Baudžiamoji byla Nr. 2K–356/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nutarties.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžiu A. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1b punktu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, galutinė bausmė A. Z. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: elgesio apribojimą, įpareigojant nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose (Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini) ir tęsti mokslą, bei nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 60 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. Iš A. Z. ir subsidiariosios atsakomybės pagrindu iš jo tėvų A. Z. bei J. S. priteistas žalos atlyginimas, išieškant jį tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iki pasieks pilnametystę: 121,13 Lt sveikatos priežiūros išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nutartimi nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. Z. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką bei neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu šiomis aplinkybėmis: 2009 m. gegužės 28 d., apie 00.10 val., viešoje vietoje – Mažeikiuose, prie Sedos g. esančios parduotuvės „TPL“ – įžūliu elgesiu du kartus iš dujinio–garsinio, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatyto revolverio „ME 38 Compact G“ arba „BBM Olympic 38“ šovė į T. Š. ir pataikė jam į nugarą bei dešinės kojos šlaunį; taip jis padarė nukentėjusiajam šautinę krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus ir dešinės šlaunies žaizdas, sukėlusias nežymų sveikatos sutrikdymą, bei, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo dujinį–garsinį revolverį, priskiriamą „D“ kategorijai, kuriuos pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 13 straipsnio 10 punktą be leidimų gali įsigyti fiziniai asmenys nuo 18 metų.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Skunde nuteistasis nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas –BK 253 straipsnio 1 dalis – ir padaryti BPK 1, 20 straipsnių bei 44 straipsnio 6 dalies pažeidimai. A. Z. tvirtina, kad teismai apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesant objektyvių jo kaltės įrodymų. Jis nuteistas už neteisėtą ginklo laikymą nesant pagrindinio ir vienintelio objektyvaus įrodymo – ginklo. Nuteistasis teigia, kad niekada neturėjo jokio ginklo. Nesant tokio įrodymo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį jis turėjo būti išteisintas. Negalima nubausti už neteisėtą šaunamojo ginklo, kuris nesurastas, laikymą. Taip pat nuosprendis priimtas vadovaujantis tik nukentėjusiojo ir liudytojo N. U. parodymais, kurie skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taigi buvo nenuoseklūs ir turėjo būti įvertinti kritiškai. Kiti byloje esantys įrodymai neįrodo kasatoriaus kaltės, nes tik patvirtina neigiamus padarinius, kuriuos patyrė nukentėjusysis. Nuteistojo manymu, akivaizdu, kad ne visos bylos aplinkybės buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos – liko pagrįstų abejonių, kurios turėjo būti aiškinamos kasatoriaus naudai. Byloje nebuvo nustatyta objektyvi tiesa, nes kasatoriaus iškelta versija liko nepatikrinta. Priešingai, teismai nurodė, kad A. Z., kaip kaltinamasis, privalėjo imtis priemonių, jog būtų surasti ir apklausti jo nurodyti asmenys. Kasatorius tai vertintina kaip įrodinėjimo naštos perkėlimą jam. Atsižvelgiant į BPK 1 straipsnio 1 dalį, teisėsaugos pareigūnai įrodymais privalėjo paneigti kasatoriaus nurodytą versiją ir įrodyti jo kaltę. Kiti asmenys, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, neapklausti, nors žmonių įvykio vietoje buvo ir daugiau. Taigi nuteistojo parodymuose išdėstytos aplinkybės, kad į nukentėjusįjį šovė jam iš matymo pažįstamas asmuo, pravarde „Andriucha“, neištirtos ir nepaneigtos, nors pareigūnams jis apibūdino šio asmens išvaizdą bei amžių. Be to, įsigyjant revolverius „ME 38 Compact G“ arba „BBM Olympic 38“, reikia pateikti asmens dokumentą. Pagal asmenų, įsigijusių tokius ginklus, sąrašą galima buvo identifikuot „Andriuchą“, tačiau tyrėja tokio sąrašo neišsireikalavo. Kasatorius pažymi, kad byloje yra atsakymai į tyrėjos paklausimą, jog jam toks ginklas nebuvo parduotas. Taip pat nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai apie tai, kad nukentėjusįjį vijosi du asmenys. Toliau kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir kaltinimas yra ydingi, nes nekonkretūs. Juose nenurodyta, kokio ginklo laikymu ir panaudojimu nuteistasis kaltinamas. Konstatavimas, kad A. Z. laikė vienokį arba kitokį ginklą, apskritai negalimas, nes pažeidžia teisę į gynybą ir teisę žinoti, kuo konkrečiai asmuo kaltinamas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. Z. kasacinį skundą atmesti.
Dėl BK 253 straipsnio taikymo atsiliepime nurodoma, kad aptariamoje byloje buvo nustatyta, jog A. Z. „D“ kategorijos ginklams priskiriamą garsinį revolverį („ME 38 Compact G“ arba „BBM Olympic 38“) laikė ir nešiojo Mažeikių mieste prie Sedos g. esančios parduotuvės „TPL“. Ši aplinkybė paaiškėjo, kai buvo nustatytas revolverio panaudojimo faktas: nukentėjusiajam padaryti šautiniai sužalojimai, aptiktas svetimkūnis jo dešinėje šlaunyje, svetimkūnis identifikuotas kaip šratas, kurį galima iššauti iš 9 mm kalibro dujinių–garsinių revolverių „ME 38 Compact G“ arba „BBM Olympic 38“, bei nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais nustatyta, kad A. Z. du kartus šovė į T. Š. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnį draudžiama laikyti ir nešioti „D“ kategorijos šaunamuosius ginklus, jų šaudmenis asmenims, neturintiems 18 metų, išskyrus šiai kategorijai priskirtus pneumatinius ginklus ir tik tuo atveju, jei asmenys yra šaudymo sporto organizacijos nariai, pateikę sporto organizacijos tarpininkavimo raštą bei galiojantį šios organizacijos nario pažymėjimą. A. Z. aptariamo įvykio metu buvo 17 metų. Taigi, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, jis galėjo laikyti ir nešioti tik pneumatinį ginklą ir tik tuo atveju, jei jis būtų šaudymo sporto organizacijos narys. Tokių duomenų byloje nenustatyta. Vadinasi, laikydamas ir nešiodamas minėtą šaunamąjį ginklą, kasatorius pažeidė įstatymo reikalavimus, todėl tokie jo veiksmai užtraukė baudžiamąją atsakomybę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Taip pat prokuroras teigia, kad nepagrįstas skundo argumentas, jog negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nesuradus šios nusikalstamos veikos dalyko – šaunamojo ginklo. Susipažinus su teismų išvadomis, kurių pagrindu buvo nustatyta aplinkybė, jog A. Z. turėjo šaunamąjį ginklą, darytina išvada, jog BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, t. y. įrodinėjimo procesas atitiko BPK reikalavimus. Net ir nesuradus šaunamojo ginklo, jo buvimas pas kasatorių buvo nustatytas įrodymais, nuosekliai išdėstytais ir aptartais skundžiamuose sprendimuose. Toliau prokuroras teigia, kad dėl įrodymų vertinimo buvo išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pateikiant motyvus dėl A. Z. apeliacinio skundo. Įrodymų visuma buvo padarytos pagrįstos išvados dėl nuteistojo kaltės įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taip pat, prokuroro nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad įrodinėjimo naštą teismai perkėlė jam, įpareigodami pateikti jo nekaltumą patvirtinančius įrodymus. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje teismai nurodė motyvus, kodėl tiki nukentėjusiojo parodymais, kad į jį šaudė A. Z. Tuo tarpu kasatorius pateikė teismams versiją, kad į nukentėjusįjį šovė asmuo, vardu „Andriucha“, tačiau jokių duomenų apie šį asmenį nenurodė. Visa tai įvertinę, teismai padarė išvadą, kad kasatorius, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodė išgalvotą asmenį, neva šaudžiusį į nukentėjusįjį. Tai, kad teismai suabejojo tokio asmens egzistavimu ir dėl to, kad pats A. Z. nenurodė jokios informacijos apie jį, tėra papildomas argumentas, jog tai tik nuteistojo versija, kuria A. Z. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, o ne įrodinėjimo naštos perkėlimas nuteistajam. Dėl skundo argumento, kad A. Z. pateiktas kaltinimas nekonkretus, prokuroras teigia, jog įtarime, kaltinamajame akte ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje pakankamai konkrečiai ir aiškiai nurodytos aplinkybės, kuriomis A. Z. buvo įtariamas, kaltinamas bei nuteistas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme gynyba nenurodė, kad pateiktas kaltinimas neaiškus. Tai, kad kaltinime ir nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodyti du skirtingi ginklai, paaiškinama tuo, jog specialistai, tyrę svetimkūnį, aptiktą nukentėjusiojo dešinėje šlaunyje, nustatė, kad jį galima iššauti iš 9 mm kalibro dujinių–garsinių revolverių „ME 38 Compact G“ ar „BBM Olympic 38“. Tiksliai nenustačius, iš kokio ginklo buvo iššauti du šūviai į nukentėjusįjį, kaltinimas A. Z. buvo sukonkretintas tiek, kiek tai buvo įmanoma pagal bylos medžiagą. Tačiau abu kaltinime nurodyti ginklai priskiriami „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, kurių disponavimui keliami vienodi reikalavimai. Taigi A. Z. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, nebuvo pažeista. Apibendrindamas prokuroras tvirtina, kad baudžiamasis įstatymas A. Z. įvykdytoms veikoms pritaikytas tinkamai, o BPK pažeidimų nepadaryta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. Š. prašo nuteistojo A. Z. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime jis teigia, kad iš kasacinio skundo neaišku, kokius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus padarė žemesnių instancijų teismai. Skunde tik formaliai nurodyti keli BPK straipsniai, tačiau nenurodyta, kaip jie buvo pažeisti ir kokią turėjo įtaką sprendimų priėmimui. Skunde nuteistasis atkreipia dėmesį tik į įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, o tai neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį. Be to, nukentėjusiojo manymu, teismai objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
Nuteistojo A. Z. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinio skundo argumentus ir palyginusi juos su baudžiamosios bylos medžiaga, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad kasatorius A. Z. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas nesant objektyvių jo kaltės įrodymų. Nuteistojo kaltė neginčijamai įrodyta šiais bylos duomenimis: nukentėjusiojo T. Š., liudytojų N. U. ir L. P. parodymais, 2009 m. gegužės 29 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl T. Š. sveikatos sutrikdymo, 2009 m. liepos 16 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl balistinio tyrimo, 2009 m. birželio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu bei tarnybinių pranešimų duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, nurodė aiškius ir konkrečius motyvus, kodėl A. Z. kaltę patvirtinantys įrodymai patikimi, o nuteistojo nurodyta versija, kad į nukentėjusįjį šaudė iš matymo jam žinomas asmuo „Andriucha“, atmestina. Skunde nuteistasis ginčija įrodymų vertinimą, neatsižvelgdamas ir nepaneigdamas apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų šiuo klausimu, taigi iš esmės nurodydamas deklaratyvius argumentus.
Atmestinas skundo teiginys, kad teismas įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių nustatyti A. Z. abstrakčiai apibūdintą asmenį „Andriuchą“ ir kitus su juo buvusius asmenis ir taip patikrinti nuteistojo pateiktos versijos apie „Andriuchos“ neteistus veiksmus prieš nukentėjusįjį T. Š. tikroviškumą, tačiau jokių duomenų apie šiuos asmenis nesurinka ir jie nenustatyti. Vertindamas šį faktą kitų bylos duomenų kontekste ir suabejojęs kasatoriaus parodymų patikimumu, teismas kaip papildomą argumentą pagrįstai nurodė tai, kad pats nuteistasis nesiėmė veiksmų surasti jo paties nurodytus asmenis. Pirmosios instancijos teisme į teisėjo klausimą jis atsakė, kad nebandys ieškoti savo draugų, kurie galėtų patvirtinti jo parodymus.
Taip pat kolegija laiko, kad daiktinio įrodymo – ginklo, kuriuo du kartus buvo šauta į nukentėjusįjį T. Š., nesuradimas neturėjo esminės įtakos byloje sprendžiant nuteistojo A. Z. kaltės klausimą dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu. Tokia išvada darytina todėl, kad šio nusikaltimo faktinės aplinkybės buvo pakankamai tiksliai nustatytos kitais bylos įrodymais, ypač balistinio tyrimo duomenimis, ištyrus nukentėjusiojo kūne rastą šratą. A. Z. pateiktas kaltinimas, kad jis įvykio metu neteisėtai laikė ir nešiojo dujinį–garsinį, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą revolverį „ME 38 Compact G“ arba „BBM Olympic 38“, yra pakankamai konkretus ir atitinkantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Jame nurodytas veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, dalyko (šaunamasis ginklas) požymis – dujinis–garsinis revolveris „ME 38 Compact G“ arba „BBM Olympic 38“ – nustatytas tiek tiksliai, kiek tai pavyko padaryti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Tiek dujinis–garsinis revolveris „ME 38 Compact G“, tiek „BBM Olympic 38“ pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnį priskiriamas tai pačiai „D“ šaunamųjų ginklų kategorijai ir pagal šio įstatymo 13 straipsnio 10 dalį jų disponavimui keliami vienodi reikalavimai – be leidimų juos gali įsigyti fiziniai asmenys nuo 18 metų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista nuteistojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, kartu ir jo teisė į gynybą.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 253 straipsnio 1 dalį ir padarė BPK 1, 20 straipsnių bei 44 straipsnio 6 dalies pažeidimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. Z. kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Egidijus Bieliūnas
Antanas Klimavičius
