Dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia bei įpareigojimo atsakovą perduoti žemės sklypą

Civilinė byla Nr. 3K-3-285/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 30.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (teisėjų kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. S., L. N. S. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia bei įpareigojimo atsakovą perduoti žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai R. S. ir L. N. S. ieškiniu prašė teismo pripažinti galiojančia 2001 m. birželio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir R. S. bei L. N. S., kuria atsakovas perdavė ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis valstybei priklausančią 940/2040 dalį 2040 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat prašė įpareigoti atsakovą per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priėmimo-perdavimo aktu perduoti ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis minėtą dalį žemės sklypo bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 1804-01, kurio 1 punkte nustatyta, kad apskrities viršininkas ieškovams parduoda bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis papildomai prie 1100 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) priskirtą 940 kv. m ploto dalį. Įsakymo 3 punkte nustatyta žemės sklypo kaina – 30 080 Lt. Ieškovai buvo įpareigoti pervesti šią sumą į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą, o Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pavesta nustatyta tvarka parengti papildomos žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovams sumokėjus sklypo kainą. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 1522V pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2001 m. vasario 25 d. buvo įregistruota prie ieškovams priklausančio 1100 kv. m žemės sklypo prijungta papildoma 940 kv. m ploto žemės sklypo dalis bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos šios sklypo dalies valdymo teisė. 2004 m. lapkričio 10 d. ieškovai pervedė į atsakovo nurodytą Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą visą (30 080 Lt) sumą už parduodamą žemės sklypą, tuo visiškai įvykdė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau atsakovas nepagrįstai vengia sudaryti bei įforminti pirkimo-pardavimo sutartį notarine tvarka bei perduoti ieškovams parduotą žemės sklypo dalį, nurodydamas, kad įsigaliojo Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 nauja redakcija, kuria draudžiama įsigyti didesnį kaip 400 kv. m ploto laisvos valstybinės žemės sklypą, įsiterpusį tarp privačių sklypų. Tačiau nurodytas įsakymas nėra nei panaikintas, nei pakeistas, jokių ginčų teisme ar ikiteisminio nagrinėjimo institucijose nėra, todėl ieškovų subjektinė teisė įsigyti žemės sklypo dalį privačion nuosavybėn sumokėjus jos kainą pati savaime neišnyko ir apskrities viršininkas ar (ir) jo padaliniai privalo sudaryti sutartį. Civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai atgaline tvarka negalioja, todėl Vyriausybės nutarimo pakeitimas jokių teisinių pasekmių nei ieškovams, nei atsakovui nesukėlė. Atsakovas pažeidė ieškovų teises bei teisėtus lūkesčius įsigyti faktiškai jiems jau parduotą žemės sklypo dalį pardavėjo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2005 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino galiojančia 2001 m. birželio 8 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis ieškovams R. S. ir L. N. S. valstybei priklausančią 940/2040 dalį 2040 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priėmimo-perdavimo aktu perduoti ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis parduotą nurodytą sklypo dalį.

Teismas konstatavo, kad ieškovai yra valstybei priklausančios žemės dalies faktiniai naudotojai. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymas Nr. 1804-01 parduoti ieškovams valstybinės žemės sklypą nepanaikintas ir yra galiojantis, abi šalys faktiškai įvykdė pagrindines žemės pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Priimdamas 2001 m. birželio 8 d. įsakymą atsakovas išreiškė savo valią dėl nekilnojamojo daikto pardavimo, ieškovai taip pat išreiškė savo valią ir faktiškai sandorį įvykdė, sumokėdami atsakovo nurodytą sumą už žemės sklypą. Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcija, kurios pagrindu galima įsigyti ne didesnį kaip 400 kv. m ploto besiribojantį laisvos valstybinės žemės sklypą, negali būti pagrindas atmesti ieškovų reikalavimus, nes teisės norma, panaikinanti ankstesniąją, nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos anksčiau galiojusios teisės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, priimdamas minėtą įsakymą, išreiškė savo valią dėl nekilnojamojo daikto pardavimo, ieškovai taip pat išreiškė savo valią ir faktiškai įvykdė sandorį, sumokėdami atsakovo nurodytą sumą už žemės sklypą. Atsakovas pažeidė CK 1.2 straipsnyje numatytą teisėtų lūkesčių principą, kurio pagrindu ieškovai siekė įsigyti ginčo sklypą, o atsakovas įsipareigojo šį sklypą parduoti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 19 d. nutartimi netenkino atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 13 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje yra įrodyta aplinkybė, jog ieškovai sumokėjo Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymu nustatytą žemės sklypo kainą (b.1. 9-10), todėl atsakovui teko pareiga toliau vykdyti šiame įsakyme nustatytas procedūras - parengti ir pasirašyti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį (įsakymo 5 punktas). Atsakovui atsisakius įforminti sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo sprendimu pripažino sandorį galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Šalių civilinės teisės ir pareigos kyla iš Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymo, kuris nebuvo panaikintas, todėl ieškovai, siekdami realizuoti savo teises, neprivalėjo ginčyti atsakovo atsisakymo vykdyti šį įsakymą, o turėjo teisę ginti savo pažeistas teises teisme. Tai, kad ieškovams nebuvo trukdoma anksčiau sumokėti žemės kainą, nereiškia, kad atsakovas nepažeidė ieškovų teisių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 4 d. nutartį, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Toks kasatoriaus prašymas motyvuojamas šiais argumentais:

1. Ginčijamos valstybinės žemės sklypo dalis nebuvo ieškovams perduota, tai įrodo 2003 m. liepos 7 d. naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (b. l. 117), taip pat ieškovų reikalavimai perduoti sklypo dalį. Ieškovai turėjo teisę sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ši teisė turėjo būti realizuojama iki 2002 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1630 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)” pakeitimo”, kuriuo nustatytas draudimas valstybės įgaliotai institucijai parduoti viršijantį 0,04 ha papildomą sklypą. Įsiteisėjus teisės normai, panaikinusiai ankstesniąją, iki jos įsiteisėjimo patvirtinti ir neįvykdyti aktai galioja tiek, kiek neprieštarauja įsigaliojusiai normai.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 18 d. nutartimi (civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė Nr. 3K-3-1025/2000) išaiškino, kad pasibaigus įstatymo, kaip teisės įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybės tam tikromis įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme numatytas teises. Tai yra naikinamasis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys jų susitarimu, nei teismas. Pasibaigus įstatymo galiojimui galima realizuoti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista. Teismai nesilaikė šio išaiškinimo ir pakeitė naikinamąjį terminą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas trukdė ieškovams realizuoti savo teisę iki 2002 m. spalio 15 d. Žemės sklypo kaina turėjo būti sumokėta per protingą terminą (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ieškovai žemės sklypo kainą sumokėjo praėjus trejiems metams nuo atsakovo įsakymo išleidimo dienos, tai nėra protingas terminas.

3. Ieškovai nebendradarbiavo su atsakovu sumokėdami kainą už žemės sklypą, tai duoda pagrindo prieiti išvadą, kad ieškovai ne tik pažeidė CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nustatytą bendradarbiavimo principą, bet buvo nesąžiningi, nes žinojo apie įsigaliojusį apribojimą parduoti tokio ploto papildomą žemės sklypą, todėl toks ieškovų elgesys nevertintinas kaip apdairus, rūpestingas, atidus, teisingas ir sąžiningas. Atsakovas, vykdydamas teismų sprendimus, bus priverstas atlikti veiksmus, kurie yra priešingi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1630 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)” pakeitimo” nuostatoms. Civilinių santykių atsiradimo momentu laikytinas momentas, kai atsakovui galiojančių įstatymų pagrindu atsirastų pareiga sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Tokios pareigos atsakovas neturėjo, nes ieškovai nesumokėjo kainos už žemės sklypą, o šios kainos sumokėjimo metu atsakovas jau nebuvo įstatymų įpareigotas sudaryti sutartį. Nuo to laiko, kai atsakovui yra draudžiama parduoti byloje nurodyto ploto ginčijamą žemės sklypą, nelieka ir pagrindo civilinėms teisėms atsirasti.

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą ieškovai R. S. ir L. N. S. prašo netenkinti kasacinio skundo. Šalys išreiškė valią dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymas, kuriuo leista ieškovams parduoti žemės sklypą, buvo tiesioginis pagrindas atsirasti šalių civilinėms teisėms bei pareigoms, susijusioms su valstybinės žemės sklypo perleidimu bei įsigijimu. Ieškovams sumokėjus žemės sklypo kainą, teisė įgyti sklypą nuosavybėn neišnyko. Įstatymuose nėra detalizuojamas terminas, per kurį turi būti sumokama kaina už žemės sklypą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartyje (P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001) suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad teisės normos, naikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia ateičiai, bet nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje numatytomis sąlygomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovams 1996 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso 0,11 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdyba 1999 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 1356V patvirtino sklypų (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, prie 0,11 ha ploto žemės sklypo prijungiant papildomai 940 kv. m žemės plotą, o 2000 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 1522V nustatė sklypo kainą – 30 080 Lt ir pasiūlė 940 kv. m sklypą parduoti ieškovams. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1804-01 nutarta parduoti ieškovams lygiomis dalimis 940 kv. m sklypą, nurodyta kaina, o Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pavesta parengti pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovai 2004 m. lapkričio 10 d. pervedė 30 080 Lt kainą už sklypą į minėtame Vilniaus apskrities viršininko įsakyme nurodytą sąskaitą. Tačiau nurodyto 940 kv. m žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Vilniaus apskrities viršininko administracija neparengė ir su ieškovais nesudarė.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymo priėmimo metu galiojusio Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai” 2.15 punkte buvo numatyta, kad tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esantiems privačios žemės savininkams, jeigu jie sutinka su savivaldybių merų (valdybų) pasiūlytomis infrastruktūros plėtros sąlygomis ir žemės sklypų pardavimo kaina. Šios teisės normos pagrindu buvo priimtas minėtas įsakymas, jo nuostatos neprieštaravo kitiems tuo metu galiojusiems teisės norminiams aktams. Nurodytas įsakymas, kaip administracinis aktas, įsigaliojo ir nebuvo atšauktas, taigi turėjo būti vykdomos jame nurodytos sąlygos.

Vėlesnio Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1630 1.10 punktu buvo pakeistas Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punktas ir nutarta uždrausti valstybės įgaliotai institucijai parduoti prie privataus žemės sklypo savininko sklypo esantį didesnį nei 0,04 ha valstybei priklausantį žemės sklypą. Tai reiškia, kad nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos (2002 m. spalio 18 d.) negalėjo būti priimami valstybės įgaliotų institucijų sprendimai dėl nurodytų sklypų pardavimo. Tačiau toks teisinio reglamentavimo pasikeitimas įvedant parduodamo sklypo ploto apribojimą nereiškia, kad netenka galios ankstesni Vilniaus apskrities viršininko įsakymai dėl tokių sklypų pirkimo-pardavimo, nes šie įsakymai priimti ir jų pagrindu privačių asmenų nuosavybė įgyta pagal galiojusius įstatymus. Įsigaliojęs vėlesnis poįstatyminis teisės aktas negalioja atgal ir negali panaikinti arba pakeisti tų civilinių teisių ir pareigų, kurios buvo įgytos galiojant ankstesniam teisės norminiam aktui. Todėl negali būti paneigta ieškovų įgyta subjektinė teisė į ginčo žemės sklypo nuosavybę Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 (galiojusios iki 2002 m. spalio 18 d. redakcijos) 2.15 punkto ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymo pagrindu. Kadangi priėmus Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. 1630 nepasibaigė minėto įsakymo galiojimas, tai šio įsakymo pagrindu išliko civilinės teisinės pasekmės – teisė ieškovams nusipirkti ginčo žemės sklypą.

Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartyje (civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė Nr. 3K-3-1025/2000) išaiškinta, kad pasibaigus įstatymo, kaip teisės įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybės tam tikromis įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme numatytas teises. Tačiau šie išaiškinimai taikytini tai teisinei situacijai, kai pasibaigus įstatymo, kaip subjektinės teisės įgijimo pagrindui, ta subjektinė teisė dar nėra įgyta. Tuo tarpu nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje ieškovai yra įgiję subjektinę teisę į ginčo žemės sklypo nuosavybę tuo metu, kai nebuvo pasibaigęs įstatymo, suteikiančio tokią teisę, galiojimas.

Pagal 2000 m. CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktą (1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą) civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1804-01 nutarta ieškovams parduoti 940 kv. m sklypą (duomenys neskelbtini), šiuo įsakymu pasiūlyta ieškovams sumokėti 30 080 Lt kainą už sklypą. Taigi nurodytu įsakymu ginčo žemės sklypas buvo parduotas ieškovams. Šią sumą ieškovai pervedė į Vilniaus apskrities viršininko administracijos sąskaitą 2004 m. lapkričio 10 d. įvykdydami savo kaip žemės sklypo pirkėjų pareigas. Tiek nurodyto įsakymo priėmimo metu galiojusiuose įstatymuose, tiek pačiame įsakyme nebuvo nustatyta jokių terminų, per kuriuos ieškovai kaip pirkėjai turi sumokėti žemės sklypo kainą. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. birželio 8 d. įsakymu suteikė ieškovams žemės sklypo pirkėjų teises, dėl to aiškiai patvirtino valią sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad sumokėdami perkamo sklypo kainą ieškovai įvykdė esminę pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą. Kainos už perkamą sklypą sumokėjimas yra pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo veiksmas, šiam veiksmui atlikti ieškovams buvo aiškus pagrindas - Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 8 d. įsakymas, kuriame buvo nurodytos esminės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos – žemės sklypo objektas ir kaina (CK 6.396 ir 6.397 straipsniai). Būtent suderintas pirkimo-pardavimo objektas (žemės sklypas) ir kainos už jį sumokėjimas reiškia, kad šalys susitarė dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo. Pirkėjų atlikti faktinio pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo veiksmai, sumokant kainą, patvirtina sutarties sudarymo ir vykdymo faktą. Todėl žemesniųjų instancijų teismai byloje padarė teisingą išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti šalys išreiškė savo valią, ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, dėl to turi būti vykdoma ne tik ieškovų, bet ir atsakovo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vienos iš sutarties šalių nepagrįstas atsisakymas pripažinti sutarties faktą negali būti pagrindas sutarties sudarymo nepripažinimui. Bylos šalys akivaizdžiai išreiškė valią sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o nustatęs sutarties kainą atsakovas išreiškė pritarimą tam, kad kainą sumokėtų ieškovai. Tokiais veiksmais atsakovas tapo pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo-pardavimo sutartį bei perduoti ginčo sklypą ieškovų nuosavybėn. Kadangi ieškovai faktiškai įvykdė sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, o atsakovas neįformino sandorio notarine tvarka, bylą nagrinėję teismai teisingai nusprendė pripažinti tokį sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, padarė teisingas išvadas dėl ginčo baigties, dėl to teisėti teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad bylos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, ši nuostata priteisiant išlaidas taikoma kiekvienos instancijos teisme. Ieškovai pridėjo įrodymus apie turėtas 1200 Lt dydžio išlaidas juos atstovavusiam advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, dėl to ši suma priteistina iš atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 3 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškovams R. S. ir L. N. S. 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Aloyzas Marčiulionis

Bronius Pupkovas