Dėl nuosavybės teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-492/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; 30.12

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ „Naujasis centras“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių gynimo; trečiasis asmuo – VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovo ir atsakovo ginčas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jo teisę pašalinti ginčo statinių savavališkos statybos padarinius parengiant projektą ir gaunant statybos leidimą, panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. V-273 „Dėl savavališkos statybos padarinių (duomenys neskelbtini) pašalinimo“. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. birželio 7 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas bei statybos sustabdymo aktas, kur nurodoma, jog ieškovas savavališkai vykdo statinių, pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statybos darbus; 2007 m. birželio 11 d. buvo priimtas atsakovo įsakymas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, reikalaujant nugriauti savavališkai statomus statinius iki 2007 m. rugsėjo 28 d. Ieškovo manymu, jo teisės buvo pažeistos, nes įstatymai reglamentuoja, kad, pripažinus statybą savavališka, turi būti suteikta teisė jos padarinius pašalinti parengus projektą ir gavus statybos leidimą. Tokia teise ieškovas negalėjo pasinaudoti, nors dar 1999 m. birželio 26 d. buvo išduotas statybų leidimas, įskaitant ir vakarinį žemės sklypą, kuriame buvo savavališkai pastatyti ginčo statiniai, ir tik vėliau žemės sklypo teritorija buvo sumažinta. Ieškovas nurodė, kad iki 2006 m. spalio 30 d. pastatė ginčo statinių pamatus, padarė perdengimus, nutiesė inžinerinius tinklus; kad statomas ekologinis centras yra vieningas keleto statinių kompleksas, todėl statybų leidimas buvo išduotas visam centrui statyti; kad atskiri statiniai, kaip priklausiniai, buvo detalizuoti generaliniuose planuose, todėl nebuvo pažeidžiami kitų asmenų interesai, o nugriaunant jau pastatytus statinius būtų patirta didelių nuostolių. Dėl to, ieškovo manymu, turėjo būti taikomos savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančios teisės normos, galiojusios ginčo statinių statybos, o ne ginčijamų aktų surašymo metu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino atsakovo 2007 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. V-273 „Dėl savavališkos statybos padarinių (duomenys neskelbtini)pašalinimo“; pripažino ieškovo teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius parengiant statinių projektą ir gaunant statybos leidimą; priteisė valstybei iš atsakovo 8 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1999 m. balandžio 26 d. ieškovui buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti ekologinio mokymo centro statybos darbus adresu: (duomenys neskelbtini). Šis leidimas galiojo iki 2004 m. balandžio 6 d., vėliau, pateikus suderintą projektą, jo galiojimas buvo pratęstas iki 2009 m. balandžio 26 d. Atsakovas po statybos leidimo ieškovui išdavimo dalį žemės sklypo nusprendė įtraukti į Lampėdžių parko teritoriją, sumažinant žemės sklypą ta dalimi, kurioje buvo numatyta statyti ginčo statinius, todėl iš dalies buvo pakeistas ekologinio centro pastatų išdėstymas žemės sklype. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2007 m. birželio 7 d. surašė Savavališkos statybos aktą bei Statybos sustabdymo aktą, kuriuose nurodė, kad ieškovas savavališkai vykdo dviejų statinių, statinių išdėstymo sklype schemoje pažymėtų numeriais (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vakarinėje dalyje statybos darbus ir sustabdė statybas. Kauno apskrities viršininkas nurodytų aktų pagrindu 2007 m. birželio 11 d. priėmė įsakymą „Dėl savavališkos statybos padarinių (duomenys neskelbtini) pašalinimo“, kuriuo pareikalavo savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai statomus pastatus, sutvarkyti statybvietę iki 2007 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamų aktų surašymo metu ginčo statinių baigtumas buvo 96 procentai. Teismas nurodė, kad priimdamas ginčijamą aktą atsakovas vadovavosi šio akto priėmimo metu galiojusiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančių teisės aktų redakcijomis, kur nenumatyta galimybės pašalinti savavališkos statybos padarinius įteisinant savavališkai pastatytus statinius. Atsižvelgdamas į tai, kad statybos darbai atlikti 2006 metų birželio-spalio mėnesiais ir juos atlikti toje vietoje turint tinkamai įformintą statybos leidimą nėra draudžiama, bei, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo taikyti statybos darbų atlikimo metu galiojusią teisės aktų redakciją, kuri įpareigojo apskrities viršininką priimti sprendimą leisti statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, taikęs netinkamas teisės normas atsakovas pažeidė savo kompetenciją ir priėmė neteisėtą sprendimą, neigiamai veikiantį ieškovo teises, nes statybos darbai kainavo 350 000 Lt, jais siekta įgyvendinti vieningo ekologinio centro komplekso idėją, todėl, įvykdžius ginčijamą aktą, ieškovas patirtų didelių nuostolių, visiškai sutriktų ekologinio mokymo centro funkcionalumas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad taikytini ginčijamo sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai, nes apskrities viršininko sprendimo priėmimas visiškai nepriklauso nuo ieškovo valios, atsakovo delsimas negali paneigti ieškovo įgytų teisių parengti statinių projektą ir gauti statybos leidimą. Teismas taip pat nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatyme nereikalaujama, kad detaliajame plane būtų nurodyti planuojami statyti statiniai, be to, statybos leidimas faktiškai buvo išduotas visam ekologiniam centrui statyti, todėl statybos iš esmės buvo vykdomos pagal išduotą leidimą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 20 sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007, konstatavo, kad jeigu statinio nukrypimai nuo projekto padaryti galiojant CK 4.103 straipsnio 2001 m. liepos 1 d. redakcijai, tai taikytinos šios redakcijos straipsnio normos. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iki 2006 m. spalio 31 d. (b. l. 22-46), o atsakovas neįrodinėjo aplinkybės, kad ginčo statiniai būtų pastatyti po 2007 m. gegužės 3 d., kai buvo pakeistas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ (toliau – Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė teisės normas, galiojusias savavališkos statybos vykdymo metu, t. y. CK 4.103 straipsnio originalią redakciją ir Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamento 2002 metų redakciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, sprendžiant šalių ginčą, teisiškai nereikšminga, kad Statybos įstatymo 1, 2, 3, 20, 23, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 33, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 116-4402) (toliau – Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas), įsigaliojusio nuo 2006 m. lapkričio 1 d., 15 straipsnyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, nes ginčas yra dėl įsakymo „Dėl savavališkos statybos padarinių (duomenys neskelbtini), pašalinimo“ panaikinimo, o šioje teisės normoje nenustatyta, kokiomis teisės normomis vadovaujantis turi būti priimami nauji sprendimai dėl savavališkos statybos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovas padarė pažeidimą nukrypdamas nuo turimo statybos leidimo ir kad toks pažeidimas yra imperatyvaus reikalavimo pažeidimas. Tačiau tai yra susiję su aplinkybe, kad ginčo statiniai yra statomi pirmajame statybos etape netikslinant statybos leidimo, tai patvirtina atsakovas savo 2007 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. IS-GD-96-590 (b. l. 85), kur taip pat nurodoma, jog ginčo pastatų tolesnė statyba būtų galima tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka būtų suderinta projektinė dokumentacija. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog tokia statyba iš esmės yra galima, pagrįstai buvo nuspręsta ieškinį patenkinti ir pripažinti ieškovui teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius parengiant projektą ir gaunant statybos leidimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai visiškai atitinka CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas. Kadangi teismo sprendimu tik pripažinta ieškovo teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius, o apie projekto įgyvendinimo tinkamumą ateityje spręs atsakovas, tai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teismas neviršijo savo kompetencijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savavališkos statybos padarinių šalinimą, t. y. CK 4.103 straipsnio, Statybos įstatymo 28 straipsnio ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiuose Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsniuose įtvirtintas vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas - ir nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Šioje byloje administracinis sprendimas dėl savavališkos statybos buvo surašytas dar tebevykstant savavališkiems statybos darbams 2007 m. birželio 7 d., t. y. jau galiojant naujoms Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijoms ir naujam Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentui. Tačiau teismai nagrinėjamoje byloje taikė iki 2006 m. spalio 30 d. galiojusios CK 4.103 straipsnio ir Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamento nuostatas, motyvuodami tuo, kad turi būti taikomas įstatymas, galiojęs savavališkos statybos pradžios momentu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo statinių statyba dar nebaigta (baigtumas 96 proc.), o surašant 2007 m. birželio 7 d. savavališkos statybos aktą, statybos darbai dar vyko. Taip aiškinant įstatymų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, pasikeitimą, atsirastų galimybė manipuliuoti teisės aktais ir, nepaisant to, kada fiksuota savavališka statyba, įrodinėti, kad bet kokie savavališkos statybos darbai buvo pradėti iki 2006 m. spalio 31 d. Tokiu atveju dabar galiojantys teisės aktai iš esmės taptų neveikiantys, nes pareigūnams būtų neįmanoma nustatyti savavališkos statybos veiksmų atlikimo pradžios momento. Toks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo ir statybų teisėtumo užtikrinimui kaip viešajam interesui. Jeigu įstatymų leidėjas būtų siekęs teisės aktų pakeitimo įsigaliojimą sieti su statytojo atliktais veiksmais, o ne su jau priimtais administraciniais sprendimais dėl savavališkos statybos, tai būtų aiškiai reglamentuota. Kadangi Statybos įstatymas yra specialusis įstatymas CK atžvilgiu, tai, kilus neaiškumų turi būti taikomas specialusis įstatymas. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė savavališkos statybos padarinių likvidavimo tvarką reglamentuojančias normas.

2. Teismai, nagrinėję bylą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 vasario 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007, nes šios bylos faktinės aplinkybės yra visiškai nepanašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes: minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas jau 2006 m. kovo 28 d. sprendimu (dar iki CK 4.103 ir Statybos įstatymo 28 straipsnių pakeitimų įsigaliojimo) buvo konstatavęs, kad yra padaryta esminių nukrypimų nuo gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto, ir savavališkos statybos darbai jau buvo iki to laiko atlikti; nagrinėjamoje byloje savavališkos statybos aktas buvo surašytas tik 2007 m. birželio 7 d. jau galiojant naujoms Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijoms ir naujam Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentui, ir šis aktas surašytas dar tebevykstant savavališkiems statybos darbams. Kasatoriaus manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo, kai savavališkos statybos darbai buvo pradėti ir neužbaigti iki 2006 m. spalio 30 d., o savavališka statyba konstatuota pasikeitus savavališkos statybos padarinių likvidavimo tvarkai, nesuformuota.

3. Teismai, patenkindami ieškovo reikalavimą ir pripažindami jam teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius parengiant statinių projektą ir gaunant statybos leidimą, viršijo teismui priskirtą kompetenciją. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad, pripažinus teisę pašalinti savavališkos statybos padarinius parengiant dokumentus, patikslinant projektą pagal statybos metu galiojusią CK 4.103 straipsnio redakciją atsakovas neturės galimybės priimti sprendimo nugriauti statinius, nes toks sprendimas prieštarautų teismo pripažintai teisei. Taigi teismas nusprendė už instituciją, kurios kompetencija, vadovaujantis Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentu, buvo priimti arba nepriimti tam tikrą sprendimą. Teismai negalėjo nuspręsti, ar galima suteikti teisę asmeniui rengti ginčo statinių projektą ir gauti statybos leidimą, kol nebuvo gautos privalomos Aplinkos apsaugos departamento, Visuomenės sveikatos centro, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos ir kitų suinteresuotų institucijų išvados. Pažymėtina, kad ir suinteresuotoms institucijoms pateikus išvadas, vadovaujantis Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamento 16 punkto nuostata, apskrities viršininkas, išnagrinėjęs savavališkos statybos aktą bei pareigūno siūlymus dėl padarinių pašalinimo, gali priimti vieną iš kelių sprendimų: pareikalauti statytoją nugriauti statinį arba leisti statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Taigi teismai, neturėdami kompetentingų tarnybų išvadoms, nurodančių, kad savavališkos statybos įteisinimas yra galimas, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovui teisę šalinti savavališkos statybos padarinius parengiant statinių projektą ir gaunant statybos leidimą.

4. Teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Teismai nepagrįstai savavališkų statinių statymą ir galimumą juos įteisinti sieja su tuo, kad ieškovas ekologinio mokymo centro statybos leidimą gavo esant nesumažintam žemės sklypui. Toks teismo konstatavimas patvirtina, kad teismai nagrinėję bylą netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes atsakovo įsakymas (b. l. 7) buvo priimtas atsižvelgiant į ieškovo prašymą, nekeičiant bendro suformuoto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ploto ir visiškai neturėjo įtakos 1999 m. balandžio 26 d. išduotam bei pratęstam statybos leidimui Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti ekologinio mokymo centro statybos darbus pagal parengtą projektą. Teismai taip pat netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su tuo, kokiems statiniams statyti buvo numatytas detaliajame plane ir projekte (generaliniame plane) ir kokių statinių statymui buvo išduotas statybos leidimas. Atsakovo į bylą pateikti generaliniai planai patvirtina, kad statybos leidimo statyti ginčo statinius, pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini), nebuvo išduota. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje esančiame parengtame generaliniame plane (b. l. 71), ant kurio yra spaudas „išduotas leidimas vykdyti statybos darbus“ yra numatyta statyti statinius A, B, C ir D, kiti trys statiniai yra nurodyti tik kaip perspektyviniai ir yra nubraukti. Tai reiškia, kad statybos leidimas neapima perspektyvinių statinių statybos, todėl ginčo statiniai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini), yra statomi ne pagal projektą ir neturint statybos leidimo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai nusprendė, kad statybos leidimas ginčo statiniams, pažymėtiems indeksais (duomenys neskelbtini), faktiškai buvo išduotas.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiantis konkrečiais byloje esančiais įrodymais (b. 1. 22-46), nustatyta, kad statiniai, kuriuos ginčijamu įsakymu reikalaujama nugriauti, buvo pastatyti iki 2006 spalio 31 d. Tuo metu galiojo CK 4.103 straipsnio 2001 m. liepos 1 d. redakcija, Statybos įstatymo 28 straipsnio 2002 m. liepos 1 d. redakcija, Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamento 2006 m. kovo 24 d. redakcija, pagal kurių nuostatas statytojui buvo įtvirtinta teisė šalinti savavališkos statybos pasekmes įvairiais būdais: patvirtinti projektą, padaryti pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu; pertvarkyti atitinkami statinį; nugriauti statinį. Teisiniai santykiai turi būti reglamentuojami tokių teisės normų, kurios galiojo tų teisinių santykių susiformavimo metu, priešingu atveju būtų pažeistas iš Konstitucijos kylantis įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas (lex retro non agit). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007, spręsdama teisės normų konkurencijos klausimą, vadovavosi veiksmų atlikimo momentu galiojusiomis teisės normomis. Kadangi nagrinėjamoje byloje savavališka statyba atlikta tada, kai galiojo ankstesnė taikytinų teisės aktų redakcija, tai savavališkų statybų pasekmių šalinimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal tuo metu galiojusias teisės normas. Atsakovas, 2007 m. birželio 11 d. priimdamas ginčijamą įsakymą, nesivadovavo tomis teisės normomis, o vadovavosi po savavališkos statybos atlikimo įsigaliojusiomis teisės normomis, todėl šis atsakovo įsakymas prieštarauja įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principui ir yra neteisėtas.

2. Kasatoriaus argumentas, kad teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 vasario 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007, yra nepagrįstas, nes šioje kasacinio teismo nutartyje įtvirtinta taisyklė, jog anksčiau galiojusios teisės aktų redakcijos taikomos todėl, kad nukrypimai nuo projekto padaryti, galiojant ankstesnėms teisės aktų redakcijoms. Taigi teisės normų taikymas nesiejamas su tuo, kada priimtas savavališkos statybos aktas, o su tuo, kada atlikta savavališka statyba. Šiuo atveju nukrypimų nuo projekto konstatavimo laikas yra tik procedūrinis klausimas, negalintis nulemti materialinio - teisinį santykį reguliuojančio įstatymo taikymo laiko atžvilgiu, klausimo.

3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, viršijo jam priskirtą kompetenciją. Pažymėtina, kad ieškinys buvo pareikštas ne dėl statybos leidimo gavimo, bet dėl pažeistos teisės pripažinimo (CK 1.137 straipsnis), t. y. dėl teisės šalinti savavališkos statybos padarinius pagal teisės normas, galiojusias savavališkų statybų atlikimo metu (iki 2006 m. spalio 31 d.), leidusias parengti statinių projektą ir gauti statybos leidimą, jeigu statyba galima. Teismui patenkinus ieškinį, buvo tik suteikta teisė, parengus įstatymus atitinkantį statybos projektą, suderinus jį nustatyta tvarka, įstatymo nustatyta tvarka gauti statybos leidimą, pripažinimo. Nurodytos teisės patvirtinimas, priešingai nei teigia kasatorius, neįteisina savavališkos statybos, nes tokios statybos pasekmių šalinimas toliau būtų sprendžiamas administracine tvarka, dalyvaujant institucijoms, atsakingoms už statybų valstybinę priežiūrą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų nustatyta, jog ginčo statinių statyba atitinkamomis sąlygomis konkrečiame sklype yra galima (b. l. 85), todėl nebūtų pažeistas viešasis interesas. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad teismai nesprendė atsakovo kompetencijai priskirtų klausimų.

4. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Ieškovo manymu, teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes atsižvelgė į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, t. y. kad ginčo statiniai, kurie atsakovo buvo numatyti kaip perspektyviniai, yra sudėtinė ekologinio mokymo centro komplekso dalis; kad savavališka statyba nepažeidžia niekieno interesų, o nugriovus ginčo statinius, ieškovas patirtų didelių nuostolių.

Trečiojo asmens atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą (CK 4.103 straipsnio 3 dalis, Statybos įstatymo 28 straipsnis, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnis), įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą

Nagrinėjamoje byloje teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2007 m. birželio 7 d. surašė savavališkos statybos aktą bei statybos sustabdymo aktą, kuriuose nurodė, kad ieškovas savavališkai vykdo dviejų statinių, statinių išdėstymo sklype schemoje pažymėtų numeriais (duomenys neskelbtini), statybos darbus. Kauno apskrities viršininkas nurodytų aktų pagrindu 2007 m. birželio 11 d. priėmė įsakymą „Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo“, kuriuo pareikalavo savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai statomus pastatus ir sutvarkyti statybvietę. Teismų taip pat nustatyta, kad šių aktų surašymo metu ginčo statinių baigtumas buvo 96 procentai.

Sąvoka „savavališka statinio statyba“ pateikta Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje, pagal kurią savavališka statinio statyba laikoma, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje) neturint įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu, statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Nagrinėjamu atveju pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą, konstatavo savavališkos statybos faktą dėl to, kad ieškovas dviejų ginčo pastatų statybą vykdė neturėdamas įstatymo nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo. Kauno apskrities viršininko administracija, priimdama skundžiamą aktą „Dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo“ vadovavosi šio akto priėmimo metu galiojusiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 4.103 straipsnis, Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsniu (įsigaliojusiu 2006 m. spalio 17 d. įstatymu Nr. X-858), Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamento (patvirtinto aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu D1-243) 20.1, 20.1.1, 20.1.1.1 punktų nuostatomis), kuriose nenustatyta galimybės savavališkai statomą statinį įteisinti teismui priėmus sprendimą per nustatytą laiką gauti statybos leidimą.

CK 4.103 straipsnyje nustatytos neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės, diferencijuojant jas pagal neteisėtos statybos pobūdį: jei statinys statomas ar pastatytas savavališkai arba pažeidžiant esminius statinio projekto sprendimus, toks statinys turi būti nugriaunamas nepaliekant galimybės įteisinti savavališką statybą; tuo atveju, kai statant ar pastačius statinį yra pažeisti kiti, ne esminiai, statinio projekto sprendimai, teismas sprendimu gali įpareigoti statytoją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka padaryti reikiamus statinio projekto pakeitimus ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, arba įpareigoti statytoją per teismo nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Galiojančiose šių teisės aktų redakcijose atsisakyta ankstesnėje CK 4.103 straipsnio 3 dalies redakcijoje įtvirtintos galimybės visais atvejais leisti savavališkos statybos statytojui per nustatytą terminą padaryti reikiamus projekto pakeitimus ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statybos dokumentų tinkamu įforminimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant šiuo metu galiojančios redakcijos teisės normas dėl savavališkos statybos pasekmių šalinimo, svarbi yra įstatymų projektų rengimo medžiaga (travaux preparatores). Statybos įstatymo pakeitimo ir CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymų rengėjų aiškinamuosiuose raštuose, Seimo aplinkos apsaugos ir teisės komitetų išvadose ir kt. nurodoma, kad šių įstatymų pakeitimo tikslai – užkirsti kelią savavališkoms statyboms bei kitiems pažeidimams statybos srityje, užtikrinti statybos proceso ir statinių kokybės kontrolę. Šių įstatymų projektų rengimo medžiagoje taip pat pažymima, kad įstatymų pakeitimą lėmė tai, kad labai daug statytojų statybas pradeda savavališkai, pasinaudodami CK 4.103 straipsnyje buvusia galimybe savavališkai statomą ar pastatytą statinį įteisinti vėliau, teismui priėmus sprendimą įpareigoti statytoją gauti statybos leidimą.

Nagrinėjamojoje byloje, konstatavus dviejų ginčo pastatų savavališką statybą, statytojas (ieškovas) kreipėsi į teismą Statybos įstatymo 28 straipsnio, CK 4.103 straipsnio ir 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, prašydamas pripažinti jo teisę pašalinti ginčo statinių savavališkos statybos padarinius, parengiant projektą ir gaunant statybos leidimą, taip pat panaikinti apskrities viršininko įsakymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. CK 1.138 straipsnyje nurodoma, kad civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos įstatyme nustatytais būdais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas, nes civilinių teisių gynimo būdus lemia ir teisės normos, reglamentuojančios konkretų teisinį santykį. Atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai nurodoma, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas inter alia jas pripažindamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamoje byloje teismas viršijo savo kompetenciją, yra nepagrįstas. Toks teisių gynimo būdas yra nustatytas CK 1.138 straipsnio 1 dalyje, tačiau šis teisių gynimo būdas nagrinėjamu atveju taikytinas kartu su teisių gynimo būdais, nustatytais teisės normose, reguliuojančiose konkretų teisinį santykį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijose įtvirtintos savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas, ir nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Teismų priimtais sprendimais nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad administracinis aktas dėl savavališkos statybos buvo surašytas 2007 m. birželio 7 d., tebevykstant savavališkos statybos darbams, jau galiojant naujoms Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijoms ir naujam Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentui. Tačiau teismai nagrinėjamoje byloje taikė iki 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusias minėtų įstatymų ir reglamento nuostatas, motyvuodami tuo, kad turi būti taikomas įstatymas, galiojęs savavališkos statybos pradžios momentu. Teisėjų kolegija negali sutikti su teismų sprendimuose išdėstytu Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnio aiškinimu ir taikymu ginčo santykiams reglamentuoti. Šiame įstatymo straipsnyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamoje byloje ginčijami sprendimai dėl savavališkų statybų pasekmių surašyti jau galiojant Statybos įstatymo pakeitimo įstatymui, taip pat ir šio įstatymo 15 straipsniui, kuriame nustatyta įstatymo nuostatų dėl savavališkų pasekmių taikymo tvarka. Ginčijamų administracinių aktų dėl savavališkų statybų surašymo metu galiojo ir nauja CK 4.103 straipsnio redakcija (Žin., 2006, Nr. 116-4403). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės principas, jog įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, reiškia, jog jis galioja tik ateičiai, t. y. santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad dauguma teisinių santykių yra tęstiniai, todėl, nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinį santykį privalu analizuoti, atsižvelgiant į jo susiformavimo etapus, stadijas ir jį paveikusių juridinių faktų atsiradimo momentą. Nagrinėjamoje byloje teismų priimtais sprendimais konstatuota, kad 1999 m. birželio 26 d. buvo išduotas ekologinio centro statybos leidimas, iki 2006 m. spalio 30 d. buvo pastatyti ginčo statinių pamatai, padaryti perdengimai, ginčo statinių statyba aktų surašymo metu nebuvo baigta, statybos darbai dar vyko. Šie teismų nustatyti faktai rodo ieškovo vykdytos neteisėtos statybos tęstinį pobūdį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atitinkamo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo taisykles, taikymo specifiką konkretiems teisiniams santykiams, juridiniams faktams, teisėms ir pareigoms nustato bendrosios nuostatos – įstatymas atgaline tvarka negalioja (lex prospicit, non respicit; lex retro non agit). Teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymas yra specialusis, reglamentuojantis naujų statinių statybas, statinių projektavimo, pripažinimo tinkamais naudoti ir kt., statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus (Statybos įstatymo 1 straipsnis), todėl kolizijos tarp Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių naujų redakcijų (Žin., 2006, Nr. 116-4403), reglamentuojančių savavališkos statybos teisines pasekmes, nėra. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnis nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, o CK 4.103 straipsnio pakeitimo įsigaliojimui taikytinos bendrosios nuostatos dėl civilinių įstatymų galiojimo (CK 1.7, 1.3 straipsniai, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnis). Atsižvelgdama į teisėje galiojantį principą, kad specialiosios ir bendrosios teisės normos konkurencijos atveju taikymo prioritetą turi specialioji teisės norma (lex specialis derogat generali), teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl savavališkos statybos padarinių šalinimui taikytinos teisės normos, turi būti vadovaujamasi specialiąja teisės norma (Statybos įstatymo pakeitimo 15 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų išvados, jog turi būti taikomos įstatymų ir reglamento, galiojusio savavališkos (neteisėtos) statybos pradžios momentu, nuostatos, negali būti laikomos teisėtomis ir pagrįstomis. Taip aiškinant teisę, taikytiną ginčo santykiams, įstatymai taptų neveikiantys, nes savavališkos (neteisėtos) statybos pradžios momento konstatavimas būtų apsunkintas, nepaisant to, kad Statybos įstatymo 27 straipsnyje nustatytos statybos valstybinę priežiūrą vykdančių pareigūnų atitinkamos funkcijos. Be to, toks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarauja įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei užtikrinti statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog ieškovas, galiojant ankstesnėms įstatymų dėl savavališkos statybos pasekmių šalinimo redakcijoms, kai buvo įtvirtinta galimybė savavališkai statomą ar pastatytą statinį įteisinti vėliau ir per nustatytą laikotarpį gauti statybos leidimą, būtų ėmęsis teisės aktų nustatytų priemonių dėl savavališkos statybos įteisinimo. Teismai, aiškindami įstatymų dėl savavališkos statybos teisinių pasekmių pašalinimo galiojimą laiko atžvilgiu ir leisdami ieškovui savavališkos statybos padarinius pašalinti parengus projektą ir gavus statybos leidimą, be kitų argumentų, konstatavo, kad tokie veiksmai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Su tokiu teisės aiškinimu nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad teisės įgyvendinimas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios prieštarauja įgyvendinamos teisės paskirčiai, laikytina piktnaudžiavimu teise, o savavališkos statybos padarinių šalinimo efektyvumo užtikrinimas pagal galiojančias teisės normas yra viešasis interesas. Vienas pagrindinių teisės principų nustato, kad iš neteisės neatsiranda teisė (ex injuria non oritur jus). Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, kad ieškovas, ankstesnės ir jam palankesnės įstatymo redakcijos galiojimo metu nepradėjęs realizuoti galimybės įteisinti neteisėtą statybą, neįgijo tokios teisės. Įstatymų pasikeitimas suponuoja situaciją, kad tik įgyta teisė galėtų būti ginama teismine tvarka, tačiau ieškovui, nepradėjusiam tokios teisės realizuoti ankstesnio įstatymo galiojimo metu, įstatymo pakeitimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įstatymų dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių galiojimą laiko atžvilgiu, tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-52/2003). Dėl to teisėjų kolegija pritaria kasacinio skundo argumentui, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios bylos faktinės aplinkybės yra visiškai nepanašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas dar iki CK 4.103 ir Statybos įstatymo 28 straipsnių pakeitimų įsigaliojimo buvo konstatavęs, kad yra padaryta esminių nukrypimų nuo gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto, ir savavališkos statybos darbai jau buvo iki to laiko atlikti, o nagrinėjamoje byloje savavališkos statybos aktas buvo surašytas tik 2007 m. birželio 7 d., jau galiojant naujoms Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijoms ir naujam Savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentui, ir šis aktas surašytas dar tebevykstant savavališkiems statybos darbams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007¸ pateikta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Konkrečioje byloje teisiškai reikšmingi faktai yra nustatomi tam ir tiek, kiek būtina sprendžiant konkretų šalių ginčą ir taikant šiam ginčui išspręsti reikalingas teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ginčijamas aktas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ieškovui buvo surašytas konstatavus savavališką ginčo statinių statybą. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, spręsdami dėl statybos leidimo statyti ginčo statinius, pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini), išdavimo, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog statybos leidimas šiems statiniams statyti buvo išduotas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai vertino surinktus įrodymus, nes Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje esančiame parengtame generaliniame plane (b. l. 71), ant kurio yra spaudas „išduotas leidimas vykdyti statybos darbus“, yra numatyta statyti statinius A, B, C ir D, o kiti statiniai yra nurodyti tik kaip perspektyviniai ir yra nubraukti. Vertinant faktas egzistavo ar ne, turi būti sprendžiama vadovaujantis įrodymų visumos analize. Nagrinėjamoje byloje teismų padaryta išvada apie statybos leidimo išdavimą ginčo statiniams neparemta byloje esančiais įrodymais. Kad tokio įrodymo nėra iš dalies patvirtina ieškovo kreipimasis į teismą, reikalaujant pripažinti teisę tinkamai įforminti ginčo statinių statybą, bei Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštas (b. l. 85), kuriame nurodoma, kad ginčo statiniai, numatyti kaip perspektyviniai, statomi nepatikslinus statybos leidimo.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismai, nagrinėję bylą, netinkamai įvertino įrodymus dėl žemės sklypo, ant kurio buvo statomi ginčo statiniai, sumažinimo įtakos išduotam statybos leidimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neanalizavo, ar žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ploto sumažinimas turėjo įtakos 1999 m. balandžio 26 d. išduotam bei pratęstam statybos leidimui Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti ekologinio mokymo centro statybos darbus pagal parengtą projektą, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad iki žemės sklypo ploto sumažinimo išduotas statybos leidimas apėmė ir ginčo statinių statybą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai sudaro įstatyme įtvirtintą pagrindą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) šį skundą tenkinti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų kasacinis teismas negali ištaisyti, nes kasacinis teismas nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nekonstatuoti visi faktai, būtini tinkamai taikyti išaiškintas teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti, todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Januškienė

Virgilijus Grabinskas