Baudžiamoji byla Nr. 2K-296-719/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32945-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 18 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu A. L., perkvalifikavus jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio, nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme aštuoniems mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laiką dirbti ar be pažeidimų būti registruotam Užimtumo tarnyboje, visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 24 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, gydymusi ar mokslu. Iš A. L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 50,60 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiojo gydymą, nukentėjusiajam H. G. priteista 50 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1200 Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendis pakeistas:
A. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, veiką perkvalifikavus iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnį, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš A. L. H. G. priteista 100 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 18 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 23 d. apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, daugiabučio namo kieme, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kitų asmenų akivaizdoje, sugriebęs kaire ranka nukentėjusįjį H. G., sudavė jam dešine ranka keturis smūgius į galvos sritį, po to pastūmė nukentėjusįjį, jis užkliuvo už laiptelio ir nukrito, taip padarė nukentėjusiajam kaktos, nugaros odos nubrozdinimus, pakaušio poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, kairės ausies lezgelio odos nubrozdinimą, kurie pagal specialisto išvadą Nr. G2154/2018(01) vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog nepadaryta veika, nustatyta BK 284 straipsnyje, atitinkamai nepagrįstai A. L. veiksmus perkvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, rodančių, jog realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, kad A. L. įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį. A. L. veikė tiesiogine tyčia, kadangi suvokė, kad savo įžūliais veiksmais, t. y. savo paties pasirinktu elgesio modeliu, viešoje vietoje, į kurią bet kada gali patekti kiti asmenys ir kurią daugiabučio namo gyventojai gali matyti pro savo langus, sutrikdys visuomenės tvarką ir rimtį, ir norėjo taip veikti.
3. Nuteistojo A. L. gynėjas advokatas Mindaugas Bliuvas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir pritaikius BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalis baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 284 straipsnis, 28 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų.
3.2. Pripažįstant A. L. kaltu pagal BK 284 straipsnį, turėjo būti įrodyta, kad jis suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, jog sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką, ir norėjo taip elgtis. Turėjo būti nustatyta, kad jo veiksmai šokiravo ir išgąsdino aplinkinius, dėl jo veiksmų kilo sumaištis, kad jo veiksmai buvo pavojingi aplinkiniams ir aplinkai ir aiškiai peržengė privataus konflikto ribas. Apeliacinės instancijos teismas neginčijamai nenustatė minėtų A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kaip pasireiškė A. L. veiksmų pavojingumas aplinkiniams bei aplinkai, kaip tarp A. L. ir nukentėjusiojo įvykęs konfliktas šokiravo ir išgąsdino pašalinius asmenis, nepagrįsta ir A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.
3.3. Konfliktą inicijavo nukentėjusysis H. G. ir su juo buvęs A. A., tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. A. L. veiksmų paskatos buvo asmeninės, dėl išimtinai provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų, įžeidinėjant A. L. ir jo šeimą, be priežasties puolant A. L. ir naudojant prieš jį fizinį smurtą, t. y. nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos ir sukeltas pavojus visuomenei ar aplinkiniams.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl A. L. veiksmų neva buvo pertrauktas liudytojo V. M. darbas ir sutrikdytas liudytojų T. P. ir M. S. laisvalaikis, buvo iškviesta policija, tačiau šis teismas minėtų liudytojų parodymus vertino šališkai, atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, ignoruodamas vaizdo įrašą, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nė vienas liudytojas nenurodė, kad dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto būtų pertrauktas jų darbas, poilsis ar laisvalaikis ar kad jie jautėsi šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, kad jiems būtų sukeltas didelis išgąstis. Dėl A. L. veiksmų nekilo BK 284 straipsnyje nustatyti padariniai – nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, tai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnus iškvietė ne pašaliniai asmenys, o nuteistasis, kad konfliktas truko vos porą minučių, tai patvirtina, kad A. L. veiksmai neperžengė privataus konflikto ribos, dėl tokių jo veiksmų nebuvo sukeltas pavojus visuomenei ar aplinkiniams žmonėms, o A. L. neturėjo tyčios ir tikslo sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos ir jos nesutrikdė.
3.5. Teismai netinkamai aiškino BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, nevertino A. L. veiksmų kaip padarytų veikiant būtinosios ginties sąlygomis.
3.6. Tai, kad prieš A. L. nukentėjusysis panaudojo fizinį smurtą, patvirtina A. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei liudytojos R. L. parodymai, vaizdo įrašas bei specialisto išvada Nr. G 2153/2018 (01).
3.7. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad vaizdo įraše nematyti, kokie veiksmai buvo atlikti po to, kai vyko žodinis bendravimas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, nematyti, kas pirmas sudavė smūgius, kadangi vaizdo įraše trūksta 11 sekundžių. Sugretinus vaizdo įrašą su specialisto išvada matyti, kad nukentėjusysis pirmas puolė A. L. ir sudavė jam ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, nuo šių smūgių A. L. buvo priverstas gintis.
3.8. Teismai padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nukentėjusiojo kėsinimasis nebuvo pavojingas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad A. L. visą laiką stovėjo atokiau nuo nukentėjusiojo, kalbėjosi su juo, bandydamas išspręsti konfliktą, o nukentėjusysis puolė A. L., kuris bandė apsiginti eidamas tolyn nuo nukentėjusiojo. Nukentėjusysis savo veiksmais pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, nurodytą BK 28 straipsnio 2 dalyje, – nesunkiai sutrikdė nuteistajam sveikatą, tai įrodo, jog nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas. Teismai konstatavo, kad nukentėjusysis smurtavo prieš nuteistąjį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o tai patvirtina, kad nukentėjusiojo kėsinimasis buvo realus ir prasidėjęs, ir dar nepasibaigęs, t. y. nukentėjusysis net keletą kartų nepertraukiamai intensyviais veiksmais puolė nuteistąjį bandydamas jam suduoti, kai nuteistasis ėmė gintis nuo nukentėjusiojo neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų.
3.9. Nuteistasis nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą padarė ne turėdamas tyčią jį sužaloti, tačiau pagrįstai manydamas, kad jo sveikatai iškilo akivaizdus ir realus pavojus, bei siekdamas apsiginti nuo pavojingo kėsinimosi, todėl nuteistojo veiksmai buvo padaryti esant būtinajai ginčiai. Teismai šių aplinkybių netyrė ir nevertino liudytojų parodymų, kad tą vakarą nukentėjusysis H. G. buvo itin konfliktiškas ir agresyvus. Vien nukentėjusiojo amžius ir neblaivumas negali paneigti jo kėsinimosi pavojingumo.
3.10. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. L. buvo neva suduotas vienas smūgis, o H. G. suduoti keturi smūgiai, prieštarauja specialisto išvadai, kad A. L. mažiausiai trimis trauminiais poveikiais buvo padarytos abiejų žandų poodinės kraujosruvos, dešinio žasto kraujosruva odoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl A. L. gynybai naudotos priemonės – kelių smūgių sudavimas nukentėjusiajam – atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą bei paties nukentėjusiojo A. L. padarytos žalos dydį sveikatai.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas siūlo nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis A. L. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. L. veikė tiesiogine tyčia. Teismų vertinimu, konfliktas daugiabučio namo kieme pagrįstai pripažintas muštynėmis. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, kad nuteistasis pasirinko neproporcingą elgesio variantą, todėl pagrįstai jo veiksmai pripažinti puolamaisiais, t. y. ne kaip gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, bet kaip atsakas į netinkamus nukentėjusiojo veiksmus. A. L. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, priešingai – jis atliko puolamuosius veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismas A. L. pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
4.2. Apeliaciniai skundai iš esmės buvo išnagrinėti tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundų argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nėra nustatyta.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė tinkamai, bet netinkamai taikė įstatymą nuosprendyje dėl A. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
5. Nukentėjusysis H. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo A. L. 200 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepime nurodoma:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 284 straipsnį), pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų bei nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes nuosprendį grindė tinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais.
5.2. Teismai tinkamai ištyrė bylos įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, rodančių, jog realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. L. veikė tiesiogine tyčia. Konflikto iniciatorius buvo nuteistasis A. L.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 284 straipsnį.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisė į būtinąją gintį neatsirado, kadangi A. L. nebuvo reikalo gintis.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo nustatant būtinosios ginties sąlygas
7. Kasaciniame skunde nesutinkama su A. L. nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, iš esmės teigiant, kad teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus bei neteisingai aiškino BK 28 straipsnį, todėl nepagrįstai atmetė gynybos poziciją, kad nuteistasis sveikatą nukentėjusiajam sutrikdė įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį.
8. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad šis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą šis teismas tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes. Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-36-689/2018 ir kt.).
10. Pirmosios instancijos teismas ištyrė aplinkybes, kuriomis nežymiai sveikata buvo sutrikdyta H. G.. Teisme buvo apklaustas nuteistasis A. L., nukentėjusysis H. G., liudytojai: A. A., R. L., V. M., S. Ž., T. P., M. S., ištirtos specialistų išvados, vaizdo įrašas, ištirti rašytiniai įrodymai. Šie įrodymai atitiko įrodymams keliamus reikalavimus. Tačiau buvo padaryta esminių klaidų vertinant įrodymus – nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai ir ne dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo išdėstyti teisniai argumentai. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.
11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad H. G. sveikatą nežymiai sutrikdė nuteistasis A. L., tačiau pats nuteistasis nuo pat aptariamo įvykio tvirtino tokius veiksmus atlikęs įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose nuosprendžiuose analizavo šią aplinkybę, tačiau padarė išvadas, kad A. L. veiksmai neatitiko BK 28 straipsnyje nustatytų sąlygų.
12. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK 28 straipsnyje nurodytas vertybes: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.
13. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų) ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE2LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-416-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-416-942/2016">2K-416-942/2016</a>).
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 23 d. apie 23 val. daugiabučio kieme įvyko A. L. bei neblaivių kaimyno H. G. ir buvusio kaimyno A. A. konfliktas. A. A. ranka patrankė į automobilio stiklą, jis bei nukentėjusysis, kaltinamojo ir jo žmonos tvirtinimu, įžeidinėjo juos. Teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti kaltinamojo ir jo žmonos parodymais, kad tai ne jie išprovokavo konfliktinę situaciją, kadangi šios jų parodymų dalies patikimumą patvirtina ir vaizdo įrašo medžiaga. Tačiau vėliau žodinis konfliktas peraugo į kaltinamojo ir nukentėjusiojo susistumdymą, jo metu A. L. kumščiu sudavė nukentėjusiajam keturis smūgius į galvos sritį, po to pastūmė pastarąjį, dėl to šis nugriuvo ant žemės, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas konstatavo, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas peraugo į susistumdymą bei muštynes, teisė į būtinąją gintį neatsirado, A. L. nebuvo reikalo gintis ir jo veiksmai atitiko puolančiojo veiksmus. Tokios savo išvados dėl abipusių muštynių teismas nepagrindė byloje nustatytų aplinkybių analize ir surinktų įrodymų vertinimu. Taigi lieka neaišku, kokiais byloje esančiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė šią išvadą. Nors, be nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojos R. L., tiesiogiai konflikto pradžios niekas nematė (liudytojas A. A. nurodė dėl girtumo nieko nepamenantis), teismas kitų įrodymų kontekste neįvertino nuteistojo ir jo žmonos – liudytojos R. L. parodymų, tiesiog nurodydamas, kad ji suinteresuota bylos baigtimi, nepasisakė dėl nuteistajam padarytų sužalojimų, neįvertinęs įrodymų visumos konstatavo, kad negalima nustatyti, kas pirmas sudavė smūgį. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad įraše trūksta 11 sekundžių, o iš esančio įrašo matyti, jog pirmasis smūgius ranka suduoda nukentėjusysis. Nukentėjusysis dešine ranka smūgiuoja kaltinamajam, bet pastarasis apsigina, po to vėl tas pats nukentėjusysis suduoda smūgį kaire ranka kaltinamajam į veidą ir tik po šio smūgio nuteistasis, sugriebęs kaire ranka nukentėjusįjį už drabužių bei rankos, dešine ranka keturis kartus smūgiuoja jam į galvos sritį, vėliau pastumia einantį atbulai nukentėjusįjį ir šis nukrenta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi aptarti nuteistojo veiksmai trunka tik 4 sekundes (įrašo laikas nuo 4 val. 3 min. 2 sek. iki 4 val. 3 min. 6 sek.), o smūgius H. G. A. L. suduoda iš karto po antro nukentėjusiojo jam suduoto smūgio. Po to, kai nukentėjusysis nukrenta, prieš pastarąjį jokie veiksmai nebeatliekami. Teismas visiškai nepasisakė ir dėl to, kodėl vaizdo įraše matomi nukentėjusiojo H. G. veiksmai, kai šis pirmas suduoda smūgius kaltinamajam pirmiausia dešine, o po to – kaire ranka, nevertintini kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis.
16. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistajam A. L. teisė į būtinąją gintį neatsirado, kadangi nebuvo reikalo gintis ir jis tai galėjo ir turėjo suvokti, kad A. L. prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto intensyvumas neatitiko galimos neblaivaus pagyvenusio nukentėjusiojo keliamos grėsmės. Tokia teismo išvada nebuvo pagrįsta išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų teisingu įvertinimu. Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad „nuteistasis pasirinko neproporcingą elgesio variantą, dėl ko jo veiksmai pripažinti puolamaisiais, t. y. ne kaip gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, bet kaip atsakas į netinkamus nukentėjusiojo veiksmus“ (nuosprendžio 23 p.). Šiuo atveju teismas nekonkretizuoja, kokius nukentėjusiojo veiksmus laiko netinkamais, todėl lieka neaiškus tokių veiksmų teisinis įvertinimas, kurio neatlikus atsirado prielaidos priimti neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
17. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas nepripažino buvus būtinosios ginties situacijos dėl nuteistojo pasirinkto elgesio modelio – išlipęs iš automobilio pirmiausia nustūmė kartu su nukentėjusiuoju esantį asmenį, po to leidosi į konfliktą su neblaiviu nukentėjusiuoju, tuomet įvyko apsistumdymas ir nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, suduodant keturis smūgius į galvos sritį, jį pastumiant, po ko nukentėjusysis užkliuvęs už laiptelio nukrito. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados niekuo nepagrįstos. Akcentuodamas nuteistojo elgesį, apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šioje byloje nustatyta, kad įvykis įvyko A. L. gyvenamojo namo kieme. Nuteistasis naktį, apie 23 val., automobiliu su žmona ir mažamečiais vaikais grįžo namo ir, įvažiavus į kiemą, priešais atėjo neblaivūs H. G. ir A. A.. Pastarasis kumščiu be jokios priežasties pradėjo daužyti automobilio priekinį keleivio pusės stiklą. Pagal nuteistojo ir jo žmonos parodymus, abu kaimynai pradėjo juos įžeidinėti. Todėl A. L. išlipęs atstūmė nuo automobilio A. A.. Po to kilo konfliktas su H. G.. Dėl to, kas pirmas sudavė smūgius, apeliacinės instancijos teismas daro prieštaringą išvadą. Pirmiausia jis, atsižvelgdamas į tai, kad yra ne visas vaizdo įrašas, jame trūksta 11 sekundžių, nurodė, kad nematyti, kas pirmas sudavė smūgius (nuosprendžio 22 p.). Tačiau toliau jau konstatavo, kad vaizdo įraše yra užfiksuoti visi suduoti smūgiai, nes vaizdo įraše matyti smūgiai sutampa su liudytojo V. M. girdėtų smūgių skaičiumi (nuosprendžio 23 p.). Akivaizdu, kad šis vaizdo įrašas patvirtina, jog pirmasis smūgius nuteistajam suduoda H. G.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių nukentėjusiojo veiksmų niekaip nevertino ir dėl jų visiškai nepasisakė.
18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad vien tos aplinkybės, kad po išgertuvių H. G. susipyko su draugu, kad prie policijos pareigūnų elgėsi agresyviai, kad jis su nuteistojo šeima jau kurį laiką konfliktuoja, nereiškia, kad A. L. buvo pagrindas gintis. Nekyla jokių abejonių, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau visos paminėtos aplinkybės, vertinant kartu su liudytojo T. P. parodymais, kad iš karto prieš įvykį neblaivūs H. G. su A. A. buvo nusiteikę agresyviai ir įžeidžiančiai liudytoją su draugu užgauliojo, tai, kad A. A. ranka be jokios priežasties daužė į nuteistojo automobilio durų stiklą, suteikia pagrindo daryti išvadą, kad jie pirmi pradėjo konfliktą prieš A. L., ypač atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis charakterizuojamas kaip ramus ir nekonfliktiškas asmuo, kuris blaivus su šeima atvairavo automobilį į savo gyvenamojo namo kiemą, kur sutiko du neblaivius agresyviai nusiteikusius asmenis, iš karto pradėjusius demonstruoti priešiškus veiksmus, nukreiptus pirmiausia prieš nuteistojo turtą ir viešąją tvarką, o po to ir prieš nuteistojo sveikatą ir asmens neliečiamumą.
19. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. L. bei H. G. veiksmai peraugo į muštynes, todėl teisė į būtinąją gintį neatsirado. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje muštynėmis pripažįstamas vienas iš konflikto sprendimo būdų, kai abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, t. y. abi pusės yra puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-428/2008, 2K-392/2012). Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad A. L. būtų siekęs išspręsti kilusį konfliktą muštynėmis. Priešingai – liudytojas V. M. dar iki smūgių garsų girdėjo A. L. raginimą kviesti policiją. Tai, kad jis pats prašė kviesti policiją, policijos pareigūnams nurodė tapačias aplinkybes, kaip ir apklausiamas teisme, bei tos aplinkybės, kad policijos pareigūnams nurodė, jog nerašys pareiškimo, jei H. G. jo atsiprašytų, rodo, kad A. L. nebuvo nusiteikęs kelti konflikto, tuo labiau spręsti jo muštynėmis.
20. Sprendžiant, ar A. L. veiksmai, sutrikdant H. G. sveikatą, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, pažymėtina, kad, pagal šioje byloje aptartus įrodymus, H. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyviai nusiteikęs. Teismai nustatė, kad jis bandė suduoti bei sudavė smūgius nuteistajam į galvos sritį, o specialisto išvada patvirtina, kad A. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismų aptartas vaizdo įrašas patvirtina, kad smūgius pirmas suduoda H. G. – dešine ranka smūgiuoja kaltinamajam, bet pastarasis apsigina (įrašo laikas 4 val. 2 min. 55 sek.), po to jis suduoda smūgį kaire ranka kaltinamajam į veidą (įrašo laikas 4 val. 3 min. 1 sek.) ir kaltinamasis, sugriebęs kaire ranka nukentėjusįjį už drabužių bei rankos, dešine ranka keturis kartus smūgiuoja jam į galvos sritį (įrašo laikas nuo 4 val. 3 min. 2 sek. iki 4 val. 3 min. 6 sek.), vėliau pastumia einantį atbulai nukentėjusįjį ir šis nukrenta. Taigi, šis įrašas patvirtina, jog kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus ir šis kėsinimasis nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad A. L. smurtą prieš nukentėjusįjį H. G. panaudojo siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save. Esant šioms sąlygoms, šioje byloje neturi reikšmės, kad rankose nukentėjusysis neturėjo jokių pavojingų, žalojančių daiktų, kuriuos galėtų panaudoti prieš A. L., arba kad nukentėjusysis buvo neblaivus ar vyresnis už nuteistąjį.
21. Darytina bendra išvada, kad nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose, nebuvo kruopščiai patikrinti ir motyvuotai įvertinti visi duomenys, susiję su teisė į būtinąją ginti įgyvendinimu, kad A. L. veiksmai, kuriais nežymiai buvo sutrikdyta H. G. sveikata, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.
22. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, tiek pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, naikinami, o byla nutraukiama (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 18 d. nuosprendį panaikinti ir bylą A. L. nutraukti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Tomas Šeškauskas
Artūras Ridikas
