M. R., D. L., J. O., H. B., A. G., R. K., A. B., A. J., D. Ž., V. B., L. M., V. J., B. Č., V. L., A. K., S. Š., I. N., T. A., S. N., J. U., O. B., P. R., V. M., D. B. ir S. A. pagal BK 24 str. 3 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-493/2012

Proceso Nr. 1-14-1-00325-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.12.1; 1.2.14.5.2; 2.1.3.2; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.2; (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir D. L. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu nuteisti:

M. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta treji metai ir devyni mėnesiai laisvės atėmimo. Pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu;

D. L. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

Minėtu nuosprendžiu iš M. R. bei D. L. solidariai priteista: 91 659,30 Lt UAB „Tamro”, 14 814,75 Lt UAB „Elmeta”, 1750 Lt J. O. A., 10 198 Lt H. B., 28 936 Lt A. G., 15 554 Lt R. K., 8820 Lt A. B., 5076 Lt A. J. J., 2951 Lt A. G., 20 996,33 Lt ŽŪB „Kruoja“, 2075 Lt D. Ž., 23 297,14 Lt Lietuvos žemdirbystės institutui, 4674,57 Lt UAB „Agrokoncernas“, 2900 Lt R. K., 3139,96 Lt UAB „Ineza“, 5486 Lt V. B., 2210 Lt L. M., 2542 Lt V. J., 2304 Lt B. Č., 32 262,75 Lt V. L., 2453 Lt A. K., 25 759 Lt S. Š., 2988,50 Lt I. N., 4476 Lt T. A., 2509,50 Lt S. N., 9290 Lt J. U., 13 000 Lt O. B., 5010 Lt P. R..

Estijos įmonės AB „Karl“ 26 097,60 Lt, A. B. 8820 Lt, I. N. 2988,50 Lt civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Taip pat iš M. R. ir D. L. priteista po 1230,80 Lt proceso išlaidų valstybei.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl M. R. ir D. L. nuteisimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:

M. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu;

D. L. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. M. pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžiu M. R. ir D. L. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami kartu su nuo ikiteisminio tyrimo bei teismo pasislėpusiu asmeniu, savo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Minėti asmenys laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d., pasinaudodami nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens vadovaujamos įmonės UAB „A“, registruotos Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), vardu ir dokumentais (važtaraščiais, PVM sąskaitomis-faktūromis), turėdami tikslą įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule – tvirtindami, kad už paimtas prekes praėjus pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytam terminui bus atsiskaityta, tačiau sutarčių sudarymo metu žinodami, kad už gautą turtą nebus atsiskaitoma, iš 34 įvairių fizinių ir juridinių asmenų savo naudai įgijo didelės – 432 011,40 Lt vertės svetimą turtą, o būtent: nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 2 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), M. R. pasirašydamas PVM sąskaitose faktūrose paėmė iš UAB „Tamro“ filialo „Farmacija Vilnius“ produkcijos už 91 659,30 Lt; 2000 m. rugsėjo 12 d. ir spalio 11 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pagal nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą 2000 m. rugsėjo 12 d. sutartį Nr. 473 M. R. paėmė iš UAB „Elmeta“ kosmetikos prekių už bendrą 14 814,75 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 13 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pagal 2000 m. rugsėjo 12 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį paimta iš D. B. personalines įmonės „Dailius“ kosmetikos prekių už 3750,17 Lt; 2000 m. rugsėjo 15 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. 2000/370 paėmė iš Lygnugario įmonės „Jums“ kosmetikos prekių už 9770,15 Lt; 2000 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje, Žirmūnų g. 139, pagal 2000 m. rugsėjo 12 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį M. R. paėmė iš UAB „Gotana“ kosmetikos prekių už 14 427,48 Lt; 2000 m. rugsėjo 21 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pagal 2000 m. rugsėjo 21 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį Nr. M/17 nenustatytas asmuo paėmė iš J. O. A. 171 kg medaus, kurio vertė 1624,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 125,50 Lt, iš viso turto už bendrą 1750 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 26 d. Tauragės r., Žygaičių k., D. L. pagal savo paties pasirašytą 2000 m. rugsėjo 26 d. sutartį Nr. M/06 paėmė iš H. B. 884 kg medaus, kurio vertė 8398 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1800 Lt, iš viso turto už bendrą 10 198 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 26 ir 27 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytas sutartis 2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. M/08 ir 2000 m. rugsėjo 27 d. Nr. M/09 paėmė iš A. G. 2370 kg medaus, kurio vertė 23 700 Lt, su tara, kurios bendra vertė 5236 Lt, iš viso turto už bendrą 28 936 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 27 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/10 paėmė iš R. K. 1311 kg medaus, kurio bendra vertė 12 454,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 2999,50 Lt, iš viso turto už bendrą 15 454,00 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 28 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/10 paėmė iš A. B. 780 kg medaus, kurio vertė 7410 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1410 Lt, iš viso turto už bendrą 8820 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 28 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/12 paėmė iš A. J. 408 kg medaus, kurio bendra vertė 3876 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1200 Lt, iš viso turto už bendrą 5076 Lt sumą; 2000 m. rugsėjo 29 d. ir spalio 10 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), M. R. paėmė iš Estijos Respublikoje registruotos įmonės AS „Karl“ farmacinės produkcijos už 6524,40 JAV dolerių (26 097,60 Lt); 2000 m. rugsėjo 29 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/13 paėmė iš A. G. 298 kg medaus, kurio vertė 2831 Lt, su tara, kurios bendra vertė 120 Lt, iš viso turto už bendrą 2951 Lt sumą; 2000 m. spalio 2 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/13 paėmė iš ŽŪB „Kruoja“ 1873 kg medaus už bendrą 20 996,33 Lt sumą, su tara, kurios bendra vertė 1893 Lt, iš viso turto už 22 889,33 Lt; 2000 m. spalio 4 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/14 paėmė iš D. Ž. 210 kg medaus, kurio vertė 1995 Lt, su tara, kurios bendra vertė 80 Lt, iš viso turto už bendrą 2075 Lt sumą; 2000 m. spalio 4 d. Kėdainių r., Akademijoje, Instituto al. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį, sumokėdamas grynais 8000 Lt, paėmė iš Lietuvos žemdirbystes instituto 3000 kg medaus, sufasuoto į 3000 vnt. 0,72 l talpos stiklainius su dangteliais už bendrą 31 297,14 Lt sumą; 2000 m. spalio 5 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. 15 paėmė iš UAB „Agrokonsernas“ 417 kg medaus už bendrą 4674,57 Lt sumą; 2000 m. spalio 6 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/16 paėmė iš R. K. 285 kg medaus, kurio vertė 2707,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 192,50 Lt, iš viso turto už bendrą 2900 Lt sumą; 2000 m. spalio 6 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį Nr. V/00-926-1 M. R. paėmė iš UAB „Ineza“ kosmetikos prekių už 3139,96 Lt; 2000 m. spalio 9 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/16 paėmė iš V. B. 448 kg medaus, kurio vertė 4256 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1230 Lt, iš viso turto už bendrą 5486 Lt sumą; 2000 m. spalio 9 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/17 paėmė iš L. M. 226 kg medaus, kurio bendra vertė 2147 Lt, su tara, kurios bendra vertė 63 Lt, iš viso turto už bendrą 2210 Lt sumą; 2000 m. spalio 10 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pagal 2000 m. spalio 9 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį Nr. PAN 22/2000 paimta iš UAB „Minolta Baltia“ kopijavimo aparatas „Minolta CF 30“, kurio vertė 7658,20 Lt, du rašaliniai faksimiliniai aparatai „Minolta MF 1 10“, bendros 2832 Lt vertės, iš viso turto už 10 490,20 Lt; 2000 m. spalio 12 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/20 paėmė iš V. J. 206 kg medaus, kurio vertė 1957 Lt, su tara, kurios bendra vertė 585 Lt, iš viso turto už bendrą 2542 Lt sumą; 2000 m. spalio 12 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/19 paėmė iš B. Č. 232 kg medaus, kurio vertė 2204 Lt su tara, kurios bendra vertė 100 Lt, iš viso turto už bendrą 2304 Lt sumą; 2000 m. spalio 13 d. Biržų r., Daumėnų k., D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/21 paėmė iš V. L. 3036,50 kg medaus, kurio vertė 28 846,75 Lt, su tara, kurios bendra vertė 3416 Lt, iš viso turto už bendrą 32 262,75 Lt sumą; 2000 m. spalio 16 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/17 paėmė iš A. K. 174 kg medaus, kurio vertė 1653 Lt, su tara, kurios vertė 800 Lt, iš viso turto už bendrą 2453 Lt sumą; 2000 m. spalio 16 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį sumokėjo grynais 1000 Lt ir paėmė iš S. Š. 2090 kg medaus, kurio vertė 19 855 Lt, su tara, kurios bendra vertė 6900 Lt, iš viso turto už bendrą 26 755 Lt sumą; 2000 m. spalio 16 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/19 paėmė iš I. N. 283 kg medaus, kurio vertė 2688,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 300 Lt, iš viso turto už bendrą 2988,50 Lt sumą; 2000 m. spalio 17 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/23 paėmė iš S. A. 368 kg medaus, kurio vertė 3496 Lt, su tara, kurios bendra vertė 980 Lt, iš viso turto už bendrą 4476 Lt sumą; 2000 m. spalio 17 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/21 paėmė iš S. N. 201 kg medaus, kurio vertė 1909,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 600 Lt, iš viso turto už bendrą 2509,50 Lt sumą; 2000 m. spalio 17 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/22 paėmė iš J. U. 800 kg medaus, kurio bendra vertė 8968 Lt, su tara, kurios bendra vertė 322 Lt, iš viso turto už bendrą 9290 Lt sumą; 2000 m. spalio 18 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pagal 2000 m. spalio 12 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį sumokant grynais 7100 Lt paimta iš UAB „Skorpiono takas“ įvairios kompiuterinės technikos, kurios vertė 25 650 Lt; 2000 m. spalio 19 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/24 paėmė iš O. B. 1072 kg medaus, kurio vertė 10 184 Lt, su tara, kurios bendra vertė 2816 Lt, iš viso turto už bendrą 13 000 Lt sumą; 2000 m. spalio 20 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/25 paėmė iš P. R. 386 kg medaus, kurio vertė 3860 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1150 Lt, iš viso turto už bendrą 5010 Lt sumą.

Nuteistasis M. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo pripažinimo kaltu, ir bylą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 95 straipsnį, nes pripažino, kad 2012 m. kovo 8 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nėra suėjęs, nes jis turi būti skaičiuojamas iki pirmo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. iki 2009 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš bylos duomenų matyti, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino, t.y. dešimt metų, už kaltinime nurodytus nusikaltimus pradžia yra 2001 m. gegužės 24 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 20 d. priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu buvo panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis vėl pripažintas kaltu dėl kaltinime nurodytų nusikaltimų. Šio teismo nuosprendis buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu dėl kaltinime nurodytų nusikaltimų, t. y. apeliacinės instancijos teismas naują apkaltinamąjį nuosprendį dėl tų pačių kaltinimų priėmė, kai buvo suėjęs dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Motyvuodama sprendimą netaikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties apeliacinės instancijos teismo kolegija savo išvadą grindė tuo, kad tokią apkaltinamojo nuosprendžio skaičiavimo senaties tvarką numato Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-322/2008, 2K-185/2011, 2K-97/2012). Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negalima sutikti, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paminėtos kasacinio teismo nutartys neformuoja teismų praktikos šioje byloje, nes jose, kitaip nei šioje byloje, analizuotos situacijos, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo.

Nuteistasis D. L. kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba minėtą nuosprendį pakeisti bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevykdė kasacinio teismo nurodymo pateikti motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. R. parodymų vertinimo, todėl iš esmės pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį. Šią normą kartu su išdėstytosiomis BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 324 straipsnio 6 dalyje, 276 straipsnio 4 dalyje apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir neatlikdamas įrodymų tyrimo įstatymo numatyta apimtimi, įrodymų tyrimo metu ištirdamas tik jį, D. L., kaltinančius nuteistojo M. R. parodymus. Pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas netyrė, kodėl nuteistasis M. R. keitė parodymus, todėl liko nenustatytas M. R. parodymų prieštaringumas ir neįvertintos jo parodymų keitimo priežastys, kurių viena galėjo būti patirtas psichologinis spaudimas ikiteisminio tyrimo metu.

D. L. teigimu, apeliacinės instancijos teismas, įrodymų tyrimo metu tirdamas tik D. L. kaltinančius M. R. parodymus, parodė, kad yra objektyviai šališkas, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką teismą, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 5 dalies 7 punkte, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo nurodymo iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka remtis ir kitais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaip M. R. akistatos su A. E. protokolu, A. E., kaip įtariamojo ir kaltinamojo, apklausų protokolais, kurie patvirtina jo, D. L., parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalį, 386 straipsnio 2 dalį.

D. L. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, tai sutrukdė jam tiksliai žinoti, už ką ir kodėl jis buvo nuteistas, todėl buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, nes iš nuosprendžio aprašomosios dalies nėra aišku, ar jis yra nuteistas už svetimo turto įgijimą tik savo ar ir kitų asmenų naudai, ar bendrininkai buvo tik trys, ar jų buvo daugiau, nes skirtingose nuosprendžio aprašomosios dalies pastraipose dėl šių aplinkybių daromos skirtingos išvados. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nustatęs, kad svetimas turtas buvo įgytas ne tik savo, bet ir kitų asmenų naudai, iš esmės pažeidė BPK 255, 256 straipsnių normas, nes pareikštame kaltinime toks požymis nebuvo nurodytas, jis nebuvo iš anksto įspėtas apie tai, kad šis požymis gali būti svarstomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nuosprendyje neatskleidė liudytojų, kurių parodymais rėmėsi, turinio, taip pat neatskleidė liudytojų V. V., M. R., J. P. parodymų, kurių parodymus atmetė, turinio ir neišdėstė tokio šių parodymų vertinimo motyvų. BPK 20 straipsnio 5 dalis ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo pažeistas ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų, kodėl atmeta dokumentus, kurie patvirtina jo, D. L., parodymus, konkrečiai, UAB „A“ direktoriaus A. E. išduoto įgaliojimo, apibrėžiančio jo kompetencijos ribas, UAB „A“ direktoriaus A. E. ir jo surašyto prekių, esančių sandėlyje, priėmimo- perdavimo akto. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir tuo, kad nuosprendyje įrodymų neišdėstė nuosekliai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, o iš atliktos paviršutiniškos įrodymų analizės neišplaukia jo kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas, ir priėmęs naują nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu, nepriėmė naujo sprendimo dėl pareikštų civilinių ieškinių, todėl pažeidė BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Kita vertus, jei apeliacinės instancijos teismas nepanaikino pirmosios instancijos nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo, tai pažeidė BPK 326 straipsnio 4 dalį.

D. L. tvirtina, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas jo veiką pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes jis svetimą turtą įgijo piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, o toks požymis 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalyje nenumatytas. Atsakomybė už svetimo turto įgijimą piktnaudžiaujant pasitikėjimu buvo numatyta veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 277 straipsnyje, todėl, remiantis 2000 m. BK 3 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti taikomas 1961 m. BK 277 straipsnis.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, jog BK 95 straipsnio 2 dalyje nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas yra nepasibaigęs, nes skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. 2009 m. balandžio 20 d. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas 2009 m. balandžio 20 d. apkaltinamasis nuosprendis buvo visiškai panaikintas, todėl nesustabdė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn termino senaties eigos. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną, t.y. 2012 m. kovo 8 d., nuo nusikalstamos veikos padarymo jau buvo praėjęs BK 95 straipsnio 2 dalyje numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir bylą dėl jo veikos nutraukti, bet to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuoroda, kad tokią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimo tvarką numato teismų praktika (kasacinės nutartys 2K-332/2008, 2K-185/2011, 2K-97/2012), yra nepagrįsta, nes šiose bylose buvo sprendžiami visai kitokie klausimai nei šioje byloje, kadangi nė vienoje iš nurodytų bylų naujas apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas po to, kai buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Karčinskas prašo nuteistųjų M. R. ir D. L. kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo D. L. kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas įrodomus ir surašydamas nuosprendį, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio ir pagrindinių BPK XXII skyriaus reikalavimų. Siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal nuteistųjų M. R. ir D. L. apeliacinius skundus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, tenkindamas nuteistųjų bei jų gynėjų prašymus apklausė liudytojus V. V., J. F., J. D., A. T. ir kitus, ištyrė kitas bylos aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, iš dalies tenkindamas nuteistųjų skundus, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas išsamių byloje surinktų įrodymų vertinimo analizės, padarė esminių BPK pažeidimų. Ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytus proceso pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino tiek pirmosios instancijos teismo, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatytas aplinkybes ir pateikė išsamius motyvus, kokiais įrodymais remdamasis pripažino D. L. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir kodėl atmeta nuteistąjį D. L. teisinančius įrodymus.

Prokuroro manymu, nepagrįsti D. L. kasacinio skundo motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tyrė ir vertino selektyviai, vien tik kasatorių kaltinančia linkme. Aplinkybė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityta tik dalis M. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nesuteikia pagrindo tai vertinti kaip esminio BPK pažeidimo, nes pagal BPK duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, kurios darytinos vertinant įrodymus. Kasatoriaus D. L. nurodomi M. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra iš esmės analogiški parodymams, kuriuos jis davė apklausiamas pirmosios instancijos teisme, todėl šiuos parodymus perskaityti ir lyginti su iš esmės tokiais pat teisme duotais parodymais nebuvo jokio pagrindo. Pažymėtina, kad to neprašė ir pats D. L.. Anot prokuroro, D. L. nepagrįstai teigia, kad nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl A. E. parodymų, nes teismas nuosprendyje išsakė savo poziciją dėl A. E. dalyvavimo procese galimybės. D. L. teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis prieštarauja motyvuojamajai daliai taip pat nepagrįsti. Teismo pripažintos įrodytomis kaltinamo asmens padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra išdėstomos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, tuo tarpu nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių aplinkybių buvimą. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nuosprendyje motyvavo visas nustatomojoje dalyje nurodytas aplinkybes. Prokuroras nesutinka su D. L. teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas, D. L. kaltę grįsdamas liudytojų ir nukentėjusiųjų (O. A., A. A. ir kitų) parodymais, tačiau nuosprendyje neatskleisdamas jų turinio, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taisykles. Visų pirma kasatoriaus nurodomi nukentėjusieji ir liudytojai parodymus davė pirmosios instancijos teisme, todėl šie parodymai buvo įvertinti ir išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino šiuos parodymus bei, pripažinęs juos įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę, pagrįstai juos išvardijo nuosprendyje, neatskleisdamas jų turinio. Priešingai nei teigiama D. L. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo D. L. veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris vengė patenkinti teisėtai atsiradusias nukentėjusiojo turtines prievoles už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, taip pat vengė kitų mokėjimų, jei žala padaroma apgaule arba piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistųjų veika buvo nukreipta į svetimo turto užvaldymą apgaule, o nuteistųjų sudaryti sandoriai buvo tik priemonė svetimam turtui užvaldyti, negalvojant apie tolesnį atsiskaitymą ar kitokius mokėjimus už įgytą turtą. Šią išvadą patvirtina ir bylos aplinkybė, kad UAB „A“, kurios vardu prisidengdami nuteistieji padarė nusikaltimą, buvo fiktyviai perleista asocialiam asmeniui.

Prokuroro manymu, nuteistųjų D. L. ir M. R. kasacinių skundų motyvai, kuriais prašoma nutraukti baudžiamąją bylą suėjus senaties terminams, nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji M. R. ir D. L. buvo kaltinami ir nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nuteistieji jiems inkriminuotą veiką padarė 2000 metais, nuo rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d., t. y. dar galiojant 1961 m. BK. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek pagal 1961 m. BK 49 straipsnį, tiek pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą už sukčiavimą įgyjant didelės vertės svetimą turtą buvo numatyti dešimties metų senaties terminai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog taikomi įstatymai dėl senaties to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika. Dėl to, sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, turi būti vadovaujamasi 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) įtvirtintu dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu (vėlesnės BK 95 straipsnio pakeitimo redakcijos nustatė ilgesnį senaties laiką šios kategorijos nusikalstamoms veikoms). BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Iš to matyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis siejama su nuosprendžio priėmimu, o ne su jo įsiteisėjimu, kuomet nuteistajam atsiranda konkrečios įstatymais numatytos bei nuosprendžiu nustatytos teisinės pasekmės. Kadangi D. L. ir M. R. inkriminuota nusikalstama veika buvo pabaigta 2000 m. spalio 20 d., o apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos jiems priimtas 2009 m. balandžio 20 d., baudžiamojo įstatymo numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 95 straipsnio taisyklių ir baudžiamosios bylos nuteistiesiems nenutraukė.

Nuteistųjų M. R. ir D. L. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 386 straipsnio 2 dalies pažeidimų

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu bei veiksmų kvalifikavimu nuteistieji teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas, tenkindamas nuteistųjų gynėjų prašymus, atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė liudytojus V. V., N. V., J. P., A. T., J. U., M. R., o liudytoją J. D. apklausė pakartotinai, bei perskaitė M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Pagal suformuotą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek pirmosios instancijos teismo ištirtus bylos duomenis, tiek papildomai surinktus ir ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, išanalizavęs surinktus įrodymus tinkamai juos įvertino ir jų pagrindu teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, kad jie, veikdami grupe, sukčiavimo būdu – apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir jokiu būdu nėra pagrindas laikyti teismą šališku, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis, jo gynėjas ir civilinis atsakovas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, teismas buvo šališkas, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Kasatorius D. L. skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo įstatymo nustatyta apimtimi, ištyrė tik D. L. kaltinančius M. R. parodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 324 straipsnio 6 dalies ir 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Iš įtariamojo M. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos anot D. L. perskaityti buvo būtina, turinio matyti, kad juose nėra duomenų apie kiekvieną nusikalstamos veikos epizodą, kiekvieno iš bendrininkų indėlį į jos padarymą, o pateikiami tik bendri duomenys apie UAB „A“ veiklą, jos darbuotojus, detalizuojamos kai kurių veikos epizodų padarymo aplinkybės. Pažymėtina, kad apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamasis M. R. iš esmės nurodė tas pačias bylos aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 15, b.l. 15-18). Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-592/2010 ir kt.) patvirtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, vienas iš tokių atvejų – jei toks asmuo duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Jei minėtas asmuo teisiamajame posėdyje duoda parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tai byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau šie duomenys nėra įrodymai, tik gali patvirtinti kitų įrodymų patikimumą bei padeda teismui formuoti vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įvertinus tai, kad M. R. parodymai pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje iš esmės nesiskyrė nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl nebuvo pagrindo visus juos perskaityti. Be to, apeliantas D. L. ir jo gynėjas neprašė apeliacinės instancijos teismo perskaityti M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kurie, anot kasatoriaus D. L., jį teisina. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neperskaitęs kasatoriaus D. L. nurodomų M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė.

Atkreiptinas kasatoriaus D. L. dėmesys, kad kasacinis teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi tikrino apeliacinės instancijos teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir būtent šiame nuosprendyje teismas nurodė M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurie nebuvo tirti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl buvo iš esmės pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, tą ir konstatavo kasacinis teismas. Jei iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas savo baigiamojo akto negrindžia ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, tai tokiais atvejais jų neprivalo ir ištirti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl jų visų neištirdamas nepadarė kasatoriaus D. L. skunde nurodytų procesinių pažeidimų.

Kasatorius D. L. deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo M. R. parodymų vertinimo, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo M. R. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, pripažinti patikimais ta apimtimi, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, bylos dokumentams, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo įpareigojimų ir pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasatorius D. L. skunde nepagristai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo nurodymų neperskaitydamas ir neištirdamas kaltinamojo A. E. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui. Iš kasacinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties turinio matyti, kad apie kaltinamojo A. E. parodymus apskritai nebuvo pasisakyta, taigi tokio nurodymo nebuvo, todėl teismas šiuo aspektu nepažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies ir 276 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Dėl kasatoriaus D. L. teiginių apie teismo šališkumą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Nuteistajam D. L. buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, teisėjų kolegiją, tačiau nušalinimų nebuvo pareikšta. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų šališkumo. Kasatoriaus D. L. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, neperskaitęs tų įtariamojo M. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurie jį teisina, buvo objektyviai nešališkas, nepagrįstas, nes: nuteistasis D. L. ar jo gynėjas neprašė tų parodymų perskaityti, todėl teismas neprivalėjo jų perskaityti; kaltinamasis M. R. buvo apklaustas teisme ir jam užduoti klausimus galėjo D. L. bei jo gynėjas ir aiškintis jiems naudingas aplinkybes. Be to, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl kai teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis, jo gynėjas ir civilinis atsakovas, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie nuteistųjų kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos jo teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Konvencijos 6 straipsnyje.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius D. L. skunde nepagristai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis yra dviprasmiška, nes šio nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta tokios nustatytos bylos aplinkybės: D. L., M. R. bei nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpęs asmuo, veikdami kartu ir pasinaudodami įmonės UAB „Aurafarm“ vardu, apgaule, žadėdami sutartu laiku atsiskaityti, iš 34 įvairių juridinių ir fizinių asmenų nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d. savo naudai įgijo didelės – 432 011,4Lt – vertės svetimą turtą. Iš tiesų nuosprendžio aprašomojoje dalyje (8 lapas) teismas nurodė, kad nuteistieji,,...savo ir kitų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą“. Kolegija atkreipia kasatoriaus D. L. dėmesį, kad teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, todėl reikia skaityti visą aprašomąją jo dalį. Kolegija, išanalizavusi visą nuosprendžio aprašomosios dalies turinį, daro išvadą, kad tai yra ne teismo išvada, o techninė klaida.

Kasatorius D. L. skunde nepagristai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje J. A. turto įgijimo epizode kyla abejonių dėl bendrininkų skaičiaus, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad J. A. turtas buvo įgytas apgaule pagal sutartį, kurią pasirašė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpęs asmuo, o pasiėmė nenustatytas asmuo ta prasme, kad nepavyko nustatyti, ar turtą paėmė D. L., ar M. R..

Kasatoriaus D. L. skundo argumentas, kad teismas nuosprendyje atskleidė ne visų liudytojų parodymų, kuriais rėmėsi, turinį taip pat nepagrįstas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad teismas nurodė liudytojus ir nukentėjusiuosius, kurie davė parodymus apie iš jų neva perkamą medų, po to glaustai ir apibendrintai nurodė jų parodymų turinį. Detalus proceso dalyvių parodymų turinys fiksuojamas teisiamojo posėdžio protokole, todėl parodymai negali būti pažodžiui perkelti į nuosprendį, teismas nuosprendyje privalo nurodyti tik esmines aplinkybes. Net ir pripažinus, kad toks liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų turinio apibendrinantis išdėstymas ne visai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, toks pažeidimas negali būti pripažintas esminiu, nes niekaip nesuvaržė nuteistojo D. L. teisių, kadangi jų parodymų turinys išsamiai užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole. Be to, ir pats kasatorius skunde nenurodo teisinių argumentų, kaip toks parodymų turinio glaustas ir apibendrinantis išdėstymas suvaržė jo teises, nes jokio ginčo dėl iš konkrečių asmenų paimto medaus kiekio nėra.

Kasatorius D. L. skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta jį teisinančius įrodymus, konkrečiai, liudytojų V. V., M. R., J. P. parodymus, UAB „A“ direktoriaus A. E. išduotą įgaliojimą, apibrėžiantį D. L. kompetencijos ribas, UAB „A“ direktoriaus A. E. ir D. L. surašytą prekių, esančių sandėlyje priėmimo-perdavimo aktą, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kolegijos nuomone, byloje nėra pagrindo sutikti su šiais kasatoriaus teiginiais. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas teismui pateikti motyvus dėl kiekvieno konkretaus įrodymo vertinimo. Kolegija pažymi, kad kasatoriaus D. L. minimi liudytojų parodymai, dokumentai iš esmės patvirtina jo gynybos versiją apie tai, kad jis, būdamas UAB „A“ darbuotoju, vykdė jam pavestą darbą ir nežinojo, kad už svetimą turtą, įgytą su mokėjimo atidėjimu, nebus atsiskaityta. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad ši D. L. gynybos versija motyvuotai paneigta remiantis byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų visuma. Taigi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos nepažeistos.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje glaustai pasisakė ir dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išspręstų civilinių ieškinių šioje byloje ir šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Net ir pripažįstant kasatoriaus D. L. teiginius pagrįstais, kad apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje privalėjo išspręsti civilinių ieškinių klausimus, o to nepadarydamas pažeidė BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir 326 straipsnio 4 dalies nuostatas, šie pažeidimai nelaikytini esminiais, nes nesuvaržė nuteistojo D. L. teisių ir nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo-pardavimo sutartis, pagrindu. Civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, kai jie atitinka šalių valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas. Šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus: ar siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių ar nusikalstamų tikslų (kasacinė byla Nr. 2K-118/2003).

Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-851/2001).

Susitardami dėl civilinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, viena sutarties šalis – pardavėjas – tikisi, kad kita sutarties šalis – pirkėjas – vykdys susitarimą ir po sutarties sudarymo per joje numatytą laiką sumokės sutartą kainą už perkamą daiktą. Tačiau jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tam, kad veiką, pasireiškusią sutarties sąlygų nevykdymu, būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien pinigų nesumokėjimo. Nepakanka ir paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas visai neketina vykdyti susitarimo (šiuo atveju mokėti pardavėjams už nupirktus daiktus sutartų pinigų sumų) ir toks asmens apsisprendimas lydimas apgaulės veiksmų. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė yra lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę. Tačiau apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti sutarties sąlygas.

Šioje byloje turto pardavėjai buvo suklaidinti dėl kaltininkų ketinimo sumokėti už perkamus daiktus, kaip nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyse. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus. Be teisėsaugos institucijų pagalbos nukentėjusiojo pažeistos teisės atkūrimas tokioje byloje tampa problemiškas ir tai jau daro padarytą veiką nusikalstama veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008).

Be abejo, veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka vien pinigų pagal civilinę pirkimo-pardavimo sutartį nesumokėjimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai panaudojant apgaulę ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį. Kaltininko susiformavusią tyčią, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas išvadai, kad tyčia panaudoti apgaulę ir neatlygintinai įgyti turtą kilo iki sutarčių sudarymo momento. Tokią nuteistųjų tyčią patvirtina jų bendri ir suderinti veiksmai su nuo ikiteisminio tyrimo bei teismo pasislėpusiu asmeniu, kuris vadovavo UAB „A“, kaip priemonę panaudojant šią įmonę, kuri neva įsipareigojo sutartyse nurodytu laiku atsiskaityti su turto pardavėjais, bei šios nustatytos bylos aplinkybės: nuteistieji nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d., žinodami, kad įmonėje nėra apyvartinių lėšų (jų trūko net atlyginimams išmokėti), tačiau tvirtindami, kad už paimtas prekes praėjus sutartam terminui bus atsiskaityta, sudarinėjo su įvairiais fiziniais ir juridiniais asmenimis įvairių prekių pirkimo sutartis ir taip savo naudai įgijo didelės – 432 011,40 Lt vertės svetimą turtą; D. L. 2000 m. spalio 4 d. sudarydamas 3 000 kg medaus pirkimo sutartį (sandorio vertė 31 297,14 Lt) su Lietuvos žemdirbystės institutu sumokėjo 8000 Lt grynais, o 2000 m. spalio 16 d. sudarydamas 2 090 kg medaus pirkimo sutartį (sandorio vertė 26 755 Lt) su S. Š. sumokėjo 1000 Lt grynais tam, kad įtikintų pardavėjus perduoti turtą; 2000 m. spalio 12 d. buvo sudaryta kompiuterinės technikos pirkimo sutartis (sandorio vertė 25 650 Lt) iš UAB,,Skorpiono takas“ sumokant 7100 Lt grynais. Šie grynųjų pinigų mokėjimo faktai patvirtina, kad įgytas turtas buvo parduodamas, tačiau buvo vengiama atsiskaityti su ankstesniais pardavėjais, o pinigai panaudojami naujų didesnės vertės sandorių sudarymui, kuomet turto savininkams – pardavėjams nesutinkant sudaryti sandorių neapmokėjus dalies jo vertės, taip apgaule įgyjant daugiau turto. Be to, UAB „A“ 2000 m. spalio 25 d. fiktyviai buvo parduota asocialiam asmeniui, kurį M. R. prašymu surado D. S.. Taigi pagal teismo nustatytas aplinkybes kasatorių nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes tai yra kaltininko teisinę padėtį švelninantis baudžiamasis įstatymas palyginti su 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalies dispozicija ir sankcija.

Kasatoriaus D. L. teiginys, kad jo veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalį, nepagrįstas, nes ši norma numatė baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris vengė patenkinti teisėtai atsiradusias nukentėjusiojo turtines prievoles už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, taip pat vengė kitų mokėjimų, jei žala padaroma apgaule arba piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistųjų veika buvo nukreipta į svetimo turto užvaldymą apgaule, o pirkimo sutarčių sudarymas buvo tik metodas įtraukti nukentėjusiuosius į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinė tyčia nevykdyti savo prievolės sutartinius santykius padaro neteisėtus.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

Nuteistieji M. R. ir D. L. buvo kaltinami ir nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nusikaltimą jie padarė 2000 metais, nuo rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d., t. y. dar galiojant 1961 m. BK. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tiek pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už sukčiavimą įgyjant didelės vertės svetimą turtą buvo nustatyti dešimties metų senaties terminai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika. Dėl to, sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, turi būti vadovaujamasi 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nustatytu dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu (vėlesnės BK 95 straipsnio pakeitimo redakcijos nustatė ilgesnį senaties laiką šios kategorijos nusikaltimams). BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis siejama su nuosprendžio priėmimu, o ne su jo įsiteisėjimu, kai nuteistajam atsiranda konkrečios įstatymais numatytos bei nuosprendžiu nustatytos teisinės pasekmės. D. L. ir M. R. nusikaltimą baigė 2000 m. spalio 20 d. (be to, M. R. kitą nusikaltimą padarė 2001 m. gegužės 16 d., už jį nuteistas 2008 m. sausio 22 d. nuosprendžiu), pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl šio nusikaltimo jiems priimtas 2009 m. balandžio 20 d., kai baudžiamojo įstatymo numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teismo 2012 m. kovo 8 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl D. L. ir M. R. nuteisimo panaikinta dėl esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų ir vėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kolegijos nuomone, esant tokiai procesinei situacijai, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį keičia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, nėra teisinio pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r ė :

Nuteistųjų M. R. ir D. L. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas