje ir nutartyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem iš minėtų – subjektyvaus ir objektyvaus - vertinimo aspektų buvo šališkas.
Be to, kasatoriaus teiginys, kad jis neturėjo galimybės išnaudoti savo teisės į gynybą, yra deklaratyvus. Bylos dokumentų turinys rodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisė į gynybą nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teismuose proceso metu nebuvo suvaržyta. Teisės į gynybą garantijų požiūriu teismai BPK nuostatų esminių pažeidimų nepadarė.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir kitų gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Kasatorius nesutinka su teismų sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, bet savo nesutikimą grindžia tik deklaratyviais teiginiais ir nenurodo padarytų konkrečių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ištyrus bylos duomenis ir pripažinus juos įrodymais, konstatuota, kad S. Z. kaltė dėl padarytų nusikaltimų įrodyta. Teismas įvertino kasatoriaus parodymus kaip gynybinę versiją, kurią paneigia kiti bylos duomenys, o dėl liudytojos I. G., kurios parodymai įvertinti kaip siekis padėti S. Z. išvengti baudžiamosios atsakomybės, priėmė nutartį pranešti Kauno miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui, kad ši liudytoja gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms. Apeliacinės nutarties turinys rodo, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai įgyvendinti tinkamai.
Skundžiamų teismų sprendimų turinio analizė neduoda pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai, įrodinėdami S. Z. kaltę dėl padarytų nusikaltimų, būtų pažeidę BPK 20 straipsnio nuostatas. Darytina bendra išvada, kad panaikinti arba pakeisti skundžiamus nuosprendį ir nutartį, kaip to prašo kasatorius, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo S. Z. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Olegas Fedosiukas
Egidijus Bieliūnas
