Baudžiamoji byla Nr. 2K-200-495/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29876-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4.2; 2.1.7.4; 2.1.14; 2.2.4.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu R. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį 128 MGL dydžio (4820,48 Eur) bauda, įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per dvejus metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš nuteistosios R. S. priteista 1973,65 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai I. S..
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendis pakeistas.
Nuteistosios R. S. nusikalstama veika iš BK 229 straipsnio perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 200 MGL dydžio (7532 Eur) bauda, įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per dvejus metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuteistajai R. S. atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Iš nuteistosios R. S. išieškota 800 Eur nukentėjusiajai I. S. išlaidoms advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas apeliacinės instancijos teisme, darbui apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. S. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdama statutinė valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėja, vykdydama 2017 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 20-V-28 patvirtintas pagrindines šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, turėdama pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka priimti, registruoti ir nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, pradėti ikiteisminius tyrimus; gavus pranešimus apie administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus būtinus veiksmus, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar ištirtos nusikalstamos veikos; pagal kompetenciją užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniškai atsakant už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą, tyrimo planų sudarymą, ataskaitų pateikimą; pagal kompetenciją atlikti administracinių nusižengimų tyrimą ir priimti nutarimus šiose bylose; užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, patruliuoti; pagal kompetenciją vykdyti pasislėpusių įtariamųjų, kitų asmenų paiešką; pristatyti į policiją teisėtvarkos pažeidimus ir nusikalstamas veikas padariusius asmenis, veikdama priešingai tarnybos interesams, tyčia neatliko pareigų ir įgaliojimų – piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, taip siekdama asmeninės naudos kitam asmeniui – to paties komisariato pareigūnui L. T., būtent, 2017 m birželio 13 d., būdama grupės (6089) vyresnioji, dirbdama su (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu D. Š., pagal gautą budėtojo nurodymą apie 19 val. nuvyko į eismo įvykio vietą, esančią Kėdainių rajone, Dotnuvoje, Tilto g. 41. Įvykio vietoje matydama avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. naudojamą automobilį „Audi A5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitame apvirtusiame automobilyje sunkiai sužalotą jo vairuotoją I. S., iš įvykio situacijos suprasdama, jog įvykio kaltininkas yra automobilio „Audi A5“ vairuotojas L. T. ir jis šiuo eismo įvykiu padarė nusikalstamą veiką, būdama įvykio vietoje ir jos prieigose tiesiogiai bendravo su L. T., po to susitarė su juo slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir jį patį (L. T.), kaip įvykio kaltininką. Vykdydama šį susitarimą, įvykio vietoje tyčia nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, kurie jai ten pat nurodė L. T. kaip asmenį, sukėlusį automobiliu „Audi A5“ eismo įvykį, tyčia nesiėmė jokių priemonių, kad L. T. būtų sulaikytas įvykio vietoje ar būtų užkirsta galimybė jam pabėgti. Tokiu būdu tyčia sudarė sąlygas įtariamam L. T. tuoj pat pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą. Po to neteisėto susitarimo su L. T. pagrindu, grįžusi į darbo vietą, surašydama tarnybinę ataskaitą dėl eismo įvykio, sąmoningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietą „Audi A5“ vairuotojas buvo pasišalinęs, kad avarijos vietoje reikšmingos informacijos apie įvykį negauta, ir tyčia neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų apie tai, kad avariją sukėlė policijos pareigūnas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį. Taip tyčia nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų, priešingai tarnybos interesams, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimą, pridengdama įtariamą L. T. siekė kenkti ir avarijos ikiteisminiam tyrimui, tiesos byloje nustatymui ir teisingumo vykdymui, tokiais tyčiniais veiksmais ji pažeidė: 1) Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63 punktą, kur nurodyta, kad atvykus į eismo įvykio vietą būtina nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų rašytinius paaiškinimus, o jeigu tokios galimybės nėra, užsirašyti jų vardus, pavardes, adresus, telefono numerius ar elektroninio pašto adresus; patikrinti, ar eismo įvykyje dalyvaujančios transporto priemonės nėra ieškomos; sudaryti eismo įvykio vietos schemą; apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir aprašyti jų apgadinimus; išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininką (-us) ir surašyti jam (jiems) administracinio nusižengimo protokolą (-us); jei dėl eismo įvykio sudėtingumo be papildomo tyrimo nėra galimybės nustatyti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir dėl kurio iš eismo dalyvių kaltės įvyko eismo įvykis, įpareigoti eismo dalyvius nurodytu laiku atvykti į policijos įstaigą, kurioje bus atliekamas eismo įvykio tyrimas; surašyti tarnybinį pranešimą dėl eismo įvykio ir jame nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes; užtikrinti, kad nebūtų patrauktos transporto priemonės, nebūtų naikinami ar klastojami pėdsakai, taip pat užtikrinti transporto priemonių, jose esančių daiktų ir krovinių saugumą; paimti eismo įvykio dalyvių vairuotojo pažymėjimus, o jei jų neturi – kitus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir transporto priemonių registracijos liudijimus, užtikrinti, kad šie asmenys būtų eismo įvykio vietoje tol, kol įformins procesinius eismo įvykio dokumentus; 2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto; 3) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; 4) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus vykdyti Konstituciją ir kitus įstatymus ir jais vadovaujantis nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves; 5) Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punkto nuostatas, kur nurodyta, kad policijos darbuotojams atvykus į įvykio vietą ir (ar) gavus duomenų, jog įvykyje galbūt dalyvavo policijos darbuotojas, apie tai nedelsiant turimomis ryšio priemonėmis informuoti policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūną (budėtoją); 6) Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6 punktą, 4.8 punktą, 4.9 punktą dėl profesinės garbės, savo gero vardo saugojimo. Elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo. Veikti sąžiningai, su pagarba visuomenei, įvertinti situacijas, kai susiduriama su pažeidžiamiausių asmenų grupėmis, ir būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad priimami spendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų; 7) Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. IX-1855, 3 straipsnio, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą; 8) Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Savo veiksmais ji demonstravo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, piktnaudžiavimu iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, taip pat siekdama asmeninės naudos kitam asmeniui įtariamam kolegai L. T. padėjo išvengti gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir teisinių pasekmių, sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansą ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės pasipiktinimą ir tokiais griaunančiais visuomenės pasitikėjimą policijos sistema veiksmais padarė didelę neturtinę (moralinę) žalą fiziniam asmeniui – nukentėjusiajai I. S., pasireiškusią asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, piktnaudžiaujančio valstybės tarnautojo padarytu įskaudinimu, dideliais dvasiniais išgyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumą, taip pat didelę žalą padarė ir juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, taip pat ir valstybei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių esmė
2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro prašymu pakeistą kaltinimą (papildyta, kad R. S. piktnaudžiaudama padarė didelę žalą ne tik juridiniam asmeniui Lietuvos policijai, taip pat valstybei, bet ir fiziniam asmeniui I. S.), įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, nustatė, kad R. S. netinkamai atliko savo pareigas dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), jos nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 229 straipsnį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavęs, jog byloje nenustatyta R. S. tyčia piktnaudžiauti tarnybine padėtimi.
3. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikavo R. S. veiką iš BK 229 straipsnio į 228 straipsnio 2 dalį pagal prokuroro pirmosios instancijos teisme pakeistą kaltinimą. Šios instancijos teismas konstatavo, kad atlikdama nuosprendyje nurodytus veiksmus R. S. suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala, ir to norėjo, t. y. tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistoji R. S. ir jos gynėjas prašo: 1) dėl kaltinamojo akto trūkumų bylą perduoti prokurorui arba 2) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą R. S. nutraukti; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio 1 dalis (2017 m. liepos 11 d. redakcija), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes, ir 256 straipsnio 2 dalis (2017 m. liepos 11 d. redakcija), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytą veikos kvalifikavimą, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino kaltinamojo akto trūkumų dėl nusikalstamos veikos aprašymo neatitikties jos teisiniam vertinimui. Be to, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatos, nesilaikyta ultima ratio (paskutinė priemonė) principo.
4.2. Teismai netenkino prašymo perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, nes kaltinimas R. S. buvo grindžiamas tuo, kad ji padėjo kitam asmeniui (L. T.) „slapstytis ir savo veiksmais slėpė kito asmens nusikaltimą“, t. y. kaltinamojo akto aprašomojoje dalyje yra nurodyti visi BK 237 straipsnio („Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas“), kuris nebuvo inkriminuotas R. S., požymiai.
4.3. Be to, kaltinimas R. S. suformuotas taip, kad, dviem asmenims vykdant bendrą tarpusavio susitarimą, vienas iš jų (L. T.) ėmėsi veiksmų pabėgti iš eismo įvykio vietos, o kita bendrininkė (R. S.) sudarė sąlygas L. T. tai atlikti bei išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo ir dar vėliau sudarė sąlygas jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą, t. y. šie du asmenys bendrininkavo darydami nusikalstamą veiką. Tačiau R. S. BK 24 straipsnis nebuvo inkriminuotas.
4.4. Kaltinamojo akto aprašomojoje dalyje ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašoma kito asmens (L. T.) padaryta nusikalstama veika („įvykio kaltininkas yra automobilio „Audi A5“ vairuotojas L. T., šiuo eismo įvykiu padarė nusikalstamą veiką“, „avariją sukėlė policijos pareigūnas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį“). Taip apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė ir sprendė dėl asmens, kuriam šioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai nebuvo pareikšti, kaltės.
4.5. R. S. pareikšto kaltinimo pobūdis ir baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad baudžiamasis procesas jos atžvilgiu išreiškė nepagrįstą kitų teisinių (tarnybinių) santykių kriminalizavimą, tai nulėmė R. S. baudžiamąjį persekiojimą, nors jai inkriminuoti teisės pažeidimai nėra tiek sunkūs, kad dėl jų būtų pagrindas taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę ir kriminalines bausmes. R. S. atliktuose veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties ir ši veika be pagrindo kvalifikuota kaip nusikalstama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
4.6. Kasatorės atlikti veiksmai formaliai atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo (tarnybos pareigų neatlikimo) veikos požymius, tačiau būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis, 2007 m. birželio 28 d. redakcija) požymis, skiriantis šį nusikaltimą nuo tarnybinio nusižengimo, didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, neįrodytas. Jos veiksmus traktuoti kaip neabejotinai ir akivaizdžiai žeminančius tarnybos sistemos autoritetą ir už tai jai taikyti baudžiamąją atsakomybę ir kriminalinę bausmę yra aiškiai nepagrįsta ir neproporcinga.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas esmine aplinkybe laikė tai, kad R. S. visus savo tiesioginius viršininkus informavo apie galimai eismo įvykyje dalyvavusį policijos pareigūną L. T., tačiau nepaskambino policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūnui (budėtojui), kaip nurodyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 L1 punkte. Toks formalus teisės akto pažeidimas R. S., kaip policijos pareigūnei, galėtų užtraukti drausminę ar tarnybinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad nuteistoji savo veiksmais padarė didelę žalą nukentėjusiajai I. S.. Bylos duomenys patvirtina, kad eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji I. S., sukėlė ir iš įvykio vietos pasišalino L. T., taigi tarp nuteistosios R. S. veiksmų ir I. S. patirtos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kurį galima būti laikyti nukentėjusiosios I. S. patirta didele žala. Faktas, kad įvykio ištyrimas užtruko, negali būti siejamas nei su nuteistosios R. S. veiksmais, nei su jos neveikimu – už eismo įvykių tyrimų operatyvumą ir baudžiamųjų procesų operatyvumą atsako atitinkami pareigūnai bei bylas nagrinėjantys teismai, o ne įtariamieji ar kaltinamieji.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs liudytojus R. J., T. G., R. S., I. L. S. S., nepašalino jų parodymuose esančių prieštaravimų. Be to, šios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybai palankius S. S. parodymus bei dokumentus (nuotraukos iš eismo įvykio vietos) ir suteikė prioritetą kaltinimui palankiems įrodymams. Taip buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
4.10. Be to, kasatoriai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nurodo, kad teismui perduotame kaltinamajame akte kaltinimas R. S. buvo pareikštas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį („Piktnaudžiavimas“). Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi savo iniciatyva ex officio (pagal pareigas) pranešė R. S. apie galimybę būti nuteistai pagal BK 229 straipsnį („Tarnybos pareigų neatlikimas“). Šioje baudžiamojoje byloje prokuroras neprašė keisti veikos faktinių aplinkybių pagal BK 229 straipsnį. Tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje yra mažiausiai dvi skirtingos galimybės kaltinamąjį pripažinti kaltu, pagal du skirtingus veikos faktinių aplinkybių traktavimus: vienas kaltinimo variantas yra pareikštas prokuroro, kitas suformuluotas teismo. Valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaiko prokuroras, jis gali palaikyti tik vieną iš pareikštų kaltinimų (Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalis, BPK 35 straipsnis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o pats teismas negali palaikyti jokio kaltinimo. Šiuo atveju susidarė teisinė situacija, kai skirtingus kaltinimus toje pačioje byloje palaiko du skirtingi subjektai (prokuroras ir teismas), o toks teisinis reguliavimas iš viso negalimas, nes nebelieka nešališko bylos arbitro, kuris nepriklausomai ir nešališkai vertintų pareikštų kaltinimų pagrįstumą. Be to, BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotės nenustato nei baigtinio faktinių aplinkybių nurodymo, nei baigtinio teisinių veikų kvalifikavimo skaičiaus ir gali reikšti neapibrėžtai didelį skaičių skirtingų kaltinimo modifikacijų. Dėl to gynyba gali būti apsunkinta, prieštaringa ar iš viso neįmanoma, o tai reikštų Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalių pažeidimą. Taip kartu pažeidžiama asmens teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nes jis iki pat galutinio procesinio sprendimo byloje nežino, pagal kokį kaltinimą jis bus pripažintas kaltu. Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai (pvz., bylose Sipavičius prieš Lietuvą, Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją) taip pat akcentuoja asmens garantiją žinoti, kuo yra kaltinamas. Toks teisinis reguliavimas, koks yra nurodytas galiojančiose BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcijose, turiniu ir apimtimi prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo principams. Šiuo aspektu minėtos redakcijos BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų atitiktis Konstitucijai Konstituciniame Teisme nebuvo tiriama.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Tomas Staniulis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose byla išnagrinėta išsamiai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, pripažino juos įrodymais bei konstatavo, kad R. S. yra kalta padariusi nusikalstamą veiką, nurodytą BK 229 straipsnyje. Nuosprendyje yra išdėstyti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. S. kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, pasak kasatorių, nuteistąją teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistosios kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio ji pripažinta kalta, pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
5.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios, prokuroro bei nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose. Į visus esminius nuteistosios R. S. apeliacinių skundų argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasatorių kasaciniame skunde, teismo nuosprendyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
5.3. Kasatoriai nepagrįstai tvirtina, kad kaltinamajame akte atliktas nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 237 straipsnyje (kitame, nei inkriminuota R. S.) nurodytos nusikalstamos veikos požymius.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios ir jos gynėjo argumentą, pagrįstai ir argumentuotai nurodė, kad nėra duomenų, jog kaltinamojo akto dalyje R. S. būtų kaltinama už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ar tokį nusikaltimą padariusio asmens slėpimą (BK 237 straipsnis). Kasatorių teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo kontekste jokios nuorodos į R. S. ir L. T. bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką nėra. Šioje byloje L. T. buvo apklaustas kaip liudytojas. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu L. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, t. y. už tai, kad būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta I. S. sveikata. Atmestini ir kasatorių skundo argumentai, kad kaltinimas R. S. suformuotas taip, kad, dviem asmenims vykdant bendrą tarpusavio susitarimą, vienas iš jų ėmėsi veiksmų pabėgti iš autoavarijos vietos, o kita bendrininkė (R. S.) sudarė sąlygas L. T. tai atlikti bei išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo ir dar vėliau sudarė sąlygas jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą, t. y. jie bendrininkavo darydami nusikalstamą veiką.
5.5. Visiškai nepagrįstas kasatorių tvirtinimas, kad tiek kaltinamojo akto aprašomojoje dalyje, tiek skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašoma apie kito asmens (L. T.) padarytą nusikaltimą.
5.6. Nuteistosios gynėjas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, prieš pradedant įrodymų tyrimą, kreipėsi į teismą, prašydamas perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams, nes jame neteisingai nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių bei kaltinamajame akte konstatuojama kitų asmenų padaryta nusikalstama veika, nors dėl tokių asmenų baudžiamoji byla nėra perduota teismui. Apygardos teismas šį prašymą perduoti bylą prokurorui motyvuotai atsisakė tenkinti teismo protokoline nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK pažeidimų, susijusių su prašymo atmetimu.
5.7. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad R. S. inkriminuoti teisės pažeidimai nėra tokio sunkumo, jog dėl jų būtų pagrindas taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. S., turėdama pareigą laikytis įstatymų, nepiktnaudžiauti savo pareigomis, savo neteisėtais veiksmais siekė ne įstatymų nustatyta tvarka išspręsti to paties komisariato pareigūnui L. T. kilusias problemas dėl jo padarytos avarijos. Nustatytų aplinkybių visuma atskleidė R. S. kaltės formą – tiesioginę tyčią. R. S. suvokė, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala, ir to norėjo. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Byloje nustatyta, kad R. S. savo veiksmais sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansą, nukentėjusiosios bei visuomenės pasipiktinimą ir tokiais veiksmais padarė didelę neturtinę žalą pačiai nukentėjusiajai I. S., pasireiškusią asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, dideliais dvasiniais išgyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumą, taip pat padarė didelę žalą ne tik visos policijos sistemos apskritai ir (duomenys neskelbtini) VPK kaip institucijos prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie visų policijos pareigūnų elgesio atitiktį valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atskirų policijos pareigūnų elgesį. Be to, nukentėjusioji I. S. dėl nuteistosios R. S. veiksmų patyrė didelę žalą, nes nebuvo tinkamai ir laiku apgintos jos, kaip avariją patyrusio nukentėjusiojo asmens, teisės, užtruko įvykio ištyrimas, ji patyrė išgyvenimus, R. S. elgesys sumenkino pasitikėjimą policijos pareigūnais.
5.8. Liudytojų R. J., T. G. ir R. S. nuoseklūs parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, patvirtina, kad į eismo įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei R. S. jie nurodė įvykio vietoje buvusį L. T. kaip asmenį, vairavusį avariją sukėlusį automobilį „Audi A5“, taip pat jų parodymai neabejotinai patvirtina, kad R. S. eismo įvykio vietoje tiesiogiai bendravo su avariją sukėlusiu L. T.. Kasatoriai subjektyviai vertina liudytojų parodymus, nurodydami, kad juose yra prieštaravimų, tačiau plačiau tariamų prieštaravimų jie neapžvelgia ir nesukonkretina, nenurodydami, kur būtent yra nustatyti prieštaravimai tarp minėtų liudytojų parodymų ir kokią esminę reikšmę šie prieštaravimai turėjo priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
5.9. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nuteistoji R. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ypač sureikšmina liudytojo S. S. parodymus. Vertindama liudytojo S. S. abiejų instancijų teismuose duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatavo, kad liudytojo parodymai prieštarauja kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė. Dėl liudytojo S. S. parodymų priimti priešingą sprendimą apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo. Be to, Kauno apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00068-20 pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, įtariant S. S. davus melagingus parodymus teisme, nuslepiant esminę reikšmę byloje turinčią aplinkybę – R. S. ir eismo įvykio kaltininko L. T. bendravimą įvykio vietoje. Baudžiamoji byla Nr. 03-2-00068-20 su kaltinamuoju aktu, kaltinant S. S. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui.
5.10. Kasacinio skundo dalis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalys (2017 m. liepos 11 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, yra visiškai nepagrįsta. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kaltinimas gali būti keičiamas, nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255 ir 256 straipsniuose. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2007 m. birželio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai“ 6.2 punkte kasaciniame skunde keliamu klausimu pasisakyta.
5.11. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus dėl nuteistosios R. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 229 straipsnio į 228 straipsnio 2 dalį.
6. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jai iš nuteistosios bylinėjimosi išlaidas už nukentėjusiosios atstovavimą kasacinės instancijos teisme pagal pridėtus dokumentus. Atsiliepime nurodoma:
6.1. R. S. veika pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pagal jai pateiktą kaltinimą kvalifikuota teisingai, o kasaciniame skundo argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų nepagrįsti, todėl atmestini.
6.2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-190-673/2019, pakeistu Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1A-432-579/2019, L. T. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. L. T. galėtų būti inkriminuota taip pat BK 24 straipsnio 5 dalis ir BK 228 straipsnio 1 dalis dėl statutinės pareigūnės R. S. sukurstymo piktnaudžiauti tarnyba, t. y. sukurstymo paleisti jį iš eismo įvykio vietos bei dengti jį kitais kaltinime R. S. aprašytais veiksmais. Tačiau dėl to nebūtina perduoti prokurorui baudžiamąją bylą kaltinimui papildyti. Toks veiksmas šioje baudžiamojo proceso stadijoje būtų neproporcingas, neekonomiškas ir iš esmės suvaržytų visų proceso dalyvių teisę į greitą procesą. L. T. veiksmuose nustačius bendrininkavimo požymius (BK 228 straipsnio 1 dalis), apie tai gali būti pranešta prokurorui (BPK 257 straipsnis).
6.3. Byloje nustatyta (R. J., T. G., R. S., pareigūnų V. B., R. M. parodymai), kad nuteistoji R. S. įvykio vietoje tyčia nefiksavo įvykio liudytojų parodymų, tyčia nesiėmė jokių priemonių, kad L. T. būtų sulaikytas įvykio vietoje ar būtų užkirsta galimybė jam pabėgti. Taip nuteistoji tyčia sudarė sąlygas L. T. tuoj pat pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat sudarė sąlygas jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą. Tokiais nusikalstamais veiksmais nuteistoji R. S. tyčia, nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų, priešingai tarnybos interesams apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimą, pridengdama įtariamą L. T., siekė kenkti ir avarijos ikiteisminiam tyrimui, tiesos byloje nustatymui ir teisingumo vykdymui. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. S. įvykio vietoje nematė avarijos kaltininko L. T..
6.4. Nuteistosios ir jos gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog tarp R. S. veikos ir I. S. patirtos neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio. Dėl R. S. veikos neabejotinai I. S. patyrė dvasinių išgyvenimų. Būdama policijos pareigūnė, R. S., turėjusi atlikti savo pareigas ir sulaikyti asmenį, nuo kurio nusikalstamos veikos nukentėjo I. S., leido jam pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o vėliau aktyviais veiksmais siekė, kad šis išvengtų atsakomybės dėl galimo nusikaltimo prieš I. S. padarymo. Tokie R. S. veiksmai itin įskaudino I. S. ir atėmė tikėjimą nukentėjus nuo nusikalstamos veikos iš policijos pareigūnų sulaukti tinkamo ir sąžiningo pareigų atlikimo, todėl nukentėjusioji iki šiol jaučiasi nesaugiai, nes yra patyrusi nusikalstamą elgesį asmens, kuris tiesiogiai vykdydamas savo tarnybines pareigas turėtų ginti, saugoti ir padėti į nelaimę patekusiam ar nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui. Dėl buvusios policijos pareigūnės R. S. nusikaltimo iš I. S. buvo atimta galimybė sužinoti L. T. prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes. Dėl nusikalstamų R. S. veiksmų I. S. taip pat liko pagrįsta abejonė, ar nuteistoji teisingai nubraižė eismo įvykio schemą, todėl jai taip pat nėra aišku, ar buvo tiksliai nustatytas L. T. vairuoto automobilio greitis. Dėl R. S. nusikalstamų veiksmų nebeįmanoma sužinoti šių eismo įvykio aplinkybių, kurios galėtų lemti netgi kitokį L. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimą, ir dėl šios nežinomybės nerimą bei dvasinius išgyvenimus patiria I. S..
6.5. BPK 256 straipsnio konstitucingumas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje jau yra išsamiai ištirtas ir įvertintas, todėl pakartotinis kreipimasis būtų netikslingas ir nepagrįstai užvilkintų baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Juolab kad kasaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų, kurie galėtų pagrįstai kelti abejonių dėl šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnio reguliavimo konstitucingumo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
9. Kaip matyti iš nuteistosios R. S. ir jos gynėjo kasacinio skundo turinio, dalis jame pateikiamų argumentų skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl liudytojų R. J., T. G., R. S., I. L. parodymų patikimumo, savaip vertinamas S. S. parodymų turinys, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo (dėl R. S. ir L. T. susitikimo ir bendravimo įvykio vietoje, dėl R. S. nepranešimo operatyvaus valdymo padalinio pareigūnui apie įvykyje dalyvavusį policijos pareigūną), šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma, atsižvelgiant į šias interpretacijas, daryti kitokias išvadas, nei padarytos skundžiamame nuosprendyje. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
10. Be to, kasatoriai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo principams. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu tokio prašymo nereiškė, ir toks prašymas nebuvo nagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą paliekamas nenagrinėtas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo
11. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat pažeistos ir BPK 301 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatos dėl nuosprendžio turinio ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, susipažinusi su byloje surinktais duomenims ir kasacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatoriai, neturi.
12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
13. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).
14. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.
15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuroro, nukentėjusiosios ir nuteistosios bei jos gynėjo apeliacinių skundų argumentus, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas pašalino kasaciniame skunde minimų liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, kruopščiai išanalizavo liudytojų R. G. (J.), T. G., R. S., I. L., V. B., R. M., E. B., V. P., J. R. ir V. S., R. K., J. K., S. S., R. B., K. G. parodymus, lygindamas juos tarpusavyje bei su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išdėstė išsamius ir aiškius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia nuteistosios R. S. kaltę, motyvuotai atmetė jos gynybos versiją (ji eismo įvykio vietoje L. T. nematė, su juo nebendravo, jokio susitarimo slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir taip padėti jam išvengti gresiančios atsakomybės tarp jų nebuvo; tarnybinėse patalpose surašė visus procesinius dokumentus, nepažeisdama teisės aktais nustatytos tvarkos, o jos surašytų dokumentų turinys visiškai atitiko faktines įvykio aplinkybes). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė kitokią išvadą nei pirmosios instancijos teismas dėl kaltės, atskleidė tyčios turinį, t. y. nustatė, kad nuteistoji R. S. veikė tiesiogine tyčia ir jos veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytus nusikalstamos veikos požymius, ir juos atitinkamai perkvalifikavo iš BK 229 straipsnio į BK 228 straipsnio 2 dalį.
16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) taisyklių nepažeidė; skundžiamo apeliacinės instancijos teismo turinys atitinka BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punkto reikalavimus.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų kaltinamojo akto trūkumų
17. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir prašoma bylą perduoti prokurorui. Kasatoriai, kaip ir apeliaciniame skunde, kartoja tuos pačius argumentus ir nurodo, kad kaltinamajame akte R. S. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tačiau nusikalstamos veikos aprašymas atitinka kito nusikaltimo (BK 237 straipsnis „Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas“), padaryto bendrininkaujant R. S. ir L. T., požymius. Tačiau R. S. BK 24 straipsnis nebuvo inkriminuotas, o L. T. kaltinimai nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšti.
18. BPK 219 straipsnyje nustatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Pagal šio straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aišku, kokios yra kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Tokių konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių išdėstymo poreikį lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos sudėtį sudarantys požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88-942/2016">2K-88-942/2016</a>, 2K-111-677/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-105/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-105/2007">2K-105/2007</a>, 2K-7-198/2008, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-42-942/2016). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-146/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-146/2012">2K-146/2012</a>, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016).
19. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Tai reiškia, kad kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir jie turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2007">2K-65/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-146/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-146/2012">2K-146/2012</a>, 2K-480/2012, 2K-222/2013).
20. Prašymą perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų R. S. ir jos gynėjas teikė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas motyvuota protokoline nutartimi atsisakė šį prašymą tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išnagrinėjo nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl R. S. suformuluotame kaltinime aprašytos nusikalstamos veikos atitikties jos kvalifikavimui pagal baudžiamąjį įstatymą ir dar kartą įvertino kaltinamojo akto turinį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamą veiką kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos aplinkybės, nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui; kaltinamajame akte nurodytos R. S. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pakankamai išsamiai ir konkrečiai atskleidžia BK 228 straipsnio 2 dalyje, o ne BK 237 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties turinį, todėl R. S. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
21. Pagal BK 237 straipsnį atsako tas, kas, iš anksto nepažadėjęs, paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį. Nagrinėjamoje byloje R. S. pateiktas kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos savo kolegai policijos pareigūnui L. T.. Kaltinamajame akte nurodyti priešingi tarnybai R. S. veiksmai (tyčia neužfiksuoti įvykio liudytojų parodymai, nesiėmimas priemonių, kad būtų užkirstas kelias L. T. pasišalinti iš įvykio vietos ir taip išvengti pirminių tyrimo veiksmų – blaivumo patikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, sąlygų sudarymas jam slapstytis bei vėlesni jos veiksmai – sąmoningas neteisingų duomenų apie įvykį surašymas ir kt.) atskleidžia jos nusikalstamų veiksmų motyvus ir tikslus, atskleidžia jos tyčios turinį, rodo jos siekį padėti savo kolegai L. T. išvengti gresiančios atsakomybės, jai, kaip policijos pareigūnei, nesilaikant teisės aktų keliamų reikalavimų. Toks nusikalstamos veikos aprašymas atitinka būtent BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Todėl visiškai sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl absoliučiai deklaratyvaus pobūdžio skundo argumentų, susijusių su BK 237 straipsnio taikymu. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. T. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr.1-190/673/2019), pakeistu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-432-579/2019), pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymą už tai, kad, būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. S. sveikata. L. T. įvykdyta nusikalstama veika priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnis). BK 237 straipsnio dispozicijoje, be kita ko, atsakomybė nustatyta tik už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo slėpimą. Todėl kasatorių teiginiai dėl kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos aprašymo neatitikties veikos kvalifikavimui, be kita ko, ir dėl nurodytų aplinkybių, kolegijos pripažįstami kaip nepagrįsti.
22. Teisėjų kolegija nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, siejamu su kaltinamojo akto trūkumais dėl R. S. nusikalstamos veikos aprašyme nurodytų bendrininkavimo su L. T. požymių (BK 24 straipsnis), kurie jai nebuvo inkriminuoti, o L. T. kaltinimai iš viso nepateikti. Pažymėtina, kad nors bendrininkų tarpusavio susitarimas yra būtinas bendrininkavimo požymis pagal BK 24 straipsnį, tačiau vien tai, kad aprašant nusikalstamą veiką kaltinamajame akte nurodoma, kad keli asmenys susitarė dėl kai kurių veiksmų, savaime nereiškia bendrininkavimo BK 24 straipsnio prasme. Bendrininkavimui būdinga tai, kad du ar daugiau asmenų dalyvauja toje pačioje nusikalstamoje veikoje, t. y. kiekvienas jų savo veiksmais ar neveikimu prisideda prie bendrai daromos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamoje byloje R. S. ir L. T. nevykdė bendros nusikalstamos veikos ir iš kaltinamajame akte nurodyto nusikalstamos veikos aprašymo tai aiškiai matyti. R. S. buvo pateiktas kaltinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ji buvo nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o L. T., kaip minėta, kitoje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta I. S. sveikata.
23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte nurodytas R. S. nusikalstamos veikos aprašymas atitinka jos kvalifikavimą pagal baudžiamąjį įstatymą. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą nekyla. Todėl nenustačius kaltinamojo akto trūkumų perduoti bylą prokurorui, kaip prašoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo.
Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo ir ultima ratio principo
24. Kasaciniame skunde teigiama, jog nepagrįstai R. S. tarnybiniai pažeidimai buvo kriminalizuoti, nenustatytas didelės žalos požymis, nenustatytas priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir nukentėjusiajai I. S. padarytos žalos. Šie kasatorių argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
25. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31/2010">2K-31/2010</a>, 2K-302/2011, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016). Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir šio rezonanso įtaką valstybės tarnautojo reputacijai ir valstybės institucijos ar pačios valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Teismų praktikoje šio pobūdžio bylose neturtinio pobūdžio žala paprastai yra pripažįstama didele, kai piktnaudžiaujant tarnyba sudaromos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pakertamas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-529/2008, 2K-199/2009, 2K-305/2011, 2K-262/2011, 2K-50-648/ 2015).
26. Priešingai nei teigia kasatoriai, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje būtinasis piktnaudžiavimą kvalifikuojantis didelės žalos požymis nustatytas, jį pagrindžiantys motyvai išdėstyti, konstatuota, jog nuteistoji R. S. tyčia piktnaudžiaudama tarnyba padarė didelę neturtinę žalą ne tik nukentėjusiajai I. S., bet ir Lietuvos policijai bei valstybei.
27. Byloje nustatyta, kad nuteistoji R. S., būdama statutinė valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tyrėja, siekdama pridengti eismo įvykyje dalyvavusį kolegą, policijos pareigūną L. T., tyčia neatliko jai teisės aktais priskirtų tarnybinių funkcijų, t. y. atvykusi į eismo įvykio vietą, turėdama pareigą išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes, neatliko būtinų pirminių tyrimo veiksmų, neapklausė eismo įvykio liudytojų, tiesiogiai jai nurodžiusių eismo įvykio kaltininką, automobilio „Audi A5“ vairuotoją L. T., nesiėmė jokių priemonių, kad jis būtų sulaikytas ar būtų užkirsta galimybė jam pasišalinti, taip sudarė sąlygas jam išvengti blaivumo patikrinimo, daiktinių įrodymų paėmimo, po to tarnybinėse patalpose į tarnybinę ataskaitą surašė neteisingus duomenis apie eismo įvykį, tyčia neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų, kad eismo įvykyje dalyvavo policijos pareigūnas L. T.. Nustatyti R. S. priešingi tarnybai veiksmai neabejotinai apsunkino pirminį eismo įvykio aplinkybių tyrimą, trukdė ir avarijos ikiteisminiam tyrimui, tiesos nustatymui ir teisingumo vykdymui. Tokie nuteistosios R. S. tyčiniai veiksmai, vertinant jų pobūdį, pavojingumo laipsnį, neabejotinai peržengia tarnybinio nusižengimo ribą ir vertinami kaip nusikalstami. Pažymėtina ir tai, kad R. S., būdama policijos pareigūnė ir atlikdama tokio pobūdžio neteisėtus veiksmus, be kita ko, sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansą, nukentėjusiosios ir visuomenės pasipiktinimą (apie policijos pareigūno sukeltą eismo įvykį žiniasklaida pranešė visuomenei, eismo įvykio liudytojai socialiniuose tinkluose reiškė pasipiktinimą, jog eismo įvykio kaltininkui buvo sudaryta galimybė pasišalinti iš avarijos vietos, paskelbta viešai neteisinga pirminė informacija apie avariją neva sukėlusį vyresnio amžiaus (apie 50 metų) asmenį, nors įvykio liudytojai tiesiogiai policijos pareigūnei R. S. nurodė jauną vaikiną (L. T. gimęs 1993 metais). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina nuteistosios R. S. tyčiniais, priešingais tarnybai veiksmais padarytą didelę neturtinę žalą ne tik (duomenys neskelbtini) policijos komisariato kaip institucijos ir visos policijos sistemos autoritetui, bet ir valstybei, nes, kaip teisingai pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, apie visų policijos pareigūnų elgesio atitiktį valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms sprendžiama pagal atskirų policijos pareigūnų elgesį, o tokie policijos pareigūno veiksmai pakerta visuomenės pasitikėjimą policija, kaip itin svarbia valstybės institucija, jos prestižą.
28. Be kita ko, tokiais R. S., kaip policijos pareigūnės, tyčiniais, priešingais tarnybos interesams veiksmais neabejotinai buvo padaryta didelė neturtinė žala ir nukentėjusiajai I. S.. Ji, būdama nukentėjusi L. T. sukeltos avarijos metu, patyrusi sveikatos sužalojimų, turėjo teisėtą lūkestį į jos, kaip nukentėjusiosios, pažeistų teisių gynimą, tačiau tai buvo apsunkinta dėl neteisėtų policijos pareigūnės R. S. veiksmų, t. y. eismo įvykio tyrimas, kaltininko nustatymas užtruko, ji buvo priversta dalyvauti ne viename teisminiame procese (byloje dėl L. T. pateiktų kaltinimų pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, kurioje I. S. buvo pripažinta nukentėjusiąja, apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo praėjus dvejiems metams po įvykio, 2019 m. birželio 21 d.), šioje byloje nukentėjusiąja buvo pripažinta tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taip pat I. S., tikėdamasi iš policijos pareigūnų sulaukti sąžiningo pareigų atlikimo, nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos teisių gynimo, buvo įskaudinta tokio R. S. neteisėto elgesio, dėl to ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, tai, kad ji visiškai prarado pasitikėjimą policijos pareigūnais, patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 174). Visa tai rodo, kad būtent tokiais R. S. veiksmais nukentėjusiajai I. S. buvo padaryta didelė neturtinė žala.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp nuteistosios R. S. veiksmų ir nukentėjusiajai I. S. padarytos didelės žalos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad būtent dėl nuteistosios R. S. piktnaudžiavimo tarnyba, siekiant padėti L. T. išvengti gresiančios atsakomybės, nukentėjusioji patyrė didelę neturtinę žalą. Tačiau tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje (nurodytoje nutarties 21 punkte) nustatyta, jog L. T. nusikalstamais veiksmais (BK 281 straipsnio 2 dalis) buvo sutrikdyta nukentėjusiosios I. S. sveikata, nėra teisiškai reikšminga, šioje byloje sprendžiant R. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
30. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi padarinius, laikėsi teismų praktikoje nustatytų kriterijų ir teisingai įvertino, kad dėl byloje nustatytos statutinės valstybės tarnautojos, policijos pareigūnės R. S. veikos buvo sumenkintas policijos autoritetas, pasitikėjimas šia institucija. Priešingai negu teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad R. S. piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi padaryta didelė žala Lietuvos policijai ir valstybei bei nukentėjusiajai I. S.. Nagrinėjamoje byloje ultima ratio principas nepažeistas, R. S. pagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyti visi būtini BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą dėl kaltės formos nustatymo ir pagrįstai konstatavo, kad R. S. nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia – nefiksuodama įvykio liudytojų parodymų, nesiimdama priemonių L. T. sulaikyti, įrašydama neteisingus duomenis dėl eismo įvykio į tarnybinę ataskaitą, neinformuodama operatyvaus padalinio pareigūnų apie tai, kad avariją sukėlė policijos pareigūnas, taip siekdama asmeninės naudos savo kolegai, suvokė, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala, ir to norėjo. Šios instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo R. S. nusikalstamą veiką iš BK 229 straipsnio į 228 straipsnio 2 dalį. Šis teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą bei teisingai kvalifikavo R. S. padarytą nusikalstamą veiką.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai
31. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. atstovas advokatas A. Andriukaitis pateikė prašymą iš nuteistosios R. S. priteisti jo atstovaujamosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kasacinės instancijos teismui pateikti dokumentai – 2020 m. rugpjūčio 5 d. advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai“ ataskaitos apie atliktus darbus be išankstinio apmokėjimo sąskaitos Nr. DEP20096 kopijos ir 2020 m. rugpjūčio 10 d. I. S. atlikto mokėjimo nurodymo kopija, iš kurių matyti, kad I. S. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra sumokėjusi advokatui 435,60 Eur.
32. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine bei kasacine tvarka, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėta byla ir koks yra šių skundų nagrinėjimo rezultatas.
33. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme rašytinio proceso tvarka nagrinėta pagal nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti. Atsižvelgiant į tai, priteistina nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. prašoma 435,60 Eur suma už suteiktas advokato paslaugas kasacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistosios R. S. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. 435,60 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Artūras Ridikas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
