Ž. P. pagal BK 229 str., 16 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-185-648/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-6-00012-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.6; 2.1.7.4.6; 2.1.15.3.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnyje, ir jam paskirta 35 MGL (1318,10 Eur) dydžio bauda. Civilinės ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos – N – civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš Ž. P. civilinei ieškovei priteista 4 128 016,77 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo dienos.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo Ž. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., būdamas kredito unijos – N (toliau – ir Unija) – valdybos narys ir pagal šias pareigas prilygintas valstybės tarnautojui, turėdamas įgaliojimus priimti sprendimus dėl disponavimo kredito unijos turtu ir ilgalaikių paskolų suteikimo, sistemingai pažeisdamas finansų įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei sistemingai aplaidžiai nevykdydamas Unijos vidaus teisės aktais nustatytų pareigų ir reikalavimų, septyniais atvejais netinkamai, formaliai atliko savo pareigas, kartu su kitais Unijos valdybos nariais priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus dėl ekonomiškai nepagrįstų, rizikingų paskolų suteikimo UAB „E“, UAB „MR“, UAB „ES“, UAB „MC“, UAB „K“, UAB „G“, UAB „V“, nesant pakankamos vertės šių paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių, o bendrovėms suteiktų paskolų negrąžinus, savo veiksmais padarė Unijai didelę – 28 400 000 Lt (8 225 208 Eur) turtinę žalą ir didelę neturtinę žalą – sumenkino Unijos autoritetą ir gerą reputaciją bei sukėlė nepasitikėjimą ja kaip finansų įstaiga, sugebančia skaidriai, patikimai ir saugiai administruoti bei tvarkyti jai patikėtas lėšas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo Ž. P. gynėjas advokatas A. Vaičiūnas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti šių teismų sprendimų dalis, susijusias su civilinio ieškinio patenkinimu, ir pripažinti civilinei ieškovei likviduojamai dėl bankroto kooperatinei bendrovei kredito unijai – N – teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Vertindami Ž. P. atliktus veiksmus, teismai netinkamai atskleidė subjektyviąją ir objektyviąją jų puses. Teismai pripažino, kad Ž. P. veikė nusikalstamo nerūpestingumo kaltės forma, nors, eidamas jam patikėtas pareigas sąžiningai pagal savo kvalifikaciją ir kompetenciją, nuoširdžiai tikėdamas savo veiksmų teisėtumu bei pagrįstumu, jis net ir neatsargiai negalėjo padaryti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Aptariamu atveju itin svarbu tinkamai įvertinti Ž. P., kaip Unijos valdybos nario, kvalifikaciją, kompetenciją ir patirtį. Tik atlikus tokį vertinimą galima daryti išvadą, ar iš Ž. P. buvo įmanoma reikalauti bei tikėtis kitokio elgesio, nei nustatytas byloje. Nežinodamas ir net neįtardamas, kad turėtų elgtis kitaip, nei elgėsi, Ž. P. elgėsi atsakingai, pareigingai, sąžiningai ir teisėtai. Toks elgesys nėra pavojingas ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio).

2.2. Iš Ž. P. asmens charakteristikos matyti, kad jis neturėjo jokios kvalifikacijos ir kompetencijos, reikalingos kredito Unijos valdybos nario pareigoms bei funkcijoms tinkamai atlikti. 2005 m. birželio 15 d. jam suteikta turizmo vadybos ir turizmo verslo administravimo magistro kvalifikacija, o 2002 m. gegužės 30 d. – sociologijos bakalauro laipsnis ir mokytojo kvalifikacija. Iki byloje nagrinėjamų įvykių jis jokiais darbiniais ar bet kokiais kitais teisiniais santykiais nebuvo susijęs su šioje byloje nagrinėjama kredito (finansų) įstaigų veikla. Pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 2 dalį kredito unijos vadovai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir turėti kvalifikaciją bei patirtį, leidžiančią tinkamai atlikti pareigas, todėl ne bet kuris asmuo galėjo būti skiriamas kredito unijos valdybos nariu, tačiau bylai aktualiu laiku minėti reikalavimai buvo keliami tik vienam iš Unijos valdybos narių, o kiti valdybos nariai turėjo būti tik nepriekaištingos reputacijos. Taigi Unijos valdybos narių atsakomybė, kaip ir jiems kelti kvalifikacijos ir patirties reikalavimai, negali būti tapatūs. Nepagrįsta ir neteisėta iš atitinkamos kvalifikacijos ir patirties neturinčio Unijos valdybos nario reikalauti tokio pat elgesio ir tokios pat atsakomybės kaip iš reikiamą kvalifikaciją ir patirtį turinčio valdybos nario. Šios reikšmingos aplinkybės teismų buvo neteisėtai ignoruotos, esmingai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, o tai lėmė ir netinkamą BK 229 straipsnio taikymą.

2.3. Pirmiau nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisiamojo posėdžio metu Ž. P. duotais parodymais, kad jis sutiko eiti ir vykdyti Unijos valdybos nario pareigas tik siekdamas pasipraktikuoti bei įgyti žinių ir patirties kredito unijų veikloje, nuosprendyje patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Ž. P. vykdė pareigas pagal tuo metu turėtas bendras žinias ir supratimą, taip pat įsiklausydamas į kitų dviejų Unijos valdybos narių, skirtingai nei jis, turėjusių šioms pareigoms būtiną kvalifikaciją ir patirtį, išsakytą nuomonę, kuria niekuomet neturėjo pagrindo abejoti. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad su Unijos įstatais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais valdybos nario teises ir pareigas, Ž. P. nebuvo nei supažindintas, nei susipažinęs. Apie tokių dokumentų egzistavimą jis nežinojo ir net neįtarė, todėl skundžiamuose teismų sprendimuose nepagrįstai konstatuota, neva jis žinojo apie tam tikrų kredito unijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų egzistavimą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais teisės aktais, taip pat ir lokaliais teisės aktais.

2.4. Byloje nustatyta, kad Unijoje Ž. P. niekada nedirbo, neturėjo joje savo darbo vietos, su Unijos darbuotojais ir klientais ar jų atstovais jis niekada nebendravo, ateidavo tik į Unijos valdybos posėdžius. Visa tai patvirtina, kad Ž. P. nežinojo, kad paskolų prašytojai neketina grąžinti paskolų ir šios paskolos suteikiamos nesant pakankamos vertės šių paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių. Unijai įkeičiamas turtas buvo įvertintas atitinkamomis turto vertintojų ataskaitomis, parengtomis licencijuotų turto vertintojų, pagal jas įkeičiamo turto vertės pakako išduodamoms paskoloms užtikrinti, todėl Ž. P., neturinčiam pakankamai žinių ir kvalifikacijos kredito unijų veikloje, nebuvo net minimalaus pagrindo įtarti, kad ataskaitose nurodytos turto vertės neteisingos, o paskolos gali būti ar bus negrąžintos. Šių išvadų nepaneigia ir įrodymų turinio neatitinkančios apeliacinės instancijos teismo išvados, kad Unijos valdybos nariai ne tik nenustatinėjo įkeičiamo turto vertės, bet ir nereikalavo pateikti profesionalių turto vertintojų atlikto turto vertinimo. Įkeičiamo turto vertinimo ataskaitos buvo pateiktos visais atvejais, Ž. P. negalėjo net įtarti, kad jomis Unijos valdybos nariai klaidinami.

2.5. Būdamas Unijos valdybos narys, Ž. P. visiškai pasitikėjo kitais jos nariais, turinčiais reikiamą kvalifikaciją ir patirtį kredito įstaigų veikloje. Visi sprendimai dėl paskolų suteikimo buvo priimami kolegialiai. Ž. P. visuomet balsuodavo (pasirašydavo dokumentuose) paskutinis, todėl jam nekilo ir negalėjo kilti jokių pagrįstų abejonių dėl kompetentingų kolegų galimai aplaidaus ar neteisėto veikimo, be to, įkeičiamo turto vertės buvo didesnės nei išduodamų paskolų, todėl jam nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl paskolų prašytojų (gavėjų) galimybės jas grąžinti. Teismų argumentai dėl darbinės ir gyvenimiškos Ž. P. patirties, neva lėmusios galimybę suvokti kredito unijų veiklos pobūdį ir suteikiamų paskolų rizikingumą, yra nepagrįsti ir grindžiami tik spėjimais, prielaidomis ir abejonėmis, kuriais negali būti grindžiamos teismo išvados. Šiuo atveju Ž. P. buvo pasinaudota, sudarant jam įspūdį, kad tai, kas vyksta Unijoje, yra pagrįsta ir teisėta. Priimant Ž. P. į pareigas, A. Ž. jį informavo, kad valdybos nario funkcijas jis atliks tik visuomeniniais pagrindais ir jokie papildomi reikalavimai, išskyrus nepriekaištingos reputacijos, jam nekeliami. Ž. P. nesuvokė ir negalėjo suvokti savo veiksmų rizikingumo ar pavojingumo, nes kitokio elgesio modelio iš jo objektyviai nebuvo įmanoma nei tikėtis, nei reikalauti. Taigi bylos duomenimis nėra nustatytas neatsargios kaltės, pasireiškusios nusikalstamu nerūpestingumu, egzistavimas, todėl Ž. P. veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip nusikaltimas, nustatytas BK 229 straipsnyje.

2.6. Civilinio ieškinio patenkinimas, priteisiant žalos atlyginimą tik iš Ž. P., prieštarauja teismų išvadai, kad už šią žalą atsakingi ir kiti asmenys, kurie bylos nagrinėjimo procese nedalyvavo. Faktinėje situacijoje, kai konstatuojamas atsakingų už žalą asmenų daugetas, o byloje dalyvauja tik vienas iš jų, teismai turėjo vadovautis BPK 115 straipsnio 2 dalimi ir, pripažinę civilinei ieškovei teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nutarties 32 punkte pripažinęs, kad Ž. P. veikė kartu su kitais asmenimis, apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti BPK 113 straipsnio 2 dalį, pagal kurią turi būti ne tik nustatoma solidarioji prievolė, bet ir įvardijami visi solidarieji skolininkai, iš kurių solidariai priteisiama prašoma atlyginti žala. Nei Unijos valdybos nariai A. Ž. ir A. V., nei kiti teismų sprendimuose konkrečiai neįvardijami asmenys (tikėtina, paskolų komiteto nariai, valdymo organų nariai, kreditų gavėjai ir jų atstovai, turto vertintojai ir kiti susiję asmenys) teismine tvarka nėra ir nebuvo pripažinti bendraskoliais, solidariai atsakingais Unijai už jai padarytą žalą išduodant paskolas. Unija tokių reikalavimų nėra pareiškusi nei kaip civilinė ieškovė baudžiamajame procese, nei kaip kreditorė civiliniame procese. Tai reiškia, kad nėra pagrindo A. Ž., A. V. ir minėtus kitus asmenis laikyti konkrečios prievolės solidariaisiais skolininkais.

2.7. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad po ginčijamo nuosprendžio įsiteisėjimo Ž. P. turės teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl A. Ž. ir A. V. solidariosios atsakomybės, yra nepagrįstas. Kol kreditorius nepareikš atitinkamo reikalavimo A. Ž. ir A. V. dėl solidariosios atsakomybės, tol jie nebus pripažinti solidariai atsakingais už prievolės įvykdymą. Ž. P. reikalavimo pripažinti A. Ž., A. V. ir „kitus asmenis“ solidariai atsakingais už Unijai padarytą žalą pareikšti negali, nes tokios teisės jam nesuteikia įstatymai. Kol nėra nustatyta ir teismine tvarka konstatuota A. Ž., A. V. ir „kitų asmenų“ solidarioji atsakomybė, tol Ž. P. neturi pagrindo juos laikyti bendraskoliais ir atitinkamai naudotis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9 straipsnio suteikiamomis teisėmis. Ž. P. ne tik nebuvo suteikta teisė naudotis įstatyme nustatyta reikalavimo dėl kitų bendraskolių įtraukimo į civilinio ieškinio nagrinėjimą teise, siekiant, kad būtų konstatuota jų solidarioji atsakomybė, bet ir neteisėtai, prieštaraujant teismų nustatytoms solidariosios atsakomybės aplinkybėms, iš jo vieno priteista visa civilinio ieškinio suma, eliminuojant galimybę ateityje naudotis jam, kaip solidariosios atsakomybės subjektui, suteikiamomis teisėmis.

2.8. Byloje susiklostė situacija, atitinkanti BPK 115 straipsnio 2 dalį, kai neįmanoma civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti dėl taikytinos solidariosios atsakomybės su asmenimis, kurie nebuvo bylos dalyviai, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokiu atveju Ž. P. turėtų galimybę realizuoti įstatymu jam suteiktą teisę reikalauti, kad į bylos nagrinėjimą kaip atsakovai būtų įtraukti solidariai už prievolės įvykdymą atsakingi asmenys, ir ginti savo teises dėl jam, kaip bendraskoliui, priklausančios prievolės dalies įvykdymo. Patenkinus civilinį ieškinį ir visą sumą priteisus tik iš Ž. P., ne tik paneigiami teismų nustatyti solidariosios atsakomybės pagrindai, bet ir neteisėtai ribojamos bendraskoliui įstatymu suteiktos teisės.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai savo išvadas pagrindė įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Taip pat buvo įvertinta ir motyvuotai atmesta versija, kad Ž. P. veikė sąžiningai pagal savo kvalifikaciją ir kompetenciją, nuoširdžiai tikėdamas savo veiksmų teisėtumu bei pagrįstumu. Ž. P. veikoje nustatyti visi BK 229 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektyvieji požymiai. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, Ž. P. asmeninės kompetencijos buvo pakankamos Unijos valdybos nario pareigoms eiti ir atitinkamai paskolų paraiškų pagrįstumui vertinti – tiek pačios Unijos veiklos pobūdžiui, tiek ir paskolos teisinių santykių turiniui bei Unijos interesui, kad paskola būtų grąžinta ir Unija, kaip paskolos davėja, nepatirtų nuostolių, suprasti. Aplinkybė, kad kiti Unijos valdybos nariai turėjo didesnę kvalifikaciją bei patirtį paskolų teikimo srityje, nesudaro pagrindo teigti, kad iš Ž. P. nebuvo įmanoma reikalauti kitokio elgesio, nei nustatyta byloje. Unijos atsakingi asmenys (įskaitant Ž. P.) negalėjo neįžvelgti rizikos Unijos finansiniam stabilumui, kai reikšmingo dydžio paskolos buvo teikiamos pagal panašią schemą, neturint visos vertinimui būtinos informacijos, o Unijai pateikti dokumentai jos darbuotojams ir vadovams turėjo sukelti pagrįstų abejonių atliekant įprastas paskolos teikimo ir kredito rizikos vertinimo procedūras. Nesusipažinimas su Unijos įstatais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais valdybos nario teises ir pareigas, nepaneigia Ž. P., kaip Unijos valdybos nario, pareigų, nustatytų atitinkamuose teisės aktuose, ir jo atsakomybės nešalina.

3.2. Priteisdami Unijai padarytą 4 128 016,77 Eur turtinę žalą tik iš Ž. P., kaip vieno iš solidariųjų skolininkų, kuris gali būti visos žalos atlyginimo prievolės šalis, teismai teisės pažeidimų nepadarė. Šioje baudžiamojoje byloje Unijos civilinis ieškinys yra pareikštas tik Ž. P., todėl teismai neturėjo pagrindo spręsti dėl kitų asmenų civilinės atsakomybės, tačiau pagrįstai konstatavo, kad šie asmenys ir Ž. P. yra solidarieji bendraskoliai. Priešingai nei teigia kasatorius, priteisus visos padarytos žalos atlyginimą iš Ž. P., pastarajam išlieka regreso teisė iš A. Ž. ir A. V. civilinio proceso tvarka išsireikalauti atitinkamas žalos dalis kaip iš bendraskolių.

4. Civilinės ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos – N – atstovas advokatas Marius Grajauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Civilinės ieškovės atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Nustačius Ž. P. nusikalstamą veiką, pagrįstai nustatyta ir pareiga atlyginti ja padarytą žalą, tenkinant civilinį ieškinį. Nuteistojo pasvarstymai apie solidariųjų skolininkų atsakomybę ir problematiką nepagrindžia kasacinio skundo teiginio, kad nuteistasis negali reikšti reikalavimų kitiems, jo manymu, kaltiems asmenims. Nesutiktina su kasatoriaus prašymu palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą arba perduoti jį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokiu atveju pareiga inicijuoti papildomus civilinius procesus būtų perkelta ir taip nuo nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiai Unijai bei neapibrėžtam laikui (kol bus išnagrinėta civilinė byla ir įsiteisės joje priimtas galutinis teismo sprendimas) atitolinta nuteistojo pareiga atlyginti žalą. Tokia situacija Unijos atžvilgiu būtų nesąžininga ir nepagrįstai gintų ne nukentėjusįjį, o nuteistąjį, Unija turėtų patirti papildomas teisines ir susijusias išlaidas, taip pat laiko sąnaudas rinkdama įrodymus civilinei bylai, ruošdama procesinius dokumentus, įrodinėdama civilinės atsakomybės sąlygas ir kt.

4.2. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad susiklosčiusi situacija atitinka BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodytą išimtinį atvejį. Šiuo atveju civilinio ieškinio apskaičiavimas yra aiškus, jo suma tiksliai nurodyta ir įvertinta priimant skundžiamą nuosprendį. Prašydamas taikyti minėtą baudžiamojo proceso įstatymo nuostatą, kasatorius remiasi ne abejonėmis dėl civilinio ieškinio apskaičiavimo, o visai kitais pagrindais – aplinkybe, kad egzistuoja solidarieji skolininkai. Be to, nepagrįsti ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su Ž. P. padarytos nusikalstamos veikos vertinimu ir kvalifikavimu. Skundžiami teismų sprendimai yra išsamūs, aiškūs, tinkamai argumentuoti ir pagrįsti surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo Ž. P. gynėjo advokato A. Vaičiūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 229 straipsnio taikymo

6. Kasaciniame skunde teigiama, kad, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai ignoravo šiai bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Ž. P. asmens charakteristika ir jo atliktais veiksmais, būnant N valdybos nariu, o tai lėmė netinkamą BK 229 straipsnio taikymą.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, pagal kurias teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kasatoriaus nurodomas svarbių bylai aplinkybių ignoravimas gali būti pripažįstamas pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad nors teismo proceso dalyviai turi teisę teikti teismui pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, taip pat siūlyti, į kokias byloje nustatytas aplinkybes būtina atsižvelgti, tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus (taip pat ir kasatoriaus akcentuojamus teismų neva ignoruotus su Ž. P., kaip Unijos valdybos nario, kvalifikacija, kompetencija ir patirtimi susijusius duomenis), įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę, nuosprendžio 82–83 lapuose taip pat aptarta ir motyvuotai atmesta kasaciniame skunde pakartojama nuteistojo gynybinė versija, kad jis sąžiningai atliko Unijos valdybos nario pareigas ir negalėjo suprasti, jog kartu su kitais valdybos nariais priima nepagrįstus bei neteisėtus sprendimus dėl paskolų suteikimo kaltinime nurodytiems juridiniams asmenims.

9. Pagal Ž. P. apeliacinį skundą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Nutarties 24–26 punktuose, remiantis pakankamai išsamiais ir įtikinamais argumentais, apeliantui dar kartą paaiškinta, kodėl jo pasirinkta gynybinė pozicija neigti bet kokias galimybes suvokti Unijos valdyboje kolegialiai priimamų sprendimų nepagrįstumą ir neteisėtumą nekeičia išvados dėl jo kaltės, padarius BK 229 straipsnyje nustatytą nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visos kasaciniame skunde nurodytos bylos aplinkybės žemesniųjų instancijų teismuose išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, teismų atliktas įrodymų vertinimas ir jų sprendimų turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytus reikalavimus.

10. Pažymėtina, kad, žemesniųjų instancijų teismams identiškai pasisakius dėl gynybos nurodomų bylos aplinkybių, kasaciniu skundu, savaip interpretuojant tas pačias aplinkybes, iš esmės prašoma įvertinti jas dar kartą, šįkart – palankiai nuteistajam. Tačiau toks prašymas ir su juo susiję argumentai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl paliekami nenagrinėti. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus (o kartu ir jų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes), galutinį įrodymų vertinimą pagal baudžiamojo proceso įstatymu suteiktą kompetenciją atlieka apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu gali tik patikrinti, ar, atliekant tokį vertinimą ir nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.).

11. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nenustatyta Ž. P. neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip nusikaltimas, nurodytas BK 229 straipsnyje.

12. Pagal BK 229 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla, be kita ko, valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, dėl neatsargumo netinkamai atlikusiam savo pareigas, jeigu dėl to juridinis asmuo patyrė didelę žalą. Taigi, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį, turi būti nustatyta jo kaltės forma – neatsargumas. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad Ž. P. neatsargumas pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu. BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismų praktikoje dėl BK 229 straipsnio taikymo, aiškinant nusikalstamo nerūpestingumo turinį, nurodoma, kad nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis ir valinis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka,,galėjo“ paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien turėjimas ir galėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-329-976/2017).

13. Sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 229 straipsnį, kaltės turinys atskleidžiamas ne tik jo paties išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-693-2016, 2K-127-689-2020, 2K-69-648-2021).

14. Nagrinėjamoje byloje atskleisdami Ž. P. kaltės turinį, vertindami šio prilyginto valstybės tarnautojui asmens neatsargius veiksmus jų pavojingumo aspektu, teismai pirmiau išdėstytų teismų praktikos reikalavimų laikėsi.

15. Byloje nustatyta, kad Ž. P., būdamas N valdybos narys, t. y. valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, kartu su kitais šios kredito unijos valdybos nariais priimdamas nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus dėl ekonomiškai nepagrįstų, rizikingų paskolų suteikimo kaltinime nurodytiems juridiniams asmenims, nesant pakankamos vertės šių paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių, nesilaikė finansų įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, netinkamai įvertino pateiktus dokumentus, nuosekliai neištyrė visų duomenų, susijusių su minėtais juridiniais asmenimis, ir taip tik formaliai atliko savo pareigas. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 19 punkte konstatuotas ir detalizuotas kaltinime nurodytų paskolų suteikimo tvarkos ydingumas – nė vienas Unijos paskolų komiteto ar valdybos narys neatliko detalaus pateiktų paraiškų ir dokumentų vertinimo, jie buvo vertinami išimtinai formaliai, nesigilinant į jų turinį, – paskolų komiteto narės iš esmės tik patikrindavo dokumentus kiekybine prasme, t. y. ar visi dokumentai pateikti, o valdybos nariai rėmėsi neišsamiomis paskolų komiteto išvadomis ir patys vertino tik pavienius dokumentus, tokius kaip turto vertinimo ataskaitos, neatsižvelgdami į jų visumą ir kontekstą. Dėl šių Ž. P. ir kitų asmenų veiksmų Unija prisiėmė nepagrįstai didelę riziką, lėmusią didelių turtinių nuostolių atsiradimą, taip pat buvo sumenkintas Unijos autoritetas ir prestižas, sukeltas nepasitikėjimas šia finansų įstaiga.

16. Pirmiau nurodytus Ž. P. veiksmus teismai motyvuotai ir pagrįstai įvertino kaip padarytus dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nekartodama visų teismų išdėstytų argumentų, kuriais grindžiama ši išvada, teisėjų kolegija pažymi esminius iš jų: 1) Ž. P. Unijos valdybos nariu tapo turėdamas pakankamą tiek darbinę, tiek gyvenimišką patirtį, būdamas įgijęs šioms pareigoms eiti reikalingą aukštąjį išsilavinimą, todėl turėjo ir galėjo suprasti kredito unijos veiklos pobūdį, paskolos teisinių santykių turinį ir Unijos, kaip paskolų davėjos, interesą, kad itin didelės paskolos būtų grąžintos ir Unija nepatirtų nuostolių; 2) nuspręsdamas tapti Unijos valdybos nariu ir dalyvaudamas priimant sprendimus, susijusius su disponavimu Unijos turtu bei ilgalaikių paskolų suteikimu, Ž. P. turėjo pareigą susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais finansų įstaigų veiklą, ir su Unijos vidaus teisės aktais, tačiau, nors ir žinojo apie tokių teisės aktų egzistavimą, jais nesidomėjo ir nesivadovavo, rėmėsi Unijoje nusistovėjusia ydinga paskolų suteikimo tvarka; 3) siekiant tinkamai įvertinti kaltinime nurodytų paskolų rizikingumą, specifinės ekonominės ar finansinės žinios net nebuvo reikalingos – paskolų bylose užfiksuoti duomenys apie tai, kad paskolų gavėjų vadovai neturi jokios verslo patirties, taip pat kardinalūs įkeičiamo turto vertės skirtumai vertintojų pateiktose ataskaitose paskoloms gauti ir VĮ Registrų centro išrašuose net ir specifinių žinių neturinčiam asmeniui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl paskolų suteikimo tikslingumo, tačiau nė vienu atveju Ž. P. nesusilaikė ir neprieštaravo dėl sprendimų suteikti paskolas priėmimo. Kasaciniame skunde šie išsamūs teismų argumentai lieka įtikinamai nepaneigti, tik savaip interpretuojant teisės aktus nepagrįstai bandoma perkelti visą atsakomybę už neteisėtų sprendimų priėmimą kitiems Unijos valdybos nariams.

17. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde pakartojama nuteistojo gynybinė pozicija yra prieštaringa, kai kurie kasacinio skundo teiginiai, priešingai nei teigia kasatorius, ne paneigia, o patvirtina nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Viena vertus, teigiama, kad Ž. P. sąžiningai, pareigingai ir tinkamai ėjo Unijos valdybos nario pareigas. Kita vertus, pripažįstama, kad jis sąmoningai nesidomėjo valdybos nario veiklai aktualiais teisės aktais, atsakingas pareigas vertino nepakankamai rimtai ir, priimant valdybos sprendimus, veikė nesavarankiškai – visiškai pasitikėjo kitais dviem Unijos valdybos nariais ir nekvestionavo jų pozicijos sprendimų priėmimo klausimais, nors, kaip minėta, kai kurie paraiškose dėl paskolų suteikimo nurodyti duomenys turėjo sukelti abejonių net ir specifinių žinių neturinčiam asmeniui. Toks nuteistojo elgesys teismų pagrįstai įvertintas kaip aplaidus, nerūpestingas savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų, t. y. kaip netinkamas savo pareigų atlikimas, esant nusikalstamam nerūpestingumui, užtraukiantis BK 229 straipsnyje nustatytą baudžiamąją atsakomybę.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas – BK 229 straipsnis – pritaikytas tinkamai.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo

19. Kasaciniame skunde pateikiamas alternatyvus prašymas, jeigu išnagrinėjus bylą kasacine tvarka nebūtų nustatytas pagrindas naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, panaikinti teismų sprendimų dalis, susijusias su byloje pareikšto civilinio ieškinio patenkinimu, ir pripažinti civilinei ieškovei teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

20. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau ir tokiais atvejais ieškinio dalis dėl žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2009, 2K-343/2011 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąlyga nebuvo nustatyta – civilinio ieškinio dydis (4 128 016,77 Eur) buvo tiksliai apskaičiuotas ir nurodytas pačiame civiliniame ieškinyje, teismams nekilo abejonių dėl jo dydžio, todėl jis buvo tenkintas visiškai. Prašymą taikyti BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodytą išimtį kasatorius grindžia įstatyme nenurodytu ir netinkamu pagrindu, t. y. tuo, kad byloje sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio pagrįstumo turi būti įvertinta ir kitų Unijos valdybos narių solidarioji atsakomybė už Unijai padarytą žalą, todėl toks prašymas nepagrįstas.

22. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad pripažinęs, jog Ž. P. žalą Unijai padarė kartu su kitais asmenimis, apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalėjo nustatyti, kad prievolė atlyginti žalą yra solidarioji, ir įvardyti visus solidariuosius skolininkus, iš kurių priteisiama prašoma atlyginti žala.

23. Pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese gali būti pareikštas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Civilinis ieškovas pats pasirenka, ką jis laiko atsakingu už jam padarytą žalą ir ką procesiniame dokumente nurodyti kaip atsakovą, o teismas, neperžengdamas nei kaltinamojo akto, nei pareikšto civilinio ieškinio ribų, privalo bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti sprendimą dėl šio asmens. Šioje byloje patikslintas galutinis civilinis ieškinys 2020 m. lapkričio 17 d. buvo pareikštas tik Ž. P., byla buvo nagrinėjama tik dėl jam pareikštų kaltinimų, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad šie kaltinimai pagrįsti, ir nusprendęs tenkinti civilinį ieškinį bei priteisti žalos atlyginimą tik iš Ž. P., civilinį ieškinį išnagrinėjo tinkamai, neperžengdamas nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Teismas neturėjo pagrindo nustatinėti kitų, baudžiamojoje byloje nedalyvavusių ir civiliniame ieškinyje nenurodytų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų bei pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą tokių asmenų atžvilgiu.

24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į paduoto skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, skundžiamų teismų sprendimų turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų šiuos sprendimus naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo Ž. P. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis