H. P. pagal BK 182 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-170-495/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28887-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.4.2.2; 1.1.4.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. P. kasacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo H. P. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (A. M. D. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (P. K. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (S. C. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams. Priteista iš H. P. 6000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo A. M. D. naudai.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 28 d. nuosprendis, kuriuo Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis pakeista.

H. P. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. M. D. atžvilgiu) – trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (P. K. atžvilgiu) – trejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (S. C. atžvilgiu) – trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams trims mėnesiams. Kita Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. H. P. pirmosios instancijos nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis, turėdamas išankstinį susitarimą daryti neapibrėžtą skaičių nusikaltimų, veikdamas bendrininkų grupe, bendrais tyčiniais veiksmais su S. B. ir S. G., atlikinėjusiais laisvės atėmimo bausmes Kybartų pataisos namuose (šiuo metu – Kybartų užsieniečių registracijos centras) ir su laisvėje buvusiais F. V. T. (F. V. T.), D. Ž., dėl kurių byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą ir yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o taip pat kartu veikdamas ir su tyrimo metu nenustatytu laisvėje buvusiu asmeniu, vykdydamas telefonu duotus bendravykdytojų nurodymus, sukčiaudamas apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą iš nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C. tokiomis aplinkybėmis:

1.1. 2017 m. liepos 5 d., apie 15.37 val., S. B., atlikinėjusiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, naudojant mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) paskambinus A. M. D., gim. 1939 m., į jos fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), prisistačius gydytoju Antanu Baranausku ir pateikus jai melagingą informaciją apie tai, kad nelaimingo atsitikimo metu jos dukra krisdama nuo laiptų sužalojo mergaitę Adomavičiūtę, kurios operacijai reikalinga 7 000 Eur suma, o tuo pat metu S. G., irgi atlikinėjusiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, telefonu imituojant moterišką balsą, prisistačius A. M. D. dukterimi ir patvirtinus S. B. jai pateiktą melagingą informaciją bei 7 000 Eur reikalingumą operacijai, po ko S. G. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus H. P. į jo telefoną Nr. (duomenys neskelbtini)ir duodant jam nurodymus surastam asmeniui paimti pinigus iš apgautos nukentėjusiosios, H. P., juos vykdydamas, tyrimo metu nenustatytam asmeniui liepė vykdyti skambinusio asmens duotus nurodymus. Telefonu gavus A. M. D. namų adresą ir kitus duomenis, kuriais H. P. surastas asmuo turėjo jai prisistatyti tariamai nukentėjusios mergaitės Adomavičiūtės broliu Arūnu Adomavičiumi, H. P., 2017 m. liepos 5 d., apie 17 val., nenustatytu automobiliu atvyko prie A. M. D. namų, adresu (duomenys neskelbtini), ir jam likus laukti automobilyje, o nenustatytam asmeniui nuėjus pas ją ir melagingai prisistačius A. Adomavičiaus vardu, A. M. D. suklaidinta perdavė 6 000 Eur, kuriuos H. P. apgaule įgijo savo ir kitų bendrininkų naudai bei padarė nukentėjusiajai turtinę žalą;

1.2. 2017 m. liepos 6 d., apie 18.49 val., S. G., atlikinėjusiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paskambinus P. K., gim. 1924 m., į jo fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), prisistačius gydytoju Kavaliausku ir pateikus melagingą informaciją apie tai, kad nelaimingo atsitikimo metu jo (P. K.) dukra, krisdama nuo laiptų sužalojo mergaitę, kurios operacijai reikalinga 1 800 Eur suma, toliau imituojant moterišką balsą, jam prisistatant dukterimi ir informaciją apie mergaitės sužalojimą bei pinigų reikalingumą patvirtinus prisistatant gydytoju, po ko S. B., atlikinėjusiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus H. P. į jo telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir duodant nurodymus surastam asmeniui paimti pinigus iš apgauto nukentėjusiojo, H. P., juos vykdydamas, liepė F. V. T. atsiliepti ir vykdyti telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) skambinančio asmens duodamus nurodymus. Vykdydamas tolesnius S. B. nurodymus, 2017 m. liepos 6 d., apie 20 val., K. Ž., nežinojusio apie vykdomą sukčiavimą, vairuojamu automobiliu „Renault Laguna“ H. P. atvyko prie nukentėjusiojo P. K. namų, adresu (duomenys neskelbtini), ir jam likus laukti automobilyje, o F. V. T. nuėjus pas P. K. ir jam melagingai prisistačius T. Kavaliausku, surašius tariamo susitarimo raštą dėl žalos atlyginimo, P. K., būdamas suklaidintas, perdavė F. V. T. 1 400 Eur, kuriuos šis grįžęs į automobilį atidavė H. P.. Tokiu būdu H. P. apgaule įgijo savo ir kitų bendrininkų naudai bei padarė turtinę žalą P. K.;

1.3. 2017 m. liepos 10 d., apie 16.48 val., S. G., atlikinėjusiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, telefono Nr. (duomenys neskelbtini), paskambinus S. C., gim. 1948 m., į fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), prisistačius jai gydytoju Antanu Ramanausku ir pateikus melagingą informaciją apie tai, kad nelaimingo atsitikimo metu jos dukra, krisdama nuo laiptų sužalojo mergaitę Jurgitą Malinauskaitę, kurios operacijai reikalinga 4 000 Eur suma, o S. B., atlikinėjusiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus H. P. į jo telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir duodant nurodymus surastam asmeniui paimti pinigus iš apgautos nukentėjusiosios, juos vykdydamas, H. P. liepė D. Ž. vykdyti skambinančio asmens duodamus nurodymus. D. Ž. telefonu gavus nurodymus S. C. prisistatyti J. Malinauskaitės broliu Kęstučiu Malinausku, pasirašyti pinigų perdavimo raštelyje ir paimti pinigus, H. P., vykdydamas tolesnius S. B. nurodymus, 2017 m. liepos 10 d., apie 17 val., M. R., nežinojusios apie vykdomą sukčiavimą, vairuojamu automobiliu atvyko prie S. C. namų, adresu (duomenys neskelbtini). Jam likus laukti automobilyje, pas ją nuėjusiam D. Ž., ji, būdama suklaidinta, perdavė 700 Eur, kuriuos grįžęs į automobilį pastarasis pinigus atidavė H. P.. Tokiu būdu H. P. apgaule įgijo svetimą turtą savo ir kitų bendrininkų naudai bei padarė turtinę žalą S. C.;

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, nusprendė, kad byloje netinkamai buvo taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 25 straipsnio 3 dalis), neteisingai nustatyta bendrininkavimo forma – bendrininkų grupė, kai nuteistojo veiksmai atitinka organizuotos grupės požymius (tarpusavio susitarimas, ryšiai, bendrininkų veiksmų bendrumas bei organizuotumo laipsnis). Dėl to nuteistojo H. P. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį. Atitinkami paskyręs bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką bei ją subendrinęs tarpusavyje bei su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, sugriežtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą penkerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis H. P. teikia alternatyvius prašymus: panaikinti skundžiamus abiejų instancijų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba šiuos nuosprendžius pakeisti ir jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pripažinti viena tęstine nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai pakeisti paskirtą bausmę, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas kasatoriaus teises bei sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pirmiausia pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas, pakeisdamas Utenos apylinkės teismo nuosprendį ir kasatoriaus padarytas veikas perkvalifikuodamas iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį ir paskirdamas griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą non reformatio in peius (draudžiama sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principą.

3.1.1. Pirmą kartą apeliacine tvarka (Panevėžio apygardos teisme) ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik pagal kasatoriaus apeliacinį skundą, prokuroras nepateikė apeliacinio skundo ir neprašė pakeisti kaltinimo. Taigi, pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Panevėžio apygardos teismas, remdamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, negalėjo perduoti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi nutartyje nenustatė jokių iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių, o tik netinkamą veikos kvalifikavimą, t. y., ne fakto, o teisės taikymo klaidą, kas minėtos teisės normos prasme nesuteikia teismui galimybės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3.1.2. Iš prokuroro pateikto prašymo pakeisti kaltinimą, kuris buvo pateiktas antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, matyti, jog šiame prašyme prokuroras nenurodė jokių iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių, o kasatoriui inkriminuotų veikų faktinės aplinkybės yra identiškos nurodytoms 2019 m. kovo 28 d. kaltinamajame akte, su kuriuo byla buvo pirmą kartą perduota į teismą, nagrinėjama ir priimtas Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendis, t. y., nurodytas tas pats nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai ir kitos aplinkybės, pasikeitė tik tai, kad veikos buvo kvalifikuojamos ne kaip viena tęstinė nusikalstama veika, bet kaip trys pavienės nusikalstamos veikos, kiekvieną jų kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Jokios skirtingos veikų faktinės aplinkybės nenurodytos ir antrą kartą bylą nagrinėjusio Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendyje bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendyje.

3.1.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad pagrindinėje baudžiamojoje byloje (iš kurios yra atskirta kasatoriaus byla) tiek S. B., tiek S. G. buvo pripažinti kaltais dėl vieno tęstinio nusikaltimo, susidedančio iš 14 epizodų, tarp jų ir nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C. atžvilgiu, ir kiekvienam jų už šio vieno tęstinio nusikaltimo, susidedančio iš 14 skirtingų epizodų, padarymą buvo paskirta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi nagrinėjamu atveju yra susidariusi situacija, kai dėl tų pačių nusikalstamų veikų vieni asmenys (S. B. ir S. G.) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti kaip padarę vieną tęstinę nusikalstamą veiką (apimant ir aktualius epizodus nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C. atžvilgiu) ir jiems paskirta bausmė už vieno nusikaltimo (susidedančio iš 14 skirtingų epizodų) padarymą, o kasatorius dėl tų pačių nusikalstamų veikų yra nuteistas kaip padaręs tris atskirus pavienius nusikaltimus, už kiekvieną jų skiriant atskirą bausmę, kuri, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, už tris pavienius nusikaltimus subendrintai buvo paskirta praktiškai tokio paties dydžio (4 metai 3 mėnesiai), kaip ir S. B. bei S. G. už vieno tęstinio nusikaltimo, susidėjusio net iš 14 skirtingų epizodų, taigi 14 atskirų sukčiavimų, padarymą. Atsižvelgiant į tai, kad kiti asmenys dėl tų pačių nusikalstamų veikų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais ir nuteisti kaip padarę vieną tęstinį nusikaltimą, kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos taip pat turi būti vertinamos ne kaip trys atskiri pavieniai nusikaltimai, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika, priešingu atveju yra pažeidžiamas vienas kertinių konstitucinių asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino organizuotos grupės požymį, dėl ko neteisėtai ir nepagrįstai šioje dalyje pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį kasatoriui inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuodamas iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius sukčiavimus įvykdė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, padaryta nesant būtinųjų organizuotos grupės požymių.

3.2.1. Byloje nenustatyta, kad daryti keletą sukčiavimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, buvo susitarta iki pirmojo sukčiavimo pabaigos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio būtinojo organizuotos grupės požymio iš viso nenurodė kokie bylos duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą ir patvirtina, kad kasatorius ir S. G. bei S. B. jau prieš pirmosios nusikalstamos veikos padarymą (sukčiavimą nukentėjusiosios A. M. D. atžvilgiu), arba bent iki šios nusikalstamos veikos pabaigos būtų susitarę daryti kitus nusikaltimus ar prieš antrosios nusikalstamos veikos (sukčiavimo nukentėjusiojo P. K. atžvilgiu) būtų susitarę ir dėl trečiosios nusikalstamos veikos padarymo. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentų nėra aišku, kada ir kaip toks susitarimas įvyko ir kokios faktinės aplinkybės tai rodo, kokie byloje esantys įrodymai tai patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas tik pažymėjo, kad H. P., S. B. ir S. G. siejo nuolatinis ryšys, kurį pastarieji palaikydavo telefoniniais pokalbiais dar iki pirmosios nusikalstamos veikos ir vėliau, tačiau nepateikė jokių argumentų kaip šis šešias dienas trukęs „nuolatinis” ryšys pagrindžia buvus, be kita ko, ir išankstinį susitarimą įvykdyti visas tris nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje joks susitarimas, juolab išankstinis susitarimas atlikti kelis nesunkius nusikaltimus, iš viso nenustatytas. Be kita ko, nenustatytas ir bendrininkų buvę ilgalaikiai, pastovūs, nevienkartinio pobūdžio nusikalstami ryšiai. Apeliacinės instancijos teismas tarp kasatoriaus ir įkalinimo įstaigoje buvusių S. G. bei S. B. buvusį nuolatinį ryšį grindė telefoniniais pokalbiais, tačiau telefoninių pokalbių išklotinės buvo gautos neteisėtu būdu, todėl jokių aplinkybių jomis grįsti negalima, be to, byloje pokalbių bendravimo turinys neužfiksuotas, todėl neaišku, apie ką tiksliai buvo kalbama. Todėl tokia teismo išvada apie šių telefoninių pokalbių reikšmę pastoviems kasatoriaus ir S. G. bei S. B. ryšiams yra tik prielaida.

