J. J. pagal BK 146 str. 2 d., 150 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-452/2012

Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00341-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.11.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.

(N) (S)

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistajam J. J.,

nuteistojo gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu, jas apimant, ir J. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime.

Iš J. J. priteista L. K. 12 150,66 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai, padarytai A. K. tyčiniu nužudymu, atlyginti.

Iš J. J., A. V. ir M. G. solidariai priteista L. K. 30 000 Lt neturtinei žalai, padarytai A. K. seksualiniu prievartavimu, atlyginti.

Iš J. J., A. V., M. G. ir S. B. priteista po 300 Lt valstybei už L. K. suteiktą advokato pagalbą.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 17 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo J. J. ir jo gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti ir A. V., M. G. (dėl jų nuosprendis atitinkamai pakeistas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu) bei S. B., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, nuteistojo gynėjo ir nuteistojo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

J. J. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 11 punktus nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai atėmė A. K. laisvę panaudodamas psichinį smurtą, su grupe asmenų, panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, seksualiai ją prievartavo, po to, siekdamas nuslėpti padarytus nusikaltimus, itin žiauriai ją nužudė, t. y. už tai, kad:

2008 m. rugsėjo 13 d., apie 2 val., Biržų mieste, J. Basanavičiaus–Kilučių gatvių sankryžoje J. J., pastebėjęs einančią A. K., automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamu S. B., kartu su M. G. ir S. B. tiksliai nenustatytą laiko tarpą persekiojo ją Biržų miesto gatvėmis; po to J. J. išlipo, nusivijo ir pagavo bėgančią nuo persekiotojų A. K. Vilniaus gatvėje esančio namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje, demonstruodamas akivaizdžią jėgų persvarą ir sudarydamas įspūdį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus prieš ją panaudotas fizinis smurtas, palaužė jos pasipriešinimą, atvedė ją iš Vilniaus gatvėje esančio namo (duomenys neskelbtini) laiptinės ir įsodino į automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Tęsdami nusikalstamus veiksmus J. J., S. B. ir M. G. apie 4 val. atvežė A. K. į D. V. priklausantį namą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini); ten nuo atvežimo momento apie 2-3 valandas J. J., veikdamas bendrininkų grupe su M. G. ir A. V., ją prievarta laikė, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, sudarydami įspūdį, kad nepaklusimo atveju prieš ją tuoj bus panaudotas fizinis smurtas: užrakino kambario duris, neleisdami jai išeiti, M. G. grasinant pakeltu ramentu panaudoti fizinį smurtą, J. J. paliepiant A. K. nusirengti bei suduodant apie 10 smūgių ranka į veidą ir galvą, J. J., M. G. ir A. V. bendrais veiksmais palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą ir tuo pasinaudodami J. J. ir A. V. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su A. K. prieš jos valią.

Po to, apie 6.30 val., J. J., M. G. ir A. V. minėtu automobiliu „VW Golf“, vairuojamu S. B., prievarta gabeno sumuštą ir seksualiai išprievartautą A. K. iš D. V. priklausančio namo iki Kaštonų gatvės, kur S. B. išlipus J. J. kartu su likusiais automobilyje M. G. ir A. V., J. J. vairuojant automobilį, prievarta gabeno A. K. į M. G. nurodytą nuošalią vietą, esančią Biržų rajone, Šilų miško 36 kvartale, kur apie 7 val. J. J., siekdamas nuslėpti padarytus nusikaltimus – laisvės atėmimą A. K. ir jos seksualinį prievartavimą - rankomis, ramentais, metaliniu strypu bei kojomis sudavė apie 18 smūgių A. K. į galvą ir į kitas kūno vietas, taip padarydamas vienuolika muštinių žaizdų galvoje: kaktoje, kairiajame skruoste, apatinėje lūpoje, smakre, dešiniajame smilkinyje, viršugalvyje, pakaušyje ir kairiosios ausies kaušelyje, taip pat odos nubrozdinimus pilve, poodines kraujosruvas plaštakose, dešiniajame rieše, kairiajame dilbyje, dešiniojoje šlaunyje, dešiniojoje čiurnoje, kraujosruvas kaktos ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kietojo galvos smegenų dangalo kaktinės srities plyšimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisias abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir pakaušinių sričių dangalais, kairiojo galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiškymą, skeveldrinius įspaustinius kaktikaulio ir pakauškaulio lūžius, kaukolės pamato priekinių, kairiosios vidurinės ir dešiniosios užpakalinės duobių kaulų lūžius, viršutinio žandikaulio bei apatinio žandikaulio lūžius, tyčia itin žiauriai nužudė A. K.; tuoj po nužudymo J. J. kartu su A. V. paslėpė A. K. lavoną, nutempdami jį į nuošalesnę miško vietą, bei kartu su A. V. ir M. G. paslėpė nužudymo įrankius – ramentų dalis ir metalinį strypą, nuveždami juos A. V. vairuojamu automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į M. G. nurodytą vietą, esančią Pavariškių kaime, Biržų rajone, ir sumesdami juos į tvenkinį.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. J. gynėjas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktų, 150 straipsnio 2 dalies, 146 straipsnio 2 dalies – ir, vadovaujantis BK 41, 50 bei 54 straipsniais, paskirti nuteistajam J. J. terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjų apeliacinius skundus, kuriuose buvo išdėstytos pagrįstos abejonės pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu, nurodyti argumentai ir motyvai dėl netinkamo bylos duomenų vertinimo ir baudžiamojo proceso įstatymo nepaisymo bylos duomenis pripažįstant įrodymais, apsiribojo nemotyvuotu sutikimu su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus nurodė tuos pačius motyvus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas. Kasatorius teigia, kad tai yra pagrindas manyti, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinius skundus nagrinėjo paviršutiniškai, formaliai, t. y. pažeisdamas ginamojo teisę į teisingą teismą. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-399/2011). Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai šių įrodymų vertinimo reikalavimų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 146 straipsnio 2 dalies, į skundo argumentus motyvuotai neatsakė, apsiribojo teoriniais samprotavimais dėl BK 146 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baudžiamosios atsakomybės pagrindų, kaltininko tyčios formos bei manymu, kad šios veikos baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba šios būklės pradžia, nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Tokia apeliacinės instancijos teismo neteisėto laisvės atėmimo samprata, nesiejant neteisėto laisvės atėmimo fakto su nukentėjusiojo asmens valia, negali būti pripažįstama kaip atitinkanti šios baudžiamojo įstatymo normos esmę ir prasmę.

Be to, kasatorius teigia, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų manymas, jog ginamasis prieš nukentėjusiąją naudojo psichinį smurtą, pasireiškusį nepaklusimo atveju panaudoti fizinį smurtą, negali būti pripažįstamas kaip objektyviai atitinkantis įvykio aplinkybes, o kartu kaip pakankamas baudžiamojo įstatymo taikymui. Minėtą teismo nuomonę paneigia neabejotinai nustatytos aplinkybės – nukentėjusioji pati atėjo ir įsėdo į automobilį. Jokių objektyvių požymių, kad ginamasis prievarta atsivedė ir prievarta įsodino j automobilį nukentėjusiąją, nenustatyta. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiąją ginamasis pamatė atsitiktinai, liudytojui E. B. išlipus iš automobilio. Šis liudytojas ir ieškojo savo pažįstamos merginos, o ne ginamasis nukentėjusiosios. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nevertino aplinkybės, kad ginamasis nukentėjusiąją pažinojo, kad ir tą vakarą jie bendravo. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginamasis prieš nukentėjusiąją naudojo psichinį smurtą bendraudamas su ja laiptinėje, skundžiamame nuosprendyje pateikė psichinio smurto aiškinimą, kuris šios bylos kontekste negali lemti BK 146 straipsnio 2 dalies taikymo. Neteisėto laisvės atėmimo kvalifikuojantį požymį – psichinį smurtą teismai ginamajam inkriminavo remdamiesi ne bylos duomenimis, o spėjimu, kad taip galėjo būti, ir manymu, kad nukentėjusioji gera valia nebūtų sėdusi i neblaivių asmenų automobilį. Tokia teismų pozicija dėl ginamojo kaltės padarius kvalifikuotą neteisėtą laisvės atėmimą prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms. To, kad nuteistajam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo manymas, jog ginamojo padarytas neteisėtas laisvės atėmimas buvo baigtas nukentėjusiajai ne savo noru įsėdus į automobilį, nes, kaip jau minėta, tariamai prievartinis nukentėjusiosios įsėdimas į automobilį yra tik spėjimas, o ne bylos aplinkybėmis patvirtinamas faktas. Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs tokias išvadas, nebuvo nuoseklus, nes tame pačiame nuosprendyje pripažino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad nukentėjusiajai laisvė buvo atimta ir D. V. priklausančiame name.

Kasatorius teigia, kad nuteistojo J. J. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, grindžiama kitų nuteistųjų, t. y. A. V. ir M. G. parodymais, bei ginamojo pripažinimu, kad jis turėjo neprievartinius lytinius santykius su nukentėjusiąją. Nesant byloje jokių kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti ginamojo prievartinius lytinius santykius su nukentėjusiąja, esminę reikšmę įgauna nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymų patikimumas.

Vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei sąsają su kitais bylos duomenimis, teismas turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar kito asmens asmeniniams interesams. Asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011).

Kasatorius nurodo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą tiek A. V., tiek M. G. buvo įtariami nukentėjusios nužudymu, jie pirmiausia ir buvo sulaikyti. Kasatoriaus nuomone, šių asmenų parodymų turinį lėmė jiems pareikštų įtarimų apimtis ir sunkumas. Duodami parodymus, šie asmenys negalėjo būti objektyvūs dėl bylos aplinkybių, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo daugiau nei akivaizdus. Tik A. V. ir M. G. parodymų pagrindu ir buvo nutrauktas jų pačių baudžiamasis persekiojimas dėl nukentėjusiosios nužudymo. Esant tokioms aplinkybėms, A. V. ir M. G. parodymų patikimumas negalėjo nekelti abejonių. Tokios abejonės buvo nurodytos ir ginamojo bei jo gynėjų apeliaciniuose skunduose, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl ginamojo kaltės, nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių A. V. ir M. G. parodymų patikimumą. Teismas tais parodymais tiesiog patikėjo, nors teisės taikymo prasme toks teismo tikėjimas privalėjo būti argumentuotas ir patvirtintas kitais įrodymų šaltiniais. Šioje byloje tokios baudžiamojo Įstatymo taikymui privalomos procedūros nebuvo atliktos. Todėl, kasatoriaus nuomone, abejonės dėl to, ar ginamasis su nukentėjusiąja turėjo būtent prievartinius lytinius santykius, liko nepašalintos.

Esant minėtoms aplinkybėms, liko nepašalinta abejonė, jog ginamasis su nukentėjusiąja turėjo prievartinius lytinius santykius, t. y. prievartinius lytinius santykius patvirtina tik suinteresuotų bylos baigtimi A. V. ir M. G. parodymai. Šią abejonę sustiprina ir specialistų išvados, patvirtinusios, kad nukentėjusioji turėjo lytinius santykius ir su kitais asmenimis, bei tai, kad ginamasis ir nukentėjusioji buvo pažįstami, kad šiam ji buvo prisistačiusi kitu – A. vardu.

Kasatorius pažymi, kad teismas, skirdamas ginamajam pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, turėjo pareigą bylą tirti itin kruopščiai, objektyviai, atidžiai ir nešališkai, išvadas dėl kaltės grįsti teisės pagrindu, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir proporcinga padarytai ir neabejotinai bylos duomenų pagrindu įrodytai nusikalstamai veikai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginamojo kaltės padarius kvalifikuotą nužudymą klausimą, nuosprendyje nenurodė jokių objektyvių ar nekeliančių abejonių bylos duomenų, kurių pagrindu padaryta išvada būtų patikima. Patikimų duomenų, kurie teisės pagrindu leistų daryti kategorišką išvadą, kad ginamasis, siekdamas nuslėpti neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą, itin žiauriai nužudė nukentėjusiąją, byloje ir nėra. Pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nebuvimą bandė kompensuoti nepagrįstai sureikšmindamas A. V. ir M. G. parodymus bei nesiedamas jų padarytų nusikalstamų veikų su nužudymo aplinkybėmis, taip pat ir su nužudymo motyvais. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad „A. K. J. J. tyčia nužudė siekdamas paslėpti kitus nusikaltimus – neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą – šio nužudymo motyvus nurodė kaltinamieji A. V. ir M. G., sužinoję iš paties J. J.", negali būti pripažinta pagrįsta, nes tiek A. V., tiek M. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė tokių aplinkybių ar faktų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad nužudė vienas ginamasis. Tiek A. V., tiek M. G. nurodytos nužudymo aplinkybės – vieta, įrankiai, veiksmai ir jų seka, nesudarė teisėto pagrindo atmesti ginamojo nurodytas nukentėjusiosios nužudymo aplinkybes ir atskirti nuo šio nusikaltimo padarymo kitus asmenis.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo klausimą ir manydamas, jog „žalojimų trukmė ir patirtų sužalojimų kiekis yra pagrindas pripažinti A. K. nužudžius itin žiauriai", pasitenkino iš esmės tik sužalojimų skaičiumi. Tuo tarpu specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės, kad sužalojimai sekė vienas po kito labai greitai, nevertino, t. y. nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Be to, pirmosios instancijos teismas apėjo kaltininko suvokimo, jog gyvybė atimama itin žiauriai, ypatumą, t. y. neatskleidė esminio šios baudžiamojo įstatymo normos taikymo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose"). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik atkartojo pirmosios instancijos teismo išsakytą poziciją ir, sutikdamas su ja, padarė tą pačią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

Kasatorius teigia, kad inkriminuodamas ginamajam BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą teismas nuosprendyje nutylėjo liudytojos D. V. parodymus dėl sūnaus A. V. reakcijos į jos pasakymą, kad jeigu mergaitė pasiskųs policijai, tai gali kilti rimtų problemų. Kasatoriaus nuomone, šio nužudymą kvalifikuojančio požymio inkriminavimas pagrįstas spėjimu, prielaidomis, o tai vertintina kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis suinteresuotų bylos baigtimi A. V. ir M. G. parodymais, atmetė ginamojo nurodytas nukentėjusiosios nužudymo aplinkybes, vertindamas tai kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir priekaištaudamas ginamajam už tai, kad parodymus davė tik teisme. Tokia teismo pozicija negali būti pripažįstama kaip atitinkanti BPK 20 straipsnio nuostatas, nes A. V. ir M. G. nenurodė tokių ginamojo veiksmų, kuriuos galėjo atlikti tik jis vienas ir niekas kitas. Kartu teismas nutylėjo ir tai, kad ant nužudymo įrankių, kuriuos nurodė A. V. ir M. G., ekspertai rado ne ginamojo biologinius pėdsakus. Ši faktinė aplinkybė dar labiau sustiprina abejones dėl A. V. ir M. G. parodymų patikimumo.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas nužudymo mechanizmą, taip pat vadovavosi tik A. V. ir M. G. parodymais, tačiau nevertino aplinkybės, kad nurodyti nužudymo smulkmenas jie galėjo tik tiesiogiai tai atlikdami. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo įsitikinta, ar A. V. ir M. G. galėjo iš jų nurodytos buvimo vietos matyti jų minimas nužudymo detales ir visas smulkmenas. Spręsti kaltės klausimą „balsų daugumos" principu (A. V. ir M. G. prieš J. J.) baudžiamojoje jurisprudencijoje, o ypač kvalifikuoto nužudymo bylose, nepriimtina, nes tokia praktika iškreipia esminę teismo priedermę – konstitucinį teisingumo vykdymo teisės pagrindu principą.

Tokios pat klaidingos pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad „J. J. kaltė įvykdžius tyčinį nužudymą grindžiama nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymais, kurie, kaip nustatyta byloje, buvo tiesioginiai A. K. nužudymo liudininkai, nes kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, todėl minėtų nuteistųjų parodymai yra reikšmingi nustatant A. K. nužudymo aplinkybes. Teismas, nustatinėdamas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisiamajame posėdyje išsamiai apklausė nuteistuosius <...> ištyrė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, palygino juos tarpusavyje ir kitų įrodymų kontekste <...> ir padarė išvadą, kad nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai yra iš esmės vienodi ir atitinka faktines bylos aplinkybes“. Dėstydamas tokią kryptingą pirmosios instancijos teismo teiginius patvirtinančią poziciją, apeliacinės instancijos teismas padarė tą pačią klaidą, t. y. nevertino aplinkybės, kad vadinamieji faktiniai bylos duomenys buvo nustatinėjami tų pačių suinteresuotų bylos baigtimi nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymais. Šia prasme, kasatoriaus nuomone, reikšminga ir tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, pripažindami A. V. ir M. G. parodymus kaip vienodus ir atitinkančius faktines bylos aplinkybes, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes skundžiamuose nuosprendžiuose nepasisakė bei nevertino pirminių, be to, dar nesuderintų, A. V. ir M. G. parodymų, kurių turinys esmingai skiriasi nuo tų parodymų, kurių pagrindu teismai sprendė ginamojo kaltės nužudžius A. K. klausimą. Tai, kad A. V. ir M. G., nors ir būdami kardomajame kalinime, derino savo parodymus, neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas ir skundžiamuose nuosprendžiuose minimas jų susirašinėjimo faktas, taip pat ir su ginamuoju, pastarojo prašant vienam prisiimti kaltę dėl A. K. nužudymo. Susirašinėjimo turinys, D. V. veiksmai pervedant pinigus ginamojo nurodytam asmeniui, paneigia pirmosios instancijos teismo samprotavimus dėl susirašinėjimo tikslo.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai neteisingai sprendė ginamojo kaltės klausimą, nes be dėmesio paliko A. V. ir M. G. parodymų patikimumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės motyvuotai neatsakė nė į vieną apeliacinių skundų argumentą, apsiribojo, kaip jau minėta, tik sutikimu su pirmosios instancijos teismo nuomone, pateikiant kai kuriuos teorinius samprotavimus dėl vienos ar kitos nusikalstamos veikos inkriminavimo pagrindų. Tačiau tokiais samprotavimais ir kryptingais apeliacinių skundų argumentų paneigimais neatsakyta į pagrindinį šios bylos klausimą, t. y. kas nužudė nukentėjusiąją: vienas J. J., kiti asmenys ar visi įvykio vietoje buvę asmenys bendrais veiksmais. Vadovaujantis skundžiamuose nuosprendžiuose pateikiama įvykio versija darytina išvada, kad jeigu J. J. aiškinimą būtų palaikęs kitas įvykio dalyvis, ginamojo pozicija būtų pripažinta patikima. Kasatoriaus nuomone, šiame kontekste reikšminga tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdami ginamojo kaltės padarius kvalifikuotą nužudymą klausimą, sąmoningai be dėmesio paliko aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu ir A. V., ir M. G. buvo įtariami A. K. nužudymu. Prokuroro nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą A. V. ir M. G. dėl A. K. nužudymo priimti ne objektyvių bylos duomenų pagrindu, o jau minėtu „balsų daugumos" principu ir priekaištu ginamajam, kad jis naudojosi teise neduoti parodymų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, vertindami ginamojo pateiktus pirmos instancijos teismui A. V. ir M. G. rašytus raštelius, prašant jo vienam prisiimti kaltę dėl nužudymo. Pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad „susipažinus su šių raštelių turiniu seka, kad ir pateiktuose rašteliuose J. J. neneigia nužudęs A. K., tik veda derybas dėl kaltės prisėmimo sau, siekdamas gauti iš kitų asmenų pinigų ", yra dviprasmiškas, nes leidžia suprasti, kad „prisiimdamas" kaltę ginamasis siekia padėti išvengti atsakomybės kitiems asmenims, t. y. A. V. ir M. G.. Šių raštelių turinys iš esmės paneigia ir 2009 m. liepos 14 d. prokuroro nutarimų nutraukti A. V. ir M. G. baudžiamąjį persekiojimą teisėtumą jau vien todėl, kad prokurorui priimant minėtus nutarimus A. V., M. G. ir J. J. susirašinėjimo, derinant pozicijas, faktai ir susirašinėjimo turinys nebuvo žinomi. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas manyti, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė konstitucinės teisingumo vykdymo funkcijos, nes iš esmės rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, t. y. nusižengė konstitucinei priedermei visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visą bylos medžiagą siekiant nustatyti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes ir tik tuo pagrindu priimti teisingą sprendimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje jo ginamasis pripažintas kaltu nužudęs A. K. tik abejotinų duomenų pagrindu, o nužudymą kvalifikuojantys požymiai – itin žiauriai ir siekiant nuslėpti kitus nusikalstamus – inkriminuoti prielaidų ir spėjimų pagrindu, t. y. netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad esant pagrįstų abejonių dėl ginamojo kaltės padarius kvalifikuotą nužudymą, negali nekelti abejonių pirmosios instancijos teismo paskirtos už šią nusikalstamą veiką bausmės teisingumas. Išimtinės bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – skyrimas turi būti motyvuotas ir remtis neabejotinai nustatytomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad ginamajam paskirta išimtinė laisvės atėmimo bausmė, šios bausmės skyrimą turėjo lemti išskirtinė nusikalstama veika ir išskirtinės veikos padarymo aplinkybės bei nekeliantys abejonių kaltės įrodymai.

Pirmosios instancijos tesimas, motyvuodamas bausmės už nužudymą skyrimą, nuosprendyje nurodė: „J. J. padarė nemotyvuotą nužudymą dėl itin žemų paskatų, šaltakraujiškai ir itin žiauriai atėmė gyvybę jaunai merginai, nieko blogo kaltinamajam nepadariusiai ir neturėjusiai jokios įtakos jo elgesiui. Šiam nusikaltimui <...> rengėsi iš anksto, nuvežė nukentėjusiąją į nuošalią vietą, kur, tyčia nužudęs, lavoną ir nusikaltimo įrankius paslėpė. Tai rodo itin didelį jo padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei“. Tokius pačius motyvus, atmesdamas ginamojo apeliacinį skundą, nurodė ir apeliacinės instancijos teismas.

Kasatorius teigia, kad teismų išvadą, jog nužudymui buvo rengiamasi iš anksto, paneigia A. V. ir M. G. parodymai, kurie leidžia daryti išvadą, kad tai buvo spontaniškas arba, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nemotyvuotas veiksmas.

Sutinkant su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, kasatoriaus nuomone, būtina pastebėti ir tai, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos už nužudymą skyrimas negalimas vadovaujantis vien gyvybės atėmimo faktu.

Atsižvelgiant į argumentus dėl abejonių visų ginamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų atžvilgiu ir ypač dėl jo pripažinimo kaltu padarius kvalifikuotą nužudymą, negali nekelti abejonių ir paskirtos bausmės atitiktis BK 54 straipsnyje aptartiems bausmių skyrimo pagrindams, o kartu ir 41 straipsnyje nustatytiems bausmės tikslams.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojama teisė į teisingą teismą suponuoja ne tik viso bylos proceso atitiktį įstatymui, bet ir bausmės adekvatumą nusikalstamai veikai.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, tačiau tokia teismo diskrecija nėra absoliuti, nes ji ribojama ne tik baudžiamajame įstatyme nustatytomis sankcijomis, bet ir teismo pareiga remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti visą bylos medžiagą, pašalinti visas abejones ir tik tuomet spręsti bausmės skyrimo klausimą. Ypač kruopščiai ir nešališkai, t. y. objektyviai, turi būti sprendžiamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimo klausimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstitucinėje jurisprudencijoje laikosi nuoseklios nuostatos, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai, t. y. nuosekliai ir neprieštaringai bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kuri neatskiriamai susijusi su maksima, kad tokios pat arba analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. kovo 15 d. ir kiti nutarimai).

Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ginamajam abejotino teisėtumo, yra pagrindas manyti, kad, skiriant jam laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, teismai nepaisė minėtų baudžiamojo įstatymo taikymo nuoseklumo ir neprieštaringumo principų. Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę ne mažiau reikšmingas yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir jų indikavimas į bausmę, t. y. siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Taigi bausmė gali būti teisinga tik tada, kai ją skiriant įvertinami tiek kaltininko, tiek nukentėjusiojo interesai ir kai nė vienam iš jų nesuteikiamas prioritetas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-576/2006). Teismai, skirdami laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, negali nepaisyti ir humaniškumo principo. Nagrinėjamoje byloje J. J. laisvės atėmimo iki gyvos galvos paskyrimas, atsižvelgiant į tai, kad, bylos duomenimis, nužudymo aplinkybės objektyviai nėra nustatytos, negali būti pripažintas atitinkančiu kaltininko ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę skyrė manydamas, kad „negalima tikėtis, jog J. J. pasitaisys, todėl jis izoliuotinas nuo visuomenės“, t. y. nusikaltimo padarymo aplinkybių ir ginamojo asmenybės vertinimo pagrindu. Kasatorius mano, kad net ir nustačius, jog ginamasis padarė kvalifikuotą nužudymą, paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę būtų įvertintos ne tik minėtos abejonės dėl baudžiamojo įstatymo taikymo teisėtumo, bet ir užtikrinta derama nukentėjusiosios pusės interesų gynyba.

Šioje byloje principo „akis už akį" taikymas, vertinant nusikaltimu padarytų vertybių svarbą ir jų vietą vertybių hierarchijoje, negali lemti išimtinės pagal galiojantį baudžiamąjį įstatymą bausmės skyrimo, nes tiek nužudytosios A. K., tiek J. J. visuomeninė ar socialinė padėtis neturėjo kokių nors išskirtinių savybių. Ginamojo ir A. K., kuri ginamajam buvo prisistačiusi išgalvotu A. vardu, bendravimas iki 2008 m. rugsėjo 13 d. įvykių taip pat nepriskirtinas socialiai reikšmingam bendravimui. A. K. bendravimas su kitais byloje liudytojais apklaustais asmenimis taip pat nebuvo socialiai reikšmingas. Pirmosios instancijos teisme apklausti A. K. tėvai taip pat nenurodė kokių nors išskirtinių aplinkybių. Jų parodymų turinys leidžia manyti, kad dukters gyvenimo būdas jiems kėlė tam tikrų problemų. Esant minėtoms aplinkybėms, yra pagrindas manyti, kad apeliacinės instancijos teismas ir ginamojo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma sušvelninti jam paskirtą bausmę, taip pat atmetė vien formaliais pagrindais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 146 straipsnio 2 dalies, 150 straipsnio 2 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 11 punktų taikymo

Kasatorius prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktų, 146 straipsnio 2 dalies, 150 straipsnio 2 dalies – pakeisti ir paskirti nuteistajam J. J. terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, turi būti nurodytas kasatoriaus prašymas (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2-6 punktuose numatytą sprendimą nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, visų pirma pažymi, kad kasatorius nei kasaciniame skunde suformuluotame prašyme paskirti nuteistajam J. J. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nei dėstydamas prašymo pagrindimo argumentus, teigdamas, jog J. J. baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktai, 150 straipsnio 2 dalis, 146 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, nenurodė ir nepasisakė koks, jo nuomone, turėjo būti taikomas baudžiamasis įstatymas – pagal kokius BK straipsnius, dalis, punktus turėtų būti kvalifikuojamos padarytos nusikalstamos veikos (ar dėl atskirų veikų byla apskritai turėtų būti nutraukiama).

Kasatorius teigia, kad J. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes, kaip galima spręsti iš kasacinio skundo argumentų, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus jis nuteistas nesant byloje jo kaltumą patvirtinančių įrodymų, kad, netinkamai įvertinus įrodymus, padarytos išvados pagrįstos prielaidomis ir spėjimais, kad priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, o kartu ir paskesnis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo paduoti apeliaciniai skundai atmesti, neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų reikalavimų.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. J. J. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta byloje ištirtais įrodymais, jie teismų sprendimuose yra išdėstyti ir įvertinti, nuteistojo ir jo gynėjų keltos gynybinės versijos (kad A. K. laisvė nebuvo atimta, kad lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu nebuvo prievartinis, t. y. tai buvo daroma ne prieš jos valią, o jos pačios sutikimu, kad J. J. apskritai nepagrįstai buvo kaltinamas ir nuteistas už A. K. nužudymą, nes jam inkriminuotų smurtinių veiksmų, dėl kurių ji mirė, jis nepadarė) motyvuotai atmestos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, t. y. kad teismų sprendimuose padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad jos padarytos nesivadovaujant įstatymu bei nėra logiškai pagrįstos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Įrodymų vertinimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra apeliacinės, o ne kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, pats atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą apklausęs nuteistuosius M. G. ir A. V., pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados, jog A. J., veikdamas bendrininkų grupe, panaudodamas smurtą atėmė A. K. laisvę ir seksualiai ją prievartavo, o po to, siekdamas nuslėpti padarytus nusikaltimus, itin žiauriai ją nužudė, yra pagrįstos ir teisingos. Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos, atitinkančios faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į apeliaciniuose skunduose (kuriais nuteistojo gynėjas A. Liutvinskas prašė nuosprendžio dalį, kuria J. J. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies jį išteisinti; nuteistojo gynėjas S. B. – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, ir dėl šios dalies jį išteisinti; pats nuteistasis prašė panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti paskirtą bausmę) išdėstytus argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Tai, kad apeliaciniai skundai buvo atmesti, nereiškia, jog šis teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 val. Pagal BK 150 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas su bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Byloje, įvertinus nuteistųjų A. G., S. B., A. V., J. J., liudytojų J. A., I. Ž., G. J., D. V., J. V., E. B. parodymus ir kitus ištirtus įrodymus, nustatyta, kad J. J., S. B. ir A. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2008 m. rugsėjo 13 d., apie 2 val., Biržuose, J. Basanavičiaus–Kilučių g. pastebėję nukentėjusiąją A. K., S. B. vairuojamu automobiliu nenustatytą laiką ją persekiojo, J. J. ją, bėgančią nuo persekiotojų, nusivijo, pagavo Vilniaus g. namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje ir, panaudojęs psichinį smurtą, palaužęs jos pasipriešinimą, atvedė ir įsodino į automobilį. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, apie 4 val. atvežė ją į D. V. priklausantį namą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), čia J. J., M. G. ir A. V. prievarta ją laikė apie 2-3 val., grasindami panaudoti bei panaudodami fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą su A. K. prieš jos valią oraliniu būdu.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes J. J. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį.

BK numatytų nusikalstamų veikų, kurių sudėtys aprašytos apibūdinant tik veiką, t. y. padariniai nenurodomi ir nėra būtinas objektyvusis požymis (formali sudėtis), atvejais nusikalstama veika laikoma baigta nuo įstatymo dispozicijoje nurodytos veikos padarymo momento. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad formalios sudėties nusikalstamos veikos padarymas reiškia teisinį visos nusikalstamos veikos baigtumo momentą, kuris su faktiniu jos baigtumu gali ir nesutapti. Trunkamoji formalios sudėties nusikalstama veika teisiškai laikoma baigta nuo veikos padarymo momento, tačiau veika, neteisėti veiksmai gali tęstis tam tikrą laiką. Tokios baigtos nusikalstamos veikos stadijoje toliau realizuojama jos sudėtis kaltininkui net ir neatliekant jokių pakartotinių ar papildomų veiksmų. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. K. buvo neteisėtai atimta laisvė, ji buvo prievarta laikoma D. V. priklausančiame name, po to – nugabenta į mišką. Taigi tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuojamas neteisėto laisvės atėmimo baigtumo momentas – nukentėjusiosios atvedimas ir įsodinimas į automobilį, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo nuosprendis yra prieštaringas.

Byloje nustatyta, kad A. K. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, jai padarytų sužalojimų, po kurių tuoj pat įvyko mirtis, visumos.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje surinktus duomenis, išsamiai apklausęs nuteistuosius M. G., A. V., J. J., ištyręs visus jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs kitų ištirtų įrodymų kontekste, padarė išvadą, kad A. K. jos mirtį sukėlusius sužalojimus padarė J. J., kad jis, rankomis, kojomis, ramentais bei metaliniu strypu suduodamas jai smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, tyčia ją nužudė ir tai padarė siekdamas nuslėpti kitus nusikaltimus bei itin žiauriai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus, šio teismo posėdyje, kaip minėta, dar kartą apklausęs nuteistuosius A. V. ir M. G., pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ir teisingos.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nužudė kankindamas ar kitaip itin žiauriai, o pagal 11 punktą – siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą.

Nužudymas itin žiauriai paprastai pripažįstamas tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Itin žiaurus nužudymas nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (kasacinės nutartys Nr. 2K-376/2010, 2K-472/2008). Nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą reiškia, kad buvo žudoma turint tikslą nuslėpti bet kurį kitą padarytą nusikaltimą, kurio sunkumas neturi reikšmės.

Byloje nustatyta, kad A. K. buvo suduota apie 18 smūgių, iš jų 11 į galvą, smūgiai buvo intensyvūs ir stiprūs (nustatyta kietojo galvos smegenų dangalo kaktinės srities plyšimas, kairiojo galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiškymas, skeveldriniai įspaustiniai kaktikaulio ir pakauškaulio lūžiai, kaukolės pamato priekinių, kairės vidurinės ir dešinės užpakalinės duobių kaulų lūžiai, viršutinio žandikaulio lūžiai), sužalojimai padaryti rankomis, kojomis bei panaudojant įrankius – ramentus, metalinį strypą; ant A. K. rankų rasti sužalojimai būdingi savigynai, padaryti jai esant gyvai ir bandant gintis, patiriant fizinius skausmus ir kančias. J. J. aiškiai suvokė, jog gyvybę nukentėjusiajai atima itin žiauriai, kankinančiai, ir sąmoningai pasirinko tokį jos gyvybės atėmimo būdą. Esant tokioms aplinkybėms konstatuoti, kad J. J. nepagrįstai pripažintas kaltu A. K. nužudęs itin žiauriai, nėra jokio pagrindo. Tai, kad J. J. A. K. nužudė siekdamas, t. y. turėdamas tikslą nuslėpti kitus nusikaltimus – neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą (BK 146 straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 2 dalis), patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, padarytų nusikaltimų eiga ir seka.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes J. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus.

Dėl paskirtos bausmės

BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

J. J. už nukentėjusiosios A. K. nužudymą, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Kasatorius prašo teismų sprendimus pakeisti, J. J. paskirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus nuomone, skiriant bausmę nebuvo laikomasi BK 54 straipsnyje nustatytų bausmės skyrimo pagrindų bei BK 41 straipsnio nuostatų užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini.

Skirdami bausmes už BK 129 straipsnyje numatytus nusikaltimus, teismai vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, taip pat esminėmis susiformavusios teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatomis.

Vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismai turi įvertinti nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Didesnio pavojingumo laipsnio paprastai pripažįstamas toks nužudymas, kuris padaromas intensyviai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, panaudojant įrankius, veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia ir pan. Konkrečių nužudymų, kvalifikuojamų pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, didesnį pavojingumo laipsnį rodo kelių jį kvalifikuojančių požymių nustatymas. Vertindami kaltininko asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), teismai turi įvertinti ne tik aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nužudymo padarymo (ankstesni teistumai, administracinės nuobaudos, vertybinė orientacija ir kt.), bet ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko elgesį nužudymo darymo metu bei po jo padarymo.

Pažymėtina, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyje Nr. 2K-7-576/2006 yra pasisakęs, kad bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje; kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skiriant J. J. bausmę buvo įvertinta, jog padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, nepilnametė mergina nužudyta, siekiant nuslėpti kitus nusikaltimus (neteisėtą laisvės atėmimą ir seksualinį prievartavimą), itin žiauriai ir šaltakraujiškai, nusikaltimas padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-4 punktai). Vertinant nuteistojo asmenybę, buvo atsižvelgta į tai, kad J. J. nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu, jo anksčiau padaryti nusikaltimai susiję su smurtu, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys apibūdina jį kaip socialiai pavojingą – nusikalstamas veikas pradėjo daryti būdamas nepilnametis ir darė vis sunkesnius smurtinius nusikaltimus. Byloje J. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, išskyrus sunkinančias, nenustatyta (BK 54 straipsnio 2 dalies 5-7 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą sušvelninti paskirtą bausmę, pripažino, kad visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės nustatytos teisingai.

Teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismas, paskirdamas J. J. už A. K. nužudymą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tinkamai neįvertino J. J. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo asmenybės ir kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių bei pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą, neturi pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad remiantis kasatoriaus nurodytais argumentais keisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. J. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė