Dėl neteisėtai gautos pašalpos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-292/2006

Procesinio sprendimo kategorija 10.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus darbo biržos ieškinį atsakovui A. A. K. dėl neteisėtai gautos pašalpos priteisimo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. kovo 21 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad atsakovas 2001 m. rugpjūčio 27 d. buvo įregistruotas Vilniaus darbo biržoje kaip bedarbis; nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. jam buvo pradėta mokėti bedarbio pašalpa. Atsakovui bedarbio pašalpa buvo mokama nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. iki 2003 m. rugpjūčio 11 d. ir jam buvo išmokėta 5822,04 Lt. Ieškovo teigimu, bedarbio pašalpa atsakovui buvo išmokėta nepagrįstai, nes jis, įsiregistravęs darbo biržoje, nuslėpė duomenis apie tai, kad jo vardu buvo įregistruota individuali įmonė ir pašalpos mokėjimo metu įmonė nebuvo išregistruota. Ieškovas, remdamasis CK 6.237 straipsniu, prašė teismo priteisti iš atsakovo 5822,04 Lt neteisėtai gautos bedarbio pašalpos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad atsakovas 2001 m. birželio 22 d. buvo įregistravęs individualią įmonę, kuri 2003 m. lapkričio 26 d. įgijo likviduojamos įmonės statusą; atsakovas, gaudamas bedarbio pašalpą, šią aplinkybę nuslėpė nuo Vilniaus darbo biržos. Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad atsakovo įmonė tuo laikotarpiu, kai atsakovui buvo mokama bedarbio pašalpa, nedeklaravo jokių pajamų, tačiau teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar įmonė yra veikianti ar ne, vien tik įmonės įregistravimo faktas suponuoja sąlygą, jog asmuo pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnį neturėjo teisės gauti bedarbio pašalpos. Dėl to teismas, remdamasis Bedarbių rėmimo įstatymo 26 straipsniu ir CK 6.237 straipsnio l dalimi, tenkino ieškinį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 26 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nustatė, kad atsakovas, registruodamasis Vilniaus darbo biržoje kaip bedarbis, užpildė nustatytos formos Ieškančio darbo asmens kortelę, kurioje pasirašytinai patvirtino, jog neturi individualios įmonės; taigi jis formaliai atitiko bedarbio statusą pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnį ir jam, remiantis Bedarbių rėmimo įstatymo 15, 16, 161 straipsniais, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1996 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 76 patvirtintos Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkos 19–28 punktais buvo paskirta bedarbio pašalpa. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. iki 2003 m. rugpjūčio 11 d. bedarbio pašalpą gavo tik dėl to, kad nuslėpė duomenis apie turimą individualią įmonę. Kolegijos vertinimu, asmenys, turintys įregistruotą individualią įmonę ir mokantys socialinio draudimo mokesčius, nors ir negauna iš tos įmonės jokių pajamų ar nevykdo veiklos, negali būti pripažįstami bedarbiais pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnį, nes sąlygos pripažinti asmenį bedarbiu nėra siejamos su įmonės statusu, veikla ar gaunamomis pajamomis. Kolegija pažymėjo, kad nepaisant to, jog Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnis 2003 m. kovo 13 d. buvo pakeistas, tačiau šio straipsnio redakcija iš esmės nepasikeitė, buvo tik išsamiau apibrėžta bedarbio sąvoka. Dėl to kolegija pripažino, kad atsakovas bedarbio pašalpą gavo neteisėtu būdu, todėl pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 26 straipsnį jis gautą pašalpą privalo grąžinti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnį, neteisingai aiškino bedarbio sąvoką. Atsakovui bedarbio pašalpa buvo paskirta pagal tuo metu galiojusius Bedarbių rėmimo įstatymo 15, 16 ir 161 straipsnius (1996 m. vasario 1 d. įstatymo redakcija), kuriuose nebuvo nustatyta, kad bedarbio pašalpa negali būti skiriama individualios įmonės savininkui. Dėl to, kasatoriaus manymu, bedarbio pašalpa jam buvo paskirta teisėtai.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, nepaskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, negalioja ir negali būti taikomas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnis, kuriame įtvirtinta nuostata, praplečianti asmens, turinčio teisę gauti bedarbio pašalpą, sąvoką, buvo pakeistas 2003 m. kovo 13 d. įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 2 d. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo vadovautis taisykle, kad įstatymas negalioja atgaline tvarka, ir netenkinti ieškinio reikalavimo. Be to, kasatoriaus teigimu, įstatymų leidėjas, priimdamas naują Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnio redakciją, siekė nustatyti dar vieną papildomą reikalavimą asmeniui, norinčiam gauti bedarbio pašalpą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nurodyto straipsnio redakcija iš esmės nepasikeitė, o joje buvo tik detaliau apibrėžta bedarbio sąvoka.

3. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami bedarbio sąvoką, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė v. R. K., Nr. 3K-3-910/2000; kategorija 39). Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tik įstatyme gali būti nustatyti kriterijai, pagal kuriuos asmenys turėtų teisę gauti bedarbio pašalpą. Nurodytos bylos ir nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės sutampa, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ir pripažinti, kad atsakovas įgijo teisę gauti bedarbio pašalpą tik įstatymo, kuriame nebuvo nustatytas reikalavimas neturėti įregistruotos individualios įmonės, pagrindu. Be to, atsakovo individuali įmonė bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpiu nevykdė veiklos, atsakovas iš jos negavo pajamų. Bedarbio pašalpos mokėjimo tikslas yra garantuoti asmeniui socialiai būtinų poreikių patenkinimą, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti ir į šią aplinkybę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnį. Atsakovas Ieškančio darbo asmens kortelėje nenurodė, kad turi jo vardu įregistruotą individualią įmonę, tačiau savo parašu patvirtino, kad jo pateikti duomenys buvo teisingi. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, kad atsakovas, nuslėpdamas duomenis, atitiko bedarbio statusą pagal įstatymą ir todėl gavo bedarbio pašalpą. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad, 2003 m. kovo 13 d. pakeitus Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnį, šio straipsnio redakcija iš esmės nepasikeitė, buvo tik išsamiau apibrėžta bedarbio sąvoka. Ieškovo manymu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesirėmė atsakovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartimi, nes joje išdėstytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas 2001 m. rugpjūčio 27 d. užsiregistravo Vilniaus darbo biržoje kaip bedarbis, jam nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. iki 2003 m. rugpjūčio 11 d. buvo mokama bedarbio pašalpa, tačiau teismai konstatavo, kad ši jam buvo išmokėta nepagrįstai, nes atsakovas, įsiregistravęs darbo biržoje ir gaudamas bedarbio pašalpą, nuslėpė duomenis apie tai, kad visą laikotarpį, kai jis gavo bedarbio pašalpą, atsakovo vardu buvo įregistruota individuali įmonė ir pašalpos mokėjimo metu įmonė nebuvo išregistruota.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino bedarbio sąvoką, apibrėžtą Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnyje, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Kasaciniame skunde iš esmės keliamas klausimas dėl Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintos bedarbio sąvokos aiškinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga teikti, o piliečių teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Ši konstitucinė nuostata įtvirtina piliečiams teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju. Bedarbio pašalpos mokėjimo klausimai detalizuojami Bedarbių rėmimo įstatyme.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas 2001 m. rugpjūčio 27 d. užsiregistravo Vilniaus darbo biržoje kaip bedarbis. Tuo metu galiojusio Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnyje (1996 m. vasario 1 d. redakcija) bedarbiu buvo laikomas nedirbantis darbingo amžiaus darbingas asmuo, nesimokantis dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravęs gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo ir pasirengęs profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo ir pašalpos jiems skyrimo tvarka buvo detalizuota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1996 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 76 patvirtintoje Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, t. y. įstatymų leidėjas nurodytais teisės aktais reglamentavo atvejus, kokiomis sąlygomis ir tvarka fiziniam asmeniui yra išmokama bedarbio pašalpa ar nutraukiamas jos mokėjimas, taip pat kokiais atvejais pašalpa turi būti grąžinta į Užimtumo fondą. Pagal nurodytos tvarkos 3.1 punktą bedarbiai turėjo užpildyti nustatyto pavyzdžio Ieškančio darbo asmens kortelės B skyrių „Asmens duomenys“. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas nuo 2001 m. rugpjūčio 30 d. pildė tokią kortelę (b. l. 6) ir joje kiekvieną mėnesį nurodydavo, kad jis neturi įsteigęs individualios įmonės, tuo tarpu byloje esanti Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Rejestro tarnybos pažyma patvirtino faktą, kad atsakovas nuo 2001 m. birželio 22 d. buvo įregistravęs individualią įmonę, neturinčią juridinio asmens statuso (b. l. 28). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas reikalavimas neturėti įregistruotos individualios įmonės, siekiant gauti bedarbio pašalpą, buvo įtvirtintas tik 2003 m. balandžio 2 d. įstatymo redakcijoje, tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, šiame straipsnyje nebuvo įtvirtintas naujas papildomas reikalavimas asmeniui, norinčiam gauti bedarbio pašalpą, o buvo tik labiau atskleista ir detalizuota bedarbio sąvoka, nurodant, kad bedarbiu laikomas asmuo, neturintis pakankamų pragyvenimo lėšų, t. y. asmuo, neturintis draudžiamųjų pajamų ir neįregistravęs įmonės arba ūkininko ūkio. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad šis reikalavimas įstatyme buvo įtvirtintas jau po to, kai jis užsiregistravo darbo biržoje, todėl jam negalėjo būti taikomas nurodytas reikalavimas. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą ir motyvuoja, kad, aiškinant tiek 1996 m. vasario 1 d. redakcijos įstatymą, tiek 2003 m. balandžio 2 d. redakcijos įstatymą, bedarbio statusas galėjo būti suteikiamas asmeniui tik tokiu atveju, jeigu jis ir turėjo individualią įmonę, tačiau registravimosi bedarbiu dieną tokia įmonė turėjo būti likviduota. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo įmonei likviduojamos įmonės statusas buvo suteiktas 2003 m. lapkričio 26 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams po to, kai Vilniaus darbo birža nutraukė bedarbio pašalpos mokėjimą atsakovui ir pareikalavo grąžinti neteisėtai gautą pašalpą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas visą bedarbio pašalpos gavimo laiką savo vardu turėjo įregistravęs individualią įmonę ir, registruodamasis darbo biržoje, pildydamas Ieškančio darbo asmens kortelę, nuslėpė duomenis apie tai (b. l. 6). Bedarbių rėmimo įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, nuslėpę arba pateikę neteisingas žinias ir dėl to gavę nedarbo socialinio draudimo išmoką arba pasinaudoję kitomis iš Užimtumo fondo finansuojamomis priemonėmis, privalo per mėnesį nuo pareikalavimo dienos su tuo susijusias išlaidas grąžinti į Užimtumo fondą; kilus ginčui, minėtos išlaidos į Užimtumo fondą išieškomos teismine tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal šio straipsnio dispoziciją pareikšti reikalavimus dėl išmokėtos bedarbio pašalpos grąžinimo leidžiama, jeigu sumų išmokėjimas pagrįstas bedarbio suteiktomis neteisingomis žiniomis arba nuslėpus informaciją. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, gaudamas bedarbio pašalpą, veikė nesąžiningai, todėl Vilniaus darbo birža turėjo pagristą ir teisėtą reikalavimą susigrąžinti iš atsakovo jam išmokėtą bedarbio pašalpos sumą.

Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsnio aiškinimo, ir nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį Nr. 3K-3-910/2000. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas CPK 4 straipsnyje įtvirtino vienodos teismų praktikos formulavimo nuostatą ir nurodė, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Analizuojant šią nuostatą kartu su Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu, darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami kitas bylas, kai tenka taikyti tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, privalo atsižvelgti tik į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose šio teismo nutartyse (nutarimuose) esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie yra suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra paskelbta įstatymų nustatyta tvarka ir joje analizuojamos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamų klausimų, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai ja nesivadovavo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo jam neteisėtai išmokėtą bedarbio pašalpą, tinkamai taikė Bedarbių rėmimo įstatymą, teisingai aiškino šio įstatymo 5 straipsnyje apibrėžtą bedarbio sąvoką, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl taip pat nesudaro pagrindo juos naikinti kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius