R. S. pagal BK 225 str. 4 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-92-489/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00407-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.2;

1.2.19.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

gynėjui advokatui Mariui Zabitai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį 30 MGL dydžio (1129,80 Eur) bauda, 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda, 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL dydžio (5649 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę; ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, ir galutinė bausmė paskirta 150 MGL dydžio (5649 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, pritaikius baudžiamojo poveikio priemonę, R. S. dvejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš R. S. konfiskuoti 5,79 Eur, gauti iš nusikalstamos veiklos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria R. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis – R. S. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria R. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirta subendrinta bausmė, pakeista – R. S. padaryta nusikalstama veika iš BK 228 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į šio straipsnio 1 dalį ir paskirta 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda.

Žemesnių instancijų teismų nuosprendžiais taip pat nuteistas Ž. B. ir išteisintas R. L., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu ir Ž. B., būdami valstybės tarnautojai, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrą dokumentą ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė: dirbdami (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių 1-ojo būrio patruliais, būdami valstybės tarnautojai, veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. gruodžio 17 d., apie 20.00 val., vykdydami tarnybines pareigas, kelyje Kybartai–Vilkaviškis–Marijampolė, netoli Vilkaviškio r., Maldėnų k., sustabdė Rusijos Federacijos piliečio V. V. (V. V.) vairuojamą automobilį, viršijusį leistiną greitį, ir nustatė, kad V. V. turi galiojančią administracinę nuobaudą dėl leistino greičio viršijimo; siekdami V. V. padėti išvengti administracinės atsakomybės – gręsiančios nuo 100 iki 300 Lt baudos, pasiūlė jam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą kito asmens vardu. V. V. sutikus, tuo pačiu laiku R. S. nurodė Ž. B. išgalvoto Lenkijos piliečio asmens pavardę – Ginal – ir kitus duomenis, reikiamus administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti. Ž. B. administracinio teisės pažeidimo protokole surašius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2013 m. gruodžio 17 d. Pawel Ginal kelyje Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas vairavo automobilį ir viršijo leistiną 90 km/h greitį (važiavo 116 km/h greičiu) ir pasirašius išgalvoto asmens parašu, taip melagingai patvirtinus, neva P. Ginal padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 3 dalyje, nors realiai šį pažeidimą padarė Rusijos Federacijos pilietis V. V., abu nuteistieji suklastojo dokumentą ir, priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, taip tyčia šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, 15 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles: laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; taip pat nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisėtumo principo, nepaisė pareigos būti pareigingam, principingam, reikliam, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, taip diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė policijos įstaiga, o kartu – ir Lietuvos valstybė.

2. Nuteistasis R. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad: apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį ir 37 straipsnį (dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje); teismas vertino įrodymus, to nepagrįsdamas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis); apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepaisė teismų praktikoje nuosekliai plėtojamos sampratos, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė ultima ratio, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-573/2012).

2.2. Kasatorius, remdamasis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 1 dalį, turėjo įvertinti, ar jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kasatorius remiasi kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2013, 2K-573/2012 pateiktais išaiškinimais dėl būtinojo piktnaudžiavimo požymio – didelės žalos padarymo nustatymo ir motyvavimo svarbos piktnaudžiavimo bylose. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294/2013). Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas formaliai, nepateikdamas įrodymų nurodė, kad jo veiksmais buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir tarnybos prestižas. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kokios asmeninės naudos R. S., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekė, perkvalifikavo nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 1 dalį, tačiau motyvuotai nepasisakė dėl didelės žalos padarymo valstybei. Teismai, konstatuodami padarytą didelę žalą, rėmėsi veikos formaliuoju požymiu – pareigūno veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu. Tai prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią valstybės tarnautojo vardo pažeminimas automatiškai dar nereiškia didelės žalos, kaip nusikalstamo piktnaudžiavimo požymio; didelės žalos požymis reikalauja motyvacijos, kad dėl kaltininko veikos buvo pažeistos kitų žmonių teisės, sutriko institucijos veikla, buvo sukeltas neigiamas rezonansas visuomenėje, dėl to nukentėjo institucijos prestižas visuomenės akyse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014). Kita vertus, rezonanso visuomenėje sukėlimas dar nereiškia prestižo pažeminimo ir kaltinamo asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2014).

2.3. Kasatoriaus manymu, nors formaliai sutiktina, kad jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau teismų išvada, jog tokie veiksmai padarė didelę neturtinę žalą valstybei, yra nepagrįsta. Kasatoriui inkriminuotais veiksmais administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui V. V. padėta išvengti administracinės atsakomybės (nuo 100 iki 300 Lt baudos). Tačiau, pasak kasatoriaus, V. V. vairuojamu automobiliu nebuvo šiurkščiai pažeistos Kelių eismo taisyklės, nesukeltas eismo įvykis, nebuvo nukentėjusių žmonių ar kitų neigiamų padarinių. Teismai nedetalizavo, kaip konkrečiai reiškėsi didelės neturtinės žalos padarymas valstybei, neargumentavo, kodėl sumenkintas, diskredituotas pareigūno, kartu – ir policijos, kaip institucijos, vardas. Pagal objektyviuosius požymius piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimas reiškėsi būtent dokumento suklastojimu, kuris pagal savo pobūdį ir remiantis teismų praktika turėtų būti pripažintinas mažareikšmiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2015). Be to, kėsinimosi į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso ir nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232/2012). Nustatyta, kad kasatorius ėjo (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių 1-ojo būrio patrulio pareigas, kurios tarnybos mastu nėra labai svarbios. Taigi, nenustačius didelės žalos požymio, darytina išvada, kad kasatorius nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl baudžiamasis procesas nutrauktinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2.4. Be to, abiejų instancijų teismai neįvertino kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant galimai teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2015). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis: administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan. Nustatant teisinius apribojimus ir atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje.

2.5. Kasatorius taip pat teigia, kad formaliai jo veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, tačiau pagal BK 37 straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau jie (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai, veikos pavojingumas nėra didelis. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą. Jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos padaryti išvadą, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nustatant veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi nusikaltimo dalyko ypatumai ir padarytos žalos dydis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2015). Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad suklastotame administracinio teisės pažeidimo protokole buvo įrašyti išgalvoti tariamo Lenkijos piliečio duomenys, tačiau pats pažeidimas, numatytas ATPK 124 straipsnio 3 dalyje, buvo realus, neiškreipti duomenys apie jo padarymo aplinkybes, už jį paskirta pusė minimalios baudos (50 Lt), kuri P. Ginal vardu sumokėta 2014 m. sausio 6 d. Be to, nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas, kaip dokumentas, nėra itin reikšmingas teisinių padarinių atsiradimo požiūriu, dėl kurių V. V. išvengė galimos administracinės atsakomybės, o į valstybės biudžetą pateko nežymiai mažesnė bauda. Taigi kasatoriaus padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų, BK 37 straipsnio nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas. Kasatoriaus manymu, pritaikius BK 37 straipsnį, jis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turėtų būti atleistas.

3. Nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

4. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, teigia, kad teismai neįrodė, kaip jo veiksmais buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir tarnybos prestižas, konstatuodami didelę neturtinę žalą, rėmėsi vien tuo, kad buvo pažeisti pareigūno veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Be to, pasak kasatoriaus, teismai neįvertino kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant galimai teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis.

4.1. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinei ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Taigi didelė žala yra būtinas BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis. Baudžiamajame įstatyme nepateikta universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2012, 2K-7-335/2013). Teisingai kasaciniame skunde nurodyta, kad šio požymio konstatavimas teismų sprendimuose turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2013, 2K-316/2013, 2K-21/2014).

4.2. Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bylose teismas nustatydamas, ar padaryta žala yra didelė, atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. padarytos žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir šio rezonanso įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009).

4.3. šio pobūdžio bylose teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai yra pripažįstama didele, kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromos kitos nusikalstamos veikos, sudaromos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pakertamas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-529/2008, 2K-199/2009, 2K-305/2011, 2K-262/2011, 2K-50-648/ 2015).

4.4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi padarinius, laikėsi teismų praktikoje nustatytų kriterijų ir įvertino, kodėl dėl byloje nustatytų valstybės tarnautojų, policijos kelių patrulių – R. S. ir Ž. B. – veiksmų buvo sumenkintas policijos autoritetas, pasitikėjimas šia institucija. Priešingai negu teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pripažinta pagrįsta išvada dėl to, kad R. S. piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi padaryta didelė žala policijai ir valstybei.

4.5. Šiuo atveju nuo grupe veikusių policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų tyčia klastojant administracinio teisės pažeidimo protokolą, netgi rodant iniciatyvą tai daryti, akivaizdžiai nukentėjo policijos autoritetas, pasitikėjimas šia institucija, nes jos atstovai, turėdami konstitucinę ir kitais svarbiais teisės aktais reglamentuotą pareigą užtikrinti teisingą teisės pažeidimų išaiškinimą bei nubaudimą už juos, darė aiškiai prieštaraujančius šios pareigos atlikimui veiksmus. Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, panašiose pagal teisinę ir faktinę situaciją piktnaudžiavimo bylose, kuriose nustatyti policijos pareigūnų veiksmai, pasireiškiantys procesinių dokumentų tyčiniu klastojimu, paprastai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tokios nusikalstamos veikos kvalifikuojamos iš sutapties pagal BK 228 ir 300 straipsnius ir vertinamos kaip sukeliančios didelę neturtinę žalą policijos autoritetui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52- 648/2017, 2K-177-677/2016, 2K-401-222/2015, 2K-18-976/2015, 2K-262/2014).

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

5. Kasatorius teigia, kad jam taikytinos BK 37 straipsnio nuostatos. Dokumento suklastojimas pripažintinas mažareikšme veika, nes policijos pareigūno užfiksuotas protokole ATPK pažeidimas buvo realiai įformintas, už jį pažeidėjas sumokėjo baudą. Administracinio teisės pažeidimo protokolas, kaip dokumentas, nėra itin reikšmingas teisinių padarinių atsiradimo požiūriu, šio dokumento suklastojimas pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekęs nusikaltimui būdingo pavojingumo laipsnio.

5.1. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nuteistas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, kurios sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė taip pat ir tikro dokumento – administracinio teisės pažeidimo protokolo – suklastojimu.

5.2. Pagal teismų praktiką, nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2013).

5.3. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtyje veikos pavojingumą lemia konkrečios nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat ir nusikaltimo dalykas. Vertinant šio nusikaltimo dalyko ypatumus taip pat atsižvelgtina, kokios reikšmės juridinė informacija suklastotame dokumente užfiksuota, dokumento teisinės apyvartos mastą, ar dokumentas patvirtina tik lokaliai (pvz., tik įstaigoje) reikšmingus juridinius faktus ar yra skirtas platesnei cirkuliacijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2009, 2K-95-511/2016).

5.4. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

5.5. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį (nustatoma, kad dokumento suklastojimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti); 2) nusikaltimo dalyką (nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, taigi vertinama konkretaus rašytinio akto svarba, dokumento teisinis ir kitokio pobūdžio reikšmingumas, dokumentu sukurti teisiniai santykiai, apyvartos mastas); 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (t. y. atsižvelgtina į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame dokumento suklastojime ar disponavime juo, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016 ir kt.)

5.6. Kaip matyti iš teismų nustatytų aplinkybių, nagrinėjamoje byloje administracinio teisės pažeidimo protokolo suklastojimu buvo padaryta žala teisingai teisinei dokumentų apyvartai, atsakingiems už ją valstybės tarnautojams vykdant administracinę teiseną. Šiuo atveju, priešingai tarnybos interesams, kaltininkams bendrininkaujant, veikiant tiesiogine tyčia, turint aiškų tikslą – siekiant, kad Rusijos pilietis V. V. išvengtų teisingos administracinės nuobaudos paskyrimo, pareigūnų iniciatyva buvo priimtas sprendimas padarytą administracinį teisės pažeidimą priskirti ne pažeidėjui, o visai kitam – neegzistuojančiam fiziniam asmeniui. Toks sumanymas realizuotas suklastojus dokumentą, kurio priėmimas apibrėžtas įstatymo (ATPK 259-260 straipsniuose).

Suklastotame dokumente buvo įtvirtinti pačių pareigūnų sugalvoti objektyvios tikrovės neatitinkantys faktai, kurie lėmė tai, kad buvo teisiškai neteisingai įvertintas ATPK pažeidimas, pažeista teisinga dokumentų apyvarta, sukurti tikrovėje neįvykę teisiniai santykiai, o įvykę juridiniai faktai nuslėpti – tikrasis pažeidėjas išvengė administracinės atsakomybės. Byloje nustatytu dokumento klastojimu valstybės tarnautojai paneigė atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą neišvengiamumo principą ir tyčia neužtikrino administracinės nuobaudos taikymo teisėtumo. Tai, kad neteisėtai paskirta bauda buvo sumokėta, jog penkiasdešimt litų valstybei sumokėjo tikrasis pažeidėjas nešalina veikos pavojingumo.

5.7. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. S. padarytas dokumento klastojimas pavojingas, jo požymiai nepasižymi jokiais ypatumais, todėl byloje nustatytas dokumento suklastojimas negali būti vertintinas kaip nereikšmingai pažeidžiantis baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Šią veiką pripažinti mažareikšme nėra pagrindo.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Kasatorius tvirtina, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taip pat jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašė apeliantas (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nesilaikė baudžiamojoje atsakomybėje taikomo ultima ratio principo.

Tačiau tokie kasacinio skundo teiginiai abstraktūs, teisiniais argumentais nepagrįsti, nenurodyta, kodėl kasaciniame skunde nurodytos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos buvo iš esmės pažeistos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir kasacinio teismo praktiką, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl jame nurodytų BPK pažeidimų nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir juos neatsakytina.

7. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų abiejų žemesnės grandies teismų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar teismų padarytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos nuosprendžius naikinti ir bylą R. S. nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Jonas Prapiestis

Tomas Šeškauskas