I. D. pagal BK 129 str., 130 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–645/2006

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.3.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,

nuteistojo gynėjui advokatui I. Brazlauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu I. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Iš I. D. priteista 856 Lt turtinės žalos ir 20 000 neturtinės žalos atlyginimo A. M.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo I. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys; I. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. D. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) esančioje D. M. priklausančioje sodyboje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių B. M. į pilvo, krūtinės bei kitas kūno sritis, dėl to dėl ūmaus nukraujavimo į krūtinės ir pilvo ertmes, dešinio plaučio viršutinės ir vidurinės skilčių bei kepenų dešinės skilties sužalojimo nukentėjusysis mirė. Taip I. D. tyčia nužudė B. M.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. D. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartį, perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 130 straipsnį, pritaikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, neskirti griežtos bausmės, atmesti civilinį ieškinį ar sumažinti civiliniu ieškiniu priteistos sumos dydį.

Skunde kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, taip pat netinkamai paskirta bausmė. Viso proceso metu kasatorių gynė skirtingi gynėjai ir tai trukdė tinkamai pasiruošti gynybai, teko gintis pačiam, todėl byloje atsirado daug netikslumų ir neaiškumų. Kasatorius nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad kasatorius, sudavęs nukentėjusiajam smūgius, išnešė jį iš kiemo siekdamas išvengti atsakomybės, nes, racionaliai mąstydamas, jis nebūtų nešęs kūno iš kiemo į gyvenamųjų namų pusę, kur apšviesta gatvė ir daug žmonių, nes kitoje pusėje yra miškas ir kasatorius, žinodamas, kad namuose nieko nebus, galėjo kūną išnešti vėlai naktį. Taigi toks teismo aplinkybių vertinimas prieštarauja logikai. Tai, kad klausdamas barmenės apie nukentėjusįjį kasatorius siekė užsitikrint savo alibi, yra visiškai nepagrįstai teismo nustatyta aplinkybė ir tai taip pat prieštarauja logikai bei kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Jeigu kasatorius viską būtų suplanavęs, tai jis nebūtų prisipažinęs, o barmenė nebūtų parodžiusi, kad kasatorius buvo sunerimęs. Be to, jo prisipažinime ir pirminiuose parodymuose net neužsimenama apie barmenę. Teismas konstatavo, kad tuo metu, kai nukentėjusysis laikė į jį nukreiptą pistoletą, kasatorius negalėjo žinoti, ar pistoletas yra tinkamas šaudyti, ir buvo išsigandęs, jautė grėsmę, todėl, kasatoriaus nuomone, nors konfliktas tarp nukentėjusiojo ir jo kilo ne staiga, tačiau pistoleto pas nukentėjusįjį jis nematė ir nemanė, kad nukentėjusysis gali taip elgtis – taigi yra akivaizdus netikėtumo faktorius, kai kasatorius pirmą kartą pamatė pistoletą, visai nesitikėdamas jį išvysti, ir išgirdo grasinimus. Be to, dar prieš pistoleto panaudojimą, kasatoriui buvo grasinama, jis buvo žeminamas ir įžeidinėjamas. Dėl to jo veika neatitinka BK 129 straipsnio 1 dalies. Kasatorius mano, kad visas aplinkybes buvo galima nustatyti atlikus parodymų patikrinimą vietoje. Per pirmąją apklausą kasatorių gynęs advokatas buvo neutralus, jis tik pasirašė, kad neva gynė kasatorių. Tai patvirtina pats apklausos protokolas ir teismo nutartis, kuria kasatoriui paskirtas suėmimas. Advokato dalyvavimas apklausose neatitiko BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Skunde taip pat nurodoma, kad kasatorius suvokia, jog dėl jo veikos atsirado neatitaisomi padariniai, kad jis trukdė tirti ir nagrinėti bylą, ir dėl to gailisi. Prašo atsižvelgti į jo jauną amžių, į tai, kad iki suėmimo dirbo ir mokėsi, ką tik buvo atlikęs karinę tarnybą, yra pradėjęs kurti šeimą, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, ir neabejoja, kad visi įstatyme numatyti tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo. Kasatorius neturėjo tikslo nužudyti žmogų. Civiliniu ieškiniu priteista 20 000 Lt suma yra per didelė, nes kasatorius neturi savo turto, o pataisos namuose nėra sąlygų užsidirbti. Be to, I. D. tvirtina, kad teismo nuosprendžiu jis nuteistas laisvės atėmimo bausme, nustatant ją atlikti pataisos namuose, tačiau kasatorius nuo 2004 m. spalio 31 d. iki 2006 m. gegužės 18 d. buvo laikomas tardymo izoliatoriuje–kalėjime, todėl nėra užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Nuteistojo I. D. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl I. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Fiziologinio afekto būsenos nustatymas yra fakto klausimas, kurio, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas nenustatinėja. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Be to, nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad I. D. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Proceso metu I. D. buvo paskirta teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino šį teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2005 m. sausio 26 d. – vasario 6 d. ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu I. D. lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo, jis taip pat nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus. Be ekspertizės akto, teismas taip pat rėmėsi ir vertino paties I. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu. I. D. parodymai apie buvusius įvykius taip pat pavirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl I. D. būsenos nusikalstamos veikos padarymo metu. I. D. nužudė B. M. tarpusavio konflikto metu, jiems abiem esant apsvaigusiems nuo alkoholio. Pats I. D. pripažino, kad B. M. sumušė iš pykčio dėl jo nesiliaujančių kabinėjimųsi ir kaltinimų paėmus jo pinigus. Konfliktas kilo ne staiga, o dar kartu girtaujant namo viduje. Nuo pat konflikto pradžios B. M. grasino nušauti I. D., todėl tolesni B. M. veiksmai, kai jis išsitraukė pistoletą ir pradėjo juo grasinti, I. D. nebuvo visiškai netikėti. Tai, kad nuteistasis tuo metu nebuvo labai susijaudinęs, patvirtina ir tolesni jo veiksmai: sudavęs pirmą smūgį, I. D. apieškojo nukentėjusįjį ir po to toliau jį mušė; nuteistasis iš karto įvertino situaciją ir, bandydamas išvengti atsakomybės, išnešė B. M. kūną iš kiemo bei, mėgindamas užsitikrinti alibi, po nusikaltimo padarymo iš karto nuėjo į kavinę ir klausinėjo barmenės apie B. M. Apeliacinės instancijos teismas neatmetė I. D. parodymų, kad, pamatęs B. M. rankose pistoletą, jis buvo išsigandęs ir jautė grėsmę, tačiau toks emocinis išgyvenimas dar nereiškia, kad I. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Darytina išvada, kad įvykio metu kilęs konfliktas, kuriam tęsiantis B. M. grasino I. D. pistoletu, nesukėlė I. D. fiziologinio afekto būsenos. I. D. nužudė B. M. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to neteisingai vertindamas situaciją, tyčia, iš pykčio, asmeninio konflikto metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai atsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. į tai, kad I. D. ir B. M. buvo girti, nukentėjusiajam, kurio elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, suduota į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių, I. D. veikiant netiesiogine tyčia. I. D. nusikalstama veika pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Bausmė kasatoriui paskirta taip pat nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų. Teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, į lengvinančią aplinkybę (į tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys), į nustatytą sunkinančią aplinkybę – girtumą, taip pat į kasatoriaus asmenybę apibūdinančius duomenis ir paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą nėra pagrindo. Minėtos apeliacinio teismo išvados patvirtina, kad konflikto tarp B. M. ir I. D. metu būtinosios ginties situacijos nebuvo. Byloje nustatyta, kad I. D. spyrė koja B. M. ir šis pargriuvo; po to I. D. pakėlė nukentėjusįjį, jį apžiūrėjo ir, įsitikinęs, kad nukentėjusysis nebeturi pistoleto, toliau smurtavo prieš jį suduodamas nukentėjusiajam smūgius kojomis ir rankomis. Dėl šių aplinkybių ir atsižvelgiant į tai, kad B. M. buvo sunkaus girtumo laipsnio (4,23 prom.), teismas padarė teisingą išvadą, kad tuo metu B. M. negalėjo kelti ir nekėlė jokios grėsmės I. D. Nenustačius, kad buvo būtoji gintis, nėra pagrindo svarstyti, ar buvo peržengtos jos ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Be to, BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktas gali būti taikomas tik tada, kai yra šiai normai taikyti visos būtinos sąlygos, t. y. kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, taip pat teismas privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Aplinkybių, patvirtinančių šių sąlygų visumos buvimą, byloje nėra nustatyta. Byloje nėra duomenų, kad I. D. būtų bent iš dalies atlyginęs ar pašalinęs padarytą turtinę žalą, nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o būtinosios ginties ribų peržengimo nėra.

Priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimas yra fakto, bet ne teisės klausimas, todėl kasacinio skundo argumentas, kad civiliniu ieškiniu priteista 20 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, nenagrinėtinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo laikymosi

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesniųjų teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Be kitų kasacinio skundo argumentų, kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu, t. y. kad sudavęs nukentėjusiajam smūgius, išnešė jį iš kiemo siekdamas išvengti atsakomybės, bei tai, kad klausdamas barmenės apie nukentėjusįjį, kasatorius siekė užsitikrint savo alibi. Šie kasatorius argumentai nepatvirtina, kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Kasatorius įsitikinimas, jog šių aplinkybių vertinimas prieštarauja logikai ir kitoms nustatytoms aplinkybėms, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės.

Apklausiant I. D. ikiteisminio tyrimo metu, BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata nebuvo pažeista. Įtariamojo apklausos metu dalyvaujantis gynėjas užtikrino apklausos atlikimo teisėtumą. Jokių objektyvių duomenų, kad I. D. gynėjas netinkamai vykdė savo pareigas ar netinkamai naudojosi jam suteiktomis teisėmis, nėra.

Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. D. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Rimantas Baumilas

Antanas Klimavičius