Dėl potvarkio dalies ir sprendimo dalies panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, įpareigojimo panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją ir žemės sklypo padalijimo bei naudojimo tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr.3K-3-280/2006

Procesinio sprendimo kategorija 22.4; 30.4.1;

30.5; 30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams S. M., Vilniaus rajono savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems asmenims Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei L. Š., S. R. ir M. M. dėl potvarkio dalies ir sprendimo dalies panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, įpareigojimo panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją ir žemės sklypo padalijimo bei naudojimo tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. M. nurodė, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41-2082 jai buvo atstatyta nuosavybės teisė į 5,68 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Po 1998 m. kovo 12 d. dovanojimo sutarties sudarymo jos nuosavybėje liko 4000/56800 dalys šio žemės sklypo. Atlikus geodezinius sklypo matavimus, buvo nustatyta, kad jai (ieškovei) tenkanti žemės sklypo dalis faktiškai yra 0,614 ha mažesnė, nei nurodyta nuosavybės teisės į žemę atstatymo dokumentuose. Nuosavybės teisės į žemę atsakovės S. M. sutuoktiniui S.Z. M. buvo atkurtos Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. potvarkio Nr. 20pv, kuriuo S.Z. M. atstatyta nuosavybės teisės ir suteiktas 3 ha žemės sklypas naudotis, ir Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 273-914 pagrindu. Šiais administraciniais aktais S.Z. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos į buvusio savininko K. M. žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 11a ir 11b ir sudarančiame vientisą žemės sklypą. Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktų žemės sklypų schemų matyti, kad 1 ha žemės sklypas yra ne buvusio savininko K. M. žemėje, o sklype, plane pažymėtame 12, kuris priklausė kitam savininkui ir į kurį atkurti nuosavybės teises pretendavo ji (ieškovė) bei jos giminaičiai (LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnis). Be to, minėti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių į žemę S.Z. M. atkūrimo buvo priimti neparengus ir nustatyta tvarka nepatvirtinus laikinojo žemės sklypo plano. Dėl to, ieškovės teigimu, abu minėti administraciniai aktai, kurių pagrindu S.Z. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha žemės sklypą, yra neteisėti ir ši potvarkio bei sprendimo dalis naikintina. Panaikinus minėtų administracinių aktų dalis dėl 1 ha žemės sklypo grąžinimo, naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: pripažintina negaliojančia atitinkama dalis paveldėjimo teisės liudijimo ir sklypo teisinė registracija. Ieškovės tvirtinimu, apie priežastis, dėl kurių jai buvo faktiškai atstatyta nuosavybės teisė į mažesnį žemės plotą nei nurodyta nuosavybės teisių atkūrimo sprendime, ir kad jos teisės yra pažeistos neteisėtais administraciniais aktais, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės S.Z. M., ji sužinojo 2004 m. gruodžio mėnesį, kai VĮ Registrų centro Vilniaus filialas teismo reikalavimu pateikė žemės sklypų schemų kopijas, iš kurių buvo galima spręsti, į kokius žemės sklypus atstatyta nuosavybės teisė S.Z. M., kad šie sklypai yra skirtingose vietose ir kad į vieną iš jų (1 ha ploto) atkurti nuosavybės teises nebuvo įstatyminio pagrindo. Dėl to ieškininės senaties terminas administraciniams aktams ginčyti nebuvo praleistas (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnis). Ieškovės teigimu, apie šį savo teisių pažeidimą sužinoti anksčiau ji negalėjusi, nes nė prie vieno administracinio akto, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės S.Z. M., nebuvo pridėtas pagal įstatymą būtinas laikinas žemės sklypo planas. Ieškovė, pateikdama teismui jos atstovės R. R. parengtą žemės sklypo, kurį, jos teigimu, neteisėtai valdo atsakovė, padalijimo planą, nurodė, kad, padalijus žemės sklypą pagal šį planą ir nustačius jame nurodytą naudojimosi sklypu tvarką, būtų apgintos jos pažeistos teisės, o atsakovės teisių toks sklypo padalijimas nepažeistų. Ieškovė prašė teismo panaikinti Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. potvarkio Nr. 20pv „Dėl žemės suteikimo naudotis“ ir Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 273-914 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui S.Z. M.“ dalis dėl nuosavybės teisės atstatymo S.Z. M. į 1 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto 2004 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalį, kuria S. M. paveldėjo 1 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti minėto sklypo teisinę registraciją S. M. vardu, padalinti 0,85 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą žemės sklypo padalijimo planą, jai (ieškovei) paskiriant naudotis žemės sklypais, plane pažymėtais raidėmis A (0,36 ha), C (0,19 ha) ir D (0,06 ha), o atsakovei S. M. – žemės sklypu, plane pažymėtu raide B (0,24 ha).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ pateiktu išaiškinimu, sprendimą motyvuoja tik ieškinio senaties termino taikymu. Nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė V. M. pasirašė kaip kviestinė 1994 m. gegužės 26 d. žemės sklypo (ų), skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte, kuriuo buvo patvirtintos žemės sklypų ribos būsimam žemės savininkui S. Z. M. bei nurodoma, kad žemė grąžinama natūra (duomenys neskelbtini) dviem 1 ha ir 2 ha ploto sklypais, ir jokių pastabų dėl paženklintų žemės sklypų ribų jame neįrašė. Ieškovei V. M. nuosavybės teisės į valdomą žemės sklypą, besiribojantį su atsakovės S. M. žemės sklypu, buvo atkurtos 1996 m. sausio 22 d., t.y. po nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei, tačiau ginčo tarp šalių dėl žemės sklypų ribų nekilo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad apie atsakovės S. M. valdomą žemės sklypą, jo dydį ir ribas ieškovė turėjo sužinoti 1996 metais. Pripažinęs, kad ieškovė praleido tiek LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą sprendimui dėl nuosavybės teisių atstatymo ginčyti, tiek tuo metu galiojusiame 1964 m. CK numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms apginti, atsižvelgęs į tai, kad atstatyti praleistą ieškinio senaties terminą ieškovė neprašo, o atsakovai reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas šiuo pagrindu ieškinį atmetė (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės aptiktas žemės matavimo trūkumas yra tik techninio pobūdžio ir nėra nulemtas jos ginčijamų administracinių aktų, todėl šiuo pagrindu naikinti administracinius aktus nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 18 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės V. M. apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, jau nuo 1994 m. gegužės 26 d. žemės sklypo (ų), skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akto, kuriame buvo parodytos S.Z. M. grąžinamų žemės sklypų Nr. 4808.2 (1 ha ir 2 ha) ribos, sudarymo ieškovei V. M. turėjo būti žinoma, kam buvo perduotas naudotis ginčo 1 ha žemės sklypas ir kurioje vietoje jis yra. Laikinąjį V. M. žemės sklypo planą, parengtą VAĮ „Melprojektas“ ir galiojusį iki sklypų ribų geodezinių matavimų, kuriame buvo nurodytos gretimybės (tarp jų ir gretimi, S.Z. M. priklausantys sklypai), Vilniaus rajono Žemėtvarkos tarnyba patvirtino 1995 m. gruodžio 1 d. Šių aplinkybių pagrindu kolegija darė išvadą, kad ieškovė apie savo sklypo ribą su atsakovės 1 ha žemės sklypo riba, su kuria pati sutiko sudarant 1994 m. gegužės 26 d. aktą ir kurią dabar teigia esant nustatytą neteisingai (trūksta 0,614 ha žemės), turėjo žinoti nuo Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 41-2082, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,68 ha žemės, priėmimo. Nuo šio momento, kolegijos nuomone, ir skaičiuotinas 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis) pažeistoms ieškovės teisėms ginti. Pripažindama nepagrįstu ieškovės argumentą, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojusi 2004 m. gruodžio 31 d., kai VĮ Registrų centro filialas pateikė į šią bylą žemės sklypų schemų kopijas, teisėjų kolegija pažymėjo, kad senaties termino pradžia sietina su objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurios apibrėžia ieškovės teisių pažeidimo faktą ir momentą, bei su asmens subjektyvia galimybe suvokti teisių pažeidimą. Ieškovės V. M. teisių pažeidimą, kolegijos vertinimu, nulėmė sklypo ribos su atsakovės S. M. 1 ha sklypo riba nustatymas, apie ką ieškovė, veikdama kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo žinoti nuo 1996 m. sausio 22 d. sprendimo priėmimo dienos. Duomenų, kad ieškovė po šio sprendimo priėmimo per senaties terminą būtų reikalavusi patikslinti žemės sklypo ribas, abejojusi jo dydžiu ar ginčijusi 1 ha žemės sklypo suteikimo S.Z. M. pagrįstumą, nėra. Subjektyvus tų pačių faktų vertinimas vienu metu kaip nepažeidžiančių asmens teisių, o praėjus tam tikram laiko tarpui – jau kaip pažeidžiančių jo teises, negali turėti įtakos senaties termino eigos pradžiai. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikšminga yra ta aplinkybė, kad sklypų ribos nustatymas sukėlė teisines pasekmes sąžiningai veikusiai atsakovei S. M., kuri nuo nuosavybės teisių atkūrimo naudojosi 1 ha žemės sklypu ir neturėjo jokių abejonių dėl savo valdymo teisėtumo. Atsakovė nėra subjektas, pažeidęs ieškovės teises, ir būtų neteisinga jai perkelti galimų neigiamų pasekmių naštą dėl kito asmens padarytų teisės pažeidimų. Pažymėdama, kad ieškovės teisių pažeidimas sietinas su valstybės institucijų veiksmais, ir padarytam pažeidimui turėtų būti taikomas adekvatus teisių gynimo būdas, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pripažįstą, jog po atliktų geodezinių matavimų ieškovei trūksta 0,614 ha žemės, kuriuos, esant galimybei, pamatuos iš laisvo valstybinės žemės fondo, kai šioje kadastrinėje vietovėje bus atliekami žemės projektavimo darbai. Pripažindama pirmosios instancijos teismą pilnai ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes ir pagrįstai taikius ieškovės reikalavimams ieškinio senatį, teisėjų kolegija nurodė, kad objektyvių duomenų, kurie patvirtintų S.Z. M. nuosavybės teises į ginčo 1 ha žemės sklypą buvus atkurtas neteisėtai (t.y. pažeidžiant ieškovės pirmumo teisę), ieškovė į bylą nepateikė. Ieškovės teismui pateikta Žemės sklypo byla pagal R. R. pasiūlymą, kolegijos vertinimu, neįrodo, kad ieškovės ginčijamas atsakovei S. M. priklausantis 1 ha žemės sklypas yra suformuotas S. V. (į kuriam priklausiusį 9,28 ha žemės sklypą nuosavybės teisės buvo atkurtos ieškovei V. M.) nuosavybės teisėmis priklausiusiame žemės sklype.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. M. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą reglamentuojančias materialinės teisės normas (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorės (ieškovės) teigimu, teismai nesiaiškino ir nevertino aplinkybių, susijusių su jos teisės (t.y. pirmumo teisės atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą) pažeidimu (įstatymo reikalaujamo laikino žemės sklypo plano atkuriant nuosavybės teises S.Z. M. nesudarymo ir jo nebuvimo nei Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, nei VĮ Registrų centre, dėl ko ji objektyviai negalėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimus priimant administracinius aktus 1995-1996 metais), o nenustatę, kokios jos (ieškovės) teisės buvo pažeistos ir kuo šis pažeidimas pasireiškė, negalėjo tinkamai pritaikyti senaties termino eigos pradžią reglamentuojančių teisės normų. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovė nėra subjektas, pažeidęs ieškovės teises, todėl būtų neteisinga perkelti jai neigiamų pasekmių naštą dėl kito asmens padarytų teisės pažeidimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią tuo atveju, jei yra pažeidžiama asmens pirmumo teisė atkurti nuosavybės teisę į tą patį žemės sklypą, tai tokia teisė ginama, nepriklausomai nuo to, kas yra kaltas dėl įstatymo pažeidimo. Be to, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino praleidimo, šią išvadą pagrindžiančių įrodymų netyrė ir jų vertinimo klausimu nepasisakė, tuo pažeisdamas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo tretieji asmenys S. R. ir M. M. palaiko ieškovės V. M. kasaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo jį patenkinti. Tretieji asmenys nurodo, kad be žemės sklypų, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės S.Z. M., schemų kopijų, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktų į bylą teismo reikalavimu tik 2004 m. gruodžio 31 d., sužinoti, kieno žemėje buvo atkurtos nuosavybės teisės S.Z. M., ieškovė jokios galimybės neturėjo. Įstatymas įpareigoja sudaryti laikinus grąžintinų žemės sklypų planus, tačiau tokie S.Z. M. žemės sklypų planai nebuvo sudaryti.

Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai S. M. ir Vilniaus rajono savivaldybė prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsakovų manymu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ieškovė V. M. jau nuo 1996 m. sausio 22 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę jai atstatymo priėmimo žinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino ieškovę praleidus įstatymo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą 1995 m. sausio 18 d. priimtiems administraciniams aktams ginčyti. Be to, atsakovės S. M. teigimu, ieškovė neįrodė, kad ginčo 1 ha žemės sklypas priklausė buvusiam savininkui S. V. ir kad nuosavybės teisės į šį sklypą S.Z. M. buvo atkurtos pažeidžiant ieškovės pirmumo teisę. Bylos duomenimis, ieškovė neturėjo pirmumo teisės į ginčo žemę. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, ištyrė pakartotinai bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir CPK reikalavimų nepažeidė, todėl kasatorės argumentas dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo yra nepagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41-2082 ieškovei V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę natūra. Sudarius 1998 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį, ieškovės nuosavybėje liko 4000/56800 dalys šio žemės sklypo. Nuosavybės teisės į 3 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra, S.Z. M. buvo atkurtos Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 20pv, kuriuo S.Z. M. atstatyta nuosavybės teisė ir suteiktas 3 ha žemės sklypas naudotis, ir Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 273-914. S.Z. M. mirus, jam grąžintą žemę paveldėjo sutuoktinė atsakovė S. M.. Žemės nuosavybės atstatymo S.Z. M. byloje 1994 m. gegužės 26 d. buvo sudarytas žemės sklypo (ų), skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas, kuriame buvo parodytos žemės sklypų Nr. 4808.2 (1 ha ir 2 ha) ribos, aptarti laikini matavimo ženklai ir gretimybės. Sudarant šį aktą dalyvavo ir jame po įrašu „su parodytomis – paženklintomis sklypų ribomis sutinku“ pasirašė ieškovė V. M.

Ieškovė, ginčydama 1995 m. sausio 18 d. priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių į žemę S.Z. M. atkūrimo, į teismą kreipėsi 2004 m. gegužės 11 d., nurodydama, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2000 m. pabaigoje, kai buvo atlikti geodeziniai matavimai ir paaiškėjo, kad bendras grąžintos žemės plotas ir ieškovei tenkanti žemės sklypo dalis faktiškai yra 0,614 ha mažesnė, negu nurodyta nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose. 2005 m. sausio 31 d. teismui pateiktame patikslintame ir papildytame ieškinyje ieškovė teigė apie savo teisių pažeidimą sužinojusi tik 2004 m. gruodžio mėnesį, kai VĮ Registrų centro Vilniaus filialas teismo reikalavimu pateikė žemės sklypų schemų kopijas, iš kurių galima spręsti, į kokius žemės sklypus atkurtos nuosavybės teisės S.Z. M., kad šie sklypai yra skirtingose vietose ir kad į vieną jų – 1 ha ploto – atkurti nuosavybės teises S.Z. M. nebuvo įstatyminio pagrindo. Ieškovės manymu, apie savo teisių pažeidimą ji sužinojusi būtent nuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenų pateikimo į bylą, todėl nuo šio momento skaičiuotinas senaties terminas ir ji šio termino nėra praleidusi. Nė prie vieno ieškovės ginčijamo administracinio akto žemės sklypo planas nebuvo pridėtas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnyje buvo nustatytas 20 dienų terminas, per kurį šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo <...> galėjo būti apskųsti teismui. Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas ir jis tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atstatymo, ir asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Ieškovė ginčija Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 20pv, kuriuo S.Z. M. atstatyta nuosavybės teisė į 3 ha žemės sklypą. Byloje nustatyta, kad prieš atstatant S.Z. M. nuosavybės teisę, 1994 m. gegužės 26 d. buvo surašytas žemės sklypo <...> ribų parodymo ir jų paženklinimo aktas, kurį sudarant dalyvavo ir jį pasirašė ieškovė V. M. Akte užfiksuota, kad dalyvaujant būsimo sklypo savininkams S.Z. ir V. M., Z. S. bei kviestinei ieškovei V. M. buvo parodytos žemės sklypų (1 ha ir 2 ha) ribos, kurios buvo nustatytos anksčiau, ir pastatyti keturi laikini matavimo ženklai gretimybėje su besiribojančiu ieškovės žemės sklypu. Laikinas ieškovės žemė sklypo planas Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje buvo patvirtintas 1995 m. gruodžio 1 d., plane (1 t., b. l. 46) buvo nurodytos gretimybės – S.Z. M. priklausantys žemės sklypai, o 1996 m. sausio 22 d. sprendimu ieškovei buvo atstatyta nuosavybės teisė jau suformuotą 5,68 ha žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę aukščiau minėtas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė apie savo sklypo ribą su atsakovės 1 ha žemės sklypo riba, kurios ji neginčijo sudarant 1994 m. gegužės 26 d. aktą, turėjo žinoti nuo Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo jai buvo atstatyta nuosavybės teisė į 5,68 ha žemės sklypą, priėmimo. 2000 m. pabaigoje ieškovei atlikus tikslius savo žemės sklypo geodezinius matavimus ir paaiškėjus, kad jai suformuotas žemės sklypas yra 0,614 ha mažesnis, negu nurodyta žemės nuosavybės teisės atstatymo sprendime, ieškovė per minėtą 20 dienų terminą S.Z. M. suformuoto 1 ha žemės sklypo teisėtumo, t. y. Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. potvarkio tuo pagrindu, jog pastarajam sklypas suformuotas žemėje, į kurios nuosavybės teisių atkūrimą pretendavo ieškovė, neginčijo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, dėl Vilniaus rajono valdybos 1995 m. sausio 18 d. potvarkio panaikinimo kreipusis praėjus daugiau kaip devyneriems metams, 20 dienų terminą praleido be svarbios priežasties ir neprašė jo atnaujinti. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčijamo potvarkio apskundimui taikė specialiajame įstatyme numatytą 20 dienų terminą. Specialusis įstatymas numatė kreipimosi į teismą terminą, todėl bendrosios CK normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą, neturėjo būti taikomos.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė faktinę aplinkybę, kad S.Z. M. 1 ha žemė sklypas yra suformuotas ne S. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje žemėje, o pagal 1925 m. Vaivadiškių skirstymo į vienkiemius planus ginčijamas žemės plotas priklausė Z. J., M.. Ieškovė šioje byloje neįrodinėjo, jog ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į Z. J., M., žemę. Esant nustatytai tokiai faktinei aplinkybei, teisėjų kolegija sprendžia, kad, S.Z. M. suformavus ir atkūrus jam nuosavybės teises į ginčo 1 ha žemė sklypą, ieškovės teisės nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra nustatyta kasacijos pagrindų, nurodytų CPK 346 straipsnyje, todėl ieškovės kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Virgilijus Grabinskas

Juozas Šerkšnas