Baudžiamoji byla Nr. 2K-176-628/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42901-2020-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Laurai Giraitei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistosios D. K. gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis dėl D. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį, civilinių ieškinių išsprendimo, ir D. K., pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas kvalifikavus kaip vieną nusikalstamą veiką, pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir D. K. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant ją pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Iš D. K. nukentėjusiesiems M. P. ir S. K. priteista po 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už įgaliotų atstovų suteiktas teisines paslaugas atlyginimo. Nukentėjusiųjų M. P., S. K. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu D. K. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų M. P., S. K. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti, o prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų už įgaliotų atstovų suteiktas teisines paslaugas atlyginimą atmesti.
Tuo pačiu nuosprendžiu D. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. K.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žemrietos apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. K. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio sąsajas, nevertino įrodymų kaip visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymams suteikė kitokią teisinę reikšmę ir padarė neteisingas išvadas dėl D. K. kaltės. Žemesnės instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė išteisintosios teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, neatsižvelgė į šių parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, jų tinkamai nepalygino su D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, taip ignoruodamas kitus bylos duomenis ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes. Nors pati D. K. nemano, kad padarė kokį nors nusikaltimą, apklausiama teisme kaltę neigė, tačiau tiek jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tiek kiti bylos duomenys leidžia neabejotinai teigti, jog ji pateikė policijos pareigūnams melagingą informaciją apie jos išžaginimą.
2.1. Apeliacinės instancijos teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad D. K. inkriminuoti veiksmai – melagingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu – yra ne atskiras nusikaltimas, o kito nusikaltimo, t. y. melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tęsinys, jos pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį kvalifikuotus veiksmus kvalifikavo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.
2.2. Apygardos teismas už šios nusikalstamos veikos padarymą D. K. paskyrė laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais, taip pat priėmė sprendimus dėl nukentėjusiųjų M. P., S. K. byloje pareikštų civilinių ieškinių, proceso išlaidų nukentėjusiesiems atlyginimo.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistosios D. K. gynėjas advokatas P. Borkovskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. K. kalta pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepatikrino įrodymų leistinumo ir sąsajumo, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Šis teismas netinkamai vertino D. K. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duotus parodymus, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, nuteistosios nenaudai vertino Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorės 2020 m. spalio 15 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principu, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, suformavo ydingą praktiką, esmingai pažeidė D. K. teisę į teisingą teismą.
3.2. Vilniaus apygardos teismas, nesutikęs ir sukritikavęs apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, pats nuteistosios D. K., nukentėjusiųjų M. P., S. K., liudytojų J. G. (buvusi pavardė – L.), K. J., D. K. parodymus, rašytinius bylos įrodymus vertino selektyviai, fragmentiškai ir vienpusiškai, išskirdamas (akcentuodamas) tik tas aplinkybes ir įrodymų dalį, kurie, teismo vertinimu, paneigia nuteistosios teisme išsakytus teiginius apie 2020 m. rugpjūčio 22 d. įvykio pastate (duomenys neskelbtini), pranešimo policijai aplinkybes, ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų metu nurodytas aplinkybes. Tam tikrų bylos įrodymų (vaizdo medžiagoje, pranešime Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC), specialisto išvadoje ir kt. užfiksuotų duomenų), kuriuos analizavo ir vertino apylinkės teismas, apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino, taip pat padarė klaidingas išvadas dėl nukentėjusiųjų M. P., S. K. parodymų nuoseklumo ir atitikties įvykio aplinkybėms. S. K. apklausiamas iš viso neigė lytinių santykių su D. K. faktą, nurodė, kad tokius santykius su ja turėjo tik M. P., tačiau tai paneigia paminėtame prokurorės 2020 m. spalio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytos aplinkybės.
3.3. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė vienam įrodymų šaltiniui – 2021 m. sausio 7 d. D. K. kaip įtariamosios pagal BK 235 straipsnio l dalį, 236 straipsnio 1 dalį, nedalyvaujant gynėjui, duotiems parodymams, kai ji prisipažino melagingai pranešusi policijai apie išžaginimą, pasinaudojant jos bejėgiška būkle. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nevertino šios apklausos atlikimo aplinkybių, ją atliekant padarytų pažeidimų, nepalygino jos metu D. K. duotų parodymų su jos iki sulaikymo (ji du kartus buvo apklausta kaip liudytoja), teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, nesiaiškino, kodėl 2021 m. sausio 7 d. duoti parodymai prieštarauja nuteistosios įvykio metu padarytam vaizdo įrašui, jos panešimo BPC turiniui, kai ji kategoriškai neigė pranešimo apie išžaginimą faktą ir pranešė tik apie pretenzijas vyriškiams, kad jie, jai girtai užmigus, lytiškai su ja santykiavo be jos sutikimo, kodėl ji pakeitė pirminius parodymus.
3.4. Apygardos teismas neįvertino to, kad 2021 m. sausio 7 d. D. K. buvo sulaikyta, įtariant ją BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos prieš M. K. padarymu, kad iš jos buvo paimtas telefonas, neleidžiama skambinti advokatui. Šis teismas, formaliai nurodydamas, kad procesas nustato įtariamojo teisę turėti advokatą, taip pat teisę jo atsisakyti, kad gynėjo atsisakymą sulaikytoji patvirtino parašu, taip pat neatsižvelgė į tai, kad D. K. apklausos protokole nebuvo įrašyta apklausoje aktyviai dalyvavusi (faktiškai apklausą atlikusi) tyrėja K. J.. Ši pareigūnė, teisme apklausta kaip liudytoja, pripažino, kad sulaikytoji D. K. teiravosi jos, ar galima procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu ir skirti jai baudą. Jai patikinus, kad tokia galimybė yra, D. K. prisipažino dėl melagingo pranešimo policijai apie nebūtą nusikaltimą (išžaginimą). Kaip liudytoja apklausta tyrėja D. K. parodė neprisimenanti, ar sulaikytoji prašė paskambinti advokatui, kodėl į protokolą nebuvo įrašyta apklausoje dalyvavusi tyrėja K. J.. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad D. K. veikė ir parodymus davė laisva valia, kad jai nebuvo daromas psichologinis spaudimas. D. K. norėjo būti paleista iš areštinės, o paleista iš karto pakeitė parodymus, neigė kaltę dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą.
3.5. Nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „D. K. kreipėsi pareiškimu <...>“. Su tokia išvada galima sutikti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas jos pareiškimo bei apklausos turinį, konstatuodamas, kad tokia jos veika atitinka BK 236 straipsnio 1 dalį, nenurodė, kad tai buvo melagingas įskundimas arba pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Kitoje nuosprendžio dalyje (18 punktas) nurodoma, kad „<...> bylos duomenys leidžia neabejotinai teigti, kad ji pateikė policijos pareigūnams melagingą informaciją apie jos išžaginimą“. Tačiau toks teiginys prieštarauja bylos duomenims – BPC D. K. neteikė melagingos informacijos apie nebūtą nusikaltimą; ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja ji nekaltino asmenų išžaginimu, teigė tik tai, kad jie prieš lytinį santykiavimą neklausė jos sutikimo, apie tai ji parodė ir teisme. D. K. pranešimo teisinį vertinimą turėjo atlikti teisėsaugos institucija, ji turėjo spręsti, ar yra pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, reikšti asmenims įtarimus ir t. t.
3.6. BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia pareigūnams, neatitinka tikrovės, žino, jog nusikaltimo, apie kurį jis informuoja, nėra buvę, tačiau siekia, kad tokią melagingą informaciją institucijos ar pareigūnai gautų ir reaguotų, pradėdami tyrimą. Konstatuojant šios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, be kita ko, svarbu įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios patvirtintų, kad įvykis buvo, tačiau pareiškėjas klydo dėl jo vertinimo, pavyzdžiui, laikė, kad asmens (-ų) veiksmai yra nusikalstami, o pareigūnai vertino kitaip arba asmens (-ų) galimai nusikalstami veiksmai nebuvo įrodyti, kaip ir nutiko šiuo atveju. Būtent pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog D. K. tyčia melagingai įskundė nukentėjusiuosius ar pranešė apie nebūtą nusikaltimą, ji pasinaudojo teisės aktais suteikta teise pranešti apie galimai prieš ją atliktus neteisėtus veiksmus, nors ir klydo dėl jų teisinio vertinimo.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad D. K., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, rankraštiniais įrašais ir parašais patvirtino 2020 m. rugpjūčio 22 d. protokole-pareiškime nurodytų aplinkybių teisingumą. Tačiau teismas nevertino nei protokolo-pareiškimo turinio, nei jo surašymo aplinkybių. D. K. parodė, kad būdama neblaivi pranešė policijai tik tai, jog du vyriškiai lytiškai santykiavo su ja be jos sutikimo, apie tai, kad jie pasinaudojo jos bejėgiška būkle ir taip lytiškai santykiavo prieš jos valią bei padarė nusikaltimą, ji pareigūnams nei sakė, nei rašė. Netikėti tokiais D. K. parodymais nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad protokolo-pareiškimo tekstą surašė policijos pareigūnė J. G.. Ši pareigūnė apklausiama teisme patvirtino, kad protokole-pareiškime žodžius „pasinaudodami jos bejėgiška būkle, lytiškai santykiavo prieš jos valią“, kaip nurodytus BK straipsnio dispozicijoje, įrašė ji, pareiškėja D. K. jų nenurodė. Taigi, jeigu protokole-pareiškime būtų įrašyti D. K. policijai vis kartojami žodžiai, kad vyriškiai santykiavo su ja be jos sutikimo, BPK nustatyta tvarka būtų sprendžiamas klausimas, ar iš viso yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 straipsnį buvo pradėtas pagal pareigūnės suredaguotą ir surašytą pareiškimą.
3.8. Sprendžiant, ar D. K. tyčia melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, tyčia įskundė du vyriškius dėl jos išžaginimo, turėjo būti analizuojamas ir nuteistosios pranešimo BPC turinys. 2020 m. rugsėjo 11 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. 7.49 val. D. K., paskambinusi BPC, nurodė, jog „<...> „aš buvau tiesiog užmigusi ir pajutau“, „pajutau, kad su manim santykiauja“, „jie mane abu paeiliui, ta prasme nu...“, operatorius patikslino: „Sakote, kad Jus, kitaip tariant, išprievartavo?“, mergina (D. K.) atsako: „Nesakau, kad mane išprievartavo, jie mano sutikimo..., jie neklausė, ar sutinku <...>“ Taigi, pranešimo BPC turinys taip pat patvirtina, kad D. K. nepranešė apie išžaginimą, vyriškių nusikalstamus veiksmus, tiesiog akcentavo, kad jie neprašė jos sutikimo lytiškai santykiauti. Beje, nukentėjusieji S. K., M. P. apklausiami taip pat neparodė, kad prieš lytinį suartėjimą su D. K. būtų paklausę jos valios. Šių aplinkybių apygardos teismas, priešingai nei apylinkės teismas, taip pat nevertino.
3.9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino ir nepasisakė apie D. K. prie bylos pateiktą vaizdo įrašą. Šiame įraše užfiksuota, kaip D. K. aiškina vyrams, kad jie pradėjo lytiškai santykiauti su ja, kai ji miegojo, darė tai be jos sutikimo, į tai S. K. atsako: „Nu tai blemba, užsimiegojai ir užsiėmėm, nu.“ Taigi, šis įrašas patvirtina D. K. parodymus apie tai, kad su ja buvo santykiaujama be jos sutikimo. Būtent tai ji nuolat akcentavo paskambinusi BPC, vėliau aiškindama situaciją pareigūnams.
3.10. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad prokuroro 2020 m. spalio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) įtariamiesiems M. P., S. K., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti BK 149 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių; pavesta policijai dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir šmeižimo pradėti ikiteisminį tyrimą D. K.. Tačiau svarbi yra ne tik nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą rezoliucinė dalis, bet ir jo aprašomoji bei ypač motyvuojamoji dalis. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta – „<...> byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų duomenų, kad jie (vyrai) suvokė ir norėjo santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią <...>“, kad „<...> nukentėjusioji galėjo suvokti viską, kas vyksta aplinkui, nes po galimai jos atžvilgiu įvykdyto prievartinio lytinio akto buvo aktyvi <...>“. Nutarime padaryta išvada: „Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamai patikimų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. P. ir S. K. lytiškai santykiavo su D. K. prieš jos valią, pasinaudoję bejėgiška jos būkle.“ Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju susiklostė teisiniu požiūriu neleistina bei dviprasmiška situacija, kai pagal D. K. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neįrodžius M. P. ir S. K. dalyvavimo padarant nusikaltimą, o D. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta, melagingai pranešusi policijai apie M. P. ir S. K. neva įvykdytą nusikaltimą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios D. K. gynėjo advokato P. Borkovskio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, lėmusio netinkamą BK 236 straipsnio 1 dalies taikymą
5. Kaip matyti iš kasacinio skundo, kasatorius (nuteistosios D. K. gynėjas) nesutinka su apeliacinės instancijos teismo D. K. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teigia, kad šis teismas, priimdamas tokį procesinį sprendimą, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepatikrino įrodymų leistinumo ir sąsajumo, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, nesivadovavo in dubio pro reo principu, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, visa tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti.
6. Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai, vertindami tuos pačius baudžiamojo proceso metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo, priėmė priešingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nesurinkta neginčijamų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog D. K. tyčia melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą – M. P. ir S. K. lytinį santykiavimą su ja prieš jos valią, tiek pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (kaltinamajame akte pateikta kaltinamosios veiksmų kvalifikacija) ją išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nusprendė, kad byloje nustatyti visi melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėties požymiai, ir konstatavęs, kad D. K. inkriminuoti veiksmai – melagingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu – yra ne atskiras nusikaltimas, o kito nusikaltimo, t. y. melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tęsinys, pripažino ją kalta ir nuteisė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.
7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2014, 2K-418-699/2015). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-365-719/2018), tačiau bet kokiu atveju atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, o teismo nustatytos aplinkybės neprieštarauti bylos faktinėms aplinkybėms.
8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, pritaria kasacinio skundo argumentams, kad šiuo atveju baudžiamąjį įstatymą tinkamai taikė ir nurodytoje dalyje teisėtą bei pagrįstą nuosprendį priėmė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvados, kad D. K. tyčia melagingai pranešė, parodė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, nepagrįstos neginčijamais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2007, 2K-177/2009, 2K-585/2010, 2K-618/2010, 2K-124/2011, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-451/2013, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-24/2014).
9. BK 236 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi šiame straipsnyje įtvirtintos dvi nusikaltimų sudėtys – melagingas įskundimas ir melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą atveju institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2011, 2K-487-746/2015, 2K-307-648/2016, 2K-289-693/2017). Šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-478-746/2015, 2K-80-976/2017). Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015). Darant išvadą apie BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą, svarbu įvertinti visas su įskundimu (pranešimu) padarius nusikalstamą veiką susijusias aplinkybes, tarp jų ir tai, ar nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad, pavyzdžiui, skundą padavęs asmuo klydo vertindamas faktines aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2013).
10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. paryčiais M. P. ir S. K., užsukę į piceriją, sutiko D. K.. Ten susipažinę ir pabendravę, visi bendrai nusprendė bendravimą pratęsti netoliese esančioje S. K. darbovietėje. Taksi automobiliu nuvykę adresu: (duomenys neskelbtini), ten 5 aukšte esančiose administracinės paskirties patalpose visi kartu leido laiką. Byloje esančiais įrodymais nustatyta ir tai, kad D. K., 7.49 val. paskambinusi BPC, pranešė, jog būdama biure užmigo ir pajuto, kad du vaikinai su ja lytiškai santykiauja be jos sutikimo. Atvykus į įvykio vietą (šalia pastato) policijos pareigūnams, buvo surašytas protokolas-pareiškimas apie tai, kad paminėtose administracinės paskirties patalpose du nepažįstami apie 30 metų amžiaus vyriškiai, pasinaudodami D. K. bejėgiška būkle, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, jame nurodytas aplinkybes, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, rankraštiniu įrašu „Susipažinau, surašyta teisingai.“ bei parašu patvirtino D. K.. Šio pareiškimo pagrindu 2020 m. rugpjūčio 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, tą pačią dieną atlikta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtos D. K. apklausa (apklausos protokole užfiksuotos iš esmės tapačios pareiškime užfiksuotoms įvykio aplinkybės), vėliau tyrimo metu atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai (be kita ko, M. P., S. K. įteikti pranešimai apie įtarimą, atliktos jų kaip įtariamųjų apklausos).
11. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro 2020 m. spalio 15 d. nutarimu, nustačius, kad įvykio dieną M. P. ir S. K. lytiškai santykiavo su D. K., tačiau nesurinkus neabejotinų duomenų, jog jie santykiavo su ja prieš jos valią, pasinaudoję bejėgiška jos būkle, ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti BK 149 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių; policijos pareigūnams pavesta priimti sprendimą dėl S. K. prašymo pradėti D. K. ikiteisminį tyrimą dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą (BK 236 straipsnio 1 dalį) ir šmeižimo (BK 154 straipsnio 2 dalį).
12. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykis – o būtent tai, kad kaltinime nurodytą dieną nurodytoje vietoje M. P. ir S. K. lytiškai santykiavo su D. K., buvo. Esminis klausimas nagrinėjamu atveju yra tai, ar D. K., pranešdama policijos pareigūnams apie galimai jai padarytą nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, dėl ko buvo pradėtas ir vykdytas M. P. bei S. K. baudžiamasis persekiojimas, sąžiningai klydo, ar tyčia melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.
13. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą išaiškinta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2006, 2K-616/2006, 2K-187-677/2015).
14. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nors pati D. K. nemano, jog padarė kokį nors nusikaltimą, ir apklausta teisme kaltę neigė, tačiau tiek jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tiek kiti bylos duomenys leidžia neabejotinai teigti, kad ji pateikė policijos pareigūnams melagingą informaciją apie jos išžaginimą. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog D. K. sąžiningai klydo, vertindama susiklosčiusią situaciją dėl prievartinių lytinių santykių, nesutiko, tačiau, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, tam tikrų bylos įrodymų (vaizdo medžiagoje, pranešime BPC ir kitų duomenų), kuriuos analizavo ir vertino apylinkės teismas, nevertino, todėl padarė klaidingas išvadas.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningas asmens elgesys nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai adekvačiai vertindamas situaciją. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015). Papildant šį išaiškinimą pažymėtina, jog nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, siekiant melagingai įskųsti ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą (BK 236 straipsnis), nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2008, 2K-344/2013). Todėl esmingai gali skirtis kaltinamojo ir nukentėjusiojo vertinimas tų pačių objektyvių aplinkybių.
16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimų, remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių vertinimo pagrindu padarytai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. K. galėjo sąžiningai klysti, vertindama tarp M. P., S. K. ir jos susiklosčiusią situaciją ir nėra nustatyta jos tiesioginė tyčia melagingai įskųsti minėtus asmenis ar pranešti apie nebūtą nusikaltimą, pritaria.
17. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, išsamiai analizavo į bylą pateiktus D. K. vaizdo įrašus ir nustatė, jog įvykio metu D. K. nurodė M. P. ir S. K., kad jie santykiavo su ja, kai ji miegojo, kad ji būtų nesutikusi to daryti, jei jos būtų paklausę; M. P. ir S. K. aplinkybės, jog D. K. buvo užmigusi ir su ja buvo lytiškai santykiaujama, neneigė. Tokius pačius paaiškinimus, t. y. kad ji buvo užmigusi, D. K. nurodė ir tyrimo metu – tiek BPC operatoriui, tiek apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu; tokios aplinkybės užfiksuotos ir 2020 m. rugpjūčio 22 d. policijos pareigūno M. M. tarnybiniame pranešime. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad įvykio metu D. K. buvo neblaivi (alkoholio kiekio matuoklio kvitas, iš kurio matyti, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. 8.11 val. D. K. iškvėptame ore alkoholio koncentracija buvo 2,13 promilės). Iš D. K. darytų vaizdo įrašų taip pat nustatyta, jog ji aiškiai nurodė M. P. ir S. K., kad jai nereikia nei atsiprašymo, nei pinigų. Teismas taip pat vertino tai, kad bendraudama su BPC operatoriumi D. K. nuosekliai aiškino, jog yra išgėrusi, buvo užmigusi ir pajuto, kad su ja santykiaujama, o operatoriui tikslinant, ar ji teigia, jog ją išprievartavo, kaltinamoji atsakė:,,Nesakau, kad mane išprievartavo, jie mano sutikimo... jie neklausė, sutinku ar ne, neklausė mano sutikimo, neklausė, ar sutinku, ar ne, jei klaustų, būčiau nesutikusi.“
18. Atsižvelgiant į pirmiau nustatytas byloje aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, esant D. K. neblaiviai, jai nežinomose patalpose su dviem nepažįstamais vyriškiais, užmigus šiose patalpose ir pajutus, kad su ja lytiškai santykiaujama, aiškiai išsakius poziciją, jog su ja buvo santykiaujama be jos sutikimo, jai pagrįstai galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl to, jog M. P. ir S. K. su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kaip minėta, padaryta tinkamai įvertinus bylos įrodymus. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai, kad nevertinęs pirmiau nurodytų bylos įrodymų apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, pagrįsti.
19. Kasaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė vienam iš įrodymų – 2021 m. sausio 7 d. D. K. kaip įtariamosios pagal BK 235 straipsnio l dalį, 236 straipsnio 1 dalį, nedalyvaujant gynėjui, duotiems parodymams, kai ji prisipažino melagingai pranešusi policijai apie išžaginimą, pasinaudojant jos bejėgiška būkle. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo išsamiai vertinti šios apklausos atlikimo aplinkybes, taip pat palyginti šios apklausos metu D. K. duotus parodymus su jos iki sulaikymo ikiteisminio tyrimo metu duotais, taip pat teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, bei aiškintis, kodėl 2021 m. sausio 7 d. duoti parodymai prieštarauja įvykio metu padarytam vaizdo įrašui, panešimo BPC turiniui ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.
20. Vertinant šį bylos įrodymą, svarbu atsižvelgti į tai, kad kaltinamojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Be to, tam, kad tokie parodymai būtų pasitelkti kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, prisidėtų prie teismo vidinio įsitikinimo formavimosi, jie turi būti gauti, nepažeidžiant BPK nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju, kaip pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kyla pagrįstų abejonių ne tik dėl D. K. kaip įtariamosios apklausos protokole užfiksuotų parodymų, kuriuose iš esmės atsispindi teisiniai pasakymai ir formuluotės, bet ir pačios apklausos atlikimo tvarkos atitikties baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintiems reikalavimams. Pirmosios instancijos teismui apklausus šioje apklausoje dalyvavusią tyrėją D. K., kuri, kaip įtariamąją apklaususi tyrėja yra nurodyta įtariamosios D. K. apklausos protokole, nustatyta, kad D. K. apklausoje aktyviai dalyvavo, t. y. faktiškai apklausą vykdė tyrėja K. J.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad surašant įtariamosios D. K. apklausos protokolą nebuvo laikytasi procesinių reikalavimų, nurodytų BPK 179 straipsnio 2, 3 dalyse, 188 straipsnio 4 dalyje.
21. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad D. K., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, rankraštiniais įrašais ir parašais patvirtino 2020 m. rugpjūčio 22 d. protokole-pareiškime nurodytų aplinkybių teisingumą. Tačiau, darydamas tokią išvadą, teismas nevertino nei protokolo-pareiškimo turinio, nei jo surašymo aplinkybių. Byloje nustatyta, kad protokolo-pareiškimo tekstą surašė policijos pareigūnė J. G.. Ši pareigūnė, apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad protokole-pareiškime žodžius „pasinaudodami jos bejėgiška būkle, lytiškai santykiavo prieš jos valią“, kaip nurodytus BK straipsnio dispozicijoje, įrašė ji, pareiškėja D. K. jų nenurodė. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. protokole-pareiškime nurodytos aplinkybės nėra tikslūs kaltinamosios žodžiai, o tyrėjos nurodyta teisės aktų sąvokas atitinkanti formuluotė.
22. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).
23. Apibendrinant konstatuotina, kad, vertindamas bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai bei fragmentiškai, nevertino jų kaip visumos, kai kuriems duomenims suteikė išskirtinę reikšmę o dalies įrodymų iš esmės iš viso nevertino arba vertino netinkamai. Šie padaryti esminiai įrodymų vertinimo pažeidimai lėmė šio teismo nepagrįstas, prielaidomis paremtas išvadas, kad D. K. tyčia pateikė policijos pareigūnams melagingą informaciją apie jos išžaginimą.
24. Esant išdėstytoms aplinkybėms, laikyti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu nėra pagrindo, todėl jis panaikinamas. Paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. K. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, BK 236 straipsnio 1 dalį.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Sigita Jokimaitė
