Baudžiamoji byla Nr. 2K–372/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4
1.2.20.16(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,
nuteistajai J. G.,
nuteistosios gynėjams advokatams Liudvikai Meškauskaitei ir Romualdui Mikliušui,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G., jos gynėjos Liudvikos Meškauskaitės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š. bei V. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š. ir V. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. J. G. nuteista pagal BK 246 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje ir antstolės darbą atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė subendrinta bausmė J. G. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Iš J. G. priteista E. Š. 38 680 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, V. M. – 19 801 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių jų kasacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiųjų kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovo, prašiusio nukentėjusiųjų kasacinį skundą patenkinti, o nuteistosios bei jos gynėjos kasacinius skundus atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistosios, jos gynėjos ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama antstolės J. G. kontoros antstolė – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atlikdama savo, kaip antstolės, funkcijas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), siekdama turtinės naudos – žinodama, kad už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą jai atiteks 4000 Lt atlyginimas ir kad skolininko R. M. turtui, esančiam Ukmergės r., Paširvinčio vs., Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – pagrindu 2006 m. rugpjūčio 19 d. Turto arešto aktų registre įregistruotas areštas, savo darbo vietoje, antstolės J. G. kontoroje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2006 m. spalio 26 d. surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu 2006 m. spalio 30 d. tam pačiam turtui Turto arešto aktų registras įregistravo turto areštą, ir, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos – gauti neteisėtą atlygį, žinodama, jog tam pačiam R. M. turtui Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas areštas, nėra panaikintos, 2006 m. lapkričio 6 d. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo už 85 000 Lt neteisėtai pardavė pirkėjui E. M. 7750/13900 žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: Paširvinčio vs., Ukmergės r. sav., nuosavybės teisėmis priklausančio R. M. Vilniaus r. apylinkės teismo pirmininkei L. A., kuriai kartu su teikiamu tvirtinti 2006 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikta vykdomoji byla, kurioje nebuvo duomenų, iš kurių matytųsi, kad nekilnojamajam turtui teismo sprendimu uždėtas areštas, 2006 m. lapkričio 10 d. patvirtinus 2006 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), R. M. priklausęs nekilnojamasis turtas – 7750/13900 žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: Paširvinčio vs., Ukmergės r. sav., kuriam Ukmergės r. apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartimis E. Š. bei V. M. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas R. M. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, neteisėtai perleistas pirkėjui E. M., o antstolė J. G. neteisėtai gavo 4000 Lt atlyginimą.
Tokiais veiksmais J. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, kad nuosavybė neliečiama, nes dėl J. G. veiksmų nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado galimybę efektyviai apginti savo nuosavybės teises į jiems teismo sprendimu priteistą turtinę teisę; CPK 13 ir 18 straipsniuose įtvirtintus dispozityvumo bei teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus, nes dėl jos neteisėtų veiksmų buvo apsunkintas teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas, nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise, o teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolė akivaizdžiai ignoravo; taip pat CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas; CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad, jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.
Dėl antstolės J. G. veiksmų fiziniai asmenys – nukentėjusieji E. Š. ir V. M. – patyrė didelės žalos, nes prarado galimybę efektyviai įgyvendinti teismo pripažintas savo turtines teises dėl 124 600 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš R. M., nes išieškojimo negalimumo aktuose antstolė N. J. nurodė, kad R. M. vardu turto nėra ir jis negyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, be to, antstolė N. J. neteko galimybės įstatymo nustatyta tvarka įvykdyti Ukmergės rajono apylinkės teismo išduotus vykdomuosius dokumentus dėl 42 200 Lt ir 82 400 Lt skolų bei palūkanų išieškojimo iš R. M. Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, J. G. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelės žalos valstybės interesams bei fiziniams asmenims.
Kasaciniu skundu nuteistoji J. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį.
Skunde kasatorė nurodo, kad nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei padarė esminių BPK pažeidimų. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad, prieš imdamasi aktyvių veiksmų, antstolė privalėjo išsiaiškinti žemės sklypo arešto priežastį. Kasatorė tvirtina, kad procesinius turto arešto ir realizavimo veiksmus atliko griežtai laikydamasi nustatytos tvarkos. Vykdymo veiksmus Ukmergės rajono apylinkės teismo aptarnaujamoje teritorijoje vykdė CPK 591 straipsnyje nustatyta tvarka, gavusi teismo pritarimą. Sprendimų vykdymo instrukcijos 15 dalyje nurodyta, kad turto realizavimas stabdomas vykdomosios bylos sustabdymo atvejais. CPK 626 ir 627 straipsniuose imperatyviai nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai antstolis privalo ar gali vykdomąją bylą sustabdyti arba vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje atidėti. Vykdomosios bylos stabdymas ar vykdymo veiksmų atidėjimas, kai CPK nustatyta tvarka areštuojamas turtas, siekiant užtikrinti tos pačios kaip išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus, minėtose procesinės teisės normose nenumatytas. Tiek K. K., tiek E. Š. ir V. M. buvo vienos eilės išieškotojai. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo V. V., vedusio seminarus antstoliams, antrojoje mokymo programoje nurodyta, jog turto realizavimo stabdymo atvejų sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai. Taigi nei pagal CPK 626, nei pagal CPK 627 straipsnį nebuvo pagrindo stabdyti turto realizavimo, tačiau kasatorei tai inkriminuota kaip neteisėta veika. Nuteistoji pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 3K-3-417/08 konstatavo, jog prioritetas teikiamas įsiteisėjusiems teismo sprendimams, nors laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagal vieno antstolio patvarkymą, o turtas areštuotas pagal kito. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas tiesiog ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aprobuotą sprendimą, kuriuo buvo išspręstas analogiškas ginčas. Toliau kasaciniame skunde nuteistoji detaliai aiškina kai kurias vykdomosios bylos aplinkybes. Ji tvirtina, kad, susipažinusi su vykdomosios bylos medžiaga, tarp jų ir ieškovės K. K. pareiškimu, kuriame buvo nurodytas skolininko adresas: Pagiriai (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., nenustatė kliūčių vykdyti vykdomąjį dokumentą. Kasatorė išsiaiškino, kad skolininko R. M. vardu registruotam žemės sklypui buvo įregistruotas teismo areštas, tačiau vieningame antstolių sąvade patikrinusi, ar yra vykdomų vykdomųjų bylų skolininko vardu, nustatė, jog visos vykdomosios bylos, tarp jų ir antstolės N. J., užbaigtos. Skolininkui R. M. atvykus į antstolės J. G. kontorą ir patvirtinus, kad jo faktinė buvimo vieta – Vilniaus r., Pagiriai (duomenys neskelbtini), nuteistoji surašė motyvuotą patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, nes tai buvo būtina siekiant sėkmingai įvykdyti vykdomąjį dokumentą. Vilniaus rajono apylinkės teismas rezoliucija patvirtino šį patvarkymą. Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino šios aplinkybės, priešingai, ignoravo tai, motyvuodamas, kad procesiniuose dokumentuose atsispindi minėto skolininko adresas – Ukmergės r. sav., Vepriai. Užregistravus vykdomąjį įrašą vykdomųjų bylų programoje, buvo įrašyta skolininko deklaracijos vieta pagal vykdomąjį įrašą. Tačiau esant R. M. faktinei gyvenamajai vietai Vilniaus r., Pagiriuose, programoje adresas buvo ištaisytas ir vėliau, jau vykdant vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), apie kurią Lietuvos apeliacinis teismas žinojo, bet jos neišreikalavo, skolininko procesiniuose dokumentuose buvo minimas būtent šis adresas. Be to, dėl vykdymo atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje 2006 m. spalio 26 d. nuteistoji elektroniniu paštu informavo antstolius, veikiančius Anykščių, Širvintų ir Ukmergės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje. Šis procesinis dokumentas yra vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Teisme pateikus klausimą antstolei N. J., ar ji skaito elektroninius laiškus, ji atsakė, kad elektroniniu paštu nesidomi, jį tikrina darbuotojai, nors tik antstolė yra atsakinga už renkamą informaciją antstolės kontoroje. Teismas ignoravo šiuos parodymus. Be to, antstolė V. L., kuri veikia Anykščių, Širvintų ir Ukmergės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje, patvirtino, kad tikrai pastebėjo šią informaciją elektroniniame pašte. Kasatorė pažymi, kad, skolininkui R. M. pasiūlius pirkėją nekilnojamajam turtui ir pateikus teismo nutartis, buvo nustatyta, jog visi kreditoriai yra vienos eilės išieškotojai. Nekilnojamojo turto ekspertams nustačius žemės sklypo kainą, buvo surašytas skolininko pasiūlytam pirkėjui pardavimo aktas, kuris su vykdomosios bylos medžiaga buvo išsiųstas Vilniaus rajono apylinkės teismui tvirtinti. Teismas, pagal CPK 594 straipsnio 1 dalį vykdantis antstolio procesinės veiklos kontrolę ir nagrinėjantis procesinių veiksmų teisėtumą, nenustatęs jokių pažeidimų, patvirtino pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad, teikdama teismui tvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, pateikė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) be duomenų, iš kurių būtų matyti, jog teismo nutartimi nekilnojamajam turtui buvo nustatyti apribojimai. Informacija apie nekilnojamam turtui nustatytus apribojimus fiksuojama Nekilnojamojo turto registro išraše. Be jo teisėja nebūtų galėjusi patvirtinti akto, todėl vien ši aplinkybė rodo, kad išrašai teismui pateiktoje vykdomojoje byloje buvo. Jei teismui nebūtų užtekę vykdomojoje byloje esančių ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui teisėtumą patvirtinančių duomenų, jis būtų priėmęs procesinį dokumentą nustatytiems trūkumams šalinti, be to, pats teismas gali ir privalo patikrinti Turto areštų registrą ir Nekilnojamojo turto registrą dėl apribojimų. Teismui patvirtinus turto pardavimo aktą, turtas pripažįstamas parduotu, todėl kasatorė priėmė patvarkymą dėl pačios uždėto arešto parduotam turtui panaikinimo. Ji taip veikė, vadovaudamasi Turto arešto aktų registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies normomis, nurodančiomis, kad turtą pardavus CPK nustatyta tvarka, turto arešto aktas turi būti išregistruotas. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikytų apribojimų nekilnojamam turtui ji nenaikino, – vadovaujantis CPK 693 straipsniu, areštuoto turto realizavimas panaikina visus to turto areštus. J. G. pažymi, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartyse neminimas konkretus R. M. sklypo areštas ir jo įvykdymo būdas. Kadangi Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimtos atitinkamai 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2006 m. rugsėjo 1 d., esant duomenų bazėje įrašams, kad vykdomosios bylos užbaigtos, nuteistoji buvo įsitikinusi, jog nėra jokių kliūčių areštuoti R. M. turtą ir nukreipti į jį išieškojimą. Nutarties sustabdyti vykdomąją bylą, esančią kasatorės žinioje, nebuvo. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog pagal CPK 590 straipsnio 1 dalį antstolė neturėjo teisės pradėti vykdymo veiksmų. Ji teigia, kad į Vilniaus rajono apylinkės teismą kreipėsi todėl, kad R. M. nurodė, jog gyvena Pagiriuose. Toks adresas buvo nurodytas ir kreditorės K. K. prašyme. Nuteistosios, kaip antstolės, veiklos teritorija apima Vilniaus rajoną. Taigi į teismą ji kreipėsi pagal skolininko gyvenamąją vietą. Ukmergės rajono apylinkės teismo uždėto arešto nuteistoji nepanaikino – šį areštą panaikino Hipotekos teisėjas. Be to, J. G. nurodo, kad su Ukmergės teismu ir Ukmergės antstole nebendravo, nes neturėjo pareigos informuoti kitų antstolių apie savo veiksmus – registras yra viešas. Kasatorė buvo įsitikinusi, kad antstolė N. J. neturėjo ką vykdyti. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo būti atitinkamas įrašas, todėl Lietuvos apeliacinio teismo teiginys, kad, laikydamasi privatinėje teisėje galiojančio sąžiningumo principo, nuteistoji privalėjo informuoti kitą antstolį, visiškai nepagristas. Taip pat J. G. atkreipia dėmesį į tai, kad antstolių seminaruose (kuriuos vesdavo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai) nuolat buvo akcentuojama, jog laikinosios apsaugos priemonės nestabdo turto realizavimo. Kasatorė vadovavosi šia praktika, kurią aprobavo Aukščiausiasis Teismas. Toliau kasaciniame skunde nuteistoji išdėsto liudytojos teisėjos L. A. parodymus ir tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas juos ignoravo. Teismas, nurodęs, kad liudytojos parodymai vertintini tik kaip noras padėti išteisintajai, iš esmės konstatavo, jog teisėja, atlikdama savo pareigas, buvo šališka. Tačiau baudžiamoji byla buvo iškelta tik nuteistajai. Kasatorė įsitikinusi, kad teismas pripažino ją kalta ir dėl neva Vilniaus rajono apylinkės teismo atliktų neteisėtų veiksmų. Teisminio nagrinėjimo metu teisėja L. A. nurodė, kad ji patvirtino turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto teisėtumą. Teisėjų Zarembienės ir Bielskienės nutarčių vykdomojoje byloje ji nematė, tačiau jos vykdomojoje byloje neprivalomos, todėl antstolė jų galėjo ir neįdėti. Be to, vykdomosios bylos būna nesusiūtos ir nesunumeruotos. Vykdomojoje byloje buvo Registrų centro duomenys, kad vykdomojoje byloje vykdymas užbaigtas. Buvo žyma, kad antstolės N. J. vykdomoji byla užbaigta. Antstolė N. J., vykdydama teismo nutartį areštuoti turtą, sudarė tik turto aprašą ir grąžino vykdomąją bylą teismui. J. G. gavus vekselį, ši turėjo imtis vykdymo veiksmų, nes jokio kito vykdymo nebuvo. Aukščiausiasis Teismas priėmė kasacinę nutartį Nr. 3K-3-417/2008, kur išaiškino skirtumą tarp laikinųjų apsaugos priemonių ir vykdymo: laikinosios apsaugos priemonės nestabdo vykdymo. Tai nurodoma ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 15 straipsnyje. Liudytojos nuomone, nukentėjusieji turėjo suprasti, kad tuo metu, kai jie kreipėsi į antstolę dėl laikinųjų priemonių, jiems dar niekas nebuvo priteista. Jie buvo tik ieškovai, bet ne išieškotojai. Registro pažymėjime yra data, kad žemės sklypas areštuotas 2006 m. rugsėjo 1 d. Jos patvirtinimas buvo 2006 m. lapkričio 10 d. Iš pradžių buvo laikinosios apsaugos priemonės, bet nebuvo areštuotas turtas, sudarytas tik turto apyrašas. Liudytoja patvirtino, kad, jei būtų buvęs ne turto aprašas, ji būtų nepatvirtinusi J. G. pateikto akto. Ji pažymėjo, kad aprašas nestabdo vykdymo. Teismas prie Registrų centro duomenų prieiti negali. Tokios galimybės nebuvo ir 2006 metais. 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimo dar nebuvo, jis priimtas tik 2006 m. lapkričio 24 d., o įsiteisėjo tik kitų metų rugpjūčio mėnesį. Teismo leidimą šioje vykdomojoje byloje veikti kitoje teritorijoje išdavė Vilniaus rajono apylinkės teismas. Laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos skolininkui – jas pritaikius jis negali disponuoti. Kai antstolis pradeda realizuoti turtą kitoje civilinėje byloje, laikinosios apsaugos priemonės netrukdo. Apygardos teismo pirmininko sprendimo veikti kitoje teritorijoje nereikėjo, nes tai buvo ne išimtinis atvejis. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismas nematė teisinio pagrindo stabdyti K. K. vykdomosios bylos vykdymo. Būtų galimas vykdymo sustabdymas, jei būtų buvęs įsiteisėjęs sprendimas. Tačiau jokio sprendimo tą dieną nebuvo. Toliau nuteistoji teigia, kad nesutinka su pareikštu kaltinimu, jog išieškojimo procesinius veiksmus vykdė, siekdama turtinės naudos – žinodama, jog už didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą jai atiteks atlyginimas. Vadovaujantis sprendimų vykdymo instrukcijos normomis, antstolis turi teisę gauti atlyginimą tik įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Areštuodama turtą, kasatorė negalėjo žinoti, kad vykdomoji byla bus užbaigta vykdomojo dokumento visišku įvykdymu, o ne kitu CPK 632 straipsnyje numatytu vykdomosios bylos užbaigimo pagrindu, kuriam esant, antstolio teisė į atlyginimą nenustatyta. Kasacinėje nutartyje Nr. 3K-7-5/2007 pažymėta, kad antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis, jog už teisėtą priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, kurio skolininkas neįvykdė savanoriškai, jis gaus nustatytą atlyginimą. Be to, kasatorės manymu, nukentėjusieji galėjo skųsti jos veiksmus tik civilinio proceso tvarka, tačiau tuo nepasinaudojo. Baudžiamasis procesas kasatorei negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnis). Taip pat nuteistoji tvirtina, kad Apeliacinis teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Teismas neišnagrinėjo kasatorės argumentų dėl civilinės ir baudžiamosios teisės kolizijos. J. G. įsitikinusi, kad tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Taip pat teismas neanalizavo liudytojos teisėjos L. A. parodymų, nors tokį motyvą kasatorė buvo nurodžiusi teismui ir prašė vadovautis šios liudytojos parodymais. Šis motyvas buvo ignoruojamas ir konstatuota, kad liudytojos parodymai vertintini tik kaip noras padėti išteisintajai. Tokia teismo pozicija turėtų būti vertinama kaip nuteistosios pateiktų motyvų neišnagrinėjimas ir teisės į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą pažeidimas. Visų pirmiau nurodytų pažeidimų visuma turėtų būti vertinama kaip nuteistosios teisės j nepriklausomą ir nešališką teismą pažeidimas. Skunde J. G. ginčija ir jai paskirtos bausmės klausimą. Jos nuomone, teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė visiškai neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo principams, yra neadekvati ir neprotinga neva padarytam nusikaltimui. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, skiriant bausmės dydį tokios kategorijos bylose. Be to, nuteistoji teigia, kad šios bylos nagrinėjimas turi svarbią reikšmę vienodos teismų praktikos formavimui, nes iškilo klausimas, ar turto areštas užkerta kelią vykdymo procesui ir dėl to antstolio veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip nusikaltimas. J. G. manymu, byloje yra BPK 378 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Kasaciniu skundu nuteistosios J. G. gynėja advokatė Liudvika Meškauskaitė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį.
Skunde kasatorė nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė pagrindinius teisės principus ir padarė esminių BPK pažeidimų. Dėl netinkamo veikos kvalifikavimo kasatorė nurodo, kad J. G. veikoje nėra būtinųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 246 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą. Tiek pagal BK 228 straipsnio, tiek pagal BK 246 straipsnio dispoziciją vienas iš šių nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių yra neteisėtas veikimas. Gynėja tvirtina, kad nuteistoji J. G. veikė teisėtai, ir pažymi, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcija nesuteikia teisės antstoliui nukreipti išieškojimo į turtą, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir kad antstolių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenurodo, kaip turėtų elgtis antstolis tokiu atveju, kai turtas, į kurį jis ketina nukreipti išieškojimą, areštuotas teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šios išvados neatitinka CPK, Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl vykdymo proceso teisės normų aiškinimo. Dėl to nuteistosios antstolės J. G. veiksmai nepagrįstai buvo pripažinti neteisėtais BK 228 ir 246 straipsnių prasme. Kasatorė teigia, kad J. G. savo tarnybines funkcijas vykdė įstatymų nustatyta tvarka, todėl turėjo teisę atlikti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Antstolei J. G. nebuvo jokių CPK numatytų kliūčių atlikti vykdymo veiksmus. Pats Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, jog antstolės vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys patvirtina, kad skolininkas R. M. realiai gyveno Vilniuje, Pagirių g. (duomenys neskelbtini). Tačiau teismo išvada, kad „Sodros“ pažymoje skolininko deklaruota gyvenamoji vieta buvo nurodyta Ukmergėje, todėl antstolė J. G. neturėjo pagrindo imtis vykdomųjų veiksmų, prieštarauja CPK 590 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo savo veiklos teritorijoje pagal skolininko gyvenamąją vietą tais atvejais, kai skolininkas yra fizinis asmuo. Šios įstatymo nuostatos prasme skolininko gyvenamoji vieta yra suprantama kaip reali skolininko buveinė, t. y. reali gyvenamoji vieta. Kadangi vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys patvirtino, kad skolininkas R. M. realiai gyveno Vilniuje, Pagirių g. (duomenys neskelbtini), t. y. nuteistosios J. G. aptarnaujamoje teritorijoje, akivaizdu, jog nuteistoji turėjo įstatyme nustatytą pagrindą imtis vykdymo veiksmų. Be to, gynėja tvirtina, kad nuteistoji antstolė J. G. surašė CPK 591 straipsnio 1 dalyje nustatytą patvarkymą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės. Taigi ir dėl to nuteistoji J. G. turėjo teisę pradėti vykdomuosius veiksmus. Taip pat kasatorė tvirtina, kad teismo išvada, jog nuteistoji J. G., žinodama, kad skolininko turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, privalėjo sustabdyti vykdomąją bylą pagal CPK 626 straipsnio 4 punktą, o to nepadariusi, elgėsi neteisėtai, prieštarauja vykdymo procesą reglamentuojančioms teisės normoms ir suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pagal CPK 626 straipsnio 4 punktą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas, jeigu šios teisės apribojamos ar turtas areštuojamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka arba siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus. Taip pat kasatorė atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-417/2008), pagal kurią, tam, kad vykdymas iš areštuoto turto būtų sustabdytas, turi būti nustatyta, ar turtas areštuotas reikalavimo pirmumą turinčiam asmeniui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK nuostatas pirmesnis laiko atžvilgiu turto areštas nereiškia kreditoriaus reikalavimo pirmumo (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-417/2008). Lietuvos apeliacinis nustatė, kad visų trijų išieškotojų (K. K., E. Š., V. M.) reikalavimai pagal CPK 754 straipsnyje nustatytą reikalavimų patenkinimo eilę turėjo būti tenkinami ta pačia eile, taigi pripažino, jog nė vienas iš išieškotojų neturėjo pirmumo teisės į areštuotą turtą, tačiau neteisingai nusprendė, kad pirmenybė realizuoti skolininko R. M. turtą turėjo būti teikiama antstolei N. J., kaip pirmai areštavusiai tą turtą pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus. Tokia teismo išvada prieštarauja ne tik imperatyvioms CPK nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai kreditoriaus reikalavimo pirmumo taisyklei, bet ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 15 punktui, nustatančiam, kad kito arešto uždėjimas nestabdo turto realizavimo; turto realizavimas stabdomas vykdomosios bylos sustabdymo atvejais. Be to, baudžiamojoje byloje yra pateiktas 2008 m. vasario 19 d. Antstolių rūmų išaiškinimas, kuriame pažymėta, kad CPK nuostatos, reglamentuojančios vykdymo veiksmų sustabdymą ir vykdomosios bylos atidėjimą, nenumato teisės antstoliui stabdyti vykdymo veiksmus (tarp jų ir turto realizavimą) tada, kai yra laikinai apribotos nuosavybės teisės pagal neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas civilinėje byloje pagal nukentėjusiųjų ieškinį dėl skolos priteisimo iš skolininko R. M. įsiteisėjo tik 2007 m. rugpjūčio 27 d. Išieškojimo veiksmams pradėti būtinus vykdomuosius dokumentus nukentėjusieji E. Š. ir V. M. gavo tik 2007 m. rugsėjo 11 d. Tuo tarpu nuteistoji J. G. vykdymo veiksmus pradėjo pagal vykdomąjį dokumentą – 2006 m. spalio 25 d. notaro padarytą vykdomąjį įrašą išieškotojos K. K. vekselyje. Taigi kasatorė daro išvadą, kad nei pagal CPK 626 straipsnį, nei pagal suformuotą teismų praktiką nuteistoji J. G. neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmų ir skolininko R. M. turto realizavimo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Priešingai, turėdama galiojantį vykdomąjį dokumentą, ji privalėjo vykdyti skolininko R. M. turto realizavimą išieškotojos K. K. naudai, todėl visiškai pagrįstai 2006 m. lapkričio 6 d. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinis teismas visiškai nepagrįstai nuteistosios veiksmus pripažino neteisėtais, todėl neteisingai kvalifikavo jos veiksmus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatęs būtinųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalį bei 246 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų požymių – neteisėtų veiksmų. Toliau skunde kasatorė tvirtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog nuteistosios J. G. veiksmais padaryta žala atitinka BK 228 straipsnį, akivaizdžiai prieštarauja nuosprendyje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, baudžiamojo įstatymo normoms ir jų aiškinimui. Gynėjos teigimu, teismas nenustatė, kad nuteistosios veiksmais nukentėjusiesiems ar kitiems asmenims būtų padaryta didelė žala BK 228 straipsnio prasme. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neteisingai kvalifikavo nuteistosios veiksmus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatęs būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviojo požymio – neteisėtų padarinių, t. y. didelės žalos. Dar kasatorė ginčija nuosprendį tyčios aspektu. Jos teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas neatliko šio būtinojo nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 246 straipsniuose, sudėties požymio analizės. Teismas visiškai nevertino nuteistosios J. G. tyčios ir neatskleidė kaltės turinio. Skunde pažymima, kad teismas nenurodė jokių objektyvių bylos duomenų, įrodančių nuteistąją suvokus ir sąmoningai veikus priešingai nei nustato jos, kaip antstolės, profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų normos bei supratus, jog savo veiksmais realiai gali sukelti didelės žalos. Teismas, nuspręsdamas, kad kaltinamoji, gavusi 4000 Lt atlyginimą už atliktus vykdomuosius veiksmus, neteisėtais veiksmais siekė turtinės naudos sau, visiškai neatsižvelgė į tai, jog pagal Sprendimų vykdymo instrukciją, įvykdęs vykdomąjį dokumentą, antstolis turi teisę gauti nustatyto dydžio atlyginimą. Be to, nevertino, kad areštuodama skolininko R. M. turtą, nuteistoji objektyviai negalėjo žinoti, jog vykdomoji byla bus užbaigta vykdomojo dokumento visišku įvykdymu, o teisėtai jį įvykdžiusi, antstolė turėjo teisę gauti nustatyto dydžio atlyginimą. Taigi teisėto atlyginimo gavimas teisės aktų nustatyta tvarka negalėjo būti teismo įvertintas kaip siekis gauti turtinės naudos. Dėl to teismas netinkamai pritaikė ir aiškino BK 228 ir 246 straipsnius, nenustatė visų būtinųjų šiuose straipsniuose aprašytų nusikaltimų požymių. Toliau skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus. Gynėja teigia, kad teismas visiškai nevertino byloje esančių nuteistąją teisinančių įrodymų: Antstolių rūmų 2008 m. vasario 19 d. aiškinamojo rašto, Teisingumo ministerijos 2008 m. kovo 5 d. antstolės J. G. neeilinio tarnybinės veiklos patikrinimo, kuriuo nustatyta, kad antstolei nėra pagrindo taikyti drausminę atsakomybę ar stabdyti įgaliojimus, nes vykdomieji veiksmai buvo atlikti tinkamai, taip pat Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės L. A., patvirtinusios skolininko R. M. turto pardavimo iš varžytinių skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, parodymų, kad ji, patikrinusi antstolės vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), nenustatė jokių procesinių pažeidimų, bei liudytojos antstolės N. J. parodymų, jog, jos manymu, nuteistoji teisėtai atliko turto realizavimo veiksmus. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad tiek pagal CPK nuostatas, tiek pagal suformuotą teismų praktiką antstolio veiklos kontrolę atlieka to teismo, kurio veiklos teritorijoje veikia antstolis, teisėjas. Šiuo atveju nuteistosios J. G. vykdymo veiksmus kontroliavusi Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja nenustatė jokių antstolių veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Teisėja rezoliucija patvirtinto visus antstolės J. G. atliktus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, taigi antstolė veikė teisėtai. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistąją teisinančius įrodymus, nors ji gindamasi šiuos argumentus buvo nurodžiusi.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai E. Š. bei V. M. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria jų civilinis ieškinys iš dalies atmestas, ir civilinį ieškinį patenkinti visiškai: priteisti iš nuteistosios J. G. E. Š. 91 200 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, V. M. – 46 650 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Skunde kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą – be pagrindo atsisakė visiškai jį patenkinti. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, sudarančius pagrindą tenkinti civilinį ieškinį, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą; taip pat nuosprendžiu netinkamai pritaikytos BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys. Nukentėjusieji pažymi, kad BPK nenumato tokio proceso dalyvio kaip išieškotojas, todėl K. K. įtraukimas į sąrašą asmenų, kurių naudai gali būti mažinamas civilinis ieškinys, visiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sukūrė BPK nenumatytą baudžiamojo proceso dalyvio formą – išieškotoją, todėl pažeidė BPK 113 straipsnio 1 dalį. Toks teisės aiškinimas nukrypsta ir nuo 2008 m. liepos 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo patvirtintos Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistoji išieškojo K. K. visą pinigų sumą pagal vykdomąjį įrašą (vekselį), tačiau dar kartą įtraukė K. K. į išieškotojų sąrašą ir atitinkamai jos turėtą (visiškai išieškotą) turtinį reikalavimą, taip sumažindamas tas pinigines sumas, kurių kasatoriai reikalavo civiliniu ieškiniu. Nukentėjusiųjų manymu, toks teisės aiškinimas nukrypsta nuo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi R. M. priklausančio žemės sklypo įkainojimu, kuris atliktas nuteistosios J. G. neteisėtai vestoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kasatoriai pažymi, kad jie neturėjo jokios galimybės dalyvauti vykdomojoje byloje kaip asmenys, turinys teisinį suinteresuotumą CPK 633 straipsnio 2 dalies, 603 straipsnio pagrindais, nors toks nepranešimas yra esminis CPK pažeidimas. Tą konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 3K-3-434/2008. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad jų civilinis ieškinys pagrįstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais: Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, išduotais vykdomaisiais raštais, išieškojimo negalimumo aktais, patvarkymu dėl vykdomojo dokumento grąžinimo, vykdomosiomis bylomis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Esminis civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindimas yra tas, kad tik dėl antstolės J. G. veiksmų kasatoriai prarado galimybę gauti įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje priteistas pinigines sumas. Toliau kasatoriai nesutinka su teismo sprendimu, nustatant jiems priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į jų neatsargumą. Nukentėjusiųjų teigimu, tokie teismo motyvai dėl jų neatsargumo netinkami. Jie būtų galimi tik civilinėje byloje, tačiau ji jau išspręsta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nukentėjusieji tvirtina, kad padarė viską, jog civilinio proceso tvarka išspręstų kilusį ginčą, sulaukė teismų sprendimų įsiteisėjimo ir tinkamai veikė kaip išieškojimo proceso dalyviai. Netgi antstolė N. J., turinti ilgametę antstolės darbo patirtį, itin nustebo, pamačiusi, kad jos areštuotas R. M. priklausęs sklypas parduotas net du kartus. Taip pat Apeliacinis teismas padarė klaidingą išvadą, kad nusikaltimo pasekmės (bet ne patirti bendri nuostoliai) nukentėjusiesiems dvasine prasme nėra labai sunkios. Teismas visiškai be pagrindo nesusiejo patirtų bendrųjų nuostolių su neturtine žala. Kasatorių įsitikinimu, esant tokiems dideliems bendriesiems nuostoliams, kuriuos sukėlė neteisėti ir nusikalstami nuteistosios veiksmai, buvo pagrindas ieškinio dalį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Šioje byloje surinkta duomenų, kad nuteistoji turi pakankamai turto. Nukentėjusiųjų manymu, neturtinės žalos dydį didina ir ta aplinkybė, kad palūkanos nuo neišieškotos dalies nebuvo skaičiuojamos nuo 2007 m. gruodžio 14 d. Apibendrindami nukentėjusieji tvirtina, kad ginčijama apeliacinės instancijos teismo motyvacija paneigia BPK 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą nukentėjusiojo teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ir CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatytą visišką nuostolių atlyginimą. Šių nuostatų nepaisymas reiškia ir netinkamą BK 1 straipsnio 1 dalies taikymą.
Atsiliepimu į nuteistosios J. G. kasacinį skundą nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai E. Š. bei V. M. prašo nuteistosios J. G. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nukentėjusieji nurodo, kad nuteistosios prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį negali būti tenkinamas, nes šis nuosprendis nemotyvuotas ir nepagrįstas išsamiu bei objektyviu visų bylos įrodymų ištyrimu. Priešingai, jų manymu, teisėta bei pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl J. G. nuteisimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Apeliacinis teismas detaliai pasisakė dėl apeliacinių skundų argumentų, ištaisė žemesnės instancijos teismo rašymo apsirikimus, sumažino kaltinimo apimtį, išanalizavo ir vadovavosi teismų praktika. Nukentėjusiųjų įsitikinimu, Apeliacinis teismas visiškai teisingai nustatė aplinkybes, patvirtinančias J. G. kaltę, būtent: kad ji nuo pat pirmosios vykdymo dienos žinojo, jog Ukmergės rajono apylinkės teismas areštavo R. M. priklausantį žemės sklypą; pagal CPK 590 straipsnio 1 dalį net neturėjo teisės pradėti vykdymo veiksmų; nepateikė procesinius sprendimus priimančiai teisėjai L. A. dokumentų ir neinformavo nukentėjusiųjų, kaip suinteresuotų asmenų, apie jos atliekamus vykdymo veiksmus. Nukentėjusieji pastebi, kad teisėja L. A., apklausta kaip liudytoja, nors ir siekė padėti nuteistajai, parodė, jog apie Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. ir 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartis nežinojo, o jeigu būtų žinojusi, tai akto apie skolininko turto pardavimą jo pasirinktam pirkėjui nebūtų tvirtinusi. Atsiliepime teigiama, kad nuteistosios veikimas iškreipė visą civilinio proceso prasmę, nes nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai, pasinaudoję visomis jiems suteiktomis teisėmis civiliniame procese ir pasiekę juos tenkinantį sprendimą civilinėse bylose, tik dėl nusikalstamų antstolės veiksmų prarado bet kokią galimybę atgauti savo lėšas. Taip pat nuteistoji paneigė laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinį principą, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tam, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar netaptų neįmanomas. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus kasacinėse nutartyse, nuo kurių apeliacinės instancijos teismas nenukrypo. Nutartyje Nr. 2K-478/2004 pateiktas išaiškinimas reikšmingas tuo, kad susieja antstolio, kaip valstybės vardu veikiančio pareigūno, prestižo sumenkinimą su didele moraline žala valstybei. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-243/2007 išaiškinta, kad antstolis, vykdydamas teismo sprendimus ir kitus vykdomuosius dokumentus, privalo veikti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų bei neturi teisės atlikti tų veiksmų, kurių nenumato jo veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai; tokia antstolio teisinio statuso samprata atitinka valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvoką, įtvirtintą BK 230 straipsnio 3 dalyje. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad antstoliui, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, negalioja teismo taikytas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Kasacinio skundo motyvas, kad tarp kasatorės nukentėjusiųjų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, atmestinas, nes apie J. G. nusikalstamą veikimą nukentėjusieji sužino tik tada, kai buvo grąžinti vykdomieji raštai ir įvykdymas pagal juos tapo neįmanomas. Taip pat kasatorė be pagrindo teigia, esą teismo pozicija dėl liudytojos L. A. parodymų turėtų būti vertinama kaip nuteistosios motyvų neišnagrinėjimas ir teisės į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą pažeidimas. Nukentėjusiųjų manymu, liudytojos parodymai įvertinti tinkamai, o kasatorė naudojosi net kelių gynėjų pagalba ir turėjo galimybę tinkamai gintis nuo jai pareikšto kaltinimo. Pati kasatorė apeliacinio skundo nepadavė, todėl jos motyvai ir negalėjo būti išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teisme nuteistajai buvo suteikta galimybė pareikšti nušalinimus, tačiau šia teise ji ir jos gynėjai nepasinaudojo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas.
Nuteistosios J. G., jos gynėjos Liudvikos Meškauskaitės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š. bei V. M. kasaciniai skundai netenkintini.
Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka kasacijos pagrindus.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo už tai, kad, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos (jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui.
Kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai perleidžia, paslepia, sunaikina ar sugadina aprašytą ar areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jo veika kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnyje ir 246 straipsnyje, sutaptis.
BK 246 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis veikos požymis pasireiškia aktyviomis alternatyviomis veikomis. Viena iš jų – tai aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, neteisėtas perleidimas kitam asmeniui. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.
Skunde J. G. ir jos gynėja ginčija nuteistosios veiksmų kvalifikavimą pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, teigdamos, kad nuteistoji vykdymo veiksmus savo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo, tęsė ir užbaigė nepažeisdama CPK normų ir Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimų, taigi teisėtai realizavo skolininko R. M. žemės sklypą jo pasiūlytam pirkėjui E. M. ir pagrįstai visiškai įvykdė K. K. pateiktą vykdomąjį įrašą dėl 60 352,52 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš R. M. pagal neapmokėtą vekselį.
Tokius skundų argumentus teisėjų kolegija atmeta ir konstatuoja, kad antstolė J. G. tyčia neteisėtai perleido kitam asmeniui didelės vertės turtą, kuriam teismas buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, todėl ji teisingai nuteista pagal BK 246 straipsnio 2 dalį.
J. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai, pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnį, CPK 13, 18 straipsnius, 150 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 152 straipsnio 4 dalį ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punkto reikalavimus, perleido kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą.
Bylos duomenimis, antstolė J. G., siekdama turtinės naudos, t. y. už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą gauti 4000 Lt atlyginimą, žinodama, kad skolininko R. M. žemės sklypui teismo sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių Turto arešto aktų registre įregistruotas areštas, surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu tam pačiam turtui Turto arešto aktų registras taip pat įregistravo turto areštą; vėliau, žinodama, jog tam pačiam R. M. turtui teismo sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas areštas, nepanaikintos, surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo už 85 000 Lt pardavė R. M. priklausantį sklypą pirkėjui E. M. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkei patvirtinus antstolės turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, R. M. priklausęs nekilnojamasis turtas, kuriam teismo nutartimis E. Š. bei V. M. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštuotas R. M. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas) perleistas pirkėjui E. M., o antstolė J. G. už tai gavo 4000 Lt atlyginimą.
CPK 150 straipsnis reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą ir panaikinimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi. CPK 150 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka, o 4 dalyje – kad, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Šios nuostatos imperatyvios ir jokių išlygų nenustato, todėl antstoliai, atlikdami vykdymo veiksmus, negali jų pažeisti, t. y. atlikti tokius veiksmus, kuriais būtų paneigtas šių normų galiojimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ne tik į šias imperatyvias CPK normas, bet ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį civiliniame procese.
CPK 145 straipsnyje nurodytas neišsamus laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių – tai atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CPK nepateiktas laikinųjų apsaugos priemonių apibrėžimas, tačiau iš CPK 144 straipsnio 1 dalies matyti, kad teismas gali jas nustatyti tada, kai jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės – tai įstatyme numatytos būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo procesinės garantijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti teismo sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis) bei realų pažeistų kreditoriaus teisių atkūrimą. Šios priemonės garantuoja, kad šalių finansinė padėtis ar pats ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliks tokie, kokie buvo prieš pradedant nagrinėti bylą.
Imdamasi turto, kuriam, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo uždėtas areštas, realizavimo veiksmų, t. y. vykdydama skolininkui R. M. priklausiusio žemės sklypo pardavimą jo pasiūlytam pirkėjui, antstolė J. G. pažeidė CPK 150 straipsnio nuostatas dėl teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo ir panaikinimo tvarkos, nes pagal CPK 693 straipsnį areštuoto turto realizavimas CPK VI dalyje nustatyta tvarka panaikina visus to turto areštus, taigi nagrinėjamu atveju ir Ukmergės rajono apylinkės teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą. Tokiais savo veiksmais J. G. taip pat paneigė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį – realizavusi turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui panaikino suinteresuotiems asmenims E. Š. bei V. M. suteiktas procesines garantijas dėl jiems galimai palankaus teismo sprendimo realaus įvykdymo. Pažymėtina, kad nuteistoji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų galėjusi apsaugoti suinteresuotų asmenų teises, – jų neinformavo apie vykdymo veiksmus iš to turto, kuriam teismas jų naudai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, taip atimdama galimybę ginčyti jos veiksmus ir priimtus aktus. Taigi veikė nesilaikydama sąžiningumo principo (CK 1.5 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 150 straipsnio pažeidimas yra esminė veikos, už kurią J. G. nuteista pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, aplinkybė, kuri nagrinėjamu atveju nulėmė ir kitų CPK nuostatų pažeidimą, būtent: dėl dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis) – nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise; teismo sprendimo, nutarties privalomumo principo (CPK 18 straipsnis) – antstolė akivaizdžiai ignoravo teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; taip pat nesilaikyta CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir Konstitucijos 23 straipsnio dėl nuosavybės neliečiamumo.
Nuteistosios ir jos gynėjos kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kuriais įrodinėjama, kad antstolė J. G., radusi, vykdant teismo nutartį, areštuotą skolininko R. M. turtą – žemės sklypą ir uždėjusi jam areštą, turėjo teisę tęsti vykdymą bei vykdyti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui veiksmus, nepagrįsti. Atsižvelgiant į CPK 150 straipsnio reikalavimus, antstolė negalėjo atlikti jokių priverstinio turto realizavimo veiksmų, kuriais būtų pažeistas teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir suinteresuotų asmenų teisės. Radusi teismo areštuotą skolininko R. M. turtą, jį areštavusi ir taip pareiškusi pretenzijas į šį turtą išieškotojos K. K. naudai, ji, elgdamasi teisėtai, toliau negalėjo atlikti jokių priverstinio turto realizavimo veiksmų, kuriais būtų pažeistos CPK 150 straipsnio nuostatos. Nors CPK ir kiti vykdymo procese galiojantys teisės aktai antstolio veiksmų tokioje situacijoje konkrečiai nereglamentuoja, tačiau tai nereiškia, kad antstolis gali ignoruoti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir pažeidinėti CPK 150 straipsnio nuostatas, o kartu ir suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus. Tai, kad CPK 625–627 straipsniuose kaip vykdomosios bylos sustabdymo ar vykdomųjų veiksmų atidėjimo pagrindas neįvardytas turto areštas CPK nustatyta tvarka, nereiškia, kad antstolis gali nesilaikyti CPK 150 straipsnyje nustatytų konkrečių nuostatų dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo ir panaikinimo tvarkos. Atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis). Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo atveju antstolio veiklos neteisėtumą nulemia tai, kad jis savo veikloje nesilaikė konkrečių reikalavimų, išdėstytų CPK 150 straipsnyje. Kolegijos nuomone, antstolė J. G., elgdamasi sąžiningai (CK 1.5 straipsnis) ir siekdama garantuoti kitų asmenų, kurių naudai teismas skolininko R. M. nekilnojamam turtui jau buvo pritaikęs areštą, teisėtus interesus, galėjo prisijungti prie to antstolio, kuris pirmasis areštavo turtą, ir derinti tolesnius vykdymo veiksmus, nepažeisdama nei išieškotojos K. K., nei suinteresuotų asmenų E. Š., V. M. teisių.
Kasaciniuose skunduose remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-417/2008, tačiau ji nepaneigia Apeliacinio teismo išvadų dėl J. G. neteisėtų veiksmų realizuojant kitam asmeniui teismo areštuotą turtą. Nėra pagrindo šioje byloje kaip precedentu remtis nutartimi Nr. 3K-3-417/2008, nes joje nagrinėta situacija negali būti laikoma analogiška nagrinėjamai. Dėl to išsamius motyvus išdėstė apeliacinės instancijos teismas, kurių teisėjų kolegija nekartoja.
Nuteistosios ir jos gynėjos kasaciniuose skunduose taip pat nurodomas Sprendimų vykdymo instrukcijos 15 punktas, nustatantis, kad kito arešto uždėjimas nestabdo turto realizavimo; turto realizavimas stabdomas vykdomosios bylos sustabdymo atvejais. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata reglamentuoja situaciją, kai veikia keli antstoliai, ir negali būti taikoma tada, kai teismas yra pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą. Taigi gynybos versijos, kad J. G. veikė teisėtai, nurodyta norma nepagrindžia.
Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. G. veiksmuose nustatytas būtinasis veikos, įtvirtintos BK 246 straipsnio 2 dalyje, objektyvusis požymis – neteisėtas areštuoto turto perleidimas kitam asmeniui.
Taip pat kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodyta ir nuteistosios kaltė – tiesioginė tyčia neteisėtai perleisti areštuotą turtą kitam asmeniui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji J. G., piktnaudžiaudama tarnyba, sąmoningai neteisėtai perleido kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą, t. y. veikė tiesiogine tyčia: suprato, kad, pažeisdama įstatymus, neteisėtai realizuoja kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą, numatė, jog dėl tokių jos veiksmų turtas bus perleistas kitam asmeniui ir suinteresuoti asmenys, nežinodami apie tai, negalės efektyviai apginti savo teisių į šį turtą, ir norėjo taip veikti.
Antstolės veiksmai, nustatant vykdymo vietą pagal skolininko R. M. gyvenamąją vietą (CPK 590 straipsnis), nėra tiesiogiai susiję su jai pareikštu kaltinimu ir ji nėra nuteista už šių veiksmų neteisėtą atlikimą, tačiau jos veiksmų vertinimas CPK 590 straipsnio ir kitų straipsnių kontekste reikšmingas nustatinėjant nuteistosios kaltės turinį.
Nuteistosios tiesioginę tyčią patvirtina ta aplinkybė, kad antstolė, kaip ji pati pripažino, aiškiai žinojo, jog skolininko R. M. turtui (žemės sklypui) teismo nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – pagrindu Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas areštas. Taigi pagal savo ilgalaikę darbo patirtį bei kompetenciją ji suprato, kad tam pačiam skolininkui kiti asmenys irgi buvo pareiškę pretenzijas ir vyko ginčas dėl turto.
Kryptingus tyčinius kasatorės veiksmus neteisėtai realizuojant kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą, patvirtina ir tas faktas, kad antstolė, žinodama, jog yra kitų suinteresuotų asmenų, neinformavo jų apie savo vykdymo veiksmus, kurie neišvengiamai galėjo sukelti ir sukėlė teisines pasekmes.
Taip pat, žinodama, kad skolininko R. M. gyvenamoji vieta nėra jos aptarnaujamoje teritorijoje, t. y. jis negyvena Vilniaus r., Pagiriuose, pradėjo vykdymo veiksmus pažeisdama CPK 590 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal šio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Nustačiusi, kad nei pagal vieną iš CPK 590 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų vykdymo vieta nesutapo su jos aptarnaujama teritorija, taigi pagal CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punktą konstatavusi akivaizdžią kliūtį priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, ji neturėjo teisės jų pradėti. Tą aplinkybę, kad nuteistoji J. G. suprato, jog skolininko R. M. gyvenamoji vieta buvo ne Vilniaus r., Pagiriuose, apeliacinės instancijos teismas įrodė J. G. vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentais. Juose antstolė, užklausdama „Sodrą“, bankus, surašydama turto arešto aktą, nurodė skolininko gyvenamąją vietą Ukmergės r., Vepriuose, t. y. ne savo aptarnaujamoje teritorijoje. Taip pat notaro vykdomojo įrašo duomenys bei civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) atskiri dokumentai liudija, kad pats R. M. bei jo atstovė gyvenamąją vietą nurodė Ukmergėje, (duomenys neskelbtini), arba Ukmergės r., Vepriuose.
Be to, pagrįsdamas nuteistosios kaltę, apeliacinės instancijos teismas taip pat identifikavo neatsitiktinių ryšių tarp skolininko R. M., jo paties pasiūlyto pirkėjo E. M., šio sūnaus A. M. bei išieškotojos K. K., suteikusios R. M. paskolą, pažinojusios A. M. ir besikreipusios į pažįstamų rekomenduotą antstolę J. G., buvimą. Kartu teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į itin skubiai atliktus antstolės vykdymo veiksmus.
Būtina veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį sąlyga – didėlės žalos požymio nustatymas kaltininko veikoje. Skirtingai nei teigia gynėja, šis požymis J. G. veiksmuose nustatytas. Bylos duomenimis, žala buvo padaryta nukentėjusiesiems E. Š. ir V. M., nes J. G. neteisėtais veiksmais buvo pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, ir nukentėjusieji prarado galimybę efektyviai įgyvendinti savo turtines teises. Be fiziniams asmenims padarytos žalos, didelė neturtinė žala buvo padaryta ir valstybei. Valstybės interesai nukentėjo dėl to, kad savo neteisėtais veiksmais J. G. pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad, piktnaudžiaudamas tarnyba, kaltininkas siekė turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Bylos duomenimis, J. G. neteisėtuose veiksmuose įrodytas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis – tikslas gauti turtinės naudos. Bylos medžiaga patvirtina, kad, realizavusi didelės vertės skolininko R. M. nekilnojamąjį turtą jo pasirinktam pirkėjui, antstolė J. G. gavo 4000 Lt atlyginimą. Nors šis atlygis numatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje, tačiau jis gautas neteisėtai realizavus turtą, todėl taip pat negali būti laikomas teisėtu. Nuteistosios ir jos gynėjos argumentas, kad J. G. negalėjo žinoti, ar pavyks visiškai įvykdyti K. K. pateiktą vykdomąjį įrašą, atmestinas, nes paneigtas bylos duomenimis: nuteistoji ėmėsi visų priemonių, kad išieškotojos K. K. reikalavimas būtų visiškai patenkintas iš skolininko R. M. turto, taigi tikėjosi ir numatė, kad už tai gaus teisės aktų nustatytą atlyginimą.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios J. G. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalies ir 246 straipsnio 2 dalies sutaptį.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Nuteistosios gynėjos kasaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, nurodant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus. Šie argumentai taip pat laikyti nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Sprendžiant J. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, visi reikšmingi bylos duomenys buvo išanalizuoti ir įvertinti. Teismas neturėjo pagrindo detaliau analizuoti gynėjos kasaciniame skunde nurodytų rašytinių bylos duomenų – Antstolių rūmų 2008 m. vasario 19 d. aiškinamojo rašto ir pan., nes šiuose dokumentuose iš esmės pasisakyta teisės taikymo klausimais, o tai priklauso tik teismo kompetencijai. Kartu nuosprendyje yra išdėstyti motyvai dėl liudytojų teisėjos L. A. ir antstolės N. J. parodymų vertinimo. Nuteistosios J. G. gynybinės versijos paneigtos apkaltinamajame nuosprendyje nurodytais argumentais.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, kurių pagrindu teisingai kvalifikavo J. G. nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės
Bausmės J. G. paskirtos pagal BK 246 straipsnio 2 dalies ir 228 straipsnio 2 dalies, numatančių atsakomybę už jos padarytas neteisėtas veikas, sankcijas. Pagal BK 246 straipsnio 2 dalį J. G. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra artima minimaliai (BK 50 straipsnio 2 dalis) ir daug mažesnė nei sankcijos vidurkis (treji metai septyni mėnesiai penkiolika dienų). BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Tai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl pagal BK 75 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Taip pat nėra pagrindo paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti pagal BK 54 straipsnio 3 dalį taikant teisingumo principą arba, vadovaujantis BK 62 straipsniu, pagal BK 246 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta. Šių straipsnių taikymui visų reikalingų aplinkybių nenurodo ir kasatorė J. G. bei jos gynėja savo kasaciniuose skunduose. Kartu skunde nuteistoji deklaratyviai teigia, kad paskirta bausmė savo dydžiu prieštarauja suformuotai teismų praktikai šios kategorijos bylose, nes nenurodo šį teiginį pagrindžiančių argumentų.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
Išanalizavusi nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š. bei V. M. kasacinį skundą dėl netinkamo jų civilinio ieškinio išsprendimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti jų kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Teismas, priteisdamas iš J. G. E. Š. 38 680 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, V. M. – 19 801 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.
Asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra konstitucinis principas. Jį detalizuoja ir įgyvendinimo būdus nustato baudžiamojo proceso įstatymas bei kiti teisės aktai. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas teisės į žalos atlyginimą realizavimo būdų – civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis), kuris tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai).
Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). BPK 113 straipsnio normas reikia suprasti taip, kad teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, taip pat turėtų vadovautis atitinkamomis civilinio proceso bei kitų teisės šakų normomis.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio, neturėjo pagrindo atsižvelgti į K. K., kaip išieškotojos, turtinį reikalavimą, nes tokios proceso dalyvio formos – išieškotojas – BPK nenumato. Kolegija konstatuoja, kad teismas šiuo atveju taikė CPK įtvirtintas nuostatas dėl vykdymo proceso ir pasielgė visiškai teisėtai, nes tokią teisę jam suteikia BPK 113 straipsnio 2 dalis. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą, kai, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, atsižvelgė į CPK nuostatas dėl vykdymo proceso, kur kaip vienas iš vykdymo proceso dalyvių nurodytas ir išieškotojas (CPK 633 straipsnis).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta skundo teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 10 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus.
Nors nukentėjusieji, paskolinę R. M. pinigų, patyrė didesnių nuostolių nei jiems priteista nuosprendžiu, tačiau tai nereiškia, kad už juos atsakinga nuteistoji J. G. Taikant deliktinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su nustatytais neteisėtais veiksmais (CK 6.247 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, J. G. realizavus skolininko R. M. turtą, jos išieškota pinigų sumą sudarė 85 000 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, be nukentėjusiųjų E. Š. ir V. M., turtines pretenzijas R. M. buvo pareiškusi ir išieškotoja K. K., taigi ji turėjo teisę į išieškojimą, Apeliacinis teismas proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai padalijo išieškotus pinigus ir taip nustatė, kokius nuostolius patyrė nukentėjusieji dėl J. G. neteisėtų veiksmų. Teismas atlygino nukentėjusiesiems tiek, kiek jiems proporcingai būtų atitekę, jeigu J. G. nebūtų padariusi jai inkriminuotų veikų, taigi būtent tuos nuostolius, kurie priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais veiksmais. Tiesa, nukentėjusieji ginčija R. M. priklausančio žemės sklypo įkainojimą, kurį J. G. vykdomojoje byloje jos užsakymu atliko ekspertas, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Eksperto pateiktas žemės sklypo įkainojimas nenuginčytas ir R. M. priklausęs sklypas parduotas pirkėjui už tą pačią eksperto nustatytą kainą.
Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus.
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji ginčija teismo išvadą, kad J. G. veiksmai jiems nesukėlė sunkių padarinių. Nusikaltimo padarinių vertinimas priklauso teismo kompetencijai, proceso dalyvių išsakytos subjektyvios nuomonės teismui nėra privalomos. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliacinio teismo išvada dėl nusikaltimais nukentėjusiesiems sukeltų padarinių sunkumo. Byloje nustatyta, kad J. G. nusikalstamomis veikomis nukentėjusiesiems neturtinė žala buvo padaryta pažeidus jų turtines teises, kurioms, palyginus su tokiomis vertybėmis kaip sveikata, gyvybė, negali būti teikiamas prioritetas. Taigi teigti, kad nukentėjusieji patyrė didelių dvasinių kančių, būtų neteisinga palyginus su kitų nusikaltimų atvejais padaroma žala labiau įstatymo ginamoms vertybėms.
Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas, be kitų žalos dydžio nustatymo kriterijų, pagrįstai atsižvelgė į padarytos turtinės žalos dydį ir pačių nukentėjusiųjų neatsargumą, kaip kompensacijos dydį mažinantį faktorių. Skundo teiginys, kad teismas negalėjo atsižvelgti į nukentėjusiųjų neatsargumą, atmestinas: CK 6.250 straipsnio 2 dalyje pateiktas neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas neišsamus, todėl, apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, teismas gali naudoti ir šį kriterijų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios J. G., jos gynėjos Liudvikos Meškauskaitės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š. bei V. M. kasacinius skundus.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius
