R. V. pagal BK 182 str., 65 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-278-303/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09072-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.14.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalies, kuria nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Taip pat skundžiama Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ją pakeitus pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, prie griežtesnės bausmės visiškai pridedant švelnesnę bausmę, ir R. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. kovo 16 d. bei pagal Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį atlikta bausmė.

Šiuo nuosprendžiu R. V. išteisintas pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį bei priimti sprendimai dėl D. M., D. V., A. P., I. G., M. M., E. L. bei E. A., taip pat išspręsti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. K., civilinės ieškovės UAB „K“ civiliniai ieškiniai, proceso išlaidų atlyginimo klausimas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. L. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgijo svetimą R. K. priklausantį 3000 Eur vertės turtą šiomis aplinkybėmis: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2017 m. vasario 23 d., laikotarpiu nuo 9.14 val. iki 17 val. 56 min. 49 sek., pasiūlius E. L. už piniginį atlygį suteikti banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti ir išgryninti nusikalstamu būdu gautus pinigus, numerį, jis, E. L., nurodė savo AB SEB banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2017 m. vasario 23 d., laikotarpiu nuo 16 val. 36 min. 2 sek. iki 19 val. 23 min. 14 sek., būnant Kybartų pataisos namuose adresu: J. Biliūno g. 14B, Kybartai, pasinaudojus mobiliojo ryšio telefono aparatais (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), į kuriuos buvo įdėtos SIM kortelės su mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), septynis kartus paskambinus nukentėjusiajai R. K. į jos naudojamo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai prisistačius policijos pareigūnu R. B. bei nurodžius, jog neva per R. K. banko sąskaitą buvo bandoma neteisėtai atlikti finansines operacijas, pasiūlius pabendrauti su tariamu banko darbuotoju, po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui prisistačius AB SEB banko darbuotoju M. V. ir R. K. melagingai nurodžius, kad reikalinga ištrinti pašalinius IP adresus, iš kurių buvo neteisėtai prisijungta prie jos banko sąskaitos ir atliktos neteisėtos finansinės operacijos, paprašius padiktuoti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, o R. K. patikėjus ir padiktavus prašomus duomenis, taip ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo apgaule išviliojo R. K. ir jos vadovaujamos įmonės UAB „K“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) vardu atidarytų AB SEB banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės duomenis (prisijungimo kodą (ID), slaptažodį bei generatorių kortelės kodus), būtinus finansinei operacijai inicijuoti; po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš nukentėjusiajai R. K. priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. L. vardu atidarytą AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atlikus du mokėjimo pavedimus – 2000 Eur ir 1000 Eur sumos, iš viso 3000 Eur, po to 2017 m. vasario 24 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, besinaudojančiam mobiliojo ryšio telefono aparatu (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį buvo įdėta SIM kortelė su mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 10.25 val., paskambinus E. L. bei nurodžius nuvykti į banką, išgryninti visas į jo banko sąskaitą pervestas lėšas ir jas perduoti R. V. adresu: Vilktupio g. 2, Panevėžys, po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. vasario 24 d. 10.44 val., paskambinus R. V. į jo naudojamą mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasiūlius pastarajam nuvykti adresu: Vilktupio g. 2, Panevėžys, ir paimti iš E. L. nusikalstamu būdu gautas lėšas, R. V. sutiko tai padaryti. E. L. 2017 m. vasario 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 10.25 val., vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens duotus nurodymus, siekdamas išgryninti lėšas, nuvykęs į AB SEB banko padalinį, esantį Ukmergės g. 20, Panevėžyje, pinigų neišgrynino, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o R. V., vykdydamas kito ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens duotus nurodymus, apie 10.55 val. nuvyko adresu: Vilktupio g. 2, Panevėžys, paimti išgrynintų pinigų iš E. L., tačiau pinigų nepaėmė, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taip R. V. ir E. L. savo ir kitų asmenų naudai įgijo 3000 Eur vertės svetimą R. K. turtą – jos banko sąskaitoje esančias lėšas.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba šią bylos dalį nutraukti jam nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3, 4 dalis ir 182 straipsnio 1 dalį: pripažino kasatorių kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nenustatęs visų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių jo veikoje, t. y. veiksmų, kuriais buvo įgytas nukentėjusiosios turtas, bei apgaulės.

2.2. Kasatorius pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgijo svetimą R. K. priklausantį 3000 Eur vertės turtą. Byloje nustatyta, kad BK 182 straipsnį atitinkantys veiksmai prasidėjo nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens skambučio R. K., kai panaudojus apgaulę buvo sužinoti jos elektroninės bankininkystės duomenys, ir baigėsi, kai iš nukentėjusiosios banko sąskaitos pervesti pinigai buvo įskaityti į E. L. banko sąskaitą. Taigi nustatyta, kad su šia nusikalstama veika buvo susiję trys asmenys: ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, kaip organizatorius ir vykdytojas, E. L., kaip vykdytojas, bei R. K., kaip nukentėjusioji. Teismas nenustatė, kad kasatorius organizavo šiuos veiksmus arba juose dalyvavo, arba kad apie juos žinojo. Tolesnį nuteistojo veikimą – sutikimą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pasiūlymu atvykti ir atvykimą paimti pinigų iš jam nepažįstamo E. L. jau pasibaigus sukčiavimo veikai prieš nukentėjusiąją – teismas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnį kaip baigtą nusikaltimą, nors ir pripažino, kad 3000 Eur jam nebuvo perduoti (pinigai net nebuvo paimti iš juos gavusio E. L. banko sąskaitos). Pažymėtina ir tai, kad baigus veiką apgaule įgytų lėšų tolesnio panaudojimo aplinkybės jokios įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnį neturi. Taigi pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai R. K. buvo padaryta 3000 Eur dydžio žala ir kokie jo veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius.

2.3. Kasatorius ne tik neįgijo nukentėjusiajai priklausančio turto, bet ir nepanaudojo jokios apgaulės prieš ją. Nustatyta, kad jis neturėjo jokio nei tiesioginio, nei netiesioginio kontakto su nukentėjusiąja R. K., tiek apie nukentėjusiąją, tiek apie daromą nusikaltimą nebuvo informuotas nei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens (ar asmenų), nei E. L. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog apgaulės turinį sudarė veiksmai, atitinkantys BK 214 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, kuriuos atliko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ir kurie pasireiškė įgijimu svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenų, neteisėtu jų panaudojimu inicijuojant bei atliekant finansines operacijas nukentėjusiosios banko sąskaitose esančiomis lėšomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nusprendė, jog kasatorius šių veiksmų neatliko, ir dėl šių veikų padarymo jį išteisino. Taigi darytina išvada, kad teismas pripažino, jog nuteistasis iš viso neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų buvusi suklaidinta nukentėjusioji R. K., nepaisydamas to, pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

2.4. Maža to, iš nukentėjusiosios R. K. parodymų matyti, kad ji suprato bendraujanti su „sukčiais“, tačiau norėdama, jog būtų nustatyti nusikalstamą veiką darantys asmenys, savo noru padiktavo visus savo elektroninės bankininkystės duomenis, kad tie asmenys inicijuotų banko pavedimus iš jos banko sąskaitų. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jeigu asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kadangi R. K. nebuvo esmingai apgauta ir suprato situacijos esmę, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šią situaciją kaip pačios nukentėjusiosios prisiimtą riziką bei svarstyti, ar kaltinamųjų veiksmus apskritai galima kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnį, nesant esminio veikos požymio – apgaulės, įvertinti faktą, kad jeigu R. K. nebūtų padiktavusi savo elektroninės bankininkystės duomenų, tai neteisėti pavedimai iš jos banko sąskaitos nebūtų buvę padaryti.

2.5. Nors teismas ir nenustatė, kad nuteistasis žinojo apie pinigų kilmę (kad jie gauti kaip nusikalstamos veikos rezultatas), tačiau netgi ir preziumuojant, jog jis tai žinojo, jo veiksmai, nuvykstant paimti šių pinigų (bet jų nepaėmus), jau esant kitų asmenų įvykdytai, baigtai veikai pagal BK 182 straipsnį, turėjo būti kvalifikuojami ne pagal tą patį BK 182 straipsnį, o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 189 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą.

2.6. Taip pat teismai, pripažinę, kad kasatorius nusikalstamą veiką padarė kaip bendravykdis kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais, netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalį. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo netikėti tuo, jog kaltinamieji vienas kito nepažinojo ir neturėjo bendros tyčios padaryti tą pačią tęstinę sukčiavimo dėl didelės vertės turto nusikalstamą veiką, bei pagrįstai nusprendė, kad jų veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, tačiau nepaaiškino, kuo remdamasis jis padarė visiškai priešingą išvadą, jog atskiruose epizoduose nuteistieji vienas kitą pažinojo ir buvo susitarę dėl nusikalstamos veikos padarymo, turėjo bendrą tyčią, t. y. buvo bendrininkai. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių nuteistojo telefono skambučių, siųstų ir gautų žinučių išklotinės turinio matyti, jog draugo J. A. skambučio su prašymu susitikti su kasatoriui nepažįstamu žmogumi ir paimti pinigus, kuriuos šis perduos, R. V. sulaukė 2017 m. vasario 24 d., t. y. BK 182 straipsnyje nurodytai veikai jau pasibaigus (2017 m. vasario 23 d.), tačiau, nepaisydamas to, vis tiek nuteistojo veiksmus (tai, kad sutiko nuvykti paimti pinigų) kvalifikavo kaip sutikimą bendrai įvykdyti BK 182 straipsnyje nustatytą, jau pasibaigusią, nusikalstamą veiką. Reikšminga ir tai, kad J. A. ir M. K. (vėliau kasatoriui skambinusiam asmeniui) ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jiems nepadarius jokio nusikaltimo. Vadinasi, kasatorius nuteistas už tai, kad jau pasibaigus jam inkriminuotam sukčiavimo epizodui, per kurį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo apgaule įgijo 3000 Eur, priklausančių nukentėjusiajai R. K., vis dar bendrininkavo darant tą pačią veiką veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (J. A., M. K.), kurie nedalyvavo padarant nusikaltimą prieš nukentėjusiąją R. K. Abiejų instancijų teismai neįvertino esminės aplinkybės, kad BK 182 straipsnyje nurodyta veika buvo baigta, kai pinigai iš R. K. sąskaitos buvo įskaityti į E. L. banko sąskaitą, o tolesni veiksmai su šiais pinigais reikšmės veiksmų kvalifikavimui neturi, t. y. esant baigtai nusikalstamai veikai negalėjo būti konstatuotas nuteistojo bendrininkavimas su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir E. L.

2.7. Teismai įrodymais nepagrindė ir nenustatė esminių bendrininkavimo požymių – kasatoriaus išankstinio susitarimo su nenustatytu asmeniu ir E. L. (su juo nuteistasis nebuvo pažįstamas), šio susitarimo turinio, tyčios bendrumo ir suvokimo, kad nusikalstamą veiką daro keli asmenys, iš anksto pasiskirstę konkrečiais vaidmenimis ir užduotimis, taip pat nenurodė kasatoriaus veiksmų reikšmingumo bendrai nusikalstamai veikai.

2.8. Kartu iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalį. Nors skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendyje nenurodyti jo veiksmai ir kitos aplinkybės (kada, kur ir kokiu būdu), kuriomis jis įgijo 3000 Eur, priklausančių R. K., panaudojo prieš ją apgaulę, t. y. nenurodyti veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, atitinkantys BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos sudėtį, kokie konkretūs įrodymai tai patvirtina, taip pat teismo išvados dėl inkriminuotos veikos kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apylinkės teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais tiriant ir vertinant įrodymus bei netinkamu baudžiamojo įstatymo – BK 25 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies – taikymu, iš viso neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų surašant kaltinamąjį aktą, neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų. Didžioji dalis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (kiek tai susiję su nuteistuoju) yra apeliacinio skundo argumentų, asmenų parodymų ir pirmosios instancijos teismo išvadų perrašymas, nepagrindžiant, kuo remdamasis teismas sprendžia, jog šios išvados yra pagrįstos. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. V. ir kitų nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas itin išsamiai motyvuotos, jas pagrindžia byloje surinkti įrodymai ir jos teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Tačiau pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose nurodo, jog pernelyg bendro pobūdžio formuluotės (tokios kaip minėti argumentai), kurios vartojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus, galėtų būti įterpiamos į bet kokį sprendimą nepateikiant jokių papildomų detalių ar būtent konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, tad tokių formuluočių išdėstymas nėra tinkamas motyvavimas (2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nikolay Genov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7202/09; kt.). Būtent taip šiuo atveju ir pasielgė apeliacinės instancijos teismas, bendro pobūdžio formuluotėmis atmesdamas konkrečius apeliacinio skundo argumentus ar visai į juos neatsakydamas, ir toks baigiamojo akto motyvavimas bei neatsakymas į esminius apeliacinio skundo argumentus pažeidžia BPK normas, reglamentuojančias skundo nagrinėjimo ribas, ir šie pažeidimai laikytini esminiais.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Simonas Minkevičius atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą siūlo jį tenkinti iš dalies – skundžiamus teismų nuosprendžius pakeisti: pripažinti R. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Atsiliepime nurodoma:

3.1. Kasacinio skundo argumentai, kuriais siūloma kitaip vertinti teismų nustatytas aplinkybes, atmestini, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai ir detaliai aptarė bendrininkavimo institutą. Nusikalstamos veikos bendrininkais pagal BK 24 straipsnio 2 dalį laikomi vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (kitais asmenimis). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOC0xMDczLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-8-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-8-1073/2020">2K-8-1073/2020</a>). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taip pat teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikaltimą, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-309-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-309-976/2015">2K-309-976/2015</a>, 2K-7-414-303/2015). Šioje byloje išnagrinėtų įrodymų pakako pripažinti, kad kasatorius suprato dalyvavęs viename iš tęstinės nusikalstamos veikos etapų ir siekė su bendrininkais bendro tikslo. Tai, kad jis pats tiesiogiai apgaulės prieš nukentėjusiąją nenaudojo, lemiamos įtakos veikos kvalifikavimui neturi.

3.3. Tačiau pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas dėl nusikaltimo baigtumo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, turintis banko sąskaitą, įgyja ir turi teisę į turtą, esantį sąskaitoje, ir bet kuriuo momentu jis gali pareikalauti, kad bankas išmokėtų jam sąskaitoje esančius pinigus. Taigi, pervedus pinigus į sąskaitą, nuteistieji įgijo teisę į turtą. Nors šis turtas dar buvo banko nuosavybė, tačiau jie įgijo reikalavimo teisę į jį, nes turėjo tos sąskaitos mokėjimo kortelę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-682/2001). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nusikalstama veika buvo baigta tuoj po to, kai apgaule įgyti pinigai buvo pervesti į E. L. banko sąskaitą. Iš anksto pažadėtas veikimas paimant iš vieno bendravykdžio nusikalstamu būdu gautus pinigus, siekiant juos perduoti kitam ar kitaip jais disponuoti, turėtų būti vertinamas kaip pažadas realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus daiktus, todėl kvalifikuotinas kaip padėjimas padaryti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 6 dalis). Dėl to šios teismų nuosprendžių dalys keistinos, tačiau pripažįstant, kad tai nedaro esminės įtakos nuteistajam paskirtai bausmei, nes tai nekeičia teismo padarytų išvadų dėl veikos pavojingumo laipsnio ir kitų šioje byloje teismų skiriant bausmę įvertintų aplinkybių.

3.4. Iš 2018 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji, atsakydama į patikslinantį prokurorės klausimą, paaiškino: „Kalbėdama su tais asmenimis nesupratau, kad tai ne tie asmenys, kuo apsimeta, tik po kurio laiko supratau. Kažkur po 15 min. supratau, nes tada pradėjau žiūrinėti internete vardų, pavardžių, kurios buvo minėtos, <...> aš radau straipsnį, kad tai yra sukčiai.“ Tai reiškia, kad nukentėjusioji suprato esanti apgauta jau gerokai po to, kai kaltininkams dėl prieš ją panaudotos apgaulės ji perdavė savo elektroninių mokėjimo priemonių prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis. Teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, duotais teismo posėdyje. Nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti nukentėjusiajai kontrolinius klausimus, tačiau to nepadarė, nesiaiškino parodymų dalinės neatitikties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams priežasčių. Taigi teismų ištirti įrodymai ir nustatytos nusikaltimo aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad nukentėjusioji savo elektroninių mokėjimo priemonių identifikavimo duomenis perdavė kaltininkams ne dėl panaudotos apgaulės, o dėl kitokių priežasčių.

3.5. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visus bylos duomenis, juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamiesi įstatymu, ir išvadas pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma. Vien tai, kad teismų padarytos išvados ir jų pagrindimas neatitinka nuteistojo lūkesčių ir įsivaizdavimo, kiek detaliai ir išsamiai teismai nuosprendžiuose turėtų analizuoti konkrečias jam inkriminuotos veikos aplinkybes ir paneiginėti gynybines versijas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo nuosprendžiai buvo surašyti netinkamai, padarant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo R. V. kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 1 dalis) taikymo ir kitų kasacinio skundo argumentų

6. Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. skundžia teismų sprendimus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 25 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies – taikymo bei esminio BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo, neišsamaus jo apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas argumentuojamas tuo, kad R. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas nenustačius jokių objektyviųjų sukčiavimo sudėties požymių jo veiksmuose, t. y. nei svetimo nukentėjusiajai R. K. priklausančio turto įgijimo, nei apgaulės panaudojimo prieš ją, be to, kasatoriaus teigimu, pagal bylos aplinkybes neįrodyti ir bendrininkavimo (BK 25 straipsnio 2 dalis) objektyvieji bei subjektyvieji požymiai.

7. Patikrinus skundžiamus abiejų instancijų teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes R. V. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota netinkamai.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia šių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-229-628/2020).

9. Viena iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdis yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, 2K-265-1073/2018).

10. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-229-628/2020).

11. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas, panaudojant apgaulę. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai (apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar turtinės prievolės panaikinimas) suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015, 2K-433-507/2016, 2K-7-82-699/2018, 2K-104-1073/2020). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti šia nusikalstama veika atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sukčiavimas laikomas baigtu, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2010, 2K-442/2014, 2K-263-696/2016).

12. Nagrinėjamoje byloje R. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. L. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgijo svetimą R. K. priklausantį 3000 Eur vertės turtą – jos banko sąskaitoje esančias lėšas šiomis aplinkybėmis: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2017 m. vasario 23 d. pasiūlius E. L. už piniginį atlygį suteikti banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti ir išgryninti nusikalstamu būdu gautus pinigus, numerį, jis, E. L., nurodė savo banko sąskaitos numerį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui; tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, būnant pataisos namuose, pasinaudojus mobiliojo ryšio telefonais ir septynis kartus paskambinus nukentėjusiajai R. K. į jos naudojamo mobiliojo ryšio telefoną, melagingai prisistačius policijos pareigūnu bei nurodžius, jog neva per R. K. banko sąskaitą buvo bandoma neteisėtai atlikti finansines operacijas, pasiūlius pabendrauti su tariamu banko darbuotoju, po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui prisistačius juo ir R. K. melagingai nurodžius, kad reikalinga ištrinti pašalinius IP adresus, iš kurių buvo neteisėtai prisijungta prie jos banko sąskaitos ir atliktos neteisėtos finansinės operacijos, paprašius padiktuoti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, o R. K. patikėjus ir padiktavus prašomus duomenis, taip ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui apgaule išviliojus R. K. ir jos vadovaujamos bendrovės vardu atidarytų banko sąskaitų elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės duomenis (prisijungimo kodą (ID), slaptažodį, generatorių kortelės kodus), būtinus finansinei operacijai inicijuoti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo iš nukentėjusiajai R. K. priklausančios banko sąskaitos į E. L. vardu atidarytą banko sąskaitą atliko du mokėjimo pavedimus – 2000 Eur ir 1000 Eur sumos, iš viso 3000 Eur. Kitą dieną, t. y. 2017 m. vasario 24 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo mobiliojo ryšio telefonu paskambino E. L. bei nurodė nuvykti į banką ir išgryninti visas į jo banko sąskaitą pervestas lėšas, o pinigus perduoti R. V. nurodytu adresu; po to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus R. V. į jo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną bei pasiūlius pastarajam nuvykti nurodytu adresu ir paimti iš E. L. nusikalstamu būdu gautas lėšas, R. V. sutiko tai padaryti. Tą pačią dieną E. L., vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens duotus nurodymus, siekdamas išgryninti lėšas, nuvyko į banko padalinį, tačiau pinigų neišgrynino, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o R. V., vykdydamas kito ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens duotus nurodymus, nuvyko jo nurodytu adresu paimti išgrynintų pinigų iš E. L., tačiau pinigų nepaėmė, nes taip pat buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

13. Abiejų instancijų teismai šiuos R. V. ir E. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip baigtą sukčiavimą, padarytą bendrininkų grupe su kitais nenustatytais asmenimis. Iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad veikos pradžia susijusi su apgaulės prieš nukentėjusiąją R. K. ir informacinę banko sistemą panaudojimu. Tai, kad šį požymį realizavo tyrimo metu nenustatytas asmuo, neginčijama ir kasaciniame skunde, tačiau kasatorius tvirtina, kad jo veiksmuose nenustatyti nei šis, nei kiti būtinieji sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys objektyvieji požymiai, todėl BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos jis nepadarė. Kasatoriaus teigimu, jo veiksmai įrodžius tai, kad jam buvo žinoma apie į E. L. banko sąskaitą pervestų pinigų neteisėtą kilmę, nebent galėtų būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 189 straipsnio 1 dalis).

14. Įvertinę byloje surinktus, ištirtus įrodymus teismai nustatė, kad tiek E. L., tiek R. V. buvo žinoma apie pinigų, kurie buvo pervesti į E. L. banko sąskaitą ir po to turėjo būti išgryninti bei perduoti R. V., neteisėtą gavimą. Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tokį R. V. žinojimą patvirtino jo paties veiksmai – bendravimas telefonu dėl pinigų paėmimo su nenustatytu asmeniu, jo nurodymų vykdymas, operatyvus nuvykimas į nurodytą vietą siekiant paimti grynuosius iš kito asmeniškai jam nepažįstamo asmens, priešinimasis policijos pareigūnams, bandymas pabėgti.

15. Kaip minėta pirmiau, nėra abejonių, kad sukčiavimo objektyvieji požymiai buvo pradėti realizuoti tada, kai tyrimo metu nenustatytas asmuo, telefonu paskambinęs nukentėjusiajai R. K., nurodė melagingą informaciją, o šia informacija patikėjusi nukentėjusioji nurodė prisijungimo tiek prie savo, tiek prie savo vadovaujamos bendrovės sąskaitų elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (prisijungimo kodą (ID), slaptažodį, generatorių kortelės kodus); tai sužinojęs nenustatytas asmuo, neteisėtai prisijungęs prie banko informacinės sistemos, šiuos duomenis neteisėtai panaudojo finansinėms operacijoms atlikti. Nors šios konkrečios aplinkybės kitiems bendrininkams, iš jų ir R. V., nebuvo žinomos, tačiau, sprendžiant dėl nuteistojo kaltės, atsižvelgtina į tai, kad apie neteisėtą pinigų kilmę R. V. bendrais bruožais žinojo (suprato), bendrininkai neprivalo nei vienas kito pažinoti, nei būti išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, o jų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas.

16. Šios bylos kontekste, nagrinėjant skunde keliamus klausimus dėl veikos kvalifikavimo, svarbią reikšmę turi tyčios turinio sukonkretinimas ir nusikalstamos veikos dalyko įvardijimas, t. y. kokią konkrečią turtinę naudą siekė gauti nuteistieji: ar juos tenkino svetimų nukentėjusiajai priklausančių jos banko sąskaitoje esančių lėšų pervedimas į nuteistojo E. L. sąskaitą, ar jų tikslas buvo grynųjų pinigų gavimas. Pirmuoju atveju nusikalstamos veikos dalykas yra teisė į turtą, antruoju – turtas. Iš kaltinimo matyti, kad nuteistiesiems inkriminuotas svetimo turto įgijimas apgaule. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos taip pat spręstina, kad nusikalstama veika neapsiribojo tik banko sąskaitoje esančių lėšų pervedimu į bendrininko sąskaitą, nes buvo siekiama neteisėtai į sąskaitą gautus pinigus greitai išgryninti bei perduoti R. V., kuris juos turėjo atiduoti dar kitam asmeniui, o visų asmenų veiksmus koordinavo tyrimo metu nenustatytas asmuo, esantis pataisos namuose. Taigi, priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, šiuo atveju nusikalstama veika nebuvo baigta nukentėjusiosios R. K. pinigus iš jos banko sąskaitos pervedus į E. L. banko sąskaitą, o E. L. bei R. V. veiksmai buvo reikšmingi ir būtini įgyvendinant nusikalstamą sumanymą neteisėtai užvaldyti svetimą turtą – grynuosius pinigus. Tai taip pat pagrindžia E. L. ir R. V., kaip bendrininkų (vykdytojų), vaidmenį jiems siekiant tiesiogiai neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, jų susitarimą veikti bendrai bei paneigia kasacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 189 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimo įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą, nes neteisėtas turto užvaldymo procesas nebuvo baigtas. BK 189 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėto svetimo žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimusi juo arba realizavimu. Šiuo atveju aptarti nuteistojo R. V. veiksmai tokios veikos požymių neturi, t. y. negali būti traktuojami kaip iš anksto nepažadėtas nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas.

17. Bylos duomenimis, E. L., pagal nenustatyto asmens duotus nurodymus nuvykęs į banko padalinį, kad išgrynintų į jo sąskaitą neteisėtai pervestas lėšas, pinigų neišgrynino, nes buvo sulaikytas, o R. V., sutikęs su nenustatyto asmens pasiūlymu ir pagal jo nurodymus nuvykęs nurodytu adresu paimti iš E. L. nusikalstamu būdu (apgaule) gautų ir išgrynintų pinigų, jų nepaėmė, nes taip pat buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Esant šioms teismų nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad bendrininkai E. L. ir R. V. savo nusikalstamo sumanymo neįgyvendino dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių: svetimo nukentėjusiajai priklausančio turto – 3000 Eur grynųjų – neįgijo, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

18. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-696/2015, 2K-73-689/2019).

19. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. V. ir E. L. bendra nusikalstama veika, jiems veikiant kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nebuvo baigta, o nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl tiek R. V., tiek E. L. nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Nors dėl E. L. kasacinis skundas nebuvo paduotas, tačiau nustačius, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką ir E. L., šios teismų sprendimų dalys keistinos ir dėl jo.

20. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos netinkamai, tačiau keisti teismų sprendimų dalis dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių (ir kitų išspręstų klausimų) šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Teismai, individualizuodami nuteistiesiems R. V. ir E. L. skirtinas bausmes, parinkdami bausmės rūšį ir dydį, įvertino tuos pačius nusikalstamos veikos pavojingumą sudarančius nuteistųjų atliktus veiksmus, taip pat ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo teiginys dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra deklaratyvus. Nuteistojo R. V. padarytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nors ir kvalifikuotos netinkamai, tačiau teismo nuosprendyje yra nurodytos, bylos proceso metu gauti ir ištirti įrodymai išdėstyti, nurodant motyvus, kuriais iš jų grindžiamos teismų išvados, o kurie iš jų atmetami. Skundo teiginiai dėl netinkamo nukentėjusiosios R. K. parodymų vertinimo išdėstyti nenurodant kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindų, nepagrįsti teisiniais argumentais atsižvelgiant į galimai pažeistų normų turinį, teismų praktiką. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atsakyta, taigi kasacinio skundo teiginiai apie neišsamų nuteistojo apeliacinio skundo išnagrinėjimą prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų R. V. ir E. L. nusikalstamų veikų kvalifikavimo:

Nuteistojo R. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo E. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Kitas teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė

Audronė Kartanienė