3.2.2. Apeliacinės instancijos teismas jokių duomenų, pagrindžiančių apie aukštą pasirengimo lygį ir organizuotumą (t. y., susitarimą veikti pagal bendrai iš anksto suderintą nusikalstamos veikos planą, vykdytus paruošiamuosius, organizacinius veiksmus ir pan.), nuosprendyje nenustatė. Išvada yra deklaratyvi. Nėra apeliacinės instancijos teisme ir motyvuotų išvadų apie tai, kad kasatorius suprato, jog dalyvauja organizuotos grupės veikloje. Nepagrįsta ir teismo nemotyvuota išvada ir apie tai, kad jis buvo pagrindinis organizuotos grupės narys, veikęs laisvėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent S. G. ir S. B. pagrindinėje byloje buvo nuteisti dėl 14 nusikalstamos veikos epizodų, kurie kiekvieną kartą veikė bendrai su skirtingais laisvėje esančiais asmenimis. Be kita ko, pripažinus nuteistąjį kaltu dėl vienos tęstinės veikos (BK 182 straipsnio 1 dalis), turi būti panaikintas ir organizuotos grupės požymis (BK 25 straipsnio 3 dalis).

3.3. Žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išvadas grindė prielaidomis, neįvertino visų įrodymų, vertino selektyviai tik kaltinančius įrodymus; nuosprendį grindė nepatikimais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis). Tokie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė žemesnės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.3.1. Kasatoriaus kaltė dėl dalyvavimo sukčiavime nukentėjusiosios A. M. D. atžvilgiu išimtinai, o dėl dalyvavimo sukčiavimuose nukentėjusiųjų P. K. ir S. C. atžvilgiais didžiąja dalimi pagrįsta telekomunikacinių įvykių išklotinėmis, kurios ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos neteisėtai ir dėl savo neatitikimo teisėtumo reikalavimui negalėjo būti pripažįstamos įrodymu. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pateikti duomenys buvo gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme įtvirtintą jų gavimo būdą. Prokuroras ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl nesunkaus nusikaltimo šių duomenų reikalauti net neturėjo teisės, o viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai tuo metu tokių duomenų negalėjo teikti. Ikiteisminio tyrimo metu pakeistas veikos kvalifikavimas į sunkų nusikaltimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį negali lemti tokių duomenų panaudojimo leistinumo, kadangi jų gavimo metu šie duomenys buvo surinkti neteisėtu būdu – iš neteisėtumo neatsiranda teisė (teisėtumas). Byloje esantys mobiliojo ryšio telefoninių kontaktų duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais, jais negali būti grindžiama kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

3.3.2. Taip pat pažymėtina, kad mobiliojo ryšio telefono numerio analizės išklotinėse vertinama tik tai, kokioje mobiliojo ryšio telefono bokšto veikimo zonoje buvo tiriamų asmenų telefonai pokalbių metu, tačiau jokiu būdu nepatvirtina konkrečios šių asmenų buvimo vietos. Nors, viena vertus, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkti duomenys, koks yra celės D986 veikimo spindulys, kita vertus visuotinai žinoma, kad kaimo vietovėse mobiliojo ryšio bokštų aptarnaujamos teritorijos gali siekti net dešimties kilometrų teritoriją. Atsižvelgiant į tai, vien tai, kad kasatoriui priskirtas abonentinis numeris veikė celės D986 zonoje, į kurią patenka ir nukentėjusiosios A. M. D. namai, neduoda jokio pagrindo išvadai, kad kasatorius buvo prie šios nukentėjusiosios namų ir kaip nors yra prisidėjęs prie sukčiavimo, įvykdyto šios nukentėjusiosios atžvilgiu.

3.3.3. Pažymėtina, kad šiuo atveju kaltinimas nebuvo grindžiamas konkrečiu komunikavimo telefonais turiniu, byloje nėra užfiksuota jokių kasatoriaus ir S. G. pokalbių ar SMS žinučių, taigi pokalbių bendravimo turinys neužfiksuotas, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog buvo kalbama apie sukčiavimą, kad S. G. davė kažkokius nurodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius bendravo su kokiu nors nenustatytu asmeniu, telefoninių kontaktų suvestinėse nėra užfiksuotas joks kasatoriui priskirto abonento kontaktas su nusikaltimo padarymo vietoje veikusiais kitais abonentais. Telefonų buvimas tose pačiose bazinėse stotyse patvirtina tik patį šių telefonų naudojimo faktą bazinės stoties ar netoli jos teritorijoje, bet nepatvirtina šių asmenų bendravimo. Be to, aplinkybė, kad dar kažkokie du abonentai tuo pat metu jungėsi prie tos pačios celės, taip pat tėra tik prielaidomis grįstas spėjimas apie šių abonentų naudotojų prisidėjimą prie A. M. D. atžvilgiu įvykdyto sukčiavimo. Akivaizdu, jog kasatoriaus kaltė dėl dalyvavimo apgaulės būdu užvaldant nukentėjusiosios A. M. D. turtą nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais teisėtu būdu gautais neginčijamais įrodymais, o iš esmės grindžiama prielaidomis ir spėjimais. Byloje surinkti duomenys, t. y., telefoninių kontaktų išklotinės, ne tik kad buvo gauti neteisėtu būdu, dėl ko negalėjo būti pripažįstami įrodymais, bet ir aiškiai nepakankami kasatoriaus kaltei dėl sukčiavimo nukentėjusiosios A. M. D. atžvilgiu pagrįsti.

3.3.4. Teismai taip pat netinkamai vertino F. V. T. ir D. Ž. parodymus, neanalizavo jų turinio, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, kad F. V. T. iš policijos pareigūnų patyrė fizinį ir psichinį smurtą, buvo įbaugintas, todėl jo duoti parodymai negali būti laikomi gautais teisėtu būdu, o D. Ž. iki nusikaltimo įvykdymo nukentėjusiosios S. C. atžvilgiu kasatoriaus nepažinojo, nors duodamas parodymus pirmos apklausos metu įvardijo kasatorių tiek vardu, tiek pavarde).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo H. P. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Nagrinėjamoje byloje įvykių ir teismų priimtų proceso sprendimų seka paneigia nuteistojo teiginius, kad baudžiamasis procesas buvo tęsiamas išimtinai jo iniciatyva. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir perkvalifikavęs nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį bei už juos paskyręs griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, nei ji jam buvo paskirta išnagrinėjus bylą pirmą kartą, 2022 m. spalio 28 d. nusprendžiu nepažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto non reformatio in peius (draudžiama sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principo.

4.2. Taip pat nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino organizuotos grupės požymį, dėl ko neteisėtai ir nepagrįstai šioje dalyje pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistajam inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuodamas iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatytas nusikalstamų veikų darymo mechanizmas rodo pakankamą nuteistųjų organizuotumo lygį – konkrečių vaidmenų pasiskirstymą. Sutiktina su prokuroro argumentais, kad H. P., S. B. ir S. G. siejo nuolatinis ryšys, kurį pastarieji palaikydavo telefoniniais pokalbiais dar iki pirmosios nusikalstamos veikos ir vėliau, pastarųjų tarpusavio veiksniai buvo suderinti. H. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. liepos 10 d. ir nors nusikaltimai nebuvo daromi ilgą laiko tarpą, tačiau kasatorius su įkalinimo įstaigoje buvusiais bendrininkais palaikė ryšius tiek iki nusikalstamų veikų darymo, tiek ir po jų. Nusikalstamos veikos buvo daromos pakankamai intensyviai, nustatytas mechanizmas rodo bendrininkų ryšių pastovumą, pakankamai aukšto lygio grupės organizuotumą. Pažymėtina, kad organizuotos grupės konstatavimui nėra būtina, kad H. P. kaskart būtų tam pačiam asmeniui davęs nurodymus eiti paimti pinigus iš nukentėjusiųjų, taip pat nėra būtina, kad iš anksto būtų suplanuota apgauti konkretų asmenį. Pagrindinės aplinkybės, ką pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė ir prokuroras, yra tos, kad H. P., S. B. ir S. G. siejo nuolatinis ryšys, jie aptardavo konkretų nusikaltimo planą, kurį analogiškai pritaikydavo surastam nukentėjusiajam ir bendrininkams, eidavusiems paimti pinigus. Svarbu ir tai, kad H. P. buvo pagrindinis grupės narys, veikęs laisvėje. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad H. P., atlikdamas nevienkartinio pobūdžio nusikalstamam ketinimui įgyvendinti būtinus veiksmus, suvokė, kad pasitelkdamas asmenis paimti iš apgautų nukentėjusiųjų pinigus, apgaule užvaldo svetimą turtą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusiesiems yra padaroma žala, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tai kartu patvirtina, jog nuteistasis, suprasdamas atliekantis dalį veiksmų, būtinų nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, suvokė, jog jis kartu su S. B. ir S. G. vykdo bendrą organizuotą susitarimą, ir to siekė. Pagal byloje nustatytą nusikalstamų veikų mechanizmą, akivaizdu, jog bendras sumanymas apgaule užvaldyti svetimą turtą, kai asmenys, naudojantys apgaulę prieš nukentėjusiuosius, atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, galėjo būti įgyvendintas tik aptartais bendrais, iš anksto suderintais nuteistųjų veiksmais. Tai, kad grupės narių veiksmai buvo aptarti bei suderinti, patvirtina, jog jie suvokė savo vaidmenį organizuotos grupės daromuose nusikaltimuose, nuteistųjų siekis apgaule užvaldyti pinigus jiems buvo aiškus, o jų indėlis į bendrą padarytą nusikalstamą veiką atitinka organizuotos grupės vykdytojų požymius.

4.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai iškeltos abejonės dėl įrodymų patikimumo bei jų pakankamumo. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas šioje byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant padidinti ar sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas savas jų vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėtini.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo H. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017, 2K-12-719/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

7. Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad didelė dalis kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio, jie grindžiami ne teisiniais argumentais, o teismų atlikto įrodymų vertinimo kritika, kartu pateikiant savą jų vertinimą (telefonininėse išklotinėse užfiksuoti komunikaciniai įvykiai, nusikalstamos veikos bendrininkų F. V. T., D. Ž. ir kt., nuteistų atskirtoje baudžiamojoje byloje, parodymai ir kt.), kartu nesutinkama ir su byloje nustatytomis aplinkybėmis (dėl buvusių telefoninių kontaktų ir pan.). Tačiau tokie skundo argumentai, susijęs su nustatytų faktų neigimu, įrodymų vertinimu, paliktini nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio pažeidimų

8. Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo, savo išvadas grindė prielaidomis, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai, be to, nuosprendį grindė duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas negalėjo būti pripažinti teisėtu būdu gautais įrodymais. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.).

10. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas tokių trūkumų, kurie nurodyti kasaciniame skunde, neturi. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

11. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad byloje surinkti įrodymai buvo ištirti ir tinkamai įvertinti (nukentėjusiųjų, nuteistojo bendrininkų F. V. T. ir D. Ž. liudytojų K. Ž., M. R., policijos pareigūno G. Sirgėdo ir kt. parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolai, garso įrašai bei jų stenogramos, telefoninių pokalbių išklotinės, telefonų veikimo zonų duomenys, specialisto išvados ir kt.). Ištirtų įrodymų pagrindu nustatytos visos bylai reikšmingas aplinkybės.

12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo ir prokuroro apeliacinius skundus, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų vertinant įrodymus nenustatė. Į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad jo bei kitų bendrininkų telefonų buvimo nustatymas atitinkamoje mobiliojo ryšio telefono bokšto veikimo zonoje dar nepatvirtina konkrečios šių asmenų buvimo vietos, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nors nuteistojo H. P. buvimas konkrečios celės zonoje nepatvirtina nusikalstamos veikos padarymo fakto, tačiau nagrinėjamoje byloje yra pakankamai kitų įrodymų (telefoninių kontaktų išklotinėse fiksuoti duomenys, asmenų parodymai, garso įrašai, specialisto išvada ir kt.), patvirtinančių H. P. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų, o surinkta įrodymų visuma nekelia abejonių dėl to, jog H. P. sukčiavo nukentėjusiųjų atžvilgiu bendrininkaudamas su pataisos įstaigoje atliekančiais bausmę S. B. ir S. G. bei laisvėje buvusiais V. T., D. Ž.. Toks įrodymų tyrimas ir jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytus reikalavimus.

13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentais dėl įrodymų leistinumo principo pažeidimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pateikti duomenys (telefonų išklotinės, celės ir kiti duomenys) negali būti pripažįstami teisėtais įrodymais, nes gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme įtvirtintą jų gavimo būdą.

14. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-895/2020, 2K-119-303/2021, 2K-235-511/2022).

15. Pagal BPK 155 straipsnio 1 dalį prokuroras, priėmęs nutarimą ir gavęs ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą, turi teisę atvykti į bet kokią valstybės ar savivaldybės, viešąją ar privačią įstaigą, įmonę ar organizaciją ir pareikalauti, kad jam būtų leista susipažinti su reikiamais dokumentais ar kita reikiama informacija, daryti įrašus ar kopijuoti dokumentus bei informaciją arba gauti nurodytą informaciją raštu, jei tai reikalinga tiriant nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti prokuroro teisės susipažinti su informacija apribojimus (5 dalis).

16. Elektroninių ryšių įstatymo (2016 m. spalio 11 d. įstatymo redakcija – aktuali paminėto prokuroro nutarimo priėmimo metu) 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog siekiant užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti ir įstatymų nustatyta tvarka neatlygintinai teikti kompetentingoms institucijoms jų generuojamus arba tvarkomus šio įstatymo 1 priede išvardytus duomenis.

17. Nagrinėjamoje byloje prokuroras R. Dumbrava, vadovaudamasis BPK 155 straipsniu, priėmė nutarimus (2 t., b. l. 111–112; 6 t., b. l. 21–24 ir kt.) susipažinti su Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių informacija apie abonentinių numerių, kuriais naudojasi nuteistasis H. P. ir kiti asmenys, nuteisti atskirtoje byloje, telekomunikaciniais įvykiais. Prokuroro nutarimas patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo rezoliucija. Taigi, informacija apie abonentinių numerių buvusius telekomunikacinius įvykius buvo gauta BPK 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir panaudota tik nusikalstamai veikai tirti (BPK 155 straipsnio 3 dalis). Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas) (11 t., b. l. 146–147). Be kita ko, pažymėtina, jog BPK 155 straipsnyje nustatyta prokuroro teisė susipažinti su informacija nėra siejama su įtarimų pareiškimu konkrečiam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-495/2022, 2K-188-303/2023). Šie gauti duomenys buvo ištirti ir įvertinti teisme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus argumentas dėl įrodymų leistinumo principo pažeidimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis) nepagrįstas.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio pažeidimų teismai nepadarė.

Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies ir reformatio in peius (draudimo sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principo pažeidimo

19. Vienas iš kasacinio skundo argumentų yra siejamas su BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto non reformatio in peius (draudimo sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principo pažeidimu, motyvuojant tuo, kad pagal nuteistojo apeliacinį skundą pradėtame apeliaciniame procese apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo perkvalifikuota į tris pavienes nusikalstamas veikas ir paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė nei apylinkės teismo nuosprendžiu. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu sutinka.

20. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta bei kasacinio teismo išaiškinta, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-380-942/2015, 2K-19-1073/2018 ir kt.).

21. Kartu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas yra vientisas procesas, todėl, sprendžiant dėl asmens teisių galimo pažeidimo, negali būti vertinamas selektyviai (kaip siūlo prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą), atsižvelgiant tik į tam tikras jo stadijas ar ignoruojant dalį toje pačioje byloje vykusių ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu atliktų procesinių veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų. Todėl šioje byloje sprendžiant, ar buvo pažeistas non reformatio in peius (draudžiama sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principas (BPK 320 straipsnio 4 dalis), pirmiausia svarbu nustatyti, kokie procesiniai sprendimai H. P. buvo priimti šioje byloje viso teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pagal kieno apeliacinius skundus vyko apeliacinis procesas.

22. Nuteistojo H. P. baudžiamoji byla du kartus buvo nagrinėjama tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Utenos apylinkės teismui buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje buvo pateikti kaltinimai aštuoniems asmenims, tarp jų ir H. P., pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir kt. šio kodekso straipsnius dėl įvairiomis sudėtimis įvykdytų sukčiavimų. 2020 m. rugpjūčio 3 d. Utenos apylinkės teismo nutartimi H. P. baudžiamoji byla buvo išskirta į atskirą bylą ir paskelbta jo paieška (13. t., b. l. 41–43). 2020 m. rugsėjo 14 d. jis buvo surastas, paieška nutraukta (3 t., b. l. 46) ir išskirta baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl H. P..

23. 2021 m. balandžio 28 d. Utenos apylinkės teismo nuosprendžiu H. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (viena tęstinė veika) už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su S. B. ir S. G., dėl kurių byla išskirta į atskirą bylą, ir bendrininkų grupe su kitais asmenimis sukčiavo nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C. atžvilgiu. H. P. šiuo nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (14 t., b. l. 154–186). Dėl šio nuosprendžio H. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį išteisinti (15 t., b. l. 13–35). Kiti proceso dalyviai šio apylinkės teismo nuosprendžio neapskundė.

24. 2021 m. rugpjūčio 20 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, išnagrinėjus bylą pagal nuteistojo H. P. apeliacinį skundą, buvo panaikintas Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti Utenos apylinkės teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis). Šioje nutartyje nurodyta, kad apylinkės teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nuteistojo H. P. veiksmus kvalifikavo kaip vieną tęstinę, o ne tris pavienes nusikalstamas veikas, kurios, pakeitus kaltinimą teisme, turėtų būti kvalifikuojamos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip padarytos, veikiant organizuota grupe (15 t., b. l. 60–68).

25. Iš naujo nagrinėjant šią bylą apylinkės teisme, buvo pateiktas prokuroro prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, kuriuo buvo prašoma kvalifikuoti H. P. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip tris pavienes nusikalstamas veikas, padarytas organizuota grupe. 2022 m. balandžio 28 d. skundžiamu Utenos apylinkės teismo nuosprendžiu H. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už tris pavienes nusikalstamas veikas, padarytas veikiant bendrininkų grupe); jam paskirta galutinė subendrinta penkerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė (15 t., b. l. 198–212). Dėl šio nuosprendžio buvo paduoti du apeliaciniai skundai – nuteistasis H. P. prašė apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti (kaip ir pirmuoju apeliaciniu skundu), prokuroras – apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir nuteistojo H. P. veiksmus perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip tris pavienes nusikalstamas veikas, padarytas organizuota grupe.

26. 2022 m. spalio 28 d. skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistojo H. P. apeliacinis skundas buvo atmestas, o prokuroro – patenkintas. H. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį, kaip trys pavienės nusikalstamos veikos, padarytos organizuota grupe. H. P. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

27. Taigi, kaip matyti iš viso bylos teisminio proceso eigos ir teismų priimtų procesinių sprendimų, pirmuoju (2021 m. balandžio 28 d.) Utenos apylinkės teismo nuosprendžiu H. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas už vienos tęstinės nusikalstamos veikos padarymą galutine subendrinta penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, veikiant organizuota grupe. Toliau procesas buvo tęsiamas tik jo iniciatyva, byloje dėl priimto nuosprendžio buvo paduotas tik nuteistojo H. P. apeliacinis skundas. Nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais apeliacinių skundų nebuvo paduota. Tačiau, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, šis nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nesant nustatytų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nurodytų sąlygų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šioje proceso stadijoje buvo padarytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, kuris ir nulėmė nuteistojo H. P. procesinės padėties pabloginimą.

28. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nurodyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Taigi ši norma taikoma tais atvejais, kai yra nustatytos visos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Svarbu pažymėti, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis gali būti taikomas tik tada, kai kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020). BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikoma kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-265-693/2015, 2K-89-689/2020 ir kt.). Šis aiškinimas tinka ir sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020).

29. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2021 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, šių taisyklių nesilaikė. Iš nutarties turinio matyti, kad teisme jokios naujos bylos aplinkybės nebuvo tiriamos ir nebuvo nustatytos, apsiribota tik lakoniška išvada, kad byloje netinkamai taikytas įstatymas ir H. P. veika turėtų būti kvalifikuojama ne kaip tęstinė, bet trys pavienės nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Negana to, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo H. P. apeliacinį skundą, apygardos teismas, nesant byloje paduotų prokuroro, nukentėjusiųjų apeliacinių skundų, panaikino apylinkės teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

30. Taigi, po aptarto tokio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo šioje byloje susidarė tokia situacija, kai bylą pakartotinai nagrinėjant apylinkės teisme, prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą sunkesniu, galiausiai H. P. skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ne už vienos, bet trijų sunkių nusikalstamų veikų padarymą griežtesne (šešerių metų trijų mėnesių) laisvės atėmimo bausme. Vadinasi, H. P. procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje aiškiai pablogėjo dėl jo paties paduoto apeliacinio skundo. Kita vertus, labai svarbu pažymėti, kad nors šioje byloje antrą kartą apeliacinis procesas vyko ne tik pagal nuteistojo, bet ir prokuroro apeliacinį skundą, tai nereiškia, kad teismas galėjo bloginti nuteistojo procesinę padėtį. Tokia teisėjų kolegijos išvada, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, daroma ir todėl, kad jeigu nuteistasis nebūtų inicijavęs apeliacinio proceso dėl 2021 m. balandžio 28 d. Utenos apylinkės teismo nuosprendžio, būtų įsiteisėjęs nuosprendis, kuriuo už vieną tęstinę nusikalstamą veiką jam buvo paskirta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė nei skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą baigiamąjį aktą byloje (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl nusikalstamos veikos tęstinumo ir BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo

32. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal suformuotą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios. Bendrai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Kita vertus, sumanymas dėl kito nusikalstamos veikos epizodo nebūtinai turi būti labai konkretus. Pakanka, kad asmuo tiesiog suvoktų, jog ir toliau darys tą patį, pvz., kai atskirus narkotinės ar psichotropinės medžiagos platinimo epizodus jungia noras išplatinti kuo didesnį kiekį šios medžiagos, taip siekiant kuo daugiau uždirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2007 m. spalio 18 d. nutartis Nr. 2K-P-412/2007).

33. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021). Sukčiavimo baudžiamosiose bylose bendros tyčios, jungiančios kelias veikas, svarbiu kriterijumi paprastai pripažįstamas konkretus siekis kelis kartus apgaule gauti turtinę naudą iš to paties šaltinio. Kita vertus, tyčios, nukreiptos į neapibrėžtą skaičių analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų darymą, konstatavimas savaime nepaneigia nusikalstamos veikos tęstinumo. Sprendžiant turtinės nusikalstamos veikos tęstinumo (pakartotinumo) klausimą, to paties turto šaltinio kriterijus neturi būti absoliutinamas. Telefoninio sukčiavimo atvejais veikų pripažinimas ar nepripažinimas tęstinėmis priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumos ir specifikos. Nustačius, kad nusikalstamos veikos buvo vykdomos bendra tyčia, jos buvo nukreiptos išvilioti kuo daugiau pinigų iš patiklių asmenų, taikant tuos pačius apgaulės metodus, padaryta veika kvalifikuotina kaip vienas tęstinis sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-788/2015, 2K-250-699/2016, 2K-192-788/ 2017).

34. Nagrinėjamoje byloje teismai nesilaikė minėtų nusikalstamų veikų kvalifikavimo taisyklių ir tai pripažintina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

35. H. P. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, bendrais tyčiniais veiksmais su S. B. ir S. G., laisvės atėmimo bausmes atlikusiais Kybartų pataisos namuose ir bendrininkų grupe su laisvėje buvusiais F. V. T., D. Ž. (visi, išskyrus F. V. T., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nuteisti išskirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-522-335/2021), taip pat veikdamas ir su tyrimo metu nenustatytu laisvėje buvusiu asmeniu, vykdydamas telefonu duotus bendravykdžių nurodymus, sukčiaudamas apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą iš nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C..

36. Byloje nustatyta tokia nusikalstamo veikimo schema: 1) S. G., S. B., atlikdami bausmę pataisos įstaigoje, skambindavo nukentėjusiesiems ir pranešdavo apie išgalvotą nelaimingą atsitikimą, kuriame neva dalyvauja jų artimieji; taip pat gaudavo jų pažadą sumokėti tam tikrą pinigų sumą; 2) S. G., S. B. laisvėje esančiam nuteistajam H. P. duodavo nurodymus nuvykti pas nukentėjusiuosius arba surasti kitus asmenis, kurie galėtų paimti iš jų pinigus; 3) H. P. surasti asmenys nuvykdavo pas nurodytus nukentėjusiuosius, paimdavo pinigus ir perduodavo juos H. P., taip šie pinigai būdavo apgaule pasisavinami.

37. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos aplinkybės – trys sukčiavimo atvejai buvo padaryti per trumpą laiką, vos kelių dienų laikotarpyje – 2017 m. liepos 5 d., liepos 6 d. ir liepos 10 d.; sukčiavimo schema buvo analogiška visais atvejais; tikslas – išvilioti kuo daugiau pinigų iš patiklių senyvo amžiaus žmonių – patvirtina nuteistojo veikos tęstinumą. Nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad buvo veikiama bendra tyčia. Šiuo atveju aplinkybė, kad buvo siekiama apgaule gauti turtinę naudą ne iš to paties šaltinio, aptartų bylos aplinkybių kontekste, nepaneigia veikos tęstinumo požymio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, nustatę, jog H. P. veikė bendrais tyčiniais veiksmais, neišdėstė jokių motyvų, kodėl šiuos veiksmus kvalifikuoja kaip tris pavienes, o ne vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas perkvalifikuojant H. P. veikas į vieną tęstinę veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskiriant už šią veiką naują bausmę.

39. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kitas kasacinio skundo argumentas, susijęs su netinkamu BK 25 straipsnio 3 dalies taikymu, kai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo veika buvo perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį, nustačius jo veiką kvalifikuojantį požymį (organizuota grupė), yra nepagrįstas.

40. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

41. Įstatyme nustatytų organizuotos grupės požymių turinys yra atskleidžiamas kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017, 2K-1-719/2020, 2K-41-648/2022). Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Toks išankstinis susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, netrumpalaikius ryšius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-1073/2019). Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017, 2K-1-719/2020, 2K-41-648/2022). Bet kuriuo atveju, darant išvadas dėl organizuotos grupės požymių, būtina įvertinti visas aplinkybes, padedančias atskleisti bendrininkų organizuotumo laipsnį (lygį), nusikaltimų planavimą, bendrininkų pasiskirstymą vaidmenimis, taip pat ir asmenų suvokimą priklausant tokiai grupei, turinčiai tikslą daryti tokius nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016). Atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, turi būti vertinamas organizuotumo lygis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2008, 2K-344/2010, 2K-7-96/2012, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-70/2014, 2K-159-746/2015). Taigi, sprendžiant apie organizuotos grupės požymių buvimą ar nebuvimą, būtina vertinti visas faktines aplinkybes, reikšmingas klausimui spręsti, šie požymiai turi būti nustatyti ir įrodyti, o teismų išvados turi būti pagrįstos.

42. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad H. P. veikė bendrininkų grupe, dėl to, organizuotos grupės kvalifikuojantį požymį pašalinęs iš kaltinimo, H. P. padarytas veikas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys pavienės veikos). Teismas vertino, kad asmenų grupė, dalyvavusi šiuose nusikaltimuose, kaskart susiformuodavo daugiau stichiškai, be konkretaus ir detaliai aptarto, iš anksto suplanuoto susitarimo kelis kartus vykdyti sukčiavimus.

43. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai – nustatė organizuotos grupės kaip sukčiavimą kvalifikuojančio požymio, buvimą. Atitinkamai teismas H. P. inkriminuotas tris pavienes nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį. Šios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo H. P., S. B. ir S. G. tarpusavio susitarimą, nevienkartinius ryšius, jų veiksmų bendrumą bei organizuotumo laipsnį, o tai, kaip pažymėjo teismas, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos organizuotos grupės požymius.

44. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai ir konstatuoja, kad baudžiamąjį įstatymą tinkamai pritaikė apeliacinės instancijos teismas.

45. Byloje nustatytas nusikalstamų veikų darymo mechanizmas rodo, kad nuteistieji buvo pasiskirstę konkrečiais vaidmenimis, bendro tikslo buvo siekiama kryptingai, tarpusavyje bendradarbiaujant. Akivaizdu, kad atskirtoje byloje nuteisti S. B. ir S. G., atlikdami bausmę pataisos įstaigoje, galėjo realizuoti savo nusikalstamą sumanymą tik suderinę veiksmus su laisvėje esančiu H. P.. Jie kiekvienu atveju telefonu duodavo H. P. nurodymus, kokius konkrečius veiksmus atlikti konkrečių nukentėjusiųjų atžvilgiu. Susitarimas sukčiauti nebuvo vienkartinis, vaidmenys buvo nustatyti aiškūs, konkretūs. Vadinasi, H. P., S. B. ir S. G. siejo tvirtas, nuolatinis ryšys, kurį jie palaikydavo telefoniniais pokalbiais, buvo pasiskirstę konkrečiomis užduotimis bei vaidmenimis, suvokė, kokio bendro tikslo siekia (apgaule įgyti svetimą turtą ir pasipelnyti). Byloje nustatyta ir tai, kad H. P., S. B., S. G. aptardavo konkretų nusikaltimo planą, kurį analogiškai pritaikydavo surastam nukentėjusiajam ir bendrininkams, šiuo atveju H. P.. Kai S. B. ir S. G. atlikdavo savo vaidmenį įkalinimo įstaigoje, H. P. kitus suderintus veiksmus darydavo laisvėje – surasdavo atitinkamus asmenis, kurie vyktų kartu su juo į nukentėjusiųjų namus, nurodydavo, ką reikės sakyti nukentėjusiesiems, o pats, siekdamas nebūti identifikuotas, nukentėjusiųjų namuose nesirodydavo ir tik vėliau surinkdavo iš nukentėjusiųjų paimtus pinigus. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog H. P., atlikdamas tokius nevienkartinio pobūdžio veiksmus, suprato, kad atlieka dalį veiksmų, būtinų bendram nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, ir suvokė, kad jis kartu su S. B. ir S. G. vykdo bendrą organizuotą susitarimą, ir to siekė.

46. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagrindinėje baudžiamojoje byloje (Nr. N1-3-958/2020), iš kurios H. P. byla buvo išskirta į atskirą bylą) S. G. bei S. B. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl tų pačių nusikalstamų veikų, padarytų prieš nukentėjusiuosius A. M. D., P. K. ir S. C., veikiant organizuota grupe kartu su H. P.. Minėtoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1A-52-337/2021) apeliacinės instancijos teismas (Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendis) be kita ko, konstatavo, kad S. B., S. G. inkriminuoto kvalifikuoto sukčiavimo schema galėjo būti įgyvendinta tik bendrais iš anksto suderintais nuteistųjų veiksmais, pasidalijant užduotimis, t. y. nuteistiesiems veikiant organizuota grupe. Nors H. P. byla buvo išskirta į atskirą bylą ir išnagrinėta atskirame procese, tačiau abiejuose bylose buvo tiriami ir vertinami įrodymai dėl tų pačių nusikalstamų veikų, įvykdytų nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C. atžvilgiu, kur buvo nustatyta, kad H. P. su S. G. bei S. B. ir šiuose nusikalstamos veikos epizoduose veikė organizuota grupe. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs, jog H. P. veikė organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo ir skirtinos bausmės

47. Teisėjų kolegijai nustačius apeliacinės instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ir nuteistojo H. P. nusikalstamas veikas perkvalifikavus iš trijų pavienių nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiųjų A. M. D., P. K. ir S. C. atžvilgiu, į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, spręstinas H. P. ir bausmės klausimas.

48. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nagrinėjant šią bylą kasacinės instancijos teisme, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo pakeista, be kita ko, BK 182 straipsnio 2 dalis, už kurioje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas H. P..

49. Palyginus naują BK 182 straipsnio 2 dalies redakciją su nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusia šio straipsnio dalies redakcija, matyti, kad naujoje nurodyto straipsnio redakcijoje įstatymų leidėjo įtvirtinti pakeitimai palengvina nuteistojo teisinę padėtį, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

50. Pirmiausia pažymėtina, kad veiką kvalifikuojantis organizuotos grupės požymis, nustatytas šioje byloje, pagal nuteistojo teisinę padėtį švelninantį įstatymą yra įtvirtintas ne BK 182 straipsnio 2 dalyje, o 182 straipsnio 3 dalyje. Be to, naujosios įstatymo redakcijos BK 182 straipsnio 3 dalies sankcijoje papildomai nustatyta nauja laisvės atėmimui alternatyvi bausmė – bauda. Taigi, dėl įsigaliojusių nuteistojo teisinę padėtį palengvinančių baudžiamojo įstatymo pakeitimų H. P. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir už ją naujai skirtina bausmė.

51. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skirdama nuteistajam bausmę, atsižvelgia į žemesnės instancijos teismų nustatytas skiriant bausmes reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra nuteistojo H. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių; jo atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, veikdamas su F. V. T. ir D. Ž.); nusikalstama veika buvo daroma dėl savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti; nusikalstamais veiksmais padaryta žala, kuri siekia 8 100 Eur (iš A. M. D. apgaule užvaldyta 6 000 Eur, iš P. K. – 1 400 Eur, iš S. C. – 700 Eur) neatlyginta; padarytas nusikaltimas yra priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistasis charakterizuojamas išskirtinai neigiamai, nors yra jauno amžiaus, tačiau jau teistas trylika kartų, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikaltimus, baustas švelnesnėmis bausmėmis, taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau iš ankstesnių teistumų teigiamų išvadų nepadarė, savo elgesio nevertina kritiškai, būdamas laisvėje, neužsiėmė jokia visuomenei naudinga veikla ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, teisingumo principas gali būti įgyvendintas tik paskiriant H. P. jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje nurodytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Kita vertus, atsižvelgiant į šioje nutartyje kasacinio teismo nustatytą esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą, H. P. paskirta bausmė neturi viršyti pirmuoju nuosprendžiu paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Paskirtoji bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, iš naujo subendrintina su H. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir skirtina galutinė subendrinta bausmė, nedidesnė nei paskirta pirmuoju apylinkės teismo nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 28 d. nuosprendį.

Tris nusikaltimus, už kuriuos H. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į vieną tęstinį nusikaltimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nusikaltimą, už kurį H. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pridedant jos dalį ir H. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams trims mėnesiams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Alenas Piesliakas

Daiva Pranytė-Zalieckienė