V. S. pagal BK 138 str. 2 d., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-489/2012

Proceso Nr. 1-14-1-00325-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.4.5; 1.2.26.2.1; 2.1.7.4;

2.2.3.4; 2.4.2.1; (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nuosprendžiu priteistą turtinės žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai ir nukentėjusiajam A. V. (A. V.). Be to, V. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, įpareigojant juos atlikti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu nuteistojo V. S. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas keturiasdešimties parų arešto bausme. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendžiu jam pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė V. S. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.

Skundžiamu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas K. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

K. G. ir V. S. nuteisti už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, be to, jie tyčia nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:

2010 m. vasario 13 d., apie 3.50 val., Vilniuje, Totorių g. 22, prie baro „Transilvanija“, V. S., būdamas neblaivus ir veikdamas grupe su K. G. ir kitais nenustatytais asmenimis, įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį; po to, kai K. G. be priežasties sudavė kelis smūgius A. V. į veidą ir pastarąjį pargriovė ant grindinio, V. S. bei nenustatyti trys asmenys, gulinčiam A. V. spyrė ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas. Dėl šių asmenų tyčinių smurtinių veiksmų visumos A. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės ar pirmosios instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis prašė kaip liudytoją apklausti U. M., kuri matė įvykį, tačiau šis prašymas nemotyvuotai buvo atmestas, todėl buvo iš esmės pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, taip pat kiti principai, jo teisė į gynybą, nukrypta nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-21/2009).

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo paduoto apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl jo skundo motyvų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kad šio teismo nuosprendyje nurodytais terminais negali atlyginti priteistos turtinės žalos, kad byla ištirta neišsamiai, nes nenustatyta, ar jis veikė bendrininku grupe su kitais asmenimis, kiek ir į kurias kūno vietas jis sudavė nukentėjusiajam, kokius sužalojimus padarė, todėl teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius teigia, kad teismai, paskirdami jam baudžiamojo poveikio priemonę, visiškai neįvertino nustatytos aplinkybės, kad jis neturi jokių pajamų, o dėl to ir realios galimybės sumokėti nurodytos sumos.

Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai nešališkai ir išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Iš teismų baigiamųjų aktų matyti, kad jo kaltė pripažinta remiantis tik nukentėjusiojo A. V., nukentėjusiojo draugo liudytojo Ž. K. ir liudytojos R. G. parodymais, kad jie atpažino V. S. ir K. G. kaip smurtavusius asmenis. Kasatorius pažymi, kad teismai pripažino šių asmenų parodymus nuosekliais ir jais rėmėsi nepaisydami to, jog jie nenuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams dėl daugybės reikšmingų bylos aplinkybių, kaip, pavyzdžiui, smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį A. V. aplinkybių, asmenų, kurie kreipėsi į policijos pareigūnus dėl panaudoto smurto, asmens, parodžiusio policijos pareigūnams smurtavusius asmenis, dėl asmenų, vykusių į policijos komisariatą, ir kt. Kasatoriaus nurodo, kad jo bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą akivaizdžiai patvirtina aplinkybės, jog teisiamojo posėdžio metu buvo leista iš posėdžių salės pasišalinti liudytojui Ž. K., taip sudarant galimybes jam suderinti savo parodymus su liudytoja R. G., o gynybai dėl to pareiškus prieštaravimą, šis be jokių motyvų atmestas.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neaptardamas liudytojo Ž. K. nenuoseklių, prieštaringų ir net melagingų parodymų vertinimo motyvų, iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad dėl jo apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, nes, pažeidžiant BPK 215 straipsnio 5 dalies nuostatas, dalis ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikta ir kaltinamasis aktas surašytas pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui, todėl jis yra niekinis, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas paskyrė jam netinkamą bausmę, nes perkvalifikuodamas jo veiką iš griežtesnę atsakomybę nustatančio baudžiamojo įstatymo į švelnesnę atsakomybę nustatantį baudžiamąjį įstatymą, nesušvelnino jam paskirtos galutinės bausmės. Be to, teismai netinkamai sprendė civilinio ieškinio priteisimo ir proceso išlaidų atlyginimo klausimus. Nuteistasis K. G. turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam A. V. turi atlyginti solidariai su V. S., o tą pačią žalą nukentėjusiajam jis (V. S.) turi atlyginti ne solidariai, bet asmeniškai. Proceso išlaidos nukentėjusiojo naudai priteistos taip pat nepagrįstai, nes jų dydžio nepatvirtina prie bylos pridėti įrodymai.

Pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai nustatė, kad jo veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ar 138 straipsnio 1 dalyje aprašytas nusikalstamų veikų sudėtis, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro nuomone, byloje nėra pagrindo pripažinti, kad vertindami įrodymus teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad V. S. nesutinka su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, pateikia savo byloje esančių įrodymų vertinimą, teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi išskirtinai prieštaringais nukentėjusiojo A. V., liudytojų Ž. K., R. G. parodymais. Šie kasacinio skundo argumentai yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kita vertus, byloje surinktus įrodymus teismai patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, o su teismų išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Teismai pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog liudytojas Ž. K. yra nukentėjusiojo draugas, nesuteikia pagrindo netikėti ir nesiremti šio liudytojo parodymais, kad V. S. spardė nukentėjusįjį kojomis. Pagrįstas ir teismų motyvas, kad nėra pagrindo nesiremti liudytojos R. G. parodymais apie tai, kad atpažįsta teismo salėje esantį V. S. kaip asmenį, spardžiusį nukentėjusįjį. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl teismai pagrįstai jais rėmėsi darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Svarbu ir tai, kad minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai nebuvo vienintelis įrodymų šaltinis, nes jie buvo vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, tarp jų liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais. Visi šie įrodymai buvo įvertinti kaip visuma ir pagrįstai konstatuota, kad V. S., veikdamas bendrininku grupe, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą bei pažeidė viešąją tvarką, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir argumentų, tarp jų ir dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų ir jų vertinimo tinkamumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų priteisimo pagrįstumo, t. y. dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais V. S. grindė savo požiūrį, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepalankiai kasatoriui ir nustatė turtinės žalos atlyginimo terminą, nesuteikia pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas. Pagal šio principo turinį svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nė vienai iš jų nerodydamas palankumo ir suinteresuotumo priimti palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie nevienodą teismo elgesį su proceso šalimis, turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, dėl kurių būtų daroma išvada, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašė laikydamasis BPK 331 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo padaryti BPK 44 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimai.

Prokuroras sutinka su kasatoriaus argumentu, kad kaltinamasis aktas byloje surašytas jau po to, kai baigėsi pratęstas ikiteisminio tyrimo terminas, tačiau, jo nuomone, padarytas BPK pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis, dėl kurio kaltinamasis aktas būtų pripažintas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pažeidimas nesuvaržė kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, susipažinti teisme su byla, turėti gynėją, teikti prašymus, duoti paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes, apskųsti teismo sprendimus, ir kitų teisių, nustatytų BK 22 straipsnio 3 dalyje, nes šiomis teisėmis V. S. aktyviai naudojosi bylos nagrinėjimo teisme metu. Darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, teismai vertino tiesiogiai teisminio nagrinėjimo metu duotus proceso dalyvių parodymus, kitus įrodymus, todėl anksčiau nurodytas BPK pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius, be ikiteisminio tyrimo termino pažeidimo, nenurodo, kurių būtent BPK 219 straipsnyje išdėstytų reikalavimų neatitinka surašytas kaltinamasis aktas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad kaltinamasis aktas surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnį.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atmesdamas V. S. gynėjo prašymą apklausti liudytoją U. M., BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo nepažeidė. Be to, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo ir nukentėjusiojo advokato išlaidų priteisimo klausimus. Nagrinėjant bylą teisme nukentėjusysis pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinį reiškia tik V. S., nes susitarė dėl žalos atlyginimo su kitu nuteistuoju šioje baudžiamojoje byloje. Dėl to teismai pagrįstai turtinę ir neturtinę žalą priteisė tik iš kasatoriaus. Aplinkybė, kad pinigų priėmimo už advokato paslaugas kvite nėra nukentėjusiojo advokato parašo, nesuteikia pagrindo išvadai, jog nukentėjusysis jam priteistų atstovavimo išlaidų nepatyrė, nes kvite yra paties nukentėjusiojo parašas, kad pinigai advokatui yra sumokėti, o išrašęs kvitą advokatas iš tiesų byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, ir neatsakė į esminius skundo argumentus bei išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, tačiau skundo turinys ir dauguma argumentų rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis V. S. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo V. S. gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti naują liudytoją U. M., tačiau šis prašymas BPK nustatyta tvarka buvo atmestas. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. V., liudytojai Ž. K. ir R. G. (jų parodymais nustatyta, kad A. V. spardė kaltinamasis V. S.) buvo apklausti, kaltinamasis V. S. ir jo gynėjas uždavė jiems klausimus ir aiškinosi svarbias aplinkybes, taigi V. S. dalyvavimo (beje, jis neneigia savo buvimo įvykio vietoje) sumušant nukentėjusįjį aplinkybės buvo išsamiai ištirtos. Liudytojas Ž. K. buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2011 m. gegužės 25 d., kuriame nedalyvavo liudytoja R. G., todėl iš salės išėjus apklaustam liudytojui nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad jie gali derinti parodymus. Liudytoja R. G. apklausta 2011 m. birželio 8 d. teismo posėdyje. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino ir teisingai nustatė faktines aplinkybes. Teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtino V. S. kaltę naudojus smurtą prieš A. V.. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso šalių palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodą elgesį su proceso šalimis, turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, todėl darytina išvada, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo nešališkas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtame nuosprendyje į esminius apelianto V. S. argumentus dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir jo kaltės yra atsakyta, o skundo argumentas dėl netinkamo kaltinimo keitimo pripažintas pagrįstu ir veika dėl nesunkaus žmogaus sveikatos sutrikdymo perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį kaip ir buvo inkriminuota kaltinamajame akte (BPK 332 straipsnio 7 dalis). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kitas nuteistasis K. G. pateikė duomenis (2012 m. sausio 11 d. elektroninės bankininkystės būdu padaryto mokėjimo pavedimo kopiją (T. 3, b. l. 134) apie priteistos 747 Lt turtinės žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai (šią žalą solidariai privalėjo atlyginti jis ir V. S.). Taigi V. S. liko įvykdyti tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti 500 Lt turtinę žalą A. V. per mėnesį laiko po nuosprendžio įsiteisėjimo, todėl apelianto V. S. argumentas, jog teismas neįvertino jo galimybių atlyginti turtinę žalą, nėra esminis.

Apelianto V. S. teiginiai dėl teismo šališkumo atmesti netiesiogiai, nes apeliantas skunde juos grindė neteisingu byloje surinktų įrodymų vertinimu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dar kartą juos įvertinęs padarė išvadą, kad įrodymai įvertinti tinkamai, nors tiesiogiai nenurodė, jog apelianto teiginiai dėl teismo šališkumo nepagrįsti. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl BPK 215 straipsnio taikymo

Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad dalis ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikta ir kaltinamasis aktas surašytas pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui taip pažeidžiant BPK 215 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesuvaržė įtariamojo teisių. BPK 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo, o ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjęs skundą gali ikiteisminį tyrimą nutraukti (BPK 215 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Įtariamasis V. S. ar jo gynėjas turėjo galimybę įgyvendinti šią teisę, tačiau ja nepasinaudojo. Kasatoriaus teiginys, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, yra deklaratyvus, nes kitų teisinių argumentų, be to, jog jis surašytas pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui, nenurodoma.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta:,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką...“.

Dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūlūs, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis, ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuojama nusikalstama veika, padaryta viešoje vietoje (gatvėje, kavinėje, bare, parduotuvėje ir pan.), kai be priežasties, dėl menkavertės priežasties sumušamas žmogus (ės) ir jis (jie) nežymiai sužalojamas ar jam (jiems) sukeliamas fizinis skausmas.

Ideali nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytos veikos neaprėpia.

Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus atvejį, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo.

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, viešosios tvarkos pažeidimas dėl visumos ir dalies konkurencijos apima tik nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-652/2007 „Teismų praktika“ Nr. 28), kitais atvejais tai kvalifikuojama kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį ir pan. priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2006, 2K-501/2006, 2K-82/2007, 2K-796/2007).

Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes, tačiau dėl netinkamai pareikšto kaltinimo, kasatoriaus veiksmai kvalifikuoti kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, nes A. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Dėl bausmės

Nuteistajam V. S. galutinę bausmę nulėmė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią subendrinus su pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta keturiasdešimties parų arešto bausme, galutinė bausmė paskirta vienerių metų laisvės atėmimas. Bausmės buvo subendrintos tinkamai pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies 1 punkto nuostatas. Apeliantas V. S. neprašė sušvelninti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, todėl teismas bylą nagrinėjo neišeidamas už apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. V. pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinį reiškia tik kaltinamajam V. S., nes susitarė dėl dalies žalos atlyginimo su kitu kaltinamuoju K. G. šioje baudžiamojoje byloje. Dėl to teismas pagrįstai kitą turtinės ir neturtinės žalos dalį priteisė tik iš nuteistojo V. S..

Aplinkybė, kad pinigų priėmimo už advokato paslaugas kvite nėra nukentėjusiojo A. V. advokato parašo, nesuteikia pagrindo išvadai, jog nukentėjusysis A. V. jam priteistų atstovavimo išlaidų nepatyrė, nes kvite yra nukentėjusiojo parašas, kad pinigai sumokėti, o išrašęs kvitą advokatas iš tiesų byloje atstovavo nukentėjusiojo interesams. Toks pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, nes nesuvaržė nuteistojo teisių ir nesukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Taigi teismai teisingai išsprendė nukentėjusiajam A. V. padarytos žalos atlyginimo ir jo advokato išlaidų priteisimo klausimus.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, yra pagrįsti ir teisėti, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r ė :

Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas