Dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio atmestas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-490/2012

Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00044-2009-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5,1; 1.2.29.1; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko

dalyvaujant prokurorui Viliui Paulauskui,

išteisintųjų gynėjai advokatei Julijai Žukienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Tatjanos Plotnikovos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutarties, kuria Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio atmestas.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu I. T. (I. T.) ir V. K. (V. K.) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

UADB „Ergo Lietuva“ civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjos advokatės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. T. ir V. K. buvo kaltinami tuo, kad I. T. pasikėsino apgaule savo naudai, V. K. – I. T. naudai įgyti svetimą turtą ir suklastojo bei panaudojo tikrą dokumentą. Nusikalstamos veikos padarytos tokiomis aplinkybėmis:

I. T. ir V. K., veikdami kartu, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė 2009 m. sausio 31 d. eismo įvykio deklaraciją (I. T. – eilutėje „Vairuotojų parašai“, V. K. – „Patvirtinu, jog esu atsakingas už padarytą žalą“ ir „Vairuotojų parašai“), žinodami, kad joje įrašytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės – pranešimas apie tariamą eismo įvykį, t. y. apie tai, jog 2009 m. sausio 31 d., 9.00 val., Vilniaus r., Lavoriškių k., kelyje Vilnius–Polockas įvyko eismo įvykis, kurio metu V. K., vairuodamas automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. ARR 711), lenkė automobilį, kuris eismo įvykio deklaracijoje pažymėtas raide „C“ ir, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, kontaktavo su priešais važiavusiu I. T. vairuojamu automobiliu „Honda Civic“. Šią deklaraciją 2009 m. vasario 2 d. I. T. pateikė UADB „Ergo Lietuva“ draudimo įvykių administravimo skyriui, esančiam Vilniuje, Geležinio Vilko g. 6A, bei tą pačią dieną surašė pretenziją, kurioje apie tariamą eismo įvykį nurodė papildomas, neatitinkančias tikrovės aplinkybes, kad 2009 m. sausio 31 d., 9.00 val., važiavo keliu Vilnius–Polockas savo eismo juosta ir pastebėjo, jog į jo pusę važiuoja autobusiukas, VW markės automobilis, kurį lenkia, pastarasis pristabdė, kad neįvyktų susidūrimas. Paskui VW važiavo „Audi 80“ (valst. Nr. ARR 711) automobilis, kuris, nespėjęs atlikti lenkimo, kliudė jo transporto priemonę „Honda Civic“. I. T. šią pretenziją su nuoroda draudimo išmoką pervesti į jo sąskaitą pateikė draudimo bendrovei.

V. K., tęsdamas nusikalstą veiką, 2009 m. vasario 6 d. atvykęs į UADB „Ergo Lietuva“ draudimo įvykių administravimo skyrių, surašė ir pateikė draudimo bendrovei pretenziją, kurioje apie tariamą eismo įvykį papildomai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad, važiuodamas keliu Lavoriškės–Mickūnai, lenkė mažą autobusiuką „VW Transporter“, važiavusį šalikele, ir kliudė kita eismo puse važiavusį automobilį „Honda Civic“, kuriam apgadino visą kairės pusės šoną, t. y. veidrodį, priekinį ir galinį sparnus, priekines ir galines dureles bei galinį bamperį. Po to, 2009 m. vasario 12 d. atvykęs į tą patį draudimo bendrovės skyrių, surašė paaiškinimą, kuriame papildė tariamo eismo įvykio aplinkybes, melagingai nurodydamas, kad sausio 31 d., važiuodamas keliu Lavoriškės–Mickūnai susidūrė su automobiliu „Honda Civic“, vairuodamas savo automobilį „Audi 80“, t. y., lenkdamas kitą transporto priemonę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje susidūrė veidrodžiais su automobiliu „Honda Civic“, be to, siekdamas patvirtinti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nubraižė schemą, kurioje melagingai pavaizdavo tariamo eismo įvykio mechanizmą, t. y. automobilių „Honda Civic“, „Audi 80“ ir „VW Transporter“ išsidėstymą kelyje Mickūnai–Lavoriškės eismo įvykio metu ir po jo bei šiuos dokumentus pateikė draudimo bendrovei.

Taip I. T. pasikėsino apgaule savo naudai, V. K. – I. T. naudai įgyti svetimą turtą – UADB „Ergo Lietuva“ mokamą 2618 Lt draudimo išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė, remdamasi 2009 m. kovo 5 d. specialisto išvada Nr. TS 2009-08 (kurioje buvo nurodyta, jog automobilio „Honda Civic“ kairiojo šono detalių sugadinimai tokia apimtimi, kaip tai užfiksuota tyrimui pateiktose nuotraukose, negalėjo susidaryti dėl susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ eismo įvykio dalyvių nurodytomis sąlygomis), nusprendė nemokėti I. T. draudimo išmokos.

Kasaciniu skundu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 1 straipsnio reikalavimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimą bylos aplinkybes išnagrinėti išsamiai ir nešališkai, o, nepagrįsdami įrodymais savo išvadų ir motyvų, dėl kurių atmetė I. T. ir V. K. kaltinančius įrodymus, – BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuratūros apeliacinį skundą, šališkai rėmėsi teisiamajame posėdyje duotais I. T. ir V. K. parodymais, vertino juos atskirai nuo kitų objektyvių įrodymų, neįsigilino į specialistų išvadas, ekspertizės aktą bei specialistų paaiškinimus teismo posėdyje, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog išteisintieji padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. 2009 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1299/09, kurią V. M. patvirtino teismo posėdyje, nurodyta, kad automobilių „Honda Civic“ ir „Audi 80“ išoriniai sugadinimai buvo padaryti ne tarpusavio kontakto metu per 2009 m. sausio 31 d. eismo įvykį. Aiškindamas apie automobilių sugadinimų nustatyta apimtimi atsiradimo negalimumą V. M. akcentavo, kad automobilio „Audi 80“ galinėje dalyje labiausiai išsikišanti į išorę yra užpakalinio sparno arkos briauna, tačiau ši yra kintamo kreivumo (lanko formos), bet tolygios plokštumos, t. y. ant jos nėra dviejų (ar daugiau) išsikišusių dalių arba plokštumų 55–63 cm aukštyje, dėl to automobilio „Honda Civic“ sugadinimai negalėjo atsirasti tokia apimtimi, kurią nurodė V. K. ir I. T.. Specialistas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo remtasi bylos medžiaga ir to visiškai pakako kategoriškai išvadai pateikti. Tačiau, pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo šioje specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių, nepaaiškino, kodėl netiki pateikta išvada, tik apsiribojo teiginiu, kad apie sugadinimus buvo sprendžiama pagal nuotraukas.

Kasatorė nurodo, kad tai, jog nuotraukose užfiksuoti automobilio „Honda Civic“ sugadinimai negalėjo atsirasti eismo dalyvių nurodytomis sąlygomis, konstatuota ir 2009 m. kovo 5 d. specialisto išvadoje Nr. TS 2009-08, kurią pateikė UADB „Ergo Lietuva“ kartu su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą. Specialistas V. Mitunevičius šią savo išvadą patvirtino pirmosios instancijos teisme, akcentuodamas, kad automobilio „Honda Civic“ sugadinimai (du lygiagretūs apibrozdinimai) galėjo būti padaryti tik dviejų lokalių standžių išsikišimų, pavyzdžiui – briaunos. Pasak kasatorės, pirmiau nurodytas specialistų išvadas patvirtina ir trasologinės – dažų ekspertizės aktas Nr. 11-395(11), tačiau apeliacinės instancijos teismas neištyrė pateiktų nuotraukų, kuriose aiškiai užfiksuoti automobilių sugadinimai ir išmatavimai, nesiaiškino automobilių „Honda Civic“ ir „Audi 80“ sugadinimų atsiradimo mechanizmo, neįsigilino į specialistų kategoriškas išvadas, neįvertino visų specialistų išvadose nustatytų aplinkybių ir dėl to nepasisakė. Šios instancijos teismas deklaratyviai išdėstė specialisto išvadose ir ekspertizės akte nurodytas išvadas, visiškai jų neanalizuodamas. Teismas tiesiog pažymėjo, kad ekspertizės akte Nr. 11-1468(11), 11-1947(11) neginčytinai konstatuota, jog kontaktas tarp minėtų automobilių „Honda Civic“ ir „Audi 80“ buvo. Taip, kasatorės manymu, teismas pakeitė kaltinimo aplinkybę. t. y. vietoj „pranešimas apie tariamą eismo įvykį“ nurodė – „pranešimas apie eismo įvykį“. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teisme ekspertas H. Vaitiekūnas paaiškino, jog neatmetama galimybė, kad kontaktas galėjo būti tarp automobilių, nepadarant sugadinimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ekspertizės akte nurodytų aplinkybių (automobilių susidūrimo mechanizmo, sugadinimų atsiradimo apimties, automobilių paviršiaus ypatumų kontaktuojant tarpusavyje ir automobilių aukščių kitimo dinaminėje ir statinėje padėtyje), nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorė nurodo, kad teisiamajame posėdyje apklausta kaip specialistė O. Lukoševičienė negalėjo aiškiai nurodyti, dėl kokių priežasčių ir kaip tarpusavyje kontaktavo automobiliai, ji tik akcentavo, jog, esant intensyviam stabdymui (t. y. blokuojant automobilio ratus), transporto priemonės priekis žemėja, o galas šiek tiek pakyla į viršų. Tačiau kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nei liudytojas N. A., nei išteisintieji nenurodė, jog automobilis buvo stabdomas. Taigi šios specialistės išvadų nepatvirtina bylos duomenys, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis liudytojo N. A. parodymais apie kaltinamojo vairuojamo automobilio judėjimą bei greitį. Apeliacinės instancijos teismas, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde, šios aplinkybės nenagrinėjo ir dėl jos nepasisakė.

Kasatorė teigia, kad visos specialistų ir ekspertizės akto išvados yra kategoriškos ir nėra pagrindo jomis netikėti, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog, tinkamai neapžiūrėjus automobilio „Audi 80“ iš karto po įvykio arba bent iki jo suremontavimo, visi vertinimai dėl šio automobilio sugadinimo bei galimybės padaryti sugadinimus kitam automobiliui yra tik tikėtini. Toks teismo vertinimas akivaizdžiai neatitinka objektyvių bylos aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, atmetė apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, nepateikdamas jokių motyvų.

Kasatorė nurodo, kad teismas, aiškindamasis įbrėžimų automobilio „Honda Civic“ atsiradimo aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi ne specialistų išvadomis, o išskirtinai V. K. parodymais, kuriuose teigiama, jog susidūrimo metu buvo „išrautas“ skardos gabalas, kuris galėjo padaryti įbrėžimus automobilyje „Honda Civic“. Pasak kasatorės, toks V. K. paaiškinimas neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir neparemtas jokiais kitais įrodymais; jis neapibūdino skardos gabalo fragmentų, jos briaunų paviršiaus ir apimties. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenustatyta, kad tokia kaltinamojo nurodoma „išrauta“ skarda galėjo egzistuoti. Šios situacijos apeliacinės instancijos teismas taip pat neištaisė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl šio skundo argumento nepasisakė.

Kasatorė pažymi, kad teismas vieną iš išteisinimo argumentų nurodė tai, jog byloje nepašalintas prieštaravimas dėl esminės aplinkybės, t. y. nenustatytas automobilių sugadinimo mastas po 2009 m. sausio 31 d. susidūrimo. Pasak teismo, to nustatyti nebeįmanoma, nes vienas iš įvykyje dalyvavusių automobilių – „Audi 80“ – buvo suremontuotas dar iki jį apžiūrint draudimo kompanijos atstovams. Kasatorė pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatinėjamas konkretus automobilių sugadinimo mastas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar I. T. ir V. K. nurodomos aplinkybės dėl eismo įvykio ir automobilių sugadinimai atitinka tikrovę, todėl šis teismo argumentas yra už kaltinimo ribų, kaip ir automobilių sugadinimo laikas, kuris nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, nes kaltinime inkriminuojamas tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas draudimo bendrovei siekiant turtinės naudos. Kasatorės manymu, nagrinėjamu atveju visiškai nereikšminga ir apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad, įvykus eismo įvykiui, I. T. skambino telefonu 112, nes tai niekaip neapibrėžia I. T. ir V. K. veiksmų laiko atžvilgiu.

Be to, kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismuose nebuvo apklaustas liudytojas R. Z. (R. Z.), kuris ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus dėl asmenų, buvusių eismo įvykio vietoje, skaičiaus ir transporto priemonės „Honda Civic“ sugadinimo aplinkybių. Teismas nepripažino šio liudytojo parodymų svarbiais, galinčiais turėti esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir nutarė nekviesti jo į teismo posėdį, taip, kasatorės manymu, užkirsdamas kelią išsamiam bylos išnagrinėjimui ir pažeisdamas rungimosi principą. Tai, kasatorės manymu, turėjo reikšmės skubotoms ir klaidingoms teismų išvadoms, nes nebuvo nustatytos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės (tarp jų ir Kelių eismo taisyklių atitinkamų punktų pažeidimo faktas), nepašalinti prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl liudytojas R. Z. nekviečiamas į teisiamąjį posėdį, tiesiog apsiribojo liudytojo apklausos protokolo perskaitymu, to nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, apsiribojęs tik pranešimu, kad liudytojas R. Z. atlieka laisvės atėmimo bausmę Baltarusijoje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes byloje esančius įrodymus išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, t. y. netinkamai įvertino specialistų išvadas ir ekspertizės aktą, savo išvadas dėl I. T. ir V. K. išteisinimo grindė išskirtinai tik jų teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nevertindamas jų su byloje esančių įrodymų visuma. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal BPK nuostatas įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausė kaltinamuosius I. T., V. K., liudytojus N. A., A. K. (buvusią A. S.), I. K., M. S., D. G., T. J., J. S., G. A., V. T., E. T., K. R. bei specialisto išvadas pateikusius specialistus V. Mitunevičių, M. Mažeiką (M. Mažeiko), V. M. ir G. Lukoševičienę, o, nustatęs, kad byloje esančios specialistų išvados yra prieštaringos, paskyrė trasologinę – dažų ekspertizę. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog I. T. ir V. K. dalyvavo padarant veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Teismas, remdamasis išteisintųjų ir liudytojų parodymais bei trasologinės–dažų ekspertizės aktu, nustatė, kad išteisintųjų nurodytomis aplinkybėmis eismo įvykis įvyko ir jo metu buvo apgadinti I. T. ir V. K. automobiliai. Išteisinamajame nuosprendyje pažymėta, kad specialistų išvados ir trasologinės ekspertizės aktas, kuriais grindžiama kaltinimo pozicija, yra prieštaringi ir nepaneigia eismo įvykio ir automobilių apgadinimo fakto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo argumentai yra iš esmės analogiški apeliacinio skundo argumentams. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuratūros paduotą apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu papildomai apklausęs ekspertus R. Žilinskaitę, G. Gasperavičienę, H. Vaitiekūną bei pakartotinai specialistę O. Lukoševičienę, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, jog neįrodyta, kad I. T. ir V. K. dalyvavo padarant jiems inkriminuotas veikas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados, nes apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, savo išvadas grindė įrodymais, kurie buvo įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, t. y. pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Skundžiamuose teismų sprendimuose specialistų išvadose ir ekspertizės akte esantys prieštaravimai atskleisti. Specialisto V. Mitunevičiaus 2009 m. kovo 5 d. išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad neturint automobilio „Audi 80“ sugadinimų nuotraukų, negalima spręsti, kokie sugadinimai galėtų atsirasti ant automobilio „Honda Civic“ kairiojo šono šiems betarpiškai kontaktuojant, tačiau konstatuojamojoje dalyje specialistas nurodė, kad tokia apimtimi, kaip tai užfiksuota tyrimui pateiktose nuotraukose, automobilis „Honda Civic“ negalėjo būti sugadintas dėl kontakto su automobiliu „Audi 80“ eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Lietuvos teismo ekspertizių centro 2009 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilių „Honda Civic“ ir „Audi 80“ išoriniai sugadinimai buvo padaryti ne tarpusavio kontakto metu per 2009 m. sausio 31 d. registruotą eismo įvykį, tuo tarpu specialistės O. Lukoševičienės išvadoje konstatuota, kad sugadinimai automobilio „Honda Civic“ kairiajame šone galėjo būti padaryti susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ metu eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Pasak O. Lukoševičienės, kiti specialistai neįvertino, kad susidūrimo metu automobilis „Audi 80“ judėjo intensyviai stabdydamas, todėl jo priekinė dalis buvo pažemėjusi, o galinis bamperis pakilęs aukštyn apie 10–15 cm. Kad kontaktas tarp pirmiau nurodytų automobilių iš tikrųjų buvo, kolegijos manymu, neginčytinai įrodo trasologinės – dažų ekspertizės aktas Nr. 11-1468(11),11-11947, kuriame konstatuota, kad ant tirti pateiktų automobilio „Audi 80“ ratlankio ir buferio kairėje pusėje dažų dangos yra įsitrynusių pašalinės dažų dangos mikropėdsakų, susidedančių iš raudonos spalvos perlamutrinio blizgesio emalio ir bespalvio lako; šie mikropėdsakai ir automobilio „Honda Civic“ kėbulo kairės pusės dažų dangos du viršutiniai sluoksniai yra vienodi. Taip pat nustatyta, kad ant automobilio „Honda Civic“ kairės pusės priekinių ir galinių durelių dažų dangos yra įsitrynusių pašalinių juodos spalvos plastiko pėdsakų; šis plastikas ir automobilio „Audi 80“ buferio apdailos juostelės plastikas yra vienodi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad specialisto išvadų ir ekspertizės akto išvadų, kuriomis savo poziciją grindžia kaltinimas, negalima laikyti kategoriškomis, nes specialistai negalėjo apžiūrėti vieno iš eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Audi 80“, kuris iš karto po eismo įvykio buvo suremontuotas, leidus draudimo bendrovei. Kolegijos įsitikinimu, specialistams apžiūrėjus tik vieną automobilį „Honda Civic“ ir tinkamai iš karto po įvykio neapžiūrėjus automobilio „Audi 80“, vertinimai dėl minėto automobilio apgadinimo yra tik prielaidos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. T. ir V. K. pagrįstai buvo išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nutarties (nuosprendžio) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Prokuroro esminis apeliacinio skundo argumentas, kuris jau aptartas šioje nutartyje, tai netinkamas specialisto išvadų ir ekspertizės akto, kuriais remiasi kaltinimas, vertinimas, dėl jo apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Kasatorės teiginiai, kad buvo pažeistas rungimosi principas ir užkirstas kelias išsamiai išnagrinėti bylą neiškvietus į teismo posėdį liudytojo R. Z., nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad R. Z. buvo kviečiamas į teismo posėdį, tačiau neatvyko. Teismas, turėdamas nepatvirtintą informaciją, kad jis kalėjime, pavedė prokurorui išsiaiškint jo buvimo vietą ir informuoti apie tai teismą. Iš prokuratūros gavęs raštą, kuriame nurodyta, kad šis liudytojas už padarytą nusikaltimą laikomas areštinėje Baltarusijoje, teismas nusprendė jo parodymus perskaityti. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, R. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neprieštaravo išteisintųjų parodymams apie įvykusį eismo įvykį, taip pat apie jame dalyvavusių asmenų skaičių. R. Z. neprisiminė, ar dar kas nors be transporto priemonių vairuotojų buvo eismo įvykio vietoje, ar ne, todėl ši parodymų dalis nei patvirtina, nei paneigia I. T. ir V. K. parodymų apie tai, kad pastarojo automobilyje sėdėjo A. K. (buvusi A. S.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesirėmė šio liudytojo parodymais, nes išvadoms dėl I. T. ir V. K. nekaltumo pagrįsti pakako pirmiau aptartų įrodymų, kurie išsamiai aptarti išteisinamajame nuosprendyje.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas