Dėl pardavėjo teisės, nutraukus pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, atsiimti iš pirkėjo daiktus, negrąžinant pastarajam sumokėtų už perduotus daiktus periodinių įmokų

Civilinė byla Nr. 3K-3-159-690/2017

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-02680-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.8; 2.6.11.15

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MS import“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G&G industry“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MS import“ dėl sutarties sąlygų ginčijimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MS import“ priešieškinį ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „G&G industry“ dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl pardavėjo teisės, nutraukus pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, atsiimti iš pirkėjo daiktus, negrąžinant pastarajam sumokėtų už perduotus daiktus periodinių įmokų.

Ieškovė prašė pakeisti kilnojamojo turto (staklių) pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, jos 4.4 punktą išdėstant taip: kai pirkėjas pažeidžia sutartyje nustatytą periodinių įmokų mokėjimo tvarką, pardavėjas turi teisę, pranešęs pirkėjui prieš 14 dienų ir pirkėjui neatlikus jokio mokėjimo per šį terminą, pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto ar atsiimti perduotas prekes; pardavėjas turi teisę atsiimti tik tas prekes, kurių kainos nepadengia pirkėjo sumokėtos įmokos; prekės, kurių kainą padengia pirkėjo sumokėtos įmokos, lieka pirkėjo nuosavybe. Be to, ieškovė prašė panaikinti kilnojamojo turto (staklių) pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties 1 dalies 1.2 punkto nuostatą ir pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į šios sutarties pagrindu ieškovei perduotas stakles.

Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 12 vnt. atsakovei priklausančių staklių, nurodytų priešieškinyje, 1268 Eur delspinigių, 8,05 proc. dydžio procesines palūkanas.

Tarp ginčo šalių buvo sudaryta sutartis, pagal kurią atsakovė perdavė ieškovei 14 staklių. Pagal sutarties sąlygas ieškovė turėjo mokėti už perduotas stakles dalimis, staklių nuosavybės teisė iki visiško jų apmokėjimo liko atsakovei. Ieškovei pažeidus prievolę laiku atsiskaityti už stakles, atsakovė pranešė apie ketinimą nutraukti sutartį ir atsiimti stakles, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl minėtos sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovės nuomone, sutartimi atsakovei suteiktas perdėtas pranašumas, nes pagal sutarties nuostatas, atsakovei nutraukus sutartį bei susigrąžinus visas stakles, ieškovės sumokėtos už stakles įmokos negrąžinamos.

Atsakovės teigė, kad ji tinkamai vykdė sutarties sąlygas, o ieškovė nevykdė prisiimtų įsipareigojimų laiku ir tinkamai, todėl pastarajai perduotos staklės turi būti grąžintos jų savininkei (atsakovei), be to, ieškovė turi sumokėti sutartinius delspinigius dėl netinkamo prievolės įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu atmetė ieškinį bei patenkino dalį priešieškinio, priteisdamas atsakovei: 1) formatinio pjovimo stakles (4199,49 Eur vertės), 2) juostines šlifavimo stakles (810,94 Eur vertės), 3) reismusą (2093,95 Eur vertės), 4) leistuvą (1303,29 Eur vertės), 5) leistuvą (1592,91 Eur vertės), 6) frezavimo stakles (2316,96 Eur vertės), 7) frezavimo stakles (1998,38 Eur vertės), 8) juostinį siaurapjūklį (7124,65 Eur vertės), 9) beicavimo stakles (1361,21 Eur vertės), 10) dvigubo galų apdirbimo stakles (7819,74 Eur vertės), 11) presą (2896,20 Eur vertės), 12) kombinuotas obliavimo-reismusavimo-kaltavimo stakles (2259 Eur vertės). Be to, atsakovės naudai iš ieškovės priteista 1268 Eur delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismas atmetė priešieškinio dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Teismas nustatė, kad Jonavos rajono 2-ajame notaro biure buvo patvirtinta 2014 m. rugpjūčio 27 d. kilnojamojo turto (staklių) pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė parduoda ieškovei 14 medienos staklių už bendrą 175 769,92 Lt (50 906,45 Eur) sumą, kurią sudaro 141 470 Lt (40 972,50 Eur) staklių vertė, 29 708,70 Lt (8604,23 Eur) pridėtinės vertės mokestis ir 4591,22 Lt (1329,67 Eur) palūkanų suma, o ieškovė sumoka 40 000 Lt (11 584,80 Eur) avansą. Ieškovė įsipareigojo sumokėti už stakles iki 2015 m. rugsėjo 15 d., mokėdama kas mėnesį nuo 2014 m. spalio 15 d. po 11 314,16 Lt (3276,80 Eur) (Sutarties 2.4 punktas).

Sutarties 1.2 punktu šalys susitarė, kad pardavėjai (atsakovei) išlieka nuosavybės teisė į stakles iki tol, kol pirkėja nesumoka visos nustatytos kainos. Sutarties 4.4 punkte šalys susitarė, kad, pirkėjai pažeidus Sutartyje nustatytą periodinių įmokų mokėjimo terminą, pardavėja turi teisę, pranešusi pirkėjai prieš 14 dienų ir pirkėjai neatlikus mokėjimo per šį terminą, pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti perduotas prekes, nepriklausomai nuo to, kokią sumą pirkėja jau yra sumokėjusi, susitariant, kad, atsiimdama prekes, pardavėja negrąžina pirkėjai šios sumokėtų įmokų, kurios pripažįstamos staklių nuomos pajamomis.

Ieškovei pažeidus Sutartyje nustatytą mokėjimo pagal grafiką tvarką ir nurodytu terminu iki 2015 m. rugsėjo 15 d. nesumokėjus už stakles, šalys susitarė Sutartį pratęsti. Pagal atsakovės pateiktus įrodymus ieškovė nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. spalio 30 d. sumokėjo atsakovei 2200 Eur, todėl atsakovė reiškė pretenzijas ieškovei, teikė skolos suvestinę, reikalavimus dėl skolų. Atsakovė negavo įmokų už 2015 m. vasario 15 d. – 2015 m. rugsėjo 15 d. laikotarpį ir informavo ieškovę, kad nutraukia Sutartį. Ieškovė grąžino atsakovei tik vienas stakles (12 000 Lt vertės kantavimo stakles).

Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai santykiai. Ieškovė sumokėjo atsakovei 26 918,19 Eur už perduotas stakles, t. y. 52,88 proc. sutartos kainos, liko nesumokėjusi 23 988,26 Eur. Ieškovė, neįvykdžiusi mokėjimų pagal Sutarties 2.4 punkte įtvirtintą grafiką, neįgijo nuosavybės teisės į stakles (Sutarties 1.2 punktas).

Teismas pažymėjo, kad sudarant Sutartį abi jos šalis tenkino Sutarties sąlygos, notarės rašte nurodyta, jog šalys susipažino su Sutarties turiniu, derėjosi prieš pasirašydamos ją, turėjo galimybę įvertinti pasirašomos Sutarties sąlygas ir apsispręsti, ar šios sąlygos joms yra priimtinos. Ieškovei Sutarties sąlygos nebuvo siurprizinės, nes su atsakove sutartis analogiškomis sąlygomis buvo pasirašoma ne pirmą kartą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jau pasirašant Sutartį egzistavo esminė šalių teisių ir pareigų neatitiktis.

Teismas konstatavo, kad Sutarties nuostatos įtvirtino kitokią tvarką nei reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.414 straipsnio 1 dalyje, būtent kad Sutarties 4.4 punkte susitarė, jog atsakovė galės atsiimti perduotas prekes (stakles) nepriklausomai nuo to, kokią sumą ieškovė buvo sumokėjusi, jeigu ieškovė pažeis mokėjimų tvarką. Šalys sudarė teisėtą, įstatymo leidžiamą susitarimą, kuris turi joms įstatymo galią. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad šalys susitarė pakeisti Sutarties 4.4 punkto sąlygas 2015 m. spalio 12 d. susitikimo protokolu, nes nurodytas protokolas nepasirašytas, be to, tai nėra susitarimas, o tik Sutarties šalių kompromisas dėl to, kaip išspręsti kilusį ginčą taikiu būdu.

Teismas nurodė, kad ieškovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų laiku ir tinkamai, todėl atsakovė įgijo teisę Sutarties 4.4 punkto ir CK 6.414 straipsnio 1 dalies pagrindu pasinaudoti pardavėjo teisių gynimo būdu – atsiimti parduodamą daiktą. Šalių susitarimas, kad pardavėja turi teisę atsiimti perduotas prekes nepriklausomai nuo to, kokią sumą pirkėja sumokėjo, eliminuoja galimybę taikyti CK 6.414 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus pirkėjui sumokėjus daugiau kaip pusę daikto kainos. Todėl atsakovės naudai priteistinos staklės, perduotos ieškovei.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, Sutarties 2.6 punktu, priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo nesumokėtos sumos, t. y. 1268 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nereikalauja priteisti iš ieškovės skolos, todėl priešieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 12 d. nutartimi pakeitė Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą, patenkindamas dalį ieškinio bei dalį priešieškinio. Kolegija pripažino ieškovės nuosavybės teisę į: 1) formatinio pjovimo stakles (4199,49 Eur vertės), 2) reismusą (2093,95 Eur vertės), 3) leistuvą (1592,91 Eur vertės), 4) frezavimo stakles (1998,38 Eur vertės), 5) dvigubo galų apdirbimo stakles (7819,74 Eur vertės), 6) presą (2896,20 Eur vertės), bei priteisė iš ieškovės atsakovei 1419,96 Eus nesumokėtų įmokų pagal Sutartį, 1268 Eur delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitas ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalis atmetė.

Kolegija nustatė, kad ieškovė, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, grąžino atsakovei: 1) kantavimo stakles (3475,44 Eur vertės), 2) juostines šlifavimo stakles (810,94 Eur vertės), 3) leistuvą (1301,29 Eur vertės), 4) frezavimo stakles (2316,96 Eur vertės), 5) juostinį siaurapjūklį (7124,65 Eur vertės), 6) kombinuotas obliavimo-reismusavimo-kaltavimo stakles (2259 Eur vertės), 7) beicavimo stakles (1361,21 Eur vertės). Bendra grąžintų staklių vertė su PVM – 22 568,30 Eur. Ieškovė turi atsakovės: 1) formatinio pjovimo stakles (4199,49 Eur vertės), 2) reismusą (2093,95 Eur vertės), 3) leistuvą (1592,91 Eur vertės), 4) frezavimo stakles (1998,38 Eur vertės), 5) dvigubo galų apdirbimo stakles (7819,74 Eur vertės), 6) presą (2896,20 Eur vertės). Priešieškiniu nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl briaunų šlifavimo staklių (1720,34 Eur vertės).

Kolegijos teigimu, Sutarties 4.4 punkto sąlyga (kad, atsakovei atsiėmus įrangą, ieškovės sumokėtos periodinės įmokos negrąžinamos) atitinka pirkimą ir pardavimą išsimokėtinai reglamentuojančio CK 6.414 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą galimybę atsisakyti grąžinti pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties įmokas, jei šalys dėl to sutaria. Todėl nėra pagrindo pripažinti šios sutarties sąlygos nesąžininga, įtvirtinančia esminę šalių nelygybę ar nepagrįstai suteikiančia kitai šaliai perdėtą pranašumą. Nustačius šalių tikslus, Sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis.

Kolegija nurodė, kad ieškovė sumokėjo atsakovei daugiau kaip pusę daiktų kainos. Šalims neaptarus situacijos dėl daikto grąžinimo pardavėjai, kai yra sumokėta didesnė kainos dalis, kilusiam ginčui spręsti taikytina materialiosios teisės norma, įtvirtinta CK 6.414 straipsnio 1 dalyje, kuri draudžia pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus, jei pirkėjas sumokėjo daugiau kaip pusę daikto kainos. Todėl reikalavimas daiktus grąžinti natūra negali būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis atmestas ieškinys ir iš dalies patenkintas priešieškinis bei nuspręsta atsakovei grąžinti visas stakles, keistinos dėl netinkamo materialiosios teisės normų pritaikymo.

Kolegija nurodė, kad pas ieškovę likusių staklių vertė yra didesnė (27 008,42 Eur) nei už jas sumokėta suma (26 918,19 Eur), todėl atsakovė turi teisę reikalauti, jog ieškovė sumokėtų likusią daiktų kainos dalį, taip pat naudojimosi daiktu išlaidas. Sutarties kaina – 50 906,45 Eur, ieškovė sumokėjo 26 918,19 Eur, grąžino atsakovei 22 568,30 Eur vertės daiktus, todėl ieškovė dar turi grąžinti atsakovei 1419,96 Eur nesumokėtų įmokų, taigi ši suma ir priteistina atsakovei, o ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į nurodytas stakles. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino atsakovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.414 straipsnio 1 dalį, padarydamas išvadą, kad ši norma įtvirtina absoliutų (imperatyvų) draudimą pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus, kai pirkėjas sumoka už juos daugiau kaip pusę kainos. Iš šios normos formuluotės matyti, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties šalys savo susitarimu gali susitarti, jog pirkėjui vėluojant atsiskaityti pardavėjas gali atsiimti prekę, nepaisydamas apmokėtos kainos dalies, bei negrąžinti pirkėjui jo sumokėtų įmokų.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios CK 6.189 straipsnio normą. Teismas ignoravo Sutarties šalių valia sudarytą susitarimą, įtvirtinantį expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) pardavėjos teisę susigrąžinti daiktus ir pasilikti pirkėjos įmokas, kai pastaroji pažeidžia atsiskaitymo terminą, nepaisant to, kokia dalis kainos sumokėta. Teismas nukrypo nuo šalių sudaryto susitarimo turinio, kuris joms turi įstatymo galią, bei kasacinio teismo praktikos, įtvirtinančios pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-496/2016; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas ne tik paneigė sutarties privalomumo principą, bet ir iškreipė šalių interesų pusiausvyrą, nes atsakovei buvo primesta ieškovės valia, neįtvirtinta Sutartyje, liko neišspręstas klausimas dėl atsakovei priklausančios kompensacijos už kitų (grąžintų) staklių naudojimą nuo Sutarties sudarymo iki pat jų grąžinimo, nusidėvėjimą bei negautas pajamas negalint disponuoti prekėmis, skirtomis perparduoti, juolab kad ieškovė nagrinėjant bylą tapo nemoki ir šiuo metu bankrutuoja.

Apeliacinės instancijos teismas grindė skundžiamą nutartį viena kitai prieštaraujančiomis išvadomis – dvi iš esmės tokias pat to paties įstatymo ir to paties straipsnio formuluotes („jeigu sutartyje nenumatyta kas kita“ ir „jeigu sutartis nenumato ko kita“) įvertino skirtingai. Teismas vienoje motyvuojamosios sprendimo dalies vietoje konstatavo atitinkamą šalių susitarimą, tačiau kitoje motyvuojamosios sprendimo dalies vietoje nurodė, kad toks susitarimas nesudarytas. Teismas padarė išvadą, nesuderinamą su teismo procesinio sprendimo esme, konstatuodamas, kad pirkėja sumokėjo pardavėjai daugiau kaip pusę Sutartyje nurodytos daiktų vertės. Tai turėtų reikšti, jog visų pagal Sutartį ieškovei perduotų prekių atsakovė neturi teisės susigrąžinti, tačiau pati ieškovė grąžino dalį staklių atsakovei gera valia, o teismas nepakeitė šios situacijos skundžiama nutartimi, t. y. paliko dalį staklių nuosavybės teise atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo procesinio sprendimo dėl konkrečių staklių priteisimo ieškovei, t. y. iš ko kildinama ieškovės teisė vienašališkai pasirinkti stakles, ar ieškovės atlikti mokėjimai dengė (ir kaip dengė) konkrečių staklių kainą, kodėl laikoma, jog buvo dengiama būtent tų konkrečių staklių kaina.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti šį skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Skundžiamoje nutartyje nėra teiginių, iš kurių galima būtų spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas būtų padaręs atsakovės nurodytą išvadą, jog CK 6.414 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas absoliutus (imperatyvus) draudimas pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus, kai pirkėjas sumoka daugiau kaip pusę kainos. Teismas netenkino viso atsakovės priešieškinio dėl to, kad padarė išvadą, jog šalys Sutartyje neaptarė situacijos dėl daiktų grąžinimo pardavėjai, kai yra sumokėta didesnė kainos dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 4.4 punktas yra abstraktus, Sutartis sudaryta ne dėl vienų, bet dėl keturiolikos staklių. Sutarties šalys neįtvirtino aiškių ir konkrečių sąlygų, kaip turėtų būti sprendžiami atvejai, kai sumokėtos įmokos padengia dalies staklių kainą.

Atsakovės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Sutartyje įtvirtinta šalių valia, yra nepagrįsti. Teismo sprendimą nulėmė tai, kad Sutarties 4.4 punkto prasmė buvo išaiškinta teismo kitaip, nei tai nurodo atsakovė.

Kasatorės argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo neva padarytų procesinių pažeidimų, susijusių su nutarties motyvavimu, yra nepagrįsti. Skundžiamos teismo nutarties išvados neprieštarauja viena kitai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pardavėjo teisės atsiimti iš pirkėjo daiktus, perduotus pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą.

CK 6.411 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. CK 6.431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės pirkėjas neturi disponavimo parduodamu daiktu teisės tol, kol neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų.

Pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalį, daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka parduodant jį išsimokėtinai nustatoma šalių susitarimu. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą. Jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas. Kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita. Iš grąžintinų įmokų atskaitomos sutartyje numatyto daikto nusidėvėjimo ir naudojimosi daiktu išlaidos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, pagal kurią nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nustatytų sąlygų (CK 6.431 straipsnio 1 dalis). Tik visiškai įvykdžius sąlygas (sumokėjus visą kainą), turtas perduodamas pirkėjo nuosavybėn. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 straipsnio 1 dalis). Iš to galima daryti išvadą, kad, nutraukus daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pirkėjui vėluojant sumokėti periodines įmokas ir negalint sumokėti visos kainos, daikto pirkėjas praranda teisę įgyti nuosavybės teisę į tą daiktą ateityje, t. y. pasibaigia pirkėjo turtinė teisė. Turto išpirkimo įmokos pagal daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį nuo jų pervedimo momento pardavėjui tampa šio nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).

Šioje byloje teismai nustatė, kad atsakovė teisėtai nutraukė Sutartį, nes ieškovė tinkamai nevykdė Sutarties sąlygų dėl daiktų apmokėjimo tvarkos, tačiau teismai padarė skirtingas išvadas dėl Sutarties nutraukimo pasekmių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nutraukus Sutartį ieškovė privalo grąžinti atsakovei visas stakles pagal Sutarties 4.4 punktą, o atsakovei sumokėtos įmokos negrąžinamos ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė įgijo nuosavybės teisę į dalį jai perduotų staklių pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalies normą, kurioje nurodyta, kad, kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus. Pasak apeliacinės instancijos teismo, šalys nesusitarė Sutartyje dėl daiktų grąžinimo, pirkėjai sumokėjus daugiau kaip pusę daiktų kainos.

Atsakovė kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl CK 6.414 straipsnio 1 dalies imperatyvo taikymo, nes, jos teigimu, Sutartyje buvo aptartas atvejis dėl daiktų grąžinimo, pirkėjai pažeidus Sutartį bei sumokėjus daugiau kaip pusę daiktų kainos.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad šalių sudaryta Sutartis yra pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga (žr. nutarties 23, 25 punktus). Išlygos turinį lemia ir CK 6.414 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos bei šalių susitarimai (CK 6.431 straipsnis). CK 6.414 straipsnio 1 dalies norma „jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas“ reguliuoja pirkėjo sumokėtų pardavėjui įmokų grąžinimo tvarką. Šio straipsnio nuostata „kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita“ reguliuoja pardavėjo perduoto daikto atsiėmimo iš pirkėjo tvarką.

CK 6.414 straipsnio 1 dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties šalys atskirai neaptars šioje normoje nurodytų situacijų (t. y. įmokų grąžinimą, nutraukus sutartį, bei daikto grąžinimą, sumokėjus daugiau kaip pusę jo vertės), bus taikomos įstatyme nurodytos nuostatos. Sutartyje šalims atskirai neaptarus minėtų situacijų, pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti jo sumokėtas įmokas, kai pardavėjas atsiima daiktą, o pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktą, kai pirkėjas sumokėjo daugiau kaip pusę jo kainos. Aptartos CK 6.414 straipsnio 1 dalies nuostatos yra dispozityviosios teisės normos, kurios suteikia Sutarties šalims laisvę susitarti dėl įmokų ir daiktų pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį grąžinimo tvarkos, nutraukus šią Sutartį (žr. nutarties 22 punktą).

Bylos duomenimis, ginčo Sutarties dalykas – 14 staklių (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad bendra staklių pardavimo kaina yra 50 906,45 Eur. Šalys susitarė, kad nuosavybės teisė į parduodamas prekes pardavėjai išlieka tol, kol pirkėja nesumoka visos Sutartyje nustatytos kainos (Sutarties 1.2 punktas). Šios Sutarties nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad šalys susitarė, jog nuosavybės teisė į visas stakles pirkėjai pereina nuo to momento, kai ji sumoka pardavėjai už visas 14 staklių, o ne apmokėjus konkrečių staklių kainą. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovei dalį perduotų pagal Sutartį staklių, tinkamai neįvertino Sutarties turinio dėl pardavimo objekto, dėl to be pagrindo priteisė ieškovės naudai dalį atsakovei priklausančių staklių bei netinkamai pritaikė CK 6.414 straipsnio 1 dalį.

Šioje byloje teismai nustatė, kad Sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, jog, pirkėjai pažeidus sutartyje nustatytą periodinių įmokų mokėjimo terminą, pardavėja turi teisę, pranešusi pirkėjai prieš 14 dienų ir pirkėjai neatlikus mokėjimo per šį terminą, pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti perduotas prekes, nepriklausomai nuo to, kokią sumą pirkėja jau yra sumokėjusi, susitariant, kad atsiimdama prekes pardavėja negrąžina pirkėjai šios sumokėtų įmokų, kurios pripažįstamos staklių nuomos pajamomis.

Teismų nustatytos aplinkybės (žr. nutarties 31 punktą) sudaro pagrindą teigti, kad Sutarties 4.4 punkto norma šalys susitarė dėl dviejų dalykų. Pirma, dėl to, kad, pirkėjai tinkamai nevykdant prievolės atsiskaityti laiku, galimos dvi alternatyvos – pardavėja turi teisę reikalauti sumokėti visą daiktų kainą arba pardavėja turi teisę atsiimti perduotas prekes, nepriklausomai nuo sumokėtų įmokų sumos. Antra, dėl to, kad tuo atveju, jeigu pardavėja nusprendžia atsiimti daiktą, ji negrąžina pirkėjai sumokėtų įmokų, kurios pripažįstamos staklių nuomos pajamomis. Toks susitarimas atitinka teisės aktų reikalavimus, pagal kuriuos pardavėjui turi būti atlyginamos jo perduoto naudotis daikto nusidėvėjimo ir naudojimosi išlaidos (CK 6.414 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Sutarties 4.4 punkto turinį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Sutarties šalys neaptarė situacijos dėl daikto grąžinimo pardavėjai, esant sumokėtai didesnei daiktų kainos daliai. Šalių susitarimas dėl pardavėjos teisės atsiimti pirkėjai perduotas prekes nepriklausomai nuo pirkėjos sumokėtos sumos leido daryti išvadą, kad buvo susitarta ir dėl atvejo, kai už prekes sumokėta daugiau negu pusė kainos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovės naudai dalies perduotų pagal Sutartį staklių, nes ieškovė, pažeidusi Sutarties sąlygas, neteko turtinės teisės ateityje įsigyti Sutartyje nurodytas stakles (tarp jų – tas, kurias apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovei) (žr. nutarties 25 punktą). Pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs, kad ginčo šalių susitarimas dėl įmokų negrąžinimo, nutraukus Sutartį, pašalina galimybę taikyti CK 6.414 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą pardavėjui reikalauti grąžinti daiktus pirkėjui sumokėjus daugiau kaip pusę daikto kainos, pagrįstai nusprendė tenkinti atsakovės priešieškinio dalį dėl staklių grąžinimo ir delspinigių priteisimo bei atmesti ieškovės ieškinį visiškai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su pirkėjos sumokėtų įmokų paskirstymo tvarka, kaip teisiškai nereikšmingo šios bylos rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje perskirstomos apeliacinės instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 40 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimu. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 2778,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinių paslaugų suteikimu, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašymą apeliacinės instancijos teismui dėl laikinųjų pasaugos priemonių pakeitimo ir atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovės apeliacinis skundas turėjo būti atmestas, darytina išvada, kad iš ieškovės atsakovės naudai turi būti priteistas pastarosios turėtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.10, 8.16 punktais, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant sumažintą 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą.

Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, jos naudai iš ieškovės priteistina maksimali pagal CPK 98 straipsnį, Rekomendacijų 7, 8.13 punktus 1698 Eur suma už advokato teisines paslaugas rengiant kasacinį skundą ir 502 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinio skundo padavimą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), iš viso – 2200 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Ieškovės prašymas dėl 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimu, atlyginimo priteisimo netenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 12 d. nutartį ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą.

Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G&G industry“ (j. a. k. 302522822) uždarajai akcinei bendrovei „MS import“ (j. a. k. 300109337) 2000 (du tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo ir 2200 (du tūkstančius du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski