Dėl teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, neįregistravimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-270-684/2020

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01184-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.2.4.1.5; 2.4.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. ir trečiojo asmens D. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovėms A. B. ir B. K. U. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, nuosavybės teisės ieškovui pripažinimo pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigojimo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį Nekilnojamojo turto registre; tretieji asmenys D. V., valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialas, notarė D. L., notarė Lidija Pečkienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, neįregistravimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė:

2.1. pripažinti negaliojančia 2017 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutarties (toliau – ir Dovanojimo sutartis), sudarytos atsakovių B. K. U. ir A. B., dalį dėl pastatų, esančių Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), (toliau – Pastatai) dovanojimo;

2.2. taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovei B. K. U. Pastatus;

2.3. pripažinti, kad 1995 m. lapkričio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta ieškovo ir atsakovės B. K. U., (toliau – 1995 m. sutartis) registruota vienoje iš institucijų – (duomenys neskelbtini) seniūnijoje;

2.4. pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į Pastatus pagal 1995 m. sutartį;

2.5. įpareigoti atsakovę B. K. U. užregistruoti 1995 m. sutartį VĮ Registrų centro duomenų bazėje ir duoti sutikimą sandorį užregistruoti ieškovui, pasibaigus sutartyje nurodytam trijų mėnesių registravimo terminui.

3. Ieškovas nurodė, kad 1995 m. lapkričio 22 d. su atsakove B. K. U. sudarė notarinę Turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo Pastatus, jais iki šiol naudojasi ir gyvena su sutuoktine – trečiuoju asmeniu D. V., atliko daug remonto darbų, įvedė vandentiekio ir kanalizacijos sistemą. Nurodytas sandoris niekada nebuvo ginčijamas. 2009–2010 m. atsakovė B. K. U. kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo, atsisakė duoti sutikimą VĮ Registrų centre registruoti pirkimo–pardavimo sutartį. 2018 m. gavus dokumentus iš Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo paaiškėjo, kad 1995 m. sutartis buvo registruota (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

4. Ieškovas nurodė, kad Dovanojimo sutartis yra nesąžiningas sandoris, sudarytas visoms šalims žinant apie nenuginčytą ir galiojančią 1995 m. sutartį dėl tų pačių Pastatų. Sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, draudžiančioms tą patį turtą perleisti keliems asmenims, gerai moralei ir yra aiškiai neteisėtas, dėl to turi būti pripažintas negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. 1995 m. lapkričio 22 d. buvo sudaryta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė B. K. U. pardavė, o ieškovas pirko medinį gyvenamąjį namą su priestatu, penkis medinius ūkio pastatus bei kiemo įrenginius Marijampolės savivaldybėje, (duomenys neskelbtini); sutarties 2 sąlygoje nurodyta, kad atsakovė B. K. U. pasirašant sutartį gavo iš pirkėjo (ieškovo) 14 000 Lt (4054,68 Eur); paskutinėje sąlygoje yra nuoroda, kad sutartis pagal 1964 m CK 255 straipsnį per tris mėnesius turi būti įregistruota Marijampolės inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure bei Marijampolės rajono (duomenys neskelbtini), išaiškinta, kad neįregistravus nustatytu laiku sutartis negalioja;

6.2. įsiteisėjusia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-23-374/2009 buvo atmestas ieškovo pareiškimas dėl termino atnaujinimo 1995 m. sutarčiai užregistruoti;

6.3. įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1625-173/2010 nustatyta, kad ieškovas neįgijęs teisės valdyti Pastatų 1995 m. sutarties pagrindu, taigi neįgijęs ir nuosavybės teisės šios sutarties pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas);

6.4. Dovanojimo sutartimi atsakovė B. K. U. padovanojo savo vaikaitei atsakovei A. B. Pastatus ir žemės sklypą; Pastatai yra įregistruoti nuosavybės teise A. B. vardu nuo 2017 m. balandžio 28 d. ir įregistravimo pagrindas yra ginčo Dovanojimo sutartis;

6.5. Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo pateikti duomenys, kad ūkis (duomenys neskelbtini) ieškovo vardu yra įrašytas 1998 m. ir duomenys yra iki 2002 m., tačiau ūkio knygos lape nėra nurodyta, jog Pastatai ieškovui priklauso nuosavybės teise;

6.6. Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialas nurodė, kad Marijampolės rajono savivaldybės seniūnijų archyvinio fondo dokumentuose (duomenys neskelbtini) 1991–1997 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašyto ūkio ieškovo ir trečiojo asmens D. V. vardu nėra;

7. Teismas nurodė, kad 1995 m. sutartis buvo sudaryta galiojant 1964 m. CK, kurio 255 straipsnis reglamentavo, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Dėl svarbių priežasčių praleistą terminą gali atkurti teismas (1 dalis). Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią (2 dalis). Taigi sutarties sudarymo metu galiojo toks teisinis reglamentavimas ir sutartis turėjo būti per tris mėnesius įregistruota inventorizavimo biure. 1995–1995 m. galiojusio Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 10 punkte buvo nustatyta, kad seniūnas tvarko ūkines knygas, tačiau tiek iš notarės įrašo 1995 m. sutartyje, tiek iš teisinio reglamentavimo, 1964 m. CK 255 straipsnio, Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 3 ir 6 punktų matyti, kad svarbiausia buvo pirkimo sutartį įregistruoti inventorizavimo biure per tris mėnesius nuo jos sudarymo ir toks įregistravimas sukelia pasekmes, t. y. tik nuo įregistravimo momento atsirasdavo nuosavybės teisė turto įgijėjui, tokios sutarties neįregistravimas nustatytu trijų mėnesių terminu taip pat sukelia pasekmes, kadangi sandoris tampa niekinis, t. y. negaliojantis ir nevykdomas (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/1999).

8. Ieškovas neginčijo to fakto, kad įstatymu nustatytu terminu (per tris mėnesius nuo pirkimo sutarties notarinio patvirtinimo) jis sutarties neįregistravo inventorizavimo biure. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, vadovavosi ir Marijampolės rajono apylinkės teisme išnagrinėtomis civilinėmis bylomis Nr. 2-23-374/2009 (dėl termino atnaujinimo) bei Nr. 2-114-91/2010 (dėl ieškovo iškeldinimo), pažymėjo, kad ieškovas jau teikdamas pareiškimą teismui 2008 m. žinojo, kad jis pats ar jo sutuoktinė D. V. pirkimo sutarties neįregistravo ne tik inventorizavimo biure, bet ir (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Teismo nuomone, nereikia įrodinėti aplinkybės, nustatytos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-23-374/2009, kad 1995 m. sutartis nebuvo įregistruota per tris mėnesius nė vienoje institucijoje, t. y. nei tuometiniame inventorizavimo biure, nei (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Aplinkybės, kad 1995 m. sutartis įregistruota per tris mėnesius, nepatvirtino nei apklaustos liudytojos, nei rašytiniai įrodymai ir teismas šio ieškovo reikalavimo netenkino, nes jis yra nepagrįstas ir neįrodytas.

9. Neįregistravus sutarties nuosavybės teisė neatsiranda ir sandoris laikomas negaliojančiu (niekiniu) ir nevykdomas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovui atsirado nuosavybės teisė į Pastatus pagal 1995 m. sutartį, ir teismas netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teisę pagal šią sutartį.

10. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. 2000 m. CK 1.71–1.76 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui, išskyrus nurodytas išimtis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. 1995 m. sutarčiai buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymo nustatytu terminu ji neatlikta ir sandoris neįregistruotas, teismas nenustatė svarbių priežasčių ir termino sandoriui įregistruoti neatnaujino, vadinasi, ši sutartis negalioja ir nesukelia teisinių pasekmių, taigi ir nuosavybės teisės atsiradimo ieškovui.

11. Bylos duomenimis, neginčytinai nustatyta, kad Dovanojimo sutarties sudarymo metu Pastatai ir 1,34 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise priklausė atsakovei B. K. U. ir ji turėjo teisę laisvai disponuoti savo turtu, taigi ir jį padovanoti atsakovei A. B.. Dovanojimo sutartis patvirtinta notariškai, laikantis sandorio sudarymo formos. Teismas nenustatė, kad Dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ir atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti ją negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Ieškovas taip pat neįrodė, kad Dovanojimo sutartis yra tariamoji, t. y. sudaryta tik dėl akių, nesiekiant teisinių pasekmių, taigi netenkintas ir ieškovo reikalavimas Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovas su sutuoktine nuo 1995 m. naudojasi Pastatais, tačiau tai nepatvirtina atsakovių nesąžiningumo sudarant Dovanojimo sutartį ar to, kad Dovanojimo sutartis prieštarauja gerai moralei, ir ieškovo reikalavimas pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu irgi netenkintas.

13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir trečiojo asmens D. V. apeliacinius skundus, 2019 m. gruodžio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovu, kad Pastatų pirkimo–pardavimo faktas nebuvo paneigtas, tačiau vien tokio fakto buvimas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartyje byloje dėl termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimo padarytos išvados turi prejudicinę reikšmę šioje byloje (CPK 182 straipsnis), todėl šioje byloje teismas neturėjo pagrindo padaryti priešingą išvadą ir spręsti, kad 1995 m. ieškovui atsirado nuosavybės teisė į ginčo turtą.

15. Ūkinėse knygose 1991–1997 m. yra įrašytas atsakovės B. K. U. ūkis, o ieškovo namų ūkis pradedamas žymėti tik nuo 1998 m. sausio 1 d., tai leido pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 1995 m. sutartis per tris mėnesius nebuvo registruota ir seniūnijos ūkinėse knygose.

16. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog 1995 m. sutartis nebuvo įregistruota nei tuometiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, nei apylinkės ūkinėje knygoje, nors sutartyje tai buvo aiškiai raštu nurodyta ir ieškovo pasirašyta, reiškia, kad sutartis negalioja, t. y. nesukūrė ieškovui nuosavybės teisės į pastatus. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas su sutuoktine, manydami, jog yra nusipirkę Pastatus, turėjo pradėti žemės sklypo, esančio po jais, detaliojo planavimo procedūras turėdami tikslą išsinuomoti ar nusipirkti sklypą Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir atitinkamų poįstatyminių aktų nustatyta tvarka. Tačiau teismui nepateikta duomenų, kad ieškovas ėmėsi kokių nors veiksmų žemės sklypui savo vardu įteisinti.

17. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo ilgametis neveikimas, kai sutartis nebuvo teikiama registruoti inventorizavimo biurui, neatitiko atidaus ir rūpestingo asmens standarto, dėl to 1995 m. sutartis tapo negaliojanti ir todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės B. K. U. sudaryta Dovanojimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

18. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog sudarydama sandorį turto įgijėja (atsakovė A. B.) nesidomėjo asmenimis, kurie faktiškai naudojosi sodyba, ir jų padėtimi, nereiškia turto įgijėjos nesąžiningumo ir savaime nereiškia tokio sandorio prieštaravimo gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, jeigu įgijėja įsitikino, kad perleidėja yra teisėta turto savininkė, o perleidžiamam turtui įsigyti kiti asmenys neturi pirmumo teisių, turto perleidimo galimybė nėra suvaržyta, šis turtas yra realus, t. y. tokiu sandoriu nebus paneigtos kitų asmenų teisės ir jiems nebus sukliudyta įgyvendinti turimas teises (analogiška išvada buvo padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008, kurioje buvo nagrinėjamas reikalavimo perleidimo sutarties sąžiningumas).

19. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovui ir jo sutuoktinei vėliausiai nuo 2009 m. buvo žinoma apie atsakovės B. K. U. poziciją, jog ji laiko save Pastatų savininke. Todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų ginčijama Dovanojimo sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes atsakovė B. K. U., dovanodama Pastatus, siekė vykdyti savo teisę disponuoti nuosavybe, o ieškovas nuosavybės teisės į pastatus jau neturėjo, todėl jo civilinė teisė negalėjo būti pažeista.

20. Nė vienoje iš nagrinėtų šalių civilinių bylų nebuvo keliami reikalavimai dėl sumokėtų pinigų grąžinimo ar atliktų pagerinimų vertės atlyginimo, todėl teismai šiais klausimais nepasisakė. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Pastatais kartu su visais juose atliktais pagerinimais iki šiol naudojasi ieškovas su šeima. Atsakovė B. K. U., pasirašydama 1995 m. sutartį, patvirtino, kad yra gavusi pinigus už ginčo pastatus. Šalims neužkertamas kelias susitarti dėl tolesnio turto naudojimo ir (arba) dėl atitinkamų pinigų sumų sumokėjimo (grąžinimo), o nesusitarus – kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – pripažinti 2017 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, pripažinti, kad ieškovo ir K. B. U. sandoris sudarytas ir registruotas vienoje iš institucijų, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje Marijampolės savivaldybėje, ir pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), ir kt. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Vadovaujantis CK 1.94 straipsniu, įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio, tačiau šios įstatymo normos bylą nagrinėję teismai netaikė, neaiškino, nors turėjo pritaikyti. Teismai tik formaliai rėmėsi trijų mėnesių terminu, per kurį 1995 m. sutartis turėjo būti užregistruota, neaiškindami, kokia ydinga buvo senoji įstatymo redakcija iki 2001 m. liepos 1 d. (iki naujojo CK įsigaliojimo datos). CK 6.393 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Nors sudarant 1995 m. sutartį tokia teisės norma negaliojo, o įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, tačiau ginčą spręsdami tuo metu, kai teisės norma jau galiojo, teismai turėjo ją aptarti, išaiškinti ir motyvuotai pasisakyti dėl jos (ne)taikymo kaip analogijos.

21.2. Teismas nepritaikė (nors turėjo) teisės normų, kurios 1995 m. lapkričio 22 d. nustatė, kad pirkimo–pardavimo sandoriai gali būti registruojami dviejose įstaigose (1964 m. CK 255 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija), 1995 m. birželio 10 d. – 1996 m. liepos 10 d. galiojusio Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 46 straipsnio, Instrukcijos 3 punkto, 1995 m. rugsėjo 14 d. – 1996 m. kovo 13 d. galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 10 punkto, kuriame pasakyta, kad seniūnai turėjo kompetenciją tvarkyti ūkines knygas). Kadangi ūkinės knygos buvo vedamos gyventojų, turto ir gyvulių apskaitos tikslais, pasikeitus pastatų savininkams, seniūnijoje buvo reikalinga užregistruoti naujai atsikėlusį ūkį (šeimą). Byloje iš archyvo surinkti ir pateikti neginčijami įrodymai (ūkinių knygų išrašai) apie tai, kad ieškovas, jo šeima ir ūkis buvo registruoti 1995 m. sutarties pagrindu, reiškia, buvo užregistruota ir pati sutartis. Sandorio užregistravimas bent vienoje iš sutartyje nurodytų įstaigų (Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijoje) turi būti laikomu tinkamu, kaip ir prašė ieškovas. Teismai neatskleidė bylos esmės, nebuvo suformuotos vienodos teismų praktikos analogiškose bylose.

22. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo D. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Nors įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau šis principas turėtų tarnauti teisingumo įgyvendinimui, bet ne nesąžiningo asmens (turto pardavėjos atsakovės B. K. U.) veiksmams pateisinti. V. turėjo teisėtus lūkesčius manyti, kad pardavėja yra sąžiningas asmuo, todėl bet kuriuo atveju jie nupirkto turto nepraras. Įstatymas negina nesąžiningo asmens. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, sudarė sąlygas atsirasti neteisėtai situacijai – atsakovei B. K. U. praturtėti be pagrindo. Tokia situacija, kai teismo sprendimu sukuriamas teisės pažeidimas, negali būti teisėta. CK 4 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi vien tik įstatymu, visiškai nevertindamas bylos aplinkybių visumos. CK 1.2 straipsnyje įtvirtintas viešosios tvarkos ir geros moralės principas bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir sąžiningumo principai sudarant Dovanojimo sutartį buvo pažeisti. Sutarties sudarymo laisvės apribojimas yra negalimumas sudaryti nesąžiningą ir nemoralų sandorį, šios bylos atveju – draudimas antrąkart perleisti tą patį turtą. Atsakovė B. K. U., antrąkart perleisdama tą patį savo turtą, tam neturėjo nei moralinės, nei sutarties laisvės teisės.

23. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė B. K. U. prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. 1964 m. CK nuostatos įtvirtino, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina nuo pirkimo–pardavimo sandorio įregistravimo momento, nes toks sandorio registravimas buvo nustatytas įstatyme, o asmeniui neįregistravus tokio sandorio per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą toks sandoris tampa negaliojantis. Aiškinant 1964 m. CK 255 straipsnyje įtvirtintą terminą bei jo praleidimo pasekmes, laikytina, kad terminas savo pobūdžiu yra naikinamasis terminas. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad kasacinis teismas nėra suformavęs teismų praktikos ginčo klausimu, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ne kartą buvo nagrinėjami panašaus pobūdžio ginčai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties neįregistravimas nustatytu trijų mėnesių terminu taip pat sukelia pasekmes, kadangi sandoris tampa niekinis, tai yra negaliojantis ir nevykdomas (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/1999). Atsakovė B. K. U. neprivalėjo atlikti kokį nors aktyvų veiksmą, susijusį su 1995 m. sutarties ginčijimu, sandoris negalioja nuo pat jo sudarymo momento, nepriklausomai nuo to, ar yra priimtas teismo sprendimas, konstatuojantis tokio sandorio negaliojimo faktą. 1995 m. sutarties sudarymo metu CK 6.393 straipsnio 4 dalies nuostatos negaliojo, teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo šio ginčo kontekste aiškinti nurodytos nuostatos taikymo.

23.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatos galiojo iki pat 2001 m. liepos 1 d., nebuvo panaikintos kitu įstatymu, nebuvo pripažintos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jų taikymas buvo pagrįstas ir teisėtas. Pirkimo–pardavimo sandorių teisinio registravimo mechanizmas buvo taip pat įtvirtintas bei detalizuotas Instrukcijoje: jos 3 punkte nustatyta, kad pastatus, statinius ir butus registruoja bei registravimo pažymėjimus išduoda valstybiniai inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurai. Pasikeitus savininkui sutartis turi būti registruojama inventorizavimo biure (Instrukcijos 6 punktas). 1995 m. sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Notariato įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandoriuose dėl nekilnojamojo turto perleidimo nurodoma jų registracijos atitinkamose institucijose terminas ir teisinės sandorių neįregistravimo pasekmės. 1995 m. sutartyje ne tik buvo nurodyta, kur ir per kokį laikotarpį turi būti įregistruota sutartis, bet taip pat ieškovui buvo išaiškintos ir tokio registravimo termino praleidimo teisinės pasekmės. Nuo 1995 m. sutarties sudarymo momento ieškovas žinojo, kurioje įstaigoje privalo įregistruoti sandorį. Instrukcijos 2 punkte nustatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Sutarties teisinis registravimas turėjo pasibaigti ne tik formaliu įvykusio sandorio įrašymu, tačiau turto savininkui turėjo būti išduotas registravimo pažymėjimas, tik tokiu atveju galima būtų konstatuoti, kad asmeniui yra įregistruota nuosavybės teisė į pastatą.

23.3. Negalima sutikti ir su bandymu kasaciniame skunde sutapatinti Vietos savivaldos įstatyme nurodytą ūkinę knygą ir Instrukcijoje minimą registravimo knygą. 1964 m. CK 255 straipsnio reikalauta, kad gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo–pardavimo (dovanojimo) sutartis būtų patvirtinta notariškai ir įregistruota vykdomajame komitete, t. y. atitinkamo vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki Instrukcijos įsigaliojimo. Pagal Instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek ir miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. 1995 m. sutartis privalėjo būti įregistruota inventorizavimo biure, todėl kasacinio skundo argumentai, kad ji buvo įregistruota Marijampolės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, yra teisiškai nereikšmingi, nes toks registravimas negalėjo sukelti jokių teisių pasekmių ir negali būti pripažintas tinkamu sandorio įregistravimu 1964 m. CK 255 straipsnio prasme. Be to, duomenys apie ieškovo namų ūkį ūkinėje knygoje pradėti žymėti tik nuo 1998 m. sausio 1 d., t. y. praleidus 1964 m. CK 255 straipsnyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą.

23.4. Ieškovas nebuvo pateikęs kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-905-259/2009, tačiau šiuo kasaciniu skundu siekia pakeisti nurodytoje nutartyje konstatuotas aplinkybes, turinčias prejudicinę reikšmę ir šios civilinės bylos kontekste (CPK 182 straipsnis).

23.5. Ieškovas nuo pat 1995 m. sutarties sudarymo elgėsi gan pasyviai ir savo pažeistų teisių negynė – nesiėmė jokių aktyvių veiksmų teisinei registracijai atlikti, neįrodė aplinkybių, kad praleido terminą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Taip pat ieškovas po teismo priimtų procesinių sprendimų nesiėmė jokių kitų veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti. Tokie jo veiksmai nelaikytini apdairaus ir rūpestingo savininko veikimu, nes ieškovas nesiekė įgyti nuosavybės teisės į pastatus.

24. Atsiliepimu į kasacinius skundus atsakovė A. B. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Remiantis 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 1995 m. sutarčiai taikytinos sandorių formą reglamentavusios 1964 m. CK nuostatos. 1964 m. CK 225 straipsnyje buvo nustatyta, kad yra privaloma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinė registracija, o jos neatlikus tokia turto pirkimo–pardavimo sutartis negalioja. 2000 m. CK ir 1964 m. CK nuostatų dėl sandorio registravimo nesilaikymo teisinių padarinių galimai kolizijai išspręsti 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sandoris, dėl kurio įstatyme nustatytas privalomo įregistravimo terminas pasibaigė, negalioja, jeigu registravimo termino neatnaujina teismas. Šia teisės norma įstatymo leidėjas privalomą teisinę sandorio registraciją priskyrė sandorių formai ir jos nesilaikymo padariniai lemia tokio sandorio negaliojimą visais atvejais, kai neįregistruoto sandorio negaliojimas buvo nustatytas imperatyvia forma įstatyme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl galiojant 1964 m. CK pasirašytos sutarties teisinės registracijos nesilaikymo padarinių yra išaiškinta, kad 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyti imperatyvaus pobūdžio termino praleidimo padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Bylą nagrinėję teismai 1995 m. sutarčiai tinkamai taikė 1964 m. CK 225 straipsnio nuostatas, neturėjo taikyti ieškovo nurodyto 2000 m. CK 1.94 straipsnio.

24.2. Priešingai nei teigiama ieškovo kasaciniame skunde, nė viena teisės norma neįtvirtino, kad pirkimo–pardavimo sandoriai gali būti registruojami dviejose įstaigose. 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojo naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymas, kurio 19 straipsnyje buvo įtvirtinta seniūno kompetencija. Seniūnui nebuvo priskirta funkcija vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių registraciją. Sutarties registravimas seniūnijoje nebūtų laikomas tinkamu 1964 m.CK 255 straipsnio 1 dalies prasme ir nenulemtų sutarties galiojimo padarinių. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau 2009 m. yra išspręstas 1995 m. sutarties neįregistravimo padarinių klausimas. Teismai nustatė, kad sutartis be svarbių priežasčių nebuvo įstatymo nustatyta tvarka įregistruota, ir termino sandoriui įregistruoti neatnaujino.

24.3. 1995 m. sutartis nesukelia teisinių padarinių nepriklausomai nuo to, kad ji nėra nuginčyta teisme. Nėra jokių juridinių faktų, iš kurių būtų galima kildinti atsakovės B. K. U. nuosavybės teisės ribojimus, dėl kurių ji kaip daikto savininkė nebūtų galėjusi laisvai disponuoti savo daiktu ir sudaryti sandorius, taigi teismai neturėjo pagrindo Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia.

24.4. Ieškovo kaip Pastatų savininko teisės buvo paneigtos Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1625-173/2010. Šioje byloje teismai neturėjo jokio pagrindo šį klausimą spręsti iš naujo ir išspręsti kitaip.

24.5. Nuosavybės teisių atsiradimą, pasibaigimą ar kitokį pasikeitimą nustatančių teisės normų laikymasis ir jų įgyvendinimas tinkamai įstatymo nustatyta tvarka sudarant sandorį sukuria teisiškai reikšmingą juridinį faktą apie nuosavybės teisių perleidimą ir užtikrina tų teisių apsaugą. Įstatyme nustatytos sandorio sudarymo tvarkos laikymasis yra privalomas, nes tokios tvarkos nesilaikymas sukelia tam tikrus įstatyme nurodytus padarinius, vienas iš kurių yra sandorio negaliojimas, ir toks padarinys negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis moralei ar teisės principams. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kurios rodytų, kad egzistuoja pagrindas šalių ginčą išspręsti remiantis ne ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, o būtina taikyti tik teisės principus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos galiojant 1964 m. CK, privalomo registravimo ir šio reikalavimo neįvykdymo teisinių padarinių

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl 1995 m. lapkričio 22 d. sudarytos Pastatų pirkimo–pardavimo sutarties teisinės registracijos. Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių šį praleistą terminą gali atkurti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo įtvirtinta, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

26. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Instrukcijos 3 punkte buvo nustatyta, kad pastatus, statinius ir butus registruoja bei registravimo pažymėjimus išduoda valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai. Byloje nustatyta, kad ieškovas 1995 m. sutarties nebuvo įregistravęs inventorizavimo biure, nors tokia jo pareiga buvo jam išaiškinta ir įrašyta pačioje sutartyje.

27. Priėmus 2000 m. CK šios srities teisinis reguliavimas pasikeitė taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams, tačiau 2000 m. CK taikytinas tik tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus. Tam tikras išimtis pereinamojo laikotarpio situacijoms reglamentuoti nustatė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos.

28. Nagrinėjamai bylai aktualūs reikalavimai sandorio formai aptarti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. 2000 m. CK 1.71–1.76 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje aktuali Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Ši teisės norma skirta būtent tokioms faktinėms situacijoms, kokia susiklostė nagrinėjamos bylos atveju: 1995 m. sutartis, kuriai pagal sudarymo metu galiojusį 1964 m. CK 255 straipsnį buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, per nustatytą terminą nebuvo įregistruota ir ieškovas prašė teismo praleistą terminą atnaujinti. Tačiau šis ieškovo prašymas įsiteisėjusia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-23-374/2009 buvo atmestas, ši nutartis Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi palikta nepakeista, kasacine tvarka nebuvo skundžiama.

29. Taigi dėl termino 1995 m. sutarčiai įregistruoti atnaujinimo yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (išspręstos bylos) galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kai, iki 2001 m. liepos 1 d. (2000 m. CK įsigaliojimo) pasibaigus 1964 m. CK 225 straipsnyje nustatytam trijų mėnesių terminui nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinei registracijai atlikti, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu šį terminą atsisakyta atnaujinti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog 1995 m. sutartis negalioja nuo jos sudarymo dienos, nes ji nebuvo sudaryta ta privaloma tvarka, kuri buvo imperatyviai nustatyta įstatymo, galiojusio jos sudarymo momentu. Aplinkybė, kad ieškovui neatsirado nuosavybės teisė į Pastatus, konstatuota įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi.

31. Ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo ginčo santykiams taikyti 2000 m. CK 1.94 straipsnį, nurodantį, kad įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio, išskyrus šio kodekso nustatytus atvejus, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad 2000 m. CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

32. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ieškovo kasacinio skundo argumentus, kad 1995 m. sutarties sudarymo metu galiojusios teisės normos nustatė, jog pirkimo–pardavimo sandoriai gali būti registruojami dviejose įstaigose – tiek inventorizavimo biure, tiek seniūnijų ūkinėse knygose. Pažymėtina, kad nė viename kasaciniame skunde nurodytame teisės akte tokia galimybė nurodyta nebuvo. Vietos savivaldos įstatymo (1995 m. sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija) 19 straipsnyje apibrėžta seniūno kompetencija, 10 punktu seniūno kompetencijai priskirta tvarkyti ūkines knygas. Notariato įstatymo (1995 m. sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija) 46 straipsnyje nurodyta, kad sandoriuose dėl nekilnojamojo ir kitokio turto, kuriam būtina valstybinė registracija, perleidimo arba įkeitimo nurodoma jų registracijos atitinkamose institucijose terminas ir teisinės sandorių neįregistravimo pasekmės. Atitinkama institucija, kurioje turėjo būti registruojamos sutartys dėl nekilnojamojo daikto pirkimo ir pardavimo, minėta, nustatyta Instrukcijos 3 punkte – tai valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Instrukcijos įsigaliojimo. Sukeliančiais teisines pasekmes ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą laikomi įrašai namų ūkio knygose, jei jie padaryti iki Instrukcijos įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1998 m. Marijampolės savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijoje įregistruotas ieškovo ūkis. Taigi seniūnijoje fiksuotas tik faktas, kad nurodytu adresu veikia ieškovo ūkis. Tai patvirtina tik ieškovo gyvenimo šiuo adresu ir ūkio turėjimo faktą, bet nepatvirtina jo nuosavybės teisės į Pastatus. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, toks ūkio įregistravimas nelaikytinas sukeliančiu teisines pasekmes – nuosavybės teisės atsiradimą.

34. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d. procesiniais sprendimais buvo konstatuoti 1995 m. sutarties neįregistravimo padariniai – tai, kad ieškovui neatsirado nuosavybės teisė į Pastatus, o tokia teisė priklauso atsakovei B. K. U., bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo naikinti ginčijamos Dovanojimo sutarties dalies dėl prieštaravimo viešosios tvarkos, geros moralės, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovui vėliausiai nuo 2009 m. buvo žinoma, kad jis neturi nuosavybės teisės į Pastatus, o tokia teisė priklauso atsakovei B. K. U., tačiau iki ginčijamos Dovanojimo sutarties sudarymo 2017 m. ieškovas su šia atsakove neišsprendė naudojimosi Pastatais ar jų perleidimo klausimo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo, kuriuo galėtų būti apribota atsakovės B. K. U. teisė disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Dovanojimo sutarties dalies pripažinimas negaliojančia ir restitucijos taikymas nėra tinkamas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas, nes nesukeltų jam jokių materialiųjų teisinių pasekmių.

35. Kaip skundžiamoje nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje nebuvo keliamas 1995 m. sutarties negaliojimo teisinių padarinių (restitucijos) ar ieškovo šeimos naudojimosi Pastatais, jų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

37. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Atmetus kasacinius skundus, atsakovėms A. B. ir B. K. U. priteistinas išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimus į kasacinius skundus atlyginimas.

39. CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apmokėjimo atlyginimo tvarka ir sąlygos. Šioje proceso teisės normoje, be kita ko, įtvirtinta, kad, nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

40. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė A. B. teisinei pagalbai kasaciniame teisme turėjo 100 Eur išlaidų, atsakovė B. K. U. – 800 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad atsiliepimuose į kasacinius skundus nekeliama sudėtingų materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimų, nebuvo nagrinėjami nauji teismų praktikos klausimai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovei B. K. U. iš kasacinius skundus teikusių ieškovo ir trečiojo asmens lygiomis dalimis priteistinas 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsakovei A. B. priteistinas visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

41. Kasacinis teismas patyrė 35,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinius skundus teikę ieškovas ir trečiasis asmuo atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl jų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą

Priteisti atsakovei A. B. (duomenys neskelbtini) po 50 (penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo A. V. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens D. V. (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovei B. K. U. (duomenys neskelbtini) po 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo A. V. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens D. V. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė