Civilinė byla Nr. 3K-3-291/2006
Procesinio sprendimo kategorija 95.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, atstovaujančio viešajam interesui, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m vasario 17 d. nuosprendžiu pripažino atsakovą kaltu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir nuteisė už eismo įvykio metu D. Ž. ir S. P. padarytus apysunkius kūno sužalojimus, sukėlusius ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Dėl patirtų sužalojimų S. P. gydėsi nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d. Ligos metu S. P. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai ir išmokėta 4 388,93 Lt ligos pašalpa. Vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta, ieškovai prašė teismo priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus naudai iš atsakovo V. M. 4 388,93 Lt žalos atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. sausio 17 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisdamas ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus naudai iš atsakovo 4 388,93 Lt žalos atlyginimo.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 11 d. sprendimu teismo 2005 m. sausio 17 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisdamas iš atsakovo V. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus naudai 4388,93 Lt žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, privalo atlyginti žalą padaręs asmuo. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nereikia įrodinėti. Teismas sprendė, kad bylos medžiaga įrodyta, jog S. P. autoįvykio metu buvo padarytas kairio žastikaulio lūžis, nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti dėl šio sužalojimo. Veikos dekriminalizavimas nepanaikina atsakovo veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovo motyvai, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės, atmestini kaip nepagrįsti. Reikalavimo teisė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įtvirtinta CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, o prokuroro teisė ginti viešąjį interesą - Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 26 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad byloje įrodyta, jog dėl atsakovo veiksmų nukentėjusiai S. P. buvo išmokėta 4 388,93 Lt ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų už ligos laikotarpį nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d., t. y. Valstybiniam socialinio draudimo fondui neabejotinai padaryta žalos. Šis užtikrina valstybinės socialinės apsaugos sistemos, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos, egzistavimą. Taigi, kolegijos teigimu, atsakovas nepagrįstai ginčą nagrinėjamoje byloje vertina kaip paprastą civilinį turtinį ginčą, susijusį su piniginių lėšų priteisimu į savarankiškos biudžetinės įstaigos sąskaitą, nes žalos, padarytos Valstybinio socialinio draudimo fondui, tinkamas ir operatyvus atlyginimas tiesiogiai susijęs su visų, mokančių įmokas socialinio draudimo fondui, taip pat turinčių teisę gauti išmokas iš šio fondo, interesais – taigi viešuoju interesu. Nagrinėjamos bylos dėl žalos atlyginimo ypatumas yra tas, kad žala socialinio draudimo fondui buvo padaryta nusikalstamais veiksmais. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. nutartimi V. M. buvo atleistas nuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, panaikinant teistumą dėl jo padarytos veikos dekriminalizavimo, įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui nuo 2003 m. gegužės 1 d. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prokuroras ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo pareikšti baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį gindamas viešąjį interesą Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka. Dėl to prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą, kai jis buvo pažeistas nusikalstamais veiksmais, neišnyko ir po šios veikos dekriminalizavimo ligos pašalpos mokėjimo metu (nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d.). Taigi prokuroro teisė pareikšti ieškinį nagrinėjamoje byloje tiesiogiai įtvirtinta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje. Taigi atsakovo argumentai dėl to, kad prokuroras neturi reikalavimo teisės, nepagrįsti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu atsakovas V. M. prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamos bylos atveju prokuroras neturėjo teisės pareikšti ieškinio, nes viešasis interesas nebuvo pažeistas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis nustato teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti tik tada, kai yra padarytas valstybės, visuomenės, asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Prokuroras privalėjo įrodyti teisės pažeidimo faktą, tačiau to nebuvo daroma. Tai, kad atsakovas V. M. iki naujojo BK priėmimo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl S. P. padaryto sveikatos sužalojimo, nėra tiesiogiai susiję su šios bylos ginčo dalyku (veiką dekriminalizavus, atsakovui buvo panaikintas teistumas dar iki kreipimosi su civiliniu ieškiniu įteikimą dienos). Ieškinio reikalavimas kyla dėl išvestinio regresinio valstybinio socialinio draudimo reikalavimo, tai nėra teisės pažeidimas. Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimas ir nutartis, kuria patenkintas ieškinys, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 29 d. konsultacijos teismams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-267/2001 suformuluotos taisyklės, kad tik nustačius pažeidimą prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.
2. Teisę į ieškinį šioje byloje turi socialinio draudimo įstaiga, o ne prokuroras, nes V. M. nepadarė teisės pažeidimo, neapmokėdamas regresinio reikalavimo, kuris jam ir nebuvo pareikštas įstatymų nustatyta tvarka. Šios bylos ieškinio pagrindas yra CK 6.263 ir 6.290 straipsniuose įtvirtinta teisė regreso tvarka išreikalauti dėl sveikatos sužalojimo išmokėtas nedarbingumo lėšas iš Valstybinio socialinio fondo biudžeto lėšų. Vadovaujantis teisinio apibrėžtumo civiliniuose santykiuose principu, įtvirtintu CK 1.2 straipsnyje, tokį ieškinį turėjo teisę (įstatymas nenustato pareigos) pateikti Valstybinio socialinio draudimo atitinkama institucija, išmokėjusi nukentėjusiajai pinigines lėšas. Tai, kad ieškinį pateikė prokuroras, pažeidžia asmenų lygybės teismui konstitucinį principą, įtvirtintą ir CPK 6 straipsnyje, ir šalių procesinį lygiateisiškumą, įtvirtintą CPK 17 straipsnyje.
3. Teismai pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą teismą, nes civiliniame procese ieškinį palaikė net dvi valstybės įstaigos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovui nebuvo teismo pasiūlyta pakeisti netinkamą ieškovą tinkamu pagal CPK 45 straipsnį. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį ne bet kurio viešojo intereso pažeidimo atveju prokurorui suteikta teisė jį ginti, o tik tokio, kuris atitinka papildomus Prokuratūros įstatymo ar tiesiogiai kituose specialiuose įstatymuose įtvirtintus kriterijus. Šios bylos atveju nenustatytos 19 straipsnio l dalyje įtvirtintos sąlygos: visuomenės interesų pažeidimas; faktas, kad institucijos (šioje byloje - socialinio draudimo įstaiga), privalančios ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šioje byloje ieškovui atstovavo prokuroras ir Valstybinio socialinio draudimo fondas, nors savarankiškai socialinio draudimo įstaiga ieškinio nereiškė.
4. Apeliacinio teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad apelianto argumentai dėl to, jog ieškinį dėl viešojo intereso turėjo pareikšti tas subjektas, kuriam įstatymas priskiria šias funkcijas, nėra teisinio pobūdžio argumentai. Šie teismo motyvai paneigia pamatines civilinio proceso taisykles (CPK 5 straipsnio l dalis, 37, 45 straipsniai), todėl atmestini. Teismas konstatavo, kad po veikos dekriminalizavimo bei teistumo panaikinimo atsakovui V. M. prokuroro pareiga pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, kuris nebuvo pareikštas nuosprendžio priėmimo metu, nei iki atleidimo nuo bausmės ir teistumo panaikinimo, ne tik neišnyko, bet ir privalėjo būti įgyvendinta, tai yra pagrindas tenkinti ieškinį. Toks teismo pateiktas teisės normų sisteminis aiškinimas paneigia civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus pagal CK 1.2 straipsnį ir baudžiamosios teisės principų laikymąsi, pvz., tai, kad asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis); teistumo išnykimo principą (BK 97 straipsnis). Šiuo metu už analogiškus V. M. padarytus teisės pažeidimus taikoma tik administracinė atsakomybė, todėl prokuroras nebeturi jokių teisių ginti viešąjį interesą pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalį. Tai patvirtina tiek šalių procesinio lygiateisiškumo, tiek asmenų lygybės įstatymui ir teismui principai. Be to, net baudžiamosiose bylose regresiniai ieškiniai dėl prokuroro nereiškiami. Taip teismas pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą procesą.
Ieškovai Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, pritardami teismų sprendime ir nutartyje nurodytiems argumentams, atsiliepimais į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovai pažymėjo, kad baudžiamoji byla V. M. nebuvo nutraukta, jis tik buvo atleistas nuo bausmės dėl veikos dekriminalizavimo. Byloje konstatuota, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4, 13.10, 14.2 punktų reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti žmonės, taigi byloje nustatytos visos sąlygos deliktinei atsakomybei taikyti. Be to, nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl regresinio reikalavimo, nes žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta ne regresinio reikalavimo neapmokėjimu, o atsakovo įvykdyta nusikalstama veika. Tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius privalėjo išmokėti nukentėjusiajai ligos pašalpą, rodo, kad buvo pažeistas viešasis interesas, kuriam apginti socialinio draudimo įstaiga kreipėsi į prokuratūrą 2004 m. gruodžio 8 d. raštu. Tai, kad ieškinys pareikštas tik vieno ieškovo – prokuratūros - vardu, neturi reikšmės socialinio draudimo įstaigos procesinei padėčiai byloje. CPK 111, 135 straipsniuose nenustatyta, kad ieškinį privalo pasirašyti visi proceso bendrininkai. Be to, byloje bendraieškis pareiškė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad palaiko prokuroro ieškinį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).
Kasaciniame skunde iš esmės keliamas prokuroro teisės pareikšti ieškinį nagrinėjamos bylos atveju klausimas, susijęs su Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio ir CPK 49 straipsnio 1 dalies taikymu bei viešojo intereso, kaip pagrindo prokurorui pareikšti ieškinį, aiškinimo klausimais, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Kasatoriaus teigimu, pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti tik tada, kai yra padarytas valstybės, visuomenės, asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Dėl to, priėmus naująjį BK ir dekriminalizavus atsakovo veiką, S. P. padarytas sveikatos sužalojimas nėra tiesiogiai susijęs su šios bylos ginčo dalyku, nes V. M. nepadarė teisės pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teisę į ieškinį šioje byloje turi tik socialinio draudimo įstaiga, o ne prokuroras, nes šios bylos ieškinio pagrindas yra ne teisės pažiedimas, o CK 6.263 ir 6.290 straipsniuose įtvirtinta teisė regreso tvarka išreikalauti dėl sveikatos sužalojimo išmokėtas nedarbingumo lėšas iš Valstybinio socialinio fondo biudžeto lėšų.
Su kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Prokuroro teises inicijuoti civilinį procesą reglamentuoja CPK ir Prokuratūros įstatymas. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį.
Dėl kasacinio skundo argumento, kad socialinio draudimo įstaiga turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ligos pašalpos pritesimo, nekeičia šioje byloje ginamo intereso viešojo pobūdžio ir neatima teisės prokurorui reikšti ieškinį civilinėje byloje dėl ligos pašalpos, sumokėtos nukentėjusiam asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, priteisimo. Ypač įvertinus tai, kad atsakovui už S. P. sužalojimą eismo įvykio metu buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri (nors ir dekriminalizavus veiką dėl naujojo BK priėmimo) nebuvo nutraukta, kas rodo atsakovo veiksmų neteisėtumą bei pavojingumą visuomenei teisės pažeidimo padarymo metu. Dėl nurodytos priežasties kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentą, kad šios bylos pagrindas yra ne teisės pažeidimas, o socialinės draudimo įstaigos regresinis reikalavimas, nes byloje nustatyta, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4, 13.10, 14.2 punktų reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, kuriame buvo sužaloti žmonės, taigi byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumo ir įstatymo pažeidimo faktas kaip pagrindas deliktinei atsakomybei taikyti. Dėl to Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui žala padaryta ne regresinio reikalavimo neapmokėjimu, o atsakovo įvykdyta neteisėta veika, kuri, nors ir buvo dekriminalizuota, tačiau dėl savo pasekmių ir pažeidimo pobūdžio negali būti pateisinama.
Dėl kasacinio skundo argumento, kad socialinio draudimo įstaiga nepagrįstai buvo įtraukta bendraieškiu byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai viešasis interesas ginamas valstybės institucijos prašymu ir susijęs su jos funkcijų vykdymu, į bylą taip pat įtraukiamos nurodytos institucijos, o dėl šių asmenų procesinės padėties – įtraukti institucijas į bylą kaip trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus, ar kaip bendraieškius - sprendžia konkrečią bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamoje byloje socialinio draudimo įstaiga įtraukta bendraieškiu, nes tokią jos procesinės padėties įvertinimą nulėmė ta aplinkybė, kad ginčo baigtis, t. y. ligos pašalpos priteisimas ar nepriteisimas, tiesiogiai susijusi su šios institucijos teisėmis ir interesais šioje byloje, t. y. turi įtakos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, kurį administruoja socialinio draudimo įstaigos. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad, įtraukus į bylą socialinio draudimo įstaigą bendraieškiu, buvo pažeista atsakovo teisė į tinkamą procesą, taip pat lygiateisiškumo ir kiti civilinio proceso principai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, procesinės teisės normų iš esmės nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo, todėl kasacinio skundo motyvais naikinti teisėtus ir pagrįstus šių teismų procesinius sprendimus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Algimantas Spiečius
