Dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-493/2008

Procesinio sprendimo kategorija

35.6.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Januškienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Gertauta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Imparatas“ ieškinį atsakovui UAB „Gertauta“ dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

UAB „Imparatas“ ir UAB „Gertauta“ sudarė du šioje byloje ginčijamus susitarimus: 2006 m. balandžio 5 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 4.2 punkte įtvirtinta sąlyga, kad, UAB „Imparatas“ atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, jo sumokėtas 103 923,99 Lt avansas bus laikomas baudinio pobūdžio netesybomis, be to, jis papildomai turės sumokėti UAB „Gertauta“ 400 000 Lt baudos, ir 2006 m. liepos 5 d. susitarimą, pagal kurio 4 punktą, UAB „Imparatas“ neįvykdžius prievolės sudaryti pagrindinę (pirkimo–pardavimo) sutartį, UAB „Gertauta“ įskaitė savo 400 000 Lt reikalavimą į UAB „Imparatas“ vienarūšį piniginį reikalavimą UAB „Gertauta“. Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „Imparatas“ iškelta bankroto byla. Teismo paskirtas bankroto administratorius, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, pareiškė Pauliano ieškinį, ginčydamas pirmiau nurodytų susitarimų sąlygas kaip pažeidžiančias UAB „Imparatas“ kreditorių teises.

Ieškovas bankrutavusi UAB „Imparatas“, atstovaujama administratoriaus, prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Imparatas“ ir atsakovo UAB „Gertauta“ 2006 m. balandžio 5 d. sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktą bei 2006 m. liepos 5 d. sudaryto susitarimo 4 punktą ir taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovo 503 923,99 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2006 m. balandžio 5 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas ne vėliau kaip iki 2006 m. liepos 1 d. įsipareigojo parduoti ieškovui 0,0882 ha ploto žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), už 2 006 000 Lt. Sutarties 4.2 punkte, kurį ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu, šalys susitarė, kad, pirkėjui (ieškovui) neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, jam nebus grąžintas sutarties 2.4 punkte nustatytas 103 923,99 Lt avansas, nes jis bus laikomas baudinio pobūdžio netesybomis, be to, ieškovas privalės sumokėti atsakovui 400 000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punkte nenustatyta atsakovo teisės tuo pat metu reikalauti ir nuostolių, ir netesybų, todėl netesybos nepripažintinos baudinėmis. Taigi preliminariosios sutarties sąlyga dėl netesybų (baudos) neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokiais argumentais teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktą negaliojančiu dėl to, kad jame nustatytos įstatymo draudžiamos baudinės netesybos. Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias Pauliano ieškinį, teismas pažymėjo, kad ieškovas ginčijo tik preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą dėl netesybų, o ne visą sutartį. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog susitarimas dėl netesybų turėjo įtakos atsakovo nemokumui ar pažeidė kreditorių teises, šiuo susitarimu taip pat nebuvo suteikta pirmenybės kitam kreditoriui, nes atsakovas ieškovo kreditoriumi tapo tik ieškovui pažeidus preliminariosios sutarties sąlygas (atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį). Be to, ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Atsakovas ieškovo finansinę atskaitomybę pradėjo vesti tik nuo 2006 m. gegužės 2 d., bankroto byla ieškovui iškelta Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. nutartimi, tuo tarpu ginčijama preliminarioji sutartis sudaryta dar neįvykus šioms aplinkybėms – 2006 m. balandžio 5 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas žinojo apie ieškovo nemokumą. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 5 d. šalių susitarimą įskaityti vienarūšius reikalavimus, konstatavęs, kad šiuo susitarimu nebuvo pažeisti CK ir Įmonių bankroto įstatymo reikalavimai. Teismas nurodė, kad kreditoriui draudžiama įskaityti savo reikalavimą, kai skolininkui iškelta bankroto byla, tačiau šalys susitarimą dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo pasirašė iki nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą iš dalies patenkino ir Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais UAB „Imparatas“ ir UAB „Gertauta“ 2006 m. balandžio 5 d. sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktą bei 2006 m. liepos 5 d. susitarimo 4 punktą, ir šiuos ieškinio reikalavimus patenkino – pripažino negaliojančiais UAB,,Imparatas“ ir UAB,,Gertauta“ 2006 m. balandžio 5 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties Nr. K/2006/26 4.2 punktą ir 2006 m. liepos 5 d. susitarimo 4 punktą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad, iškėlus UAB „Imparatas“ bankroto bylą, teismo paskirtas įmonės bankroto administratorius įgyvendino teisę pareikšti Pauliano ieškinį (CK 6.66 straipsnis) dėl iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytų sandorių teisėtumo, siekiant apginti bankrutuojančios UAB „Imparatas“ kreditorių interesus. Kvalifikavusi pareikštą ieškinį kaip actio Pauliana, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatė, kad yra visos šio ieškinio tenkinimo sąlygos, nurodytos CK 6.66 straipsnyje. Pirma, pagal byloje esančius duomenis UAB,,Imparatas“ neprivalėjo sudaryti preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje įtvirtintas įsipareigojimas mokėti baudinio pobūdžio netesybas, bei susitarimo, kuriuo šios baudinio pobūdžio netesybos įskaitytos į UAB,,Imparatas“ turimą kreditorinį reikalavimą atsakovui. Antra, atsižvelgdama į tai, kad abu ieškovo ginčijami sandoriai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą nulėmę susitarimai, ir vertindama ne tik prašomas pripažinti negaliojančiomis, bet visas šių sandorių sąlygas, teisėjų kolegija konstatavo, kad įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį prisiėmimas ir kaip jų pasekmė – atsakovo skolos UAB,,Imparatas“ sumažinimas netesybų dydžio suma – akivaizdžiai prieštaravo UAB „Imparatas“ pagrindiniam tikslui siekti pelno bei pažeidė įmonės kreditorių teises. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė, iš byloje esančių įrodymų (UAB „Imparatas“ balansų) nustačiusi, kad, sudarydama ginčijamus sandorius (tiek 2006 m. balandžio 5 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, tiek ir 2006 m. liepos 5 d. susitarimą, kuriuo buvo atliktas įskaitymas), UAB,,Imparatas“ buvo nemoki ir būdama nemoki prisiėmė rizikingus įsipareigojimus ne tik sudaryti didelės vertės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir mokėti baudines netesybas, viršijančias 0,5 mln. Lt, tuo atveju, jeigu nesudarys pirkimo–pardavimo sutarties, o vėliau šias netesybas įskaitė į turimą kreditorinį reikalavimą. Dėl ginčijamų sandorių UAB,,Imparatas“ gerokai sumažino savo turtą – prarado turtinę teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti 503 923,99 Lt skolos. Be to, baudinių netesybų sąskaita atlikus įskaitymą ir taip sumažinus nemokios įmonės turtą (turtines teises), buvo suteikta pirmenybė naujai atsiradusiam kreditoriui (atsakovui). Sumažėjus nemokios įmonės turtui, dar labiau padidėjo jos nemokumas, o jos kreditoriams sumažėjo galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas tapo ieškovo kreditoriumi tik pažeidus preliminariosios sutarties sąlygas, nepašalina ginčijamų sutarčių sąlygų neteisėtumo, nes kitų ieškovo kreditorių teisių pažeidimo esmę atskleidžia būtent abiejų ginčijamų sutarčių sąlygų vertinimas. Be to, kreditorių teisių pažeidimą patvirtina ir netesybų dydis bei paskirtis. CK 6.71-6.75 straipsniuose baudinių netesybų nenustatyta. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, tačiau negali leisti šiai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Šalių sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkte nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta 2 006 000 Lt, tuo tarpu netesybos – 503 923,99 Lt, t. y. 25 proc. sutarties kainos. Byloje nėra duomenų, kad, ieškovui nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovas būtų patyręs kokių nors nuostolių, priešingai, po keturių mėnesių nuo termino pagrindinei sutarčiai sudaryti atsakovas tą patį turtą pardavė kitam asmeniui už 2 301 000 Lt (295 000 Lt brangiau). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad preliminariojoje sutartyje nustatytos netesybos atliko ne kompensuojamąją funkciją (nes atsakovas jokių nuostolių nepatyrė), o, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, faktiškai leido atsakovui nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita. Trečia, nepagrįstai didelė šių netesybų suma bei vėlesni šalių veiksmai, netesybas įskaitant į egzistuojantį ieškovo kreditorinį reikalavimą atsakovui, patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Šį įrodo ir tai, kad atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. sutartimi įsipareigojo tvarkyti ir tvarkė ieškovo finansinę atskaitomybę, jo sudarytas ieškovo 2006 m. gegužės 31 d. balansas buvo pagrindas teismui konstatuoti ieškovo nemokumą ir iškelti jam bankroto bylą, susitarimas dėl įskaitymo šalių buvo pasirašytas tą pačią dieną, kai ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Taigi atsakovas, sudarydamas 2006 m. liepos 5 d. susitarimą, kuriuo buvo atliktas 2006 m. balandžio 5 d. preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos baudos įskaitymas, žinojo apie ieškovo nemokumą ir apie tai, kad, atlikus baudos įskaitymą, ieškovo nemokumas dar labiau padidės, o atsakovas įgis pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas privalėjo žinoti, jog abiejų ginčijamų sutarčių sąlygos, kuriomis ieškovui buvo nustatytos didelės baudinio pobūdžio netesybos ir šios įskaitytos į ieškovo turimą kreditorinį reikalavimą atsakovui, pažeidžia kreditorių teises, tad atsakovas buvo nesąžiningas, sudarydamas abu ginčijamus sandorius. Nustačiusi visas tris sąlygas Pauliano ieškiniui patenkinti, teisėjų kolegija konstatavo, kad tai yra pagrindas tenkinti bankrutavusios UAB „Imparatas“ administratoriaus pareikšto ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų sandorių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Spręsdama dėl restitucijos taikymo, teisėjų kolegija nurodė, kad pinigai pagal ginčijamas sandorių sąlygas atsakovui nebuvo išmokėti, t. y. 503 923,99 Lt sumos atsakovas faktiškai negavo, buvo atliktas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Šį pripažinus negaliojančiu, atsakovo skola ieškovui lieka nesumažėjusi buvusio atlikto įskaitymo suma, t. y. šalys grąžinamos į ankstesnę padėtį. Taigi reikalavimas priteisti 503 923,99 Lt sumą, įskaitytą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, negali būti laikomas reikalavimu taikyti restituciją ir todėl negali būti tenkinamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Gertauta“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 177 straipsnį, 185 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, dėl to nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių, taip pat nesant įrodymų konstatavo, kad ginčijami sandoriai nulėmė vienas kito sudarymą ir kad ieškovas preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo nemokus (pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 2 dalį vertinant įmonės mokumą atsižvelgiama tik į pradelstus įsipareigojimus, tačiau tokių aplinkybių teismas nenustatinėjo). Be to, teismas, netirdamas ir nevertindamas byloje esančių įrodymų (duomenų, patvirtinančių ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, ir kt.), pažeidė CPK 265, 270, 331 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo bei teismo sprendimo tinkamo motyvavimo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. E. K. ir V. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-299/2007; 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. E. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2007 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vakarų prekyba“ v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-316/2007; 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Premeda“ v. Tauragės rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-367/2007).

2. Įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimas lėmė apeliacinės instancijos teismo padarytą kitą pažeidimą – netinkamą CK 6.66-6.75 bei 6.193 straipsnių taikymą. Apeliacinės instancijos teismas įvardijo visas teismų praktikoje suformuluotas Pauliano ieškinio tenkinimo sąlygas, tačiau jų išsamiai neanalizavo, nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo dalyką ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Pirma, sudarydamas preliminariąją sutartį, kasatorius buvo sąžiningas, netesybų nustatymas savaime nesukūrė kasatoriui reikalavimo teisės, ši atsirado tik ieškovui pažeidus sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariosios sutarties sąlygą pripažindamas kaip kasatoriaus nesąžiningumo įrodymą, pažeidė CK 6.71-6.75 straipsnius ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Iviltra“ v. R. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-333/2008).

Antra, ginčijamo susitarimo sudarymą nulėmė preliminariosios sutarties pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių aiškinimą, dėl to nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnį ir netaikė 6.140 straipsnio, pagal kurį kreditoriui leidžiama vienašališkai įskaityti vienarūšius reikalavimus esant skolininko nemokumui. Tokį CK 6.140 straipsnio aiškinimą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Linkmenų statyba“ v. UAB „Vilniaus vandenys“, bylos Nr. 3K-3-538/2004). Be to, susitarimas nepažeidė ieškovo kreditorių interesų, nes dėl preliminariosios sutarties pažeidimo atsiradusi ieškovo prievolė pasibaigė kreditoriaus prievolės jam sumažėjimu, t. y. bendra ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo ir žalos bankrutuojančiai įmonei nepadaryta. Kasatorius buvo sąžiningas, nes jis elgtųsi neprotingai ir nesąžiningai, jeigu, žinodamas apie ieškovo finansinę situaciją, nepareikalautų iš jo sudaryti susitarimą dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas bankrutavusi UAB „Imparatas“, atstovaujama administratoriaus UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro, prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes laikydamasis proceso teisės normų reikalavimų ir nepadarė pažeidimų, turėjusių esminės reikšmės neteisėtos nutarties priėmimui. Teismas, spręsdamas, ar ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kreditorių teisės, pagrįstai vertino tiek ginčijamas abiejų sutarčių sąlygas, tiek ir visas kitas jų sąlygas neatskirtai, nes abu sandoriai yra susiję ir visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir jos sudarymo aplinkybes. Įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, ieškovo ir kasatoriaus veiksmus sudarant abu sandorius, teismas pagrįstai nusprendė, kad kasatoriui buvo žinoma, jog sutarčių sąlygos, kuriomis ieškovui nustatytos didelės baudinės netesybos ir šios įskaitytos į ieškovo turimą kreditorinį reikalavimą kasatoriui, pažeidžia ieškovo kreditorių teises, o kasatorius buvo nesąžiningas, sudarydamas abu ginčijamus sandorius.

2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nes ne tik įvardijo šioje normoje nustatytas būtinąsias sąlygas Pauliano ieškiniui pareikšti, bet kiekvieną jų išanalizavo, taip pat nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes, pagrįsdamas savo išvadas byloje surinktais įrodymais.

3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių susitartas netesybas kaip baudines. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad netesybos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-218/2003; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. T. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-513/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006). Kasatorius nepateikė teismui konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų jo patirtų dėl nesudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuostolių dydį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo

Įrodinėjimo proceso esmė yra ta, kad teismas, ištyręs šalių pateiktus (o įstatymų nustatytais atvejais – ir teismo išreikalautus) įrodymus bei juos įvertinęs, įsitikina, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, ir, priklausomai nuo to, tenkina (iš dalies arba visiškai) arba atmeta byloje pareikštą reikalavimą. Įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų. Įrodymų vertinimas yra intelektinė bylą nagrinėjančio teismo veikla, kurios metu teismas byloje esančius ir nustatyta tvarka ištirtus įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, reglamentuojančiais tiek teismo procesą, tiek ginčo materialinį santykį. Įrodinėjimo taisyklių aiškinimas ir taikymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra gana plačiai įvairiais aspektais išanalizuotas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008, ir kt.). Naujų klausimų, kurie turėtų esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei suponuotų neteisėtos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą, kasaciniame skunde neatskleista, o pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais (CPK 320, 326 straipsniai). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai aiškino bei taikė jas reglamentuojančias materialinės teisės normas. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktinių aplinkybių egzistavimo ar neegzistavimo nei pirmosios instancijos teismas. Taigi iš naujo ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali padaryti ne tik analogiškas, bet ir skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje.

Vienas iš įstatyme nustatytų reikalavimų kasacinio skundo turiniui yra įpareigojimas nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). UAB „Gertauta“ kasaciniame skunde yra abstrakčiai, fragmentiškai pasisakyta dėl procesinių reikalavimų pažeidimo. Dėl to kasacinis teismas neturi nei teisinio pagrindo, nei procesinės galimybės konstatuoti esant kasatoriaus nurodomą apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumą – procesinės teisės normų pažeidimą. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties daugiau kaip pusė teksto (iš šešių su puse lapo) yra skirta šios nutarties motyvams. Tai taip pat patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi įrodinėjimo proceso normų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendino. Tai, kad dalyvaujančio byloje asmens (kasatoriaus) nuomonė dėl įrodymų vertinimo bei bylos išnagrinėjimo galutinio rezultato nesutampa su teismo sprendimu (nutartimi), savaime nesuponuoja teismo sprendimo (nutarties) neteisėtumo.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Tam, kad būtų galima taikyti actio Pauliana institutą, CK 6.66 straipsnyje nustatytos šios sąlygos: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus tieses; turi būti nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas ir sandorį su juo sudaręs asmuo turi būti nesąžiningi. Teisė reikšti Pauliano ieškinį (actio Pauliana) taip pat pripažįstama bankrutuojančios įmonės administratoriui, kuriam tenka įstatyminė teisė ir pareiga ginčyti bankrutuojančios įmonės prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, įskaitant ir CK 6.66 straipsnį, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas administratorius gina tiek bankrutuojančios įmonės, jos akcininkų, tiek ir visų jos kreditorių interesus.

Kasaciniu skundu įrodinėjama, kad Pauliano ieškiniui trūko kelių esminių jo taikymo sąlygų, t. y. kad kasatorius (atsakovas), sudarydamas preliminariąją sutartį, buvo sąžiningas; kad dėl ginčijamo 2006 m. liepos 5 d. susitarimo ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo ir žalos bankrutuojančiai įmonei nepadaryta; kad susitarimas dėl netesybų atitinka įstatymo reikalavimus.

Pažymėtina, kad sąžiningumas konkrečioje situacijoje visų pirma yra fakto klausimas. Apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo aspektu yra gana išsamiai motyvuota. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamomis sutartimis buvo nustatytos net 25 proc. sutarties kainos sudarančios netesybos, o dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo kasatorius nuostolių nepatyrė, nes, pakankamai greitai realizavęs tą patį turtą, gavo 295 000 Lt daugiau negu būtų gavęs iš ieškovo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįstai didelių netesybų nustatymas, nepagrindus jų dydžio, gali būti pripažįstamas sutartį su tokia sąlyga sudariusio ir mėginusio šią sąlygą įgyvendinti (įgyvendinusio) asmens nesąžiningumo įrodymas. Tai nėra sutarčių laisvės principo, kurį įgyvendindamos šalys gali už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą sutartyje nustatyti netesybas, kurios laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie kartu gali reikšti ir minimalius nuostolius, pažeidimas. Tačiau tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl netesybų dydžio, ypač jei jų dydis yra neįprastai didelis, reikia juos atskleisti ir pagrįsti (įrodyti). Nagrinėjamoje byloje lieka nepaneigta aplinkybė, kad pagal ginčijamos preliminariosios sutarties nuostatas neparduotą turtą greitu laiku kasatorius ne tik nenuostolingai, bet dar ir pelningai pardavė kitam subjektui. Kasatoriaus nesąžiningumą pagrindžiančia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad pagal 2006 m. gegužės 2 d. sutartį jis teikė ieškovui finansinės atskaitomybės vedimo paslaugas ir, sudarant ginčijamą 2006 m. liepos 5 d. susitarimą dėl įskaitymo bei tą pačią dieną ieškovui iškeliant bankroto bylą, žinojo apie ieškovo nemokumą.

Kasacinio skundo teiginys, kad šalims atlikus netesybų užskaitą ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo ir žalos bankrutuojančiai įmonei nepadaryta, reiškia akivaizdžių faktų kvestionavimą. Ginčijamo susitarimo dėl įskaitymo įgyvendinimas reikštų ieškovo 503 923,99 Lt reikalavimo teisės kasatoriui pasibaigimą ir atitinkamai – ieškovo kreditorių reikalavimų dalies šiai sumai eliminavimą.

Kiti (išvestiniai) kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir nedaro įtakos apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją panaikinti nenustatyta, todėl teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė