Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo sąlygas ir tinkamą procesinių dokumentų įteikimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-184-415/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30470-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014 pagal ieškovės akcinės bendrovės banko „Finasta“ (teisių perėmėja – akcinė bendrovė Šiaulių bankas) ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo sąlygas ir tinkamą procesinių dokumentų įteikimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo.

Pareiškėjas A. B. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014, užbaigtoje įsiteisėjusiu preliminariu sprendimu pagal ieškovės AB banko „Finasta“ ieškinį atsakovui A. B. dėl 54 117,65 Lt (15 673,55 Eur) skolos už pradelstą grąžinti kreditą, 15 991,18 Lt (4631,36 Eur) palūkanų, 9231,85 Lt (2673,72 Eur) delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl proceso atnaujinimo.

Teismas nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. ieškovė AB bankas „Finasta“, kurios dabartinė teisių perėmėja yra AB Šiaulių bankas, ir atsakovas A. B. pasirašė Kredito sutartį Nr. KRE-122353, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 60 000 Lt (17 377,20 Eur) dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais, mokėti palūkanas bei vykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Sutarties 3.1 punktu šalys taip pat susitarė, jog kredito gavėjas, užtikrindamas savo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą, išrašo paprastąjį neprotestuotiną kredito sumos vekselį, šio galiojimo terminas baigėsi 2015 m. spalio 22 d. Bankas įsipareigojo grąžinti kredito gavėjui jo išrašytą vekselį iš karto po to, kai kredito gavėjas padengs visus įsiskolinimus pagal sutartį. Atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014 ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo A. B. iš viso 80 233,68 Lt (23 237,28 Eur) skolą ieškovės AB banko „Finasta“ naudai.

Teismas sprendė, kad 2014 m. spalio 16 d. antstolio V. Č. padėjėjas J. J. teismo procesinius dokumentus įteikė atsakovo motinai G. B. paskutiniu žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu: duomenys neskelbtini, Vilnius, nurodytu 2010 m. rugsėjo 22 d. kredito sutartyje. Nors dokumentų įteikimo pažymoje nurodyta, kad G. B. atsisakė priimti sūnui skirtus procesinius dokumentus, tačiau iš antstolio V. Č. pažymos nustatyta, jog atsakovo motina faktiškai priėmė įteikiamus dokumentus, su jais susipažino ir juos pasiliko. Be to, iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad nors atsakovas gyvena užsienyje, tačiau reguliariai lankosi Lietuvoje. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Be to, atsakovui buvo žinoma pareiga vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir nustatytu grafiku mokėti įmokas bankui.

Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo teisę ir pagrindą kreiptis į teismą, nes atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų 2013 m. rugsėjo 16 d. kredito sutartis buvo nutraukta, ir ieškovė turėjo teisę pareikalauti iš atsakovo grąžinti visą kreditą bei sumokėti pagal sutartį priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas (Kredito sutarties 8.1.1 punktas). Iš kredito sutarties nuostatų matyti, kad vekselio išdavimas buvo tik papildoma kredito sutarties įvykdymą užtikrinanti priemonė, kuri niekaip neapribojo ieškovės teisės reikalauti skolos grąžinimo sutartyje nustatyta tvarka. Vekselio išdavimas buvo nurodytas Kredito sutarties 3.1 punkte, todėl teismas konstatavo, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2 38141-809/2014, buvo informuotas apie vekselio išdavimo faktą bei turėjo galimybę tinkamai įvertinti šią aplinkybę.

Teismas nurodė, kad atsakovo išduotas vekselis yra papildoma prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo priemonė, todėl kreditorė neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos du kartus. Tačiau ieškovė neturi pareigos grąžinti atsakovui išrašytą vekselį, nes atsakovas nėra įvykdęs savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį (Kredito sutarties 3.2 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas sprendė, kad žodinis pateikto prašymo nagrinėjimas šiuo konkrečiu atveju nėra būtinas, nes jam išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra aiškios, o proceso dalyvių pozicija išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose (CPK 185 straipsnis).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad įrodymai byloje buvo įvertinti paviršutiniškai, nes teismas priima preliminarų sprendimą, įvertinęs visus ieškovės pateiktus įrodymus bei vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas išdavė ieškovei vekselį, buvo (galėjo būti) žinoma tiek teismui, tiek proceso šalims. Kita vertus, ši aplinkybė neturėtų esminės reikšmės bylai, nes vekselio išdavimas buvo tik papildoma kredito sutarties įvykdymą užtikrinanti priemonė, kuri niekaip neapribojo ieškovės teisės reikalauti skolos grąžinimo sutartyje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad teismo priimtas preliminarus sprendimas bei skundžiama nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje, neužkerta pareiškėjui, manančiam, kad kreditorė turėjo grąžinti jam jo išrašytą vekselį, kelio savo galimai pažeistas teises ginti įstatymų nustatyta tvarka, be kita ko, atskiroje byloje.

Teismas nurodė, kad ginčo tarp šalių, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, nėra, o pareiškėjo į bylą pateikti elektroniniai laiškai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas žinojo apie kredito sutarties nutraukimą. Pasisakydamas dėl šešių procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo, teismas nurodė, kad dėl tokios sąlygos šalys susitarė sudarytoje sutartyje ir tokią šalių teisę nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalis).

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių antstolio pažymą apie procesinių dokumentų įteikimą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jų tikrumu, t. y. kad procesiniai dokumentai faktiškai buvo įteikti pareiškėjo motinai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas reguliariai lankėsi Lietuvoje, o konkrečios gyvenamosios vietos užsienyje kreditorei nebuvo nurodęs (CK 2.17 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį ir atnaujinti procesą bei panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nesigilino ir net nenagrinėjo to klausimo, ar, pareiškėjo, t. y. kredito gavėjo, ir ieškovės AB banko „Finasta“ (teisių perėmėja AB „Šiaulių bankas“) 2010 m. rugsėjo 22 d. sudaryta kredito sutartis buvo teisėtai vienašališkai nutraukta 2013 m. rugsėjo 16 d. kredito davėjos iniciatyva. Teismams atsisakius atnaujinti procesą ginčo byloje pareiškėjo, kaip vartotojo, teisės buvo ignoruotos ir pažeistos, nes jis neteko galimybės pateikti argumentų ir ginčyti kredito sutarties nesąžiningų sąlygų, prieštaraujančių sąžiningumo kriterijams. Nustatęs, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kredito davėjos veiksmų vienašališkai nutraukiant sutartį teisėtumo klausimą, be atskiro šalies reikalavimo, savo iniciatyva turėjo įvertinti ir kreditavimo sutarties nuostatų, kuriomis remiantis buvo atliktas ginčijamas veiksmas, teisėtumą jų sąžiningumo aspektu. Pareiškėjas nurodo nebuvęs informuotas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, nors visą laiką su ieškove tarėsi dėl kredito kitokio grąžinimo galimybių ir terminų.

Aplinkybės, kad pareiškėjas, išduodamas vekselį, su ieškove susitarė dėl kito skolos grąžinimo termino, nebuvo deramai įvertintos. Remiantis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjas turėjo neginčytiną ir neatšauktiną teisę paskolos sumą grąžinti ieškovei ne vėliau kaip iki 2015 m. spalio 22 d., t. y. iki nustatytos dienos, o ieškovė negalėjo ir neturėjo teisės reikalauti, kad paskola būtų grąžinta anksčiau sutarto termino. Ginčo vekselis, esantis ieškovės dispozicijoje, nebuvo pateiktas į bylą, todėl teismas neturėjo net objektyvios galimybės įvertinti vekselio, patikslinti aplinkybių, ar vekselyje nurodyta suma atitinka 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminariu sprendimu priteistą negrąžinto vekselio sumą. Be to, kadangi ieškovė negrąžino vekselio pareiškėjui, šio teisės yra nepagrįstai suvaržytos.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. priimtas preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-38141-809/2014 nei asmeniškai, nei per kitą asmenį nebuvo įteiktas. Tai iš pareiškėjo atėmė galimybę savo interesus veiksmingai ginti teisme ir pažeidė jo teisę į tinkamą teismo procesą. G. B. nurodė, kad dokumentai turėtų būti įteikti jos sūnui (pareiškėjui), nes apie sūnaus reikalus ir susitarimus su ieškove, teismų sprendimus motina nieko nežinojo ir nesuvokė. Ji jokių procesinių dokumentų nepriėmė, pareiškėjui neperdavė ir jo neinformavo. Byloje esanti antstolio dokumentų įteikimo pažyma byloje nėra tinkamas įrodymas, kurio pagrindu teismai galėtų daryti išvadas dėl tinkamo dokumentų įteikimo proceso šaliai. G. B. jokių dokumentų, siunčiamų antstolio, nepriėmė, nieko nepasirašė. Antstolio vienašališkai padaryti įrašai, kad G. B. su dokumentų turiniu galimai susipažino ir juos galimai suprato, yra neteisėti. Tokias aplinkybes antstolis galėjo užfiksuoti nebent faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

Byla turėjo būti nagrinėta žodinio proceso tvarka. Tai atsisakius atlikti, iš pareiškėjo buvo atimta teisė būti išklausytam. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka buvo nepakankamas.

Ieškovė AB Šiaulių bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pareiškėjas, kreipdamasis tiek į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, tiek pateikdamas atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teismui, nenurodė jokių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo jam būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo įsipareigojimai nebuvo vykdomi ilgą laiką, jis nesidomėjo savo teisėmis ir pareigomis, vengė bendradarbiauti su banku ir tinkamai vykdyti sutartines prievoles, todėl bankas pagrįstai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Pareiškėjo teiginiai, kad jis su įgaliotais kreditorės atstovais derino įsiskolinimo grąžinimo galimybes ir terminus, nepaneigia fakto, kad jam buvo žinoma apie kredito sutarties nutraukimą.

Šalys, sudarydamos kredito sutartį, susitarė paprastąjį neprotestuotiną vekselį laikyti ne skolos dokumentu, o kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemone. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pradinė ieškovė (arba jos teisių perėmėja AB Šiaulių bankas) siektų ar būtų siekusi patenkinti savo reikalavimus ir atgauti skolą du kartus, t. y. ir pagal kredito sutartį, ir pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį.

Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas, kaip rūpestingas ir sąžiningas asmuo, būtų pranešęs kreditorei kitą, pasikeitusį savo gyvenamosios vietos adresą, tuo tarpu kredito sutartyje pareiškėjas kaip kredito gavėjas buvo nurodęs savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini, Vilnius).

Jokių argumentų bei įrodymų, keliančių pagrįstų abejonių 2014 m. rugsėjo 9 d. preliminaraus sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, pareiškėjas nepateikė, todėl proceso atnaujinimas vien formaliais pagrindais neatitiktų šio teisės instituto išimtinio pobūdžio.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo instituto taikymo

Nagrinėdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, teismas sprendžia, ar yra CPK 366 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, tačiau galutinai dėl ginčo esmės nepasisako, todėl teismo nutarties, kuria atnaujinamas bylos nagrinėjimas, paskirtis yra procesinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2010).

CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu inicijuoti bylos proceso atnaujinimą gali dalyvavęs bylos nagrinėjime asmuo, t. y. proceso dalyvis, kuris dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių neturėjo esminės informacijos apie atitinkamas bylos aplinkybes ir todėl negalėjo jomis remtis, tai nulėmė galbūt neteisingo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).

Vadovaujantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios buvo įrodinėjimo dalykas arba jo dalis išnagrinėtoje civilinėje byloje, egzistavo bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu ir nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

Pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės, kurios taikytinos šios bylos kontekste. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimo byloje DRAFT – OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08, par. 33).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tuomet, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje Solomun prieš Kroatiją, peticijos Nr. 679/11, par. 47; 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, par. 24). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. 2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Protsenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 13151/04, par. 26). Taip pat naudojimasis šia aukštesnių teismų galia turi būti toks, kad kaip galima maksimaliau būtų nustatyta teisinga pusiausvyra tarp asmenų interesų ir teisės sistemos efektyvumo (žr. cituotą DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, par. 77).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo, vieną iš pagrindų nurodydamas naujai paaiškėjusias aplinkybes – kredito sutarties, pagal kurią buvo priteista skola, sąlygas, t. y. paprastąjį neprotestuotiną vekselį kaip skolos užtikrinimo priemonę ar didėjančias palūkanas dėl laiku nevykdomų įsipareigojimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus ir teismų nustatytas bylos aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių naujumo yra nepagrįsti.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo tinkamai įteiktas preliminarus sprendimas dėl skolos priteisimo, dėl to buvo apribotos jo galimybės ginčyti priimtą sprendimą.

Tinkamas preliminaraus teismo sprendimo nuorašo įteikimas atsakovui, kai šis nepateikia prieštaravimų per dvidešimt dienų nuo įteikimo, yra viena iš įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, kurioms esant teismo procesinis sprendimas įgyja res judicata galią, todėl svarbus tampa tinkamas atsakovo informavimas apie preliminarų teismo sprendimą, tačiau teismai taip pat turi įvertinti, ar tinkamai neinformavus bylos šalies apie preliminarų sprendimą buvo esminis proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Byloje esant duomenų, kad dokumentai nebuvo tinkamai įteikti adresatui, negalima daryti išvados, jog preliminarus sprendimas buvo jam įteiktas; teismai visų pirma turi įvertinti įrodymus dėl procesinių dokumentų įteikimo arba dėl preliminaraus teismo sprendimo panaikinimo ir bylos nagrinėjimo ginčo teisena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatyta tiksli jo gyvenamoji vieta užsienyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą. Pareiškėjas, įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą nei ieškovei, nei deklaravimo įstaigai, pažeidė minėtus įstatymų reikalavimus.

CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. CPK 123 straipsnyje nenustatyta, kad gali būti vadovaujamasi kitokiomis, o ne CPK nuostatomis dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo tvarkos. CPK 126 straipsnis įtvirtino atsakomybę kartu su dalyvaujančiu byloje asmeniu gyvenančio šeimos nario, jei šis be svarbių priežasčių atsisako priimti dokumentus arba juos priėmęs jų neperduoda adresatui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartyje nurodyta, kad atsakovui ieškinyje nurodytu adresu buvo išsiųstas preliminarus sprendimas ir ieškinys, tačiau dokumentai atsakovui nebuvo įteikti. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, atsakovas 2014 m. balandžio 3 d. deklaravo gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, todėl ieškovė (AB bankas „Finasta“) buvo įpareigota patikslinti atsakovo adresą ar imtis kitų veiksmų dokumentams tinkamai įteikti. AB bankas „Finasta“ per antstolį dokumentus įteikė senuoju adresu pareiškėjo motinai, tačiau ši atsisakė dokumentus priimti. Nepaisydami šių aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad pareiškėjui buvo žinoma apie procesą.

Vadovaujantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis vertintina, ar pareiškėjui buvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai ir ar nėra pažeista atsakovo teisė būti tinkamai informuotam apie procesą ir gintis teisme nuo pareikšto reikalavimo Konvencijos taikymo kontekste.

EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio paskirties ir tikslų (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32).

Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48). EŽTT nuosekliai formuojama Konvencijos aiškinimo praktika suponuoja, kad nacionalinis teismas „asmens tinkamo procesinio informavimo“ pareigą turi atlikti ne formaliai, o turi dėti pastangas nustatyti, ar šaliai išties pranešta apie procesą, įvertinti, kokie dėl to pateikti įrodymai byloje (žr., pvz., 2012 m. spalio 9 d. sprendimų bylose Vorobyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 15722/05, par. 23; Puzyrevskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 41603/05, par. 20).

Kadangi atliekant preliminaraus sprendimo įteikimo procesinius veiksmus buvo žinoma apie tai, kad atsakovas dar 2014 m. balandžio 3 d. deklaravo gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, teisėjų kolegija sprendžia, kad procesinių dokumentų įteikimas senuoju adresu būtų buvęs pateisinamas ir galėtų būti pripažįstamas tinkamu informavimu tik tuo atveju, jei objektyviai būtų buvę surinkti ir pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas lankosi (kada tiksliai lankėsi) buvusioje deklaruotoje gyvenamojoje vietoje Vilniuje, duomenys neskelbtini, ir kad jis buvo informuotas apie preliminaraus sprendimo priėmimą. Tuo tarpu teismų argumentai, kad atsakovas reguliariai lankosi buvusioje deklaruotoje gyvenamojoje vietoje Vilniuje, duomenys neskelbtini, todėl žinojo apie teismo procesą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Nurodomas vienas elektroninis laiškas, iš kurio turinio galima spręsti apie atsakovo ketinimą į Vilnių atvykti 2014 m. gruodžio mėn. Tačiau iš šio laiško turinio nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas nuolat lankosi Vilniuje ar kad žino apie teismo procesą, priimtą preliminarų sprendimą ir pan. Byloje nėra duomenų apie tai, ar atsakovas tikrai buvo atvykęs jo minėtu metu. Taigi tokia procesinė teisinė padėtis nedera su Konvencijos reikalavimais (šios nutarties 28–29 punktai), todėl konstatuotina, kad yra pažeistas Konvencijos 6 straipsnis (dėl atsakovo tinkamo informavimo apie teismo procesą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties 24 punkte nurodytais neteisėtais pareiškėjo veiksmais negalima remtis kaip pagrindu pateisinančiu reikalavimų, kildinamų iš Konvencijos dėl informavimo apie teismo procesą, ignoravimą arba kitokių (žemesnių) šių reikalavimų standartų taikymą.

Dėl proceso atnaujinimo instituto taikymo užtikrinant veiksmingą teisių, saugomų Konvencijos, apsaugą

Kasaciniam teismui konstatavus, kad yra pažeistas Konvencijos 6 straipsnis (dėl atsakovo tinkamo informavimo apie teismo procesą), proceso atnaujinimas byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tas teisinis instrumentas, kuriuo naudojantis veiksmingai užtikrinama teisinga pusiausvyra tarp asmenų interesų ir teisės sistemos efektyvumo (šios nutarties 20 punktas). Pažymėtina, kad būtent šis proceso atnaujinimo procesinis teisinis pagrindas yra artimiausias teisinio faktinės situacijos šioje byloje kvalifikavimo požiūriu ir iš esmės patenka į civilinės procesinės sąvokos „naujai paaiškėjusios aplinkybės“ ribas. Apsiribojimas naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratos aiškinimu ta apimtimi, kaip tai aiškinama kasacinio teismo praktikoje eliminuojant tokias teisines situacijas kaip šioje byloje, reikštų veiksmingų procesinių teisinių priemonių, leidžiančių pašalinti Konvencijos pažeidimus nacionaliniu lygmeniu, egzistavimo paneigimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas aptarta pirmiau ir siekdama pašalinti pareiškėjo teisių, įtvirtintų Konvencijos 6 straipsnyje, pažeidimą, atnaujina procesą civilinėje byloje vadovaudamasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Teisėjų kolegija nevertina kitų pareiškėjo argumentų (dėl vekselio, dėl jo, kaip vartotojo, teisių gynimo ir pan.) pagrįstumo, nes atnaujinus procesą byloje šiais argumentais jis turės galimybę grįsti savo prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo (CPK 430 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-338141-809/2014, užbaigtoje įsiteisėjusiu preliminariu sprendimu pagal ieškovės AB banko „Finasta“ ieškinį atsakovui A. B. dėl kredito, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Civilinę bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė