Baudžiamoji byla Nr. 2K-297-458/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55851-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.29.1.1; 2.3.6.4.5.1; 2.8.9.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. T. P. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 28 d., ir nenustatytoje vietoje, žinodamas, jog T. M. (T. M.) pagal 2014 m. gruodžio 15 d. lombardo paskolos sutartį Nr. 5855 jokių laikrodžių lombardui neįkeitė ir sutarties eilutėje „susipažinau (kliento parašas, vardas ir pavardė)“ nepasirašė, įrašydamas UAB „L“ paskolos sutartyje Nr. 5855 rankraštinius įrašus: „(duomenys neskelbtini) 5855 M. T. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Laikrodis Rolex 178341Au750, Lange Sohne Cabaret, Rolex Date Just, IWC Portuguese, dešimt tūkstančių litų T. P. 2014-12-15 2015-01-15 10.000, -500, -10.500“, ir eilutėje „Įkainojo ir priėmė (parašas, vardas ir pavardė)“ savo vardu pasirašydamas, suklastojo tikrą dokumentą – lombardo paskolos sutartį Nr. 5855, kurią ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 28 d., pateikė lombardo darbuotojai N. B., o ši, remdamasi šioje lombardo paskolos sutartyje nurodytais tikrovės neatitinkančiais faktais, UAB „L“ lombardo knygos Nr. 4 trylikto lapo antroje pusėje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2014 m. gruodžio 15 d. pagal lombardo paskolos sutartį Nr. 5855 T. M. įkeitė keturis laikrodžius. Po to T. P. 2016 m. rugsėjo 28 d. per savo gynėją pateikė ikiteisminiam tyrimui šių suklastotų dokumentų patvirtintas kopijas, o vėliau, tęsdamas savo veiksmus, 2016 m. gruodžio 2 d. pateikė ikiteisminiam tyrimui žinomai suklastotą lombardo paskolos sutarties Nr. 5855 originalą, 2017 m. sausio 24 d. pateikė ikiteisminiam tyrimui žinomai suklastotą UAB „L“ lombardo knygos Nr. 4 originalą. Tokiais savo veiksmais T. P. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti 2020 m. vasario 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir 2020 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba panaikinti 2020 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 304 ir 305 straipsnių reikalavimų, priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies neaišku, kokiais būtent įrodymais teismas grindžia savo išvadas, kodėl priima vienus duomenis, atmeta kitus (pvz., kaltinamojo T. P., liudytojų M. M., T. R., N. B. ir kitų), kaip nustatyta tiesioginė tyčia padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas, baudžiamąją bylą nagrinėjo iš esmės ne pagal T. P. gynėjo advokato G. Danėliaus apeliacinį skundą, bet sudarė tam tikrą iliuziją, jog vietoj pirmosios instancijos teismo iš naujo išnagrinėjo baudžiamąją bylą, ir patvirtino nemotyvuotą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, taip iš esmės iškreipdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintą bendrosios kompetencijos teismų sistemą, pažeisdamas BPK 44 straipsnio 5 ir 8 dalių, 20 straipsnio 5 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 312 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri turi būti panaikinta. Nors skundžiamą nutartį priėmęs teismas pritarė apeliacinio skundo argumentams, jog nuosprendis yra nemotyvuotas (nutarties 10 p.), tačiau ir pats nepriėmė tinkamo procesinio sprendimo, kad apeliacinis skundas būtų išnagrinėtas iš esmės ir skunde nurodyti nuosprendžio trūkumai būtų pašalinti tinkamai, leidžiant baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui iš esmės realizuoti savo teisę į gynybą. Skundžiama nutartimi baudžiamoji byla buvo išnagrinėta iš esmės, apeliacinės instancijos teisme nustatytos, vertintos ir aprašytos naujos faktinės aplinkybės, dėl kurių nuteistasis paprasčiausiai nebeturi galimybės pasisakyti (apsiginti) teikdamas apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad aplinkybė, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kodėl asmuo buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo, nėra pakankamas pagrindas tokį nuosprendį naikinti, nesivadovavo elementariu protingumo principu ir logikos kriterijais. Dėl nemotyvuoto ir nepagrįsto nuosprendžio nuteistasis tinkamai nerealizavo teisės į teisminę gynybą.
2.2. Be to, nemotyvuoto apkaltinamojo nuosprendžio, iš kurio nėra aišku, dėl ko yra nuteistas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo, priėmimas suponuoja teismo šališkumą, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo ne tariamai vietoj pirmosios instancijos teismo išnagrinėti baudžiamąją bylą (taip atimdamas iš nuteistojo ir jo gynėjo galimybę skųsti faktinių aplinkybių vertinimą), o priimti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą procesinį sprendimą – panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.
2.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a>, 2K-515-976/2015 ir kt.). Bylą nagrinėję teismai nenustatė būtinojo BK 300 straipsnio 1 dalies požymio T. P. veikoje – žalingų padarinių, o šios teismų padarytos teisės taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo stabilios praktikos, aiškinant BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, klaidos kasacinės instancijos teismas, tikrindamas teismų nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, ištaisyti negali, nes aplinkybė, ar buvo padaryta žala, yra fakto klausimas.
2.4. Taip pat nuteistojo gynėjo pateiktame apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė T. P. tiesioginės tyčios suklastoti dokumentus. T. P. pateikto kaltinimo konstrukcija nustatė atsakomybę ne už fizinį dokumento suklastojimą, o už intelektualųjį – už tariamai melagingų duomenų, esančių lombardo kvite, patvirtinimą savo parašu. Dėl tokios kaltinimo konstrukcijos, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už intelektualųjį dokumento suklastojimą, būtina detaliai ir objektyviai nustatyti asmens kaltę, kitaip jo nuteisimas bus pagrįstas objektyviuoju pakaltinamumu – paties (galimai tikrovės neatitinkančio) lombardo kvito egzistavimu. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas į šiuos apeliacinio skundo argumentus neatsižvelgė, nevertino ir neaptarė duomenų, kuriais būtų atskleista ar patvirtinta, kad T. P. tikrai žinojo, jog T. M. nepridavė lombardui laikrodžių. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje apsiribota faktine išvada, kad T. M. nepridavė lombardui laikrodžių, tačiau aplinkybė, ar T. P. tai žinojo, palikta už įrodinėjimo ribų, nors būtent ji turėjo būti nustatyta, įrodyta ir įvertinta.
2.5. Nuteistasis T. P. nebuvo kaltinamas žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu (tokiam kaltinimui gal ir pakaktų aplinkybės, jog ne T. M. pridavė į lombardą laikrodžius), todėl, kad būtų nustatyta nuteistojo kaltė pagal BK 300 straipsnį, reikalinga nustatyti, kad jis žinojo, jog lombardo kvitas buvo suklastotas. To nenustačius T. P. kaltė iš esmės grindžiama objektyviuoju pakaltinamumu – dokumento neatitikties tikrovei (beje – ginčijamu) faktu. Apeliacinės instancijos teismas, akcentuodamas ir vertindamas faktines aplinkybes dėl to, kad T. M. nepridavė laikrodžių lombardui, nevertino ir netyrė T. P. galėjimo žinoti šią aplinkybę, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nevertino apeliacinio skundo dalies dėl tiesioginės asmens tyčios.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
3.1. Formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju reali žala saugomoms vertybėms gali būti ir nepadaryta, o tik sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Padariniai, tarp jų ir padaryta turtinė žala, nėra būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis. Be to, pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, privaloma ne įrodinėti padarytos turtinės žalos faktą, bet atriboti pavojingas veikas nuo formalių pažeidimų.
3.2. Abejonių nekelia apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. P. tyčia, suklastodamas paskolos sutartį, kurios duomenys vėliau buvo perkelti į lombardo žurnalą, elgėsi pavojingai, pažeisdamas valdymo tvarką. T. P. veiksmų pavojingumą rodo ir tai, kad suklastoti dokumentai buvo pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip siekiant juos suklaidinti.
3.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad T. P. pateikto kaltinimo konstrukcija nustatė atsakomybę ne už dokumento materialųjį suklastojimą, o už intelektualųjį – už tariamai melagingų duomenų, esančių lombardo kvite, patvirtinimą savo parašu. Todėl būtina detaliai ir objektyviai nustatyti asmens kaltę. Teismų praktikoje tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją, ir intelektualiai. Taigi vienas iš dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis T. P., suvokdamas, kad lombardo paskolos sutartyje T. M. nepasirašė, laikrodžių nepridavė, nurodydamas N. B. registruoti šią sutartį lombardo knygoje suprato, kad šioje knygoje bus fiksuojami tikrovės neatitinkantys duomenys. Priešingai nei teigia kasatorius, T. P. žinojo, kokie duomenys yra suklastoti ir įrašyti į sutartį, nes pats surašęs suklastotą dokumentą pateikė N. B.. Taigi, T. P. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
3.4. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas ar kuris nors iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų, nagrinėjusių šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę apie T. P. kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus.
3.5. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad byloje pažeista T. P. teisė į gynybą. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog T. P. buvo suvaržytos baudžiamojo proceso įstatymo garantuotos įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisės į gynybą ar abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 10 straipsnio, 44 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Kasatoriaus nurodytų straipsnių pažeidimai nepripažįstami esminiais, suvaržiusiais nuteistojo teisę į tinkamą bylos išnagrinėjimą ir sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą šioje byloje.
3.6. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo: nepasisakė dėl T. P. tiesioginės tyčios suklastoti dokumentus; nevertino ir neaptarė duomenų, kuriais būtų atskleista ar patvirtinta, kad T. P. tikrai žinojo, kad T. M. nepridavė lombardui laikrodžių, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 312 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatoriaus teiginiai apie teismų padarytus BPK pažeidimus yra iš esmės tik nesutikimas dėl įrodymų vertinimo. Teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nėra.
3.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl tam tikri skundo argumentai atmetami. Tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo, proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nėra.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl esminių procesinių pažeidimų
5. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.
6. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad T. P. kaltę padarius nusikaltimą, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, patvirtina kompetentingų specialistų išvados, taip pat rašysenos specialistės teismo posėdžio metu duoti parodymai bei kita bylos medžiaga. Šių byloje esančių duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sutampa tarpusavyje, patvirtina, papildo viena kitą ir leidžia spręsti, kad yra nustatyti visi BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad jame nėra atlikta jokio įrodymų vertinimo, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai: nuosprendyje aprašyta dalis byloje esančių įrodymų, nenurodant, kokias konkrečiai faktines aplinkybes šie įrodymai patvirtina ar paneigia ir kokios teismo išvados jais remiantis darytinos, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nepasisakyta dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo. Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės neišdėstė argumentų dėl surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų duomenų vertinimo, neatliko šių duomenų analizės, kuri leistų aiškiai suprasti, kodėl T. P. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau nusprendė, kad toks nuosprendžio trūkumas nėra esminis proceso teisės pažeidimas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-114-495/2020). Nuosprendyje nenurodžius (neatskleidus) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, nes tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas, todėl toks baudžiamojo proceso pažeidimas laikytinas esminiu, suvaržančiu kaltinamojo teises į gynybą (BPK 44 straipsnio 8 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-284/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-284/2014">2K-284/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQyLTQ5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-242-495/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-242-495/2019">2K-242-495/2019</a>, 2K-174-511/2020).??????
8. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje neatlikęs įrodymų turinio analizės, neatskleisdamas T. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. priimdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų neatitinkantį nuosprendį, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. BPK 329 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nurodytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje, išskyrus pažeidimus, nustatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose, apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį. Tai reiškia, kad, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytą esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas turi pats išnagrinėti bylą iš esmės, laikydamasis teisingo proceso garantijų, ir priimti nuosprendį, kuris, pašalinus pirmosios instancijos teismo padarytą esminį BPK pažeidimą, gali būti ir tokios pat rūšies kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMzLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-533-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-533-942/2015">2K-533-942/2015</a>). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumo esminiu BPK pažeidimu, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, ir, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo gynėjo paduotą apeliacinį skundą bei priėmęs nutartį, taip pat padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, iš dalies įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau priimtoje nutartyje taip pat iki galo neatskleidė nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas T. P., aplinkybių.
9. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. T. P. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą – lombardo paskolos sutartį Nr. 5855 (kurią vėliau pateikė lombardo darbuotojai N. B., o ši, remdamasi lombardo paskolos sutartyje nurodytais tikrovės neatitinkančiais faktais, UAB „L“ lombardo knygos Nr. 4 trylikto lapo antroje pusėje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad T. M. įkeitė keturis laikrodžius) ir panaudojo suklastotus dokumentus, t. y. pateikė ikiteisminiam tyrimui žinomai suklastotą lombardo paskolos sutarties Nr. 5855 originalą, pateikė ikiteisminiam tyrimui žinomai suklastotą UAB „L“ lombardo knygos Nr. 4 originalą. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje daug dėmesio skyrė aplinkybės, kad T. M. laikrodžių lombardui neįkeitė ir lombardo paskolos sutartyje nepasirašė, įrodinėjimui. Dėl aplinkybės, kad tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įrašyti ir lombardo knygoje, apeliacinės instancijos teismo nutarties 17 punkte lakoniškai nurodoma, kad akivaizdu, jog nuteistasis, suvokdamas, kad lombardo paskolos sutartyje T. M. nepasirašė, laikrodžių nepridavė, nurodydamas N. B. registruoti šią sutartį lombardo knygoje, taip pat suprato, kad šioje knygoje bus fiksuojami tikrovės neatitinkantys duomenys. Tačiau detaliau ši bylai teisingai išspręsti reikšminga aplinkybė nebuvo nagrinėta, nei nuosprendyje, nei nutartyje dėl teisinio šios aplinkybės vertinimo nepasisakyta (t. y. iš teismų sprendimų turinio nėra aišku, ar T. P. nuteistas ir už lombardo knygos suklastojimą).
10. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad dokumentų klastojimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia. Taigi, nuteisiant asmenį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytos aplinkybės, patvirtinančios ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir tai, kad asmuo suvokė klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis, o teismo nuosprendyje turi būti pateikti tokias teismo išvadas patvirtinantys argumentai. Apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje konstatuojama, kad T. P. negalėjo suklysti dėl asmens, kuris įkeitė laikrodžius, tapatybės ir suvokė, jog dokumentą pasirašė ne T. M.; nuteistasis, suvokdamas, kad lombardo paskolos sutartyje T. M. nepasirašė, laikrodžių nepridavė, nurodydamas N. B. registruoti šią sutartį lombardo knygoje, taip pat suprato, kad šioje knygoje bus fiksuojami tikrovės neatitinkantys duomenys. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiais apeliacinės instancijos teismo teiginiais nėra tinkamai atskleidžiamas nuteistojo psichinis santykis su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis.
11. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-316/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-316/2013">2K-316/2013</a>, 2K-65-697/2020). Atsižvelgiant į šias teismų praktikos nuostatas, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, kokius teisiškai reikšmingus padarinius (ar jų atsiradimo grėsmę) sukėlė minėtų, teismų pripažintų suklastotais, dokumentų panaudojimas.
12. Pagal pirmiau minėtus nuosprendžio turiniui BPK keliamus reikalavimus teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-627-303/2015). Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQyLTQ5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-242-495/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-242-495/2019">2K-242-495/2019</a>).
13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išdėstyti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.
14. Laikydamasi BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai
Olegas Fedosiukas
Sigita Jokimaitė
Arvydas Daugėla
