Dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-167-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-54-3-02129-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų F. A. A., V. A., G. A. ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų F. A. A., V. A., G. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, D. K., A. P., S. G., A. B., J. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai F. A. A. ir V. A. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 31 386 Eur turtinės ir 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovas G. A. – 2552,05 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovai nurodė, kad nusikalstamais veiksmais buvo sunaikintas jiems priklausantis turtas, tačiau šiuos veiksmus atlikę asmenys nenustatyti dėl policijos pareigūnų neprofesionalaus darbo ikiteisminio tyrimo metu, todėl ieškovai prarado galimybę padarytos žalos atlyginimą išreikalauti iš kaltų asmenų ir patyrė išgyvenimų bei nepatogumų, t. y. neturtinę žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 30 d., apie 3 val. 15 min. tyčia padegant F. A. A. ir V. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), buvo sunaikintas ieškovams F. A. A., V. A. ir G. A. priklausantis turtas. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nustatyta, kad gaisro židinio vieta – išorinės durys. 2013 m. gegužės 30 d. įtarimas dėl nusikalstamos veikos įvykdymo buvo pareikštas P. K., tačiau 2014 m. sausio 7 d. ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo P. K. kaltę, o 2014 m. sausio 8 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje sustabdytas, nenustačius asmenų, padariusių nusikalstamą veiką.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus Kinologų grupės specialistas A. P., 2013 m. gegužės 30 d. 5 val. 20 min. gavęs nurodymą, apžiūrėjo įvykio vietą su šunimi, išmokytu sekti žmogaus pėdsakais. Šuo nuvedė iki P. K. sodybos medinio pastato, pasuko į vidinį kiemą ir sustojo. Sodybos kieme buvo palaidos karvės su veršiukais, jos puolė į pareigūno ir šuns pusę. A. P. apėjo visą kiemą, tačiau šuo į jokius pėdsakus nereagavo, nelojo. Tai leido daryti išvadą, kad nei name, nei kieme nebuvo sekamo objekto, nes priešingu atveju šuo būtų lojęs. Be to, nustatyta, kad tuo metu sodyboje įtariamojo P. K. nebuvo, nes jis dar iki A. P. atėjimo buvo pareigūnų sulaikytas ir atvežtas į įvykio vietą. Teismas padarė išvadą, kad pareigūnas atliko veiksmus tinkamai, operatyviai ir pagal susiklosčiusią situaciją iki galo, o ieškovų argumentai, kad dėl A. P. neveikimo liko nesurasti svarbūs bylai įrodymai ir kaltininkas, vertintini kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis.

Nustatyta, kad ant tirti pateiktų įtariamojo P. K. kelnių, marškinių ir batų buvo rasta degaus skysčio – alyvos – pėdsakų. Vienintelis paimtas objektas iš gaisravietės buvo degėsių pavyzdys. Panevėžio AVPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialistas S. G., kuris nedirbo gaisravietėje, 2013 m. gegužės 30 d. 16 val. 20 min. paėmė įtariamojo pavyzdžių lyginamajam tyrimui – rankų nuoplovas. Degių skysčių, įskaitant alyvą, nebuvo rasta nei įtariamojo rankų nuoplovose, nei degėsių pavyzdyje. Ieškovų argumentus, kad rankų nuoplovos paimtos pavėluotai, nes tuo metu įtariamasis jau buvo areštinėje ir galėjo nusiplauti rankas, o dėl to buvo prarasti svarbūs įrodymai, teismas atmetė kaip nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingus, nes, nenustačius degių skysčių pėdsakų ant objektų iš gaisravietės, objektyviai eliminuota lyginamųjų pavyzdžių patikrinimo galimybė. Byloje yra duomenys, kad P. K. remontavo senus traktorius, tai paaiškina alyvos pėdsakų buvimą ant drabužių.

2013 m. gegužės 30 d. buvo priimtas nutarimas daryti kratą. Kratos tikslas – P. K. namuose ir pagalbinėse patalpose surasti ir paimti talpyklas su degiais skysčiais, drabužius, skudurus, išteptus degiais skysčiais, kitus daiktus, turinčius reikšmės bylai. 2013 m. gegužės 30 d. 14–14 val. 35 min. kratą atliko Panevėžio AVPK Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėjas J. B. ir tyrėjas D. K., dalyvaujant P. K. Kratos metu nebuvo surasti ir paimti jokie daiktai.

Teismas konstatavo, kad nors krata buvo atlikta nuo tiriamo įvykio praėjus 10 val., įtariamas nusikalstamos veikos įvykdymu asmuo buvo sulaikytas ir neturėjo galimybės paslėpti reikšmingus tyrimui daiktus, įrankius, priemones, drabužius, jei tokių buvo namų valdoje, todėl nagrinėjamu atveju kratos atlikimo laikas nėra esminę reikšmę byloje turinti aplinkybė. Ieškovai nenurodė ir nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kokie reikšmingi bylai įrodymai buvo prarasti. Krata yra tikslingas procesinis veiksmas, kuris yra susijęs su žmogaus teisių suvaržymu, todėl beatodairiškai surinkti visus name esančius daiktus, drabužius nėra teisėto pagrindo. Pareigūnai paaiškino, kad talpyklų su degiais skysčiais patalpose nebuvo, kvapo patalpose, būdingo degiems skysčiams, taip pat nebuvo. Kratos protokole užfiksuota, kad P. K. pareiškė neturintis ieškomų daiktų. Nutarime nurodyti kaip ieškomi degiais skysčiais sutepti daiktai neprivalėjo ne tik būti patalpose, bet ir iš viso egzistuoti. Iš liudytojo P. K. parodymų teisme nustatyta, kad jis nusirengė ir atidavė pareigūnams drabužius bei batus, kuriuos vilkėjo gaisro metu ir areštinėje. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad P. K. pareigūnams atidavė tuos drabužius ir batus, kuriais vilkėjo įvykio metu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad visuma byloje ištirtų įrodymų, nustatytų byloje aplinkybių nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareigūnai pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visi ieškovų nurodyti pareigūnų atlikti procesiniai veiksmai atlikti nepraėjus dviem paroms nuo įvykio, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu būta nepagrįsto pasyvumo, nepagrįstai ilgi intervalai tarp atskirų procesinių veiksmų.

Teismas sprendė, kad pripažintina įrodyta bendra ieškovų F. A. A. ir V. A. dėl kilusio gaisro patirta turtinė žala – 20 363,26 Eur, o G. A. – 2552,05 Eur, tačiau tiesioginio priežastinio ryšio tarp šios žalos ir pareigūnų veiksmų nenustatyta. Gaisrą sukėlę asmenys, gavus naujų įrodymų, dar gali būti nustatyti, tokiu atveju nukentėję asmenys galės reikalauti nuostolių atlyginimo. Be to, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ieškovai būtų gavę žalos atlyginimą iš kalto asmens, jeigu ikiteisminio tyrimo metu jis būtų buvęs nustatytas, nes galimybė gauti realų žalos atlyginimą priklauso nuo kaltininko turtinės padėties ir kt. Dėl to teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovės dėl nusikalstamos veikos patirtos turtinės žalos atlyginimą.

Teismas pripažino, kad ieškovai patyrė išgyvenimų tiek dėl įvykdytos nusikalstamos veikos – sukelto gaisro ir jo padarinių, tiek dėl baimės ir netikrumo, nusivylimo teisėsaugos institucijomis nepavykus ikiteisminio tyrimo metu nustatyti kalto asmens, tačiau pažymėjo, kad nenustačius visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės ieškovams F. A. A. ir V. A. po 900 Eur, o G. A. – 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kinologas A. P. ėmėsi ne visų jam įmanomų priemonių ir savo pareigų tinkamai iki galo neatliko. Tarnybinis šuo pėdsakais atvedė iki P. K. kiemo, todėl byloje nepaneigta, kad šuo būtų suradęs žmogų arba paneigęs kilusius įtarimus P. K. Nustatęs kliūtį (gyvulius įtariamojo kieme), dėl kurios nebegalėjo tęsti pėdsekystės, jis turėjo tą kliūtį pašalinti ir tęsti darbą.

Pareigūnai kratą pas įtariamąjį P. K. atliko praėjus 10 valandų nuo įvykio, prieš atlikdami kratą abu tyrėjai nesiėmė priemonių (neapklausė nukentėjusiųjų, ar kitų asmenų), kad išsiaiškintų, kokiais drabužiais vilkėjo bei kokia avalyne avėjo įtariamasis P. K. prieš nusikaltimą, nesiaiškino ir atidžiai neieškojo P. K. priklausančiose gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose pirštinių, kuriomis galėjo naudotis įtariamasis, kitų įrankių, medžiagų, neišsiaiškino apsilankiusių asmenų. Neturėdami duomenų apie įtariamojo aprangą prieš nusikaltimą, tyrėjai privalėjo apžiūrėti visas patalpas ir surinkti visus drabužius bei avalynę, esančius ne tik įtariamojo namuose, bet ir pagalbinėse patalpose. Tyrimui nebuvo iškart paimti įtariamojo drabužiai ir avalynė, kuriais jis vilkėjo sulaikymo metu. Iš P. K. nuotraukos, darytos prieš uždarant jį į areštinę, matyti, kad jo apranga ne visai sutampa su pareigūnams perduota apranga. Toks neatidus pareigūnų elgesys darant kratą ir paimant drabužius praėjus parai nuo įvykio galėjo turėti įtakos sėkmingam bylos tyrimui.

Tyrimui paimti įtariamojo drabužiai ir batai, rankų nuoplovų pavyzdžiai buvo supakuoti nehermetiškose pakuotėse. J. B. surašytame protokole nenurodyta, kad įtariamas padegimas, tai galėjo turėti įtakos specialistui S. G. parenkant paimtų lyginamajam tyrimui pavyzdžių įpakavimo būdą. Nors pirmosios instancijos teismas ieškovų argumentus dėl netinkamo drabužių supakavimo atmetė kaip teisiškai nereikšmingus, nes nenustatyta, kokiu degiu skysčiu buvo sulietos gyvenamojo namo durys, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai nepaneigia tyrimui reikalingų objektų netinkamo įpakavimo.

Tyrėjas V. S., buvęs atsakingas už įvykio vietos apžiūrą, neatidėliotinų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, iškart nepriėmė nutarimo atlikti kratą, paimti rankų nuoplovas, nes baigėsi darbo laikas. Be to, jo manymu, įtariamasis buvo sulaikytas, todėl negalėjo paslėpti ar sunaikinti tyrimui reikšmingų įrodymų, nuo P. K. nesklido joks įtarimą galėjęs sukelti kvapas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tyrėjas nesielgė stropiai ir atidžiai, nors turėjo daryti viską, kad tyrimo procesas vyktų visapusiškai, nedelsdamas surinkti tyrimui medžiagas, nepriklausomai nuo paaiškėjusių aplinkybių vertinti įvykio specifiškumą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, nepaneigta galimybė, kad, pareigūnams tinkamai atlikus veiksmus, būtų buvę išaiškinta daugiau nusikalstamos veikos aplinkybių. Taigi ikiteisminis tyrimas byloje buvo nepakankamai operatyvus ir išsamus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų nepakankamo atidumo ir rūpestingumo tiriant kilusio gaisro aplinkybes, o tai lėmė nerezultatyvų tyrimą. Teismas konstatavo, kad tarp nustatytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų nevykdytos bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai atliekant savo pareigas ir ieškovų patirtų dvasinių išgyvenimų dėl nenustatyto nusikaltimą padariusio asmens yra priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad, vertindamas ieškovų neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į bendruosius neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, remdamasis teisingumo, protingumo principais. Turtinę žalą ieškovams tiesiogiai padarė ne valstybės pareigūnai, o asmuo, padegęs jų statinį. Priežastinis ryšys tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų nerūpestingumo yra pakankamai nutolęs nuo padarytos turtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti šios žalos atlyginimą iš valstybės.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai turėjo įtakos kaltų asmenų nenustatymui ir ieškovų galimybėms gauti žalos atlyginimą – jos tapo neapibrėžtos. Teisine prasme priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių yra. Atsižvelgiant į tai, kad vis dėlto tiesioginė ir pagrindinė gaisro ir žalingų padarinių priežastis yra nusikalstamas nenustatyto asmens elgesys, o policijos pareigūnų neteisėti veiksmai tik prisidėjo prie to, kad toks asmuo nenustatytas, yra galimas ir svarstytinas atsakomybės proporcijų nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad atsižvelgia į bendruosius neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, tačiau konkrečiai jų neįvardijo, nepateikė argumentų, kodėl priteisė daug mažesnį nei ieškovų reikalautą neturtinės žalos atlyginimą. Teismas privalėjo atsižvelgti į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į prarasto turto vertę, į tai, kad gyvenamasis namas buvo vienintelis jų gyvenimo turtas, todėl ieškovai iš policijos pareigūnų ypač tikėjosi teisingumo, kaltų asmenų nustatymo ir jų patraukimo atsakomybėn bei teisingo žalos atlyginimo. Teismas privalėjo atsižvelgti į ieškovų amžių, turtinę padėtį ir kitas svarbias aplinkybes.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovai skunde prašo priteisti netiesioginius nuostolius – negautas pajamas, tačiau byloje nenustatyti pareigūnų veiksmai, kuriais būtų padaryta žala ieškovams.

Byloje neįrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, ieškovų prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstai didelis.

Iš penkių kasacinio skundo lapų trijuose dėstoma bendro pobūdžio informacija. Vertinant advokato darbo ir laiko sąnaudas, kasacinio skundo sudėtingumą, atlyginimas už kasacinio skundo surašymą yra per didelis.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovai apeliaciniame skunde kėlė naujus reikalavimus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tyrėjo V. S. veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo šiuos reikalavimus ir skundžiamoje nutartyje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 14 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 312 straipsnį, pasisakė dėl liudytojo V. S., neįtraukto į bylą, teisių ir pareigų.

Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė: „Sutinkame, jog Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialisto S. G. ir Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialisto A. B. atlikti veiksmai neturėjo reikšmės sėkmingam nusikalstamos veikos ištyrimui“. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pareigūnų S. G. ir A. B. veiksmų, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, nenurodydamas, koks viešasis interesas to reikalauja, kokios būtų pažeistos asmenų, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareigūnas A. P. turėjo galimybę tęsti pėdsekystę, tačiau nenurodė, kokie įrodymai leido daryti šią išvadą, priešingą pirmosios instancijos teismo išvadai.

Krata yra tikslingas procesinis veiksmas, kurio atlikimo tvarką reglamentuoja baudžiamojo proceso normos. Todėl surinkti visus name ir pagalbinėse patalpose esančius daiktus ir drabužius, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, nebuvo teisėto pagrindo. Teismo argumentas, kad pareigūnai atidžiai neieškojo pirštinių, kuriomis galėjo naudotis įtariamasis, yra abstraktus, nes nėra jokių įrodymų, kad pirštinės apskritai buvo.

Sprendžiant teisinio priežastinio ryšio buvimo klausimą, atsižvelgtina į išdėstytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Šioje byloje priežastinis ryšys tarp ieškovams padarytos žalos ir pareigūnų veiksmų (neveikimo) ar bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nenustatytas.

Ieškovai atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovai apeliaciniame skunde nekeitė savo ieškinio pareiškime suformuluoto reikalavimo. Tyrėjo V. S. veiksmų vertinimo nėra pagrindo laikyti nauju reikalavimu.

Apeliacinės instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Nors ieškovai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netinkamas tyrimui paimtų įtariamojo drabužių supakavimas neturėjo įtakos tyrimo sėkmei, nes nenustatyta, kokiu degiu skysčiu padegtos gyvenamojo namo durys, tačiau tai nepaneigė ieškovų nurodytų aplinkybių, kad specialistų S. G. ir A. B. veiksmai buvo atlikti netinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, nurodė argumentus, kodėl jis nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu A. P. veiksmų vertinimu: A. P., nustatęs kliūtį (gyvulius įtariamojo kieme), turėjo ją pašalinti ir tęsti darbą, o tai būtų leidę patvirtinti arba paneigti kilusius įtarimus P. K.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl pareigūnų D. K. ir J. B. veiksmų vertinimo yra aiškūs ir pagrįsti baudžiamosios bylos medžiaga. Abu pareigūnai buvo atsakingi už kratos atlikimą, tačiau ją atliko praėjus net 10 valandų nuo įvykio, prieš ją atlikdami nesiėmė priemonių (neapklausė nukentėjusiųjų, įtariamojo ar kitų asmenų), siekdami išsiaiškinti, kokiais drabužiais vilkėjo bei kokia avalyne avėjo įtariamasis prieš nusikaltimą, nesiaiškino, ar patalpose nėra pirštinių, kuriomis galėjo naudotis įtariamasis, nepaėmė daiktų, įskaitant avalynę, drabužius ir pan., kurie galėjo būti panaudoti lyginamajam tyrimui atlikti, todėl buvo prarasta galimybė surinkti įtariamojo kaltę patvirtinančius duomenis.

Atsakovės nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo nepagrįstas argumentais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo, nagrinėjant reikalavimą atlyginti žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais

Nagrinėjamoje byloje ieškovai kelia valstybės civilinės atsakomybės klausimą, policijos pareigūnams nenustačius asmenų, nusikalstamais veiksmais sunaikinusių ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą, ir dėl to nesant galimybės iš kaltininkų išieškoti žalos atlyginimo.

Spręsdamas dėl valstybės pareigūnų atsakomybės už žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso metu, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šių pareigūnų atsakomybė reglamentuojama CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje išvardyti ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo konkretūs veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Toks išvardijimas reiškia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę atlyginti tokio pobūdžio žalą, netaikė bendrosios taisyklės, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas, padaręs kam nors žalą, sukuria prievolę ją atlyginti. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuoti nagrinėjamus santykius analizavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjęs, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą. Tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-969/2017; kt.).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Konvencija tapo valstybės teisės aktų sistemos dalimi; Lietuva prisiėmė įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008). Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendime byloje Blumberga prieš Latviją (peticijos Nr. 70930/01) nurodė, kad veiksmingas pagal Konvencijos Pirmo protokolo 1 straipsnį saugomų teisių įgyvendinimas priklauso ne tik nuo valstybės pareigos jų neapriboti, bet gali reikalauti ir pozityvių apsaugos priemonių, ypač kai egzistuoja tiesioginis ryšys tarp priemonių, kurių pareiškėjas gali pagrįstai tikėtis iš valstybės institucijų, ir jo veiksmingo naudojimosi savo turtu. Kai teisę netrukdomai naudotis turtu apriboja privatus asmuo, atsiranda pozityvi valstybės pareiga savo vidaus teisinėje sistemoje užtikrinti, kad nuosavybės teisės būtų pakankamai ginamos pagal įstatymą ir nustatytos tinkamos gynybos priemonės, kuriomis pasinaudodama apribojimo auka gali siekti apginti savo teises, atitinkamais atvejais – reikalauti bet kokių patirtų nuostolių atlyginimo. Be to, kai toks apribojimas yra nusikalstamo pobūdžio, ši pareiga papildomai reikalauja, kad valstybės institucijos atliktų veiksmingą baudžiamąjį tyrimą ir reikiamais atvejais vykdytų baudžiamąjį persekiojimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pirmiau nurodytame sprendime taip pat pabrėžė, kad valstybės institucijų pareiga tirti nusikalstamas veikas ir už jas persekioti negali būti absoliuti, nes akivaizdu, kad dalis nusikalstamų veikų lieka neatskleistos arba jas padarę asmenys nenubausti nepaisant pagrįstų valstybės institucijų pastangų. Valstybei priklausanti pareiga yra labiau užtikrinti, kad būtų atliktas tinkamas ir pakankamas baudžiamasis tyrimas ir kad jame dalyvaujančios valstybės institucijos bei pareigūnai veiktų kompetentingai ir veiksmingai. Be to, teismas pažymėjo, kad supranta praktinius sunkumus, su kuriais institucijos gali susidurti tirdamos nusikaltimus, ir poreikį daryti operatyvinius pasirinkimus bei suteikti prioritetą sunkiausių nusikaltimų tyrimui. Taigi pareiga tirti yra mažiau griežta dėl mažiau sunkių nusikaltimų, tokių kaip susiję su nuosavybe, negu dėl sunkesnių nusikaltimų, tokių kaip smurtiniai ir ypač patenkantys į Konvencijos 2 bei 3 straipsnių taikymo sritį. Bylose dėl mažiau sunkių nusikaltimų valstybė neįvykdytų savo pozityvių pareigų šiuo aspektu tik jei būtų nustatyti akivaizdūs ir dideli baudžiamojo tyrimo ar persekiojimo trūkumai.

Taigi siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovų teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

Ieškovui, reikalaujančiam atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių teisės aktų) nuostatoms. Neveikimas – asmens nevykdymas nustatytos pareigos ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar kitaip būti aktyviam.

Sprendžiant dėl pareigos vykdymo svarbu nustatyti, kaip teisės aktais reglamentuota pareiga konkrečiai buvo vykdoma, o nustačius, kad nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma netinkamai – kaip tai lėmė asmens patirtą žalą, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėto neveikimo ir asmens patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013).

Ieškovų nuomone, vienas iš pareigūnų veiksmais jiems padarytą žalą lėmusių veiksnių – trečiasis asmuo A. P. nutraukė pėdsekystę dėl P. K. kieme esančių gyvulių, pažeisdamas Kinologų grupės specialisto pareigybių aprašymo 6.5 punkte įtvirtintą reikalavimą sugebėti savarankiškai orientuotis, greitai ir operatyviai priimti racionalius sprendimus įvykio vietoje – gyvulius pašalinti iš kiemo ir tęsti pėdsekystę.

Bylą nagrinėję teismai nustatė aplinkybes, susijusias su kinologo A. P. pareigų atlikimu. Jis apžiūrėjo įvykio vietą su šunimi, išmokytu sekti žmogaus pėdsakais. Šuo nuvedė iki P. K. sodybos medinio pastato, pasuko į vidinį kiemą ir sustojo. Sodybos kieme buvo palaidos karvės su veršiukais, jos, gindamos savo jauniklius, puolė į pareigūno ir šuns pusę. Pašalinti šiuos palaidus gyvulius iš kiemo ar juos kur nors uždaryti A. P. neturėjo galimybės. A. P. nusprendė apeiti visą kiemą, tačiau šuo į jokius pėdsakus nebereagavo, nelojo nei sustojęs 2–3 m iki namo durų, nei kieme, nors, jei sekamas objektas ten būtų buvęs, šuo būtų lojęs. Tuo metu sodyboje įtariamojo P. K. nebuvo, nes jis dar iki ateinant A. P. buvo pareigūnų sulaikytas ir atvežtas į įvykio vietą. Kai A. P. grįžo į gaisro vietą, jis buvo informuotas, kad pareigūnai nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį jau sulaikė.

Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino A. P. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareigūnas atliko veiksmus tinkamai, operatyviai ir pagal susiklosčiusią situaciją iki galo, o ieškovų argumentai, kad dėl A. P. neveikimo liko nesurasti svarbūs bylai įrodymai ir kaltininkas, vertintini kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, be to, kinologas su šunimi galėjo rasti tik pėdsakus palikusį žmogų, o ne nusikaltimo įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad A. P. ėmėsi ne visų jam įmanomų priemonių, savo pareigų tinkamai iki galo neatliko – nustatęs kliūtį, dėl kurios negalėjo toliau sekti (gyvulius įtariamojo kieme), turėjo ją pašalinti ir tęsti darbą, jei P. K. buvo sodyboje. Teismas pažymėjo, kad tarnybinis šuo pėdsakais atvedė iki P. K. kiemo, todėl byloje nepaneigta, kad šuo būtų suradęs žmogų arba paneigęs kilusius įtarimus P. K. Jeigu šuo būtų aplojęs P. K., būtų buvęs didesnis pagrindas įtarti, kad pėdsakai gaisravietėje yra jo.

Minėta, kad ieškovui, reikalaujančiam atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, tenka pareiga įrodyti pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Dėl to faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

Teigdami, kad dėl nutrauktos pėdsekystės buvo nenustatytas nusikaltimą padaręs asmuo, ieškovai remiasi prielaida, kad, pašalinus iš sodybos kiemo gyvulius, šuo toliau būtų vykdęs komandą sekti žmogaus pėdsakais ir būtų radęs juos palikusį asmenį, taip pat būtų kitų šio asmens atsakomybę už nusikaltimo padarymą patvirtinančių įrodymų, nes vien faktas, kad asmuo praėjo pro ieškovų namą, tokios atsakomybės nepatvirtintų.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad A. P. turėjo pašalinti palaidus gyvulius iš įtariamojo kiemo, nevertino, ar jis turėjo realias galimybes tą padaryti ir ar buvo racionalus poreikis taip elgtis. Teismas nurodė, kad A. P., pašalinęs kliūtis turėjo tęsti darbą, jei P. K. buvo sodyboje, tokiu atveju, jei šuo būtų aplojęs P. K., būtų buvęs didesnis pagrindas įtarti, kad pėdsakai gaisravietėje yra jo. Byloje nustatytos aplinkybės – kai A. P. grįžo į gaisro vietą, jam pranešta, kad įtariamasis sulaikytas, – patvirtino kitą aplinkybę – A. P. esant prie P. K. sodybos, šio ten nebuvo, nes jis dar iki ateinant A. P. buvo pareigūnų sulaikytas ir tarnybiniu automobiliu nuvežtas į gaisro vietą. Tai atitinka A. P. aiškinimą, kad, esant sekamam asmeniui sodyboje, šuo būtų lojęs. Nurodytoje situacijoje A. P. priėmė sprendimą išnaudoti kitas racionalias galimybes aptikti pėdsakus – apeidamas sodybą. Tokie jo veiksmai atitinka Kinologų grupės specialisto pareigybių aprašymo 6.5 punkte įtvirtintą reikalavimą savarankiškai orientuotis, greitai ir operatyviai priimti racionalius sprendimus įvykio vietoje – įvertinęs aplinkybes, pareigūnas atliko įmanomus veiksmus, sudarančius galimybę pasiekti tikslą.

Minėta, kad net radus pėdsakus palikusį asmenį, tai savaime nereiškia, kad jis padarė nusikaltimą, nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų, nes vien faktas, kad asmuo praėjo pro ieškovų namą, nusikaltimo padarymo neįrodo. Nepateikta įrodymų ir byloje nenustatyta, kad pėdsakus palikusio asmens radimas būtų lėmęs nusikaltimo padarymą patvirtinančių įrodymų suradimą, t. y. kad tarp A. P. veiksmų (neveikimo) ir nusikaltimo įrodymų neradimo yra priežastinis ryšys. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl A. P. veiksmų kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo, neatsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visetą, jų neįvertino pagal CPK 176 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jo padaryta išvada pripažintina nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareigūnai, atlikdami kratą pas įtariamąjį P. K., neišsiaiškino, kokiais drabužiais jis vilkėjo bei kokia avalyne avėjo prieš nusikaltimą, nesiaiškino ir atidžiai neieškojo P. K. priklausančiose gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose pirštinių, kuriomis galėjo naudotis įtariamasis, kitų įrankių ir medžiagų, o tyrimui paimti įtariamojo rūbai ir batai, rankų nuoplovų pavyzdžiai buvo supakuoti nehermetiškose pakuotėse. Atmesdamas pirmosios instancijos teismo argumentą, kad nesant degių skysčių pėdsakų ant objektų iš gaisravietės, objektyviai eliminuota lyginamųjų pavyzdžių patikrinimo galimybė, todėl tokių pavyzdžių paėmimas ir tyrimas netenka reikšmės, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tai nepaneigia netinkamų pareigų atlikimo fakto.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neteisėtų veiksmų faktas nėra pakankamas civilinei atsakomybei atsirasti, nes būtina konstatuoti priežastinį ryšį tarp tokių veiksmų ir ieškovų nurodytos žalos. Nesant duomenų, kokiu degiu skysčiu padegtas namas, drabužių ir rankų nuoplovų tinkamas paėmimas tyrimui vis tiek negalėjo lemti nusikaltimą padariusio asmens nustatymo, t. y. tarp pareigūnų veiksmų ir nusikaltimą padariusio asmens neišaiškinimo nėra priežastinio ryšio. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog priežastinis ryšys egzistuoja, padaryta pažeidžiant CPK 176 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nekonstatavus akivaizdžių ir rimtų baudžiamojo tyrimo ar persekiojimo trūkumų bei klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovų teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kadangi kiti kasacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas už kasacinį skundą sumokėjo 15,39 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus atsakovės kasacinį skundą, šios išlaidos jas patyrusiajam priteistinos iš ieškovų. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 43,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų priteistinos valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti. Palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą.

Priteisti Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui iš ieškovų F. A. A., V. A., G. A. po 5,13 Eur (penkis Eur 13 ct) žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovų F. A. A., V. A., G. A. po 14,62 Eur (keturiolika Eur 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski