Civilinė byla Nr. 3K-3-490/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 34.5
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. I. B. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal antstolės I. G. prašymą pakeisti skolininką vykdomojoje byloje, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims A. I. B., G. J., R. J., Z. J., Plungės rajono 2-ajam notarų biurui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 1996 m. vasario 22 d. sprendimu priteisė iš skolininko A. J. išieškotojui A. I. B. 55 000 Lt skolos. Skola neišieškota, nes nebuvo žinoma skolininko buvimo vieta, nebuvo turto. Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimu skolininkas pripažintas mirusiu. Po skolininko tėvo A. J. mirties (2005 m. kovo 16 d.) turto dalį, priklausiusią paveldėti A. J., paveldėjo šio sūnūs R. J. ir G. J.. Antstolės teigimu, tokiu atveju skolininko sūnūs, paveldėję skolininkui–tėvui priklausančią paveldėti jų senelio turto dalį, turi atsakyti už tėvo skolas (CK 5.12, 5.52 straipsniai), todėl ji prašė teismo išspręsti skolininko pakeitimo klausimą vykdomojoje byloje Nr.0063/07/00108 dėl 55 000 Lt išieškojimo A. I. B..
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad po tėvo A. J. mirties dėl turto paveldėjimo į notarų biurą kreipėsi mirusiojo sūnus V. J., vaikaičiai G. J. ir R. J., atstovaujami motinos Z. J.; sūnus A. J. į notarų biurą nesikreipė, palikimo nepriėmė. Palikėjo vaikaičiams 2006 m. kovo 28 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą – jie lygiomis dalimis paveldėjo 1/2 dalį senelio turto. G. J. ir R. J. po tėvo A. J. pripažinimo mirusiu dėl jo palikimo priėmimo į notarą nesikreipė; po senelio A. J. mirties paveldėjo lygiomis dalimis tą turto dalį, kuri būtų tekusi jų tėvui paveldint pagal įstatymą. A. J. mirtis buvo prielaida jo sūnums tapti pirmos eilės įpėdiniais pagal įstatymą paveldint senelio turtą. Tai, kad vaikaičiai paveldėjo po senelio mirties atsiradusį palikimą atstovavimo teise kartu su pirmos eilės įpėdiniu V. J., nereiškia, kad susiklostė faktiniai atstovavimo santykiai tarp nesančio pirmos eilės įpėdinio A. J. ir jo vaikų, stojančių į pirmąją paveldėtojų eilę vietoj mirusio tėvo. Palikėjo turtą paveldėjo jo vaikaičiai, kurie būtų atsakingi tik už jo likusias skolas. Kadangi nėra pagrindo pripažinti G. J. ir R. J. atsakingais už tėvo turtinius įsipareigojimus, tai antstolės prašymas pakeisti skolininką vykdomojoje byloje yra nepagrįstas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi iš esmės paliko nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartį. Kolegija nurodė, kad suinteresuotų asmenų senelis mirė 2005 m. kovo 16 d., Plungės rajono teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimu jų tėvas paskelbtas mirusiu; tėvo mirties liudijime nurodyta mirties data – 2006 m. vasario 28 d. Taigi suinteresuotų asmenų tėvas mirė vėliau, nei atsirado palikimas po jų senelio mirties, todėl paveldėjimo atstovavimo teise santykiai nesusiklostė; CK 5.12 straipsnio nuostatos netaikytinos. Akivaizdu, kad suinteresuotų asmenų tėvas A. J. po A. J. mirties palikimo nepriėmė, paskelbtas mirusiu pasibaigus CK 5.50 straipsnyje nustatytam terminui palikimui priimti, todėl A. J. turto paveldėjimo byloje nesusiklostė ir CK 5.58 straipsnyje įtvirtinti paveldėjimo teisės transmisijos teisiniai santykiai. Nors G. J. ir R. J. pagal notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo 1/2 dalį palikimo, t. y. tokią dalį, kuri būtų tekusi jų tėvui esant gyvam, tai nereiškia, kad jie paveldėjo tėvo turtines teises ir pareigas. Antros eilės įpėdiniams išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pirmos eilės įpėdinis V. J. per CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą neginčijo, 2006 m. lapkričio 27 d. jam priklausančią palikimo dalį pardavė G. J. ir R. J. motinai Z. J.. Tai įrodo bendrą įpėdinių valią pasidalyti palikimą, kai pirmosios eilės įpėdinis sutiko su tuo, jog dalį palikimo paveldėtų ir palikimą priėmę antros eilės įpėdiniai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu išieškotojas A. I. B. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – pakeisti skolininką A. J. į G. J. ir R. J., priteisti iš G. J., R. J., Z. J. bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. CK nustatyti atvejai, kai palikėjo vaikaičiai paveldi kaip antros eilės įpėdiniai, ir atvejai, kai jie paveldi atstovavimo teise (CK 5.11 straipsnio 2 dalis, 5.12 straipsnis). Pagal CK 5.12 straipsnį antros eilės įpėdiniai–vaikaičiai gali paveldėti su pirmos eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs pirmos eilės įpėdinis. Paveldint atstovavimo teise, nepaneigiama CK 5.11 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad pagal įstatymą paveldi vienos eilės įpėdiniai, nes atstovavimo būdu paveldima tik ta dalis, kuri tektų mirusiam tėvui ar motinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-520/2006). CK 5.58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kitas atvejis, kai įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs palikimo priimti per nustatytą terminą (CK 5.50 straipsnis). Tokiu atveju teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. Taigi antros eilės įpėdiniai gali paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdiniais tik šiais atvejais: 1) paveldėjimo transmisijos teise, kai įpėdinis miršta, nespėjęs išreikšti valios dėl palikimo priėmimo (CK 5.58 straipsnis) ir 2) paveldėjimo atstovavimo teise, kai įpėdinis miršta iki palikimo atsiradimo, t. y. miršta pirmiau už palikėją (CK 5.12 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pareiškėja R. M., bylos Nr. 3K-3-12/2007). Tokių pagrindų, kaip nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pirmos ir antros eilės įpėdiniams paveldėti kartu įstatymo nenurodyta. Priešingai, CK 5.11 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antros eilės įpėdiniai pagal įstatymą paveldi tik nesant pirmos eilės įpėdinio. Šiuo atveju pirmos eilės įpėdinis buvo – A. J. sūnus V. J.. Vadinasi, antros eilės įpėdiniai G. J. ir R. J. savo mirusio senelio palikimą galėjo paveldėti tik vienu iš CK nustatytų atvejų - atstovavimo arba transmisijos teise, o ne tiesiogiai perimdami savo mirusio senelio teises. Taigi teismai netinkamai taikė CK 5.11 straipsnio 2 dalį, 5.12, 5.58 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad antros eilės įpėdiniai paveldi tik tuo atveju, kai dėl vienos ar keleto įstatyme nurodytų priežasčių apskritai nepaveldima pirma eile (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-520/2006).
2. Dėl susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo paveldėjimu atstovavimo teise (CK 5.12 straipsnis). Pagal CK 5.12 straipsnį tam, kad vaikaičiams būtų pripažinta teisė paveldėti atstovavimo teise, būtinos šios sąlygos: 1) turi būti nors vienas paveldintis pirmos eilės įpėdinis, 2) palikimo atsiradimo metu neturi būti gyvo kito pirmos eilės įpėdinio (kurio vaikai būtent ir pretenduoja paveldėti atstovavimo teise). Kai nėra nė vieno pirmos eilės įpėdinio, tai palikėjo vaikaičiai paveldi kaip antros eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-537/2006). Taip pat palikėjo vaikaičiai ar provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Šioje byloje paveldėjimo atstovavimo teise santykiai nesusiklostė, nes netenkinama viena iš CK 5.12 straipsnyje įtvirtintų sąlygų – pirmos eilės įpėdinis turi būti miręs anksčiau nei atsirado palikimas. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nustatė, kad šioje byloje netaikytinos CK 5.58 straipsnio normos, reglamentuojančios palikimo priėmimą transmisijos teise. CK 5.58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (CK 5.50 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendraisiais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos. Vadinasi, antros eilės įpėdiniai kartu su pirmos eilės įpėdiniais transmisijos teise paveldi tuo atveju, kai pirmos eilės įpėdinis miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti. Tokiu atveju teisė priimti pirmos eilės įpėdinio dalį pereina jo įpėdiniams, t. y. įvyksta transmisija, paveldima CK įtvirtintais bendraisiais pagrindais (CK 5.58 straipsnio 2 dalis).
Pagal CK 2.31 straipsnio 1 dalį fizinis asmuo teismo tvarka gali būti paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, t. y. šiuo atveju, kad A. J. būtų galima pripažinti mirusiu 2006 m. vasario 28 d., nuo 2003 m. vasario 28 d. neturėjo būti žinomi duomenys apie jo buvimo vietą. Vadinasi, A. J. jo artimieji negalėjo pranešti apie tėvo mirtį 2005 m. kovo 16 d., nes šiems nebuvo žinoma A. J. buvimo vieta. A. J. mirus, teisę priimti palikimą jo įpėdiniai galėjo ir turėjo perimti CK nustatytais bendraisiais terminais. Terminas priimti palikimą nėra naikinamasis, todėl gali būti atnaujintas ir palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Įpėdinis V. J. sutiko, kad antros eilės įpėdiniai priimtų palikimą. Vadinasi, terminas priimti mirusio pirmos eilės įpėdinio A. J. palikimą buvo atnaujintas CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi nepraėjus trijų mėnesių terminui po A. J. mirties, jo įpėdiniai–sūnūs kreipėsi dėl jų senelio A. J. priėmimo palikimo dalies, kurią būtų paveldėjęs jų tėvas A. J., t. y. įgyvendino transmisijos teisę bendra CK nustatyta tvarka. G. J. ir R. J. perėmė savo tėvo teisę priimti 1/2 dalį palikimo, t. y. šiuo atveju įvyko transmisija. Priešingu atveju pagal CK 5.11 straipsnio 2 dalį A. J. dalis būtų tekusi kitam pirmos eilės įpėdiniui – V. J..
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys G. J. ir R. J. prašo kasacinį skundą atmesti, bylą nagrinėjusių teismų nutartis palikti nepakeistas ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme. Jame nurodoma, kad išieškotojas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimis, kurios priimtos civilinėse bylose su kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis nei šioje byloje. Suinteresuotų asmenų tėvas mirė vėliau, nei atsirado palikimas po senelio mirties; paveldėjimo atstovavimo teise santykiai nesusiklostė, CK 5.12 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Be to, A. J. po tėvo A. J. mirties palikimo nepriėmė, buvo paskelbtas mirusiu pasibaigus CK 5.50 straipsnyje nustatytam terminui palikimui priimti, todėl A. J. turto paveldėjimo byloje nesusiklostė ir CK 5.58 straipsnyje įtvirtinti paveldėjimo teisės transmisijos teisiniai santykiai. Vaikaičiai atstovavimo teise paveldėjo ne savo tėvo palikimo dalį – turtą, kuris būtų perėjęs iš A. J. sūnui A. J. ir tik tada vaikaičiams, o senelio palikimo dalį, kuri būtų atitekusi A. J., jeigu jis būtų priėmęs palikimą. CK 5.52 straipsnio prasme palikėjas yra A. J., jo vaikaičiams tektų atsakyti tik už jo skolas. A. J. pats yra įpėdinis, o jo mirtis yra prielaida paveldėti vaikaičiams senelio turto dalį. Priešingu atveju vaikaičiams tektų atsakyti tiek už senelio, tiek ir už tėvo skolas. Suinteresuoti asmenys nesikreipė dėl tėvo turto paveldėjimo, nes žinojo, kad jis turėjo skolų. Suinteresuoti asmenys, priimdami palikimą, negalėjo numatyti, kad ateityje gali kilti jų atsakomybės už tėvo skolas klausimas, nes jų prievolės buvo siejamos tik su jų senelio turtinėmis prievolėmis, o senelis skolų neturėjo. Esant priešingai situacijai, suinteresuoti asmenys nebūtų priėmę palikimo arba būtų jį priėmę pagal apyrašą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Dėl procesinio teisių perėmimo galimybės.
Sprendimu nustatyto teisinio santykio šalies pasitraukimas iš bylos atitinkamais atvejais gali lemti procesinio teisių perėmimo poreikį ir galimybę. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnis). Teisių perėmimą vykdymo procese gali lemti fizinio asmens – išieškotojo ar skolininko – mirtis; teisė inicijuoti teisių perėmimą vykdymo procese priklauso antstoliui ar suinteresuotam asmeniui (CPK 596 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1996 m. kovo 14 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl teismo sprendimu skolininkui A. J. nustatytos piniginės prievolės išieškotojui A. I. B. įvykdymo. Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimu A. J. pripažinus mirusiu, atsirado poreikis vykdomojoje byloje spręsti skolininko pakeitimo klausimą. Skolininko pakeitimo klausimas civilinio proceso teisės normų taikymo aspektu buvo tinkamai nagrinėjamas supaprastinto proceso tvarka pagal CPK 442 straipsnio 14 punkto, 593, 596 straipsnių nuostatas.
2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą ir atsakomybę paveldint atstovavimo teise.
Byloje nėra ginčo tarp palikimą, atsiradusį po A. J. mirties, paveldėjusių įpėdinių dėl paveldėjimo teisių įgyvendinimo; įpėdiniai pripažįsta vieni kitų paveldėjimo teisę. Dėl to situacijoje, kai atsiradusio palikimo paveldėtojai žinomi, palikimo priėmimo klausimas išspręstas ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kolegija turi pasisakyti tik dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių palikimą priėmusių įpėdinių pareigos atsakyti paveldėtu turtu, aiškinimo ir taikymo. Materialinės teisės normų, reglamentuojančių palikimą priėmusių įpėdinių pareigą atsakyti paveldėtu turtu, aiškinimas ir taikymas lems proceso teisės normų, reglamentuojančių skolininko pakeitimą vykdymo procese, taikymą.
Bylą nagrinėję teismai įvertino nustatytus faktus, kad: 2005 m. kovo 16 d. mirė palikėjas A. J., o pirmos eilės įpėdinis, suinteresuotų asmenų G. J. ir R. J. tėvas A. J. teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimu pripažintas mirusiu nuo 2006 m. vasario 28 d., t. y. po palikėjo mirties, ir sprendė, jog byloje neatsirado paveldėjimo atstovavimo teise teisiniai santykiai, lemiantys suinteresuotų asmenų turtinę atsakomybę mirusio skolininko A. J. kreditoriui A. I. B., kuri atsirastų paveldint atstovavimo teise. Tačiau kolegija konstatuoja, kad ši bylą nagrinėjusių teismų išvada, eliminuojanti palikimą priėmusių suinteresuotų asmenų atsakomybę kreditoriui, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas.
Pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą (CK 5.11 straipsnio 2 dalis) antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiesiogiai tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Tai reiškia, kad antros eilės įpėdiniai tiesiogiai paveldi tik tuo atveju, kai dėl vienos ar keleto įstatyme nurodytų priežasčių apskritai nepaveldima pirma eile – nėra nė vieno pirmos eilės įpėdinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-520/2006; 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-537/2006).
Paveldint pagal įstatymą antros eilės įpėdiniai (palikėjo vaikaičiai) ne tiesiogiai, bet kartu su pirmos eilės įpėdiniais gali paveldėti tik tokiais atvejais:
1) kai atsiranda paveldėjimas atstovavimo teise antros eilės įpėdiniams – vaikaičiams CK 5.12 straipsnio pagrindu (turėjęs paveldėti pirmos eilės įpėdinis yra miręs iki palikimo atsiradimo);
2) kai teisė paveldėti palikimą antros eilės įpėdiniams – vaikaičiams pereina CK 5.58 straipsnio pagrindu (turėjęs paveldėti pirmos eilės įpėdinis miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per CK 5.50 straipsnyje nustatytą terminą).
Bylą nagrinėjusių teismų sumodeliuota situacija, kai vienam pirmos eilės įpėdiniui mirus po palikimo atsiradimo ir nepriėmus jo per CK 5.50 straipsnyje nustatytą terminą bei esant kitam pirmos eilės įpėdiniui, mirusio įpėdinio vaikai - antrosios eilės įpėdiniai stoja į pirmą eilę vietoj mirusio tėvo ir paveldi kartu su esančiu pirmos eilės įpėdiniu, negalima. Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta tokios paveldėjimo galimybės. Abstrahuotas tokios situacijos teisinis kvalifikavimas galėtų lemti tik išvadą, kad apskritai neatsiranda antros eilės įpėdinių paveldėjimo teisė, nes pirmos eilės įpėdinis, nepriimdamas palikimo per CK 5.50 straipsnyje nustatytą terminą, konkliudentiniu veiksmu išreiškia savo valią nepriimti palikimo, t. y. atsisako įgyvendinti atsiradusią teisę paveldėti, tai reiškia kitų pirmos eilės įpėdinių dalies paveldimame turte pakitimą - padidėjimą, bet ne antros eilės įpėdinių teisės paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdiniu (įpėdiniais) atsiradimą (CK 5.61 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pareiškėja R. M., bylos Nr. 3K-3-12/2007).
Byloje nustatyta faktinė situacija – 2005 m. kovo 16 d. mirė palikėjas A. J., o suinteresuotų asmenų G. J. ir R. J. tėvas A. J., t. y. pirmos eilės įpėdinis, teismo sprendimu pripažintas mirusiu nuo 2006 m. vasario 28 d., lėmė teismų išvadas, paneigiančias paveldėjimą atstovavimo teise. Nekonstatuota, kad suinteresuotų asmenų tėvas, pirmos eilės įpėdinis A. J., dėl organizmo patologinių procesų ar kokių nors aplinkos veiksnių yra miręs konkrečią datą iki ar po palikimo atsiradimo. Minėta, jis pripažintas mirusiu teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimo pagrindu nuo 2006 m. vasario 28 d., nustatant, kad jo buvimo vieta nežinoma nuo 1994 m. Esant tokiai faktinei situacijai svarbu pažymėti, kad CK 2.31 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina sąlyga asmeniui paskelbti mirusiu – asmens gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą. Pagal CK 2.31 straipsnio 6 dalį asmens paskelbimas mirusiu šio asmens teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta mirčiai, o pagal CPK 449 straipsnio 2 dalį paduoti pareiškimą dėl asmens paskelbimo mirusiu gali kiekvienas suinteresuotas asmuo ar prokuroras. Suinteresuotų asmenų motina Z. J. dėl buvusio sutuoktinio A. J. pripažinimo mirusiu į teismą kreipėsi 2005 m. spalio 10 d., t. y. jau po palikimo mirus A. J. atsiradimo ir praėjus CK 5.50 straipsnyje nustatytam terminui. Iš jos pareiškimo teismui matyti, kad palikimo atsiradimo faktas lėmė poreikį spręsti A. J. pripažinimo mirusiu klausimą. Darytina išvada, kad tikslus teisinis faktinės situacijos, lemiančios paveldėjimo subjektus, kvalifikavimas gali priklausyti nuo subjektyvių suinteresuoto atitinkamo fakto nustatymu asmens veiksmų. Pateikus teismui pareiškimą dėl asmens paskelbimo mirusiu ir A. J. paskelbus mirusiu iki palikimo atsiradimo, neabejotinai atsirastų CK 5.12 straipsnio reglamentuojami paveldėjimo atstovavimo teise santykiai. Paskelbus A. J. mirusiu po palikimo atsiradimo, bet dar nepraėjus CK 5.50 straipsnyje nustatytam terminui, atsirastų paveldėjimas transmisijos teise (CK 5.58 straipsnis) ir abiem atvejais iškiltų įpėdinių, priėmusių palikimą, atsakomybės kreditoriui klausimas, kurio sprendimas priklausytų nuo palikimo priėmimo būdo (CK 5.1, 5.52, 5.53 straipsniai). Asmens paskelbimo mirusiu po palikėjo mirties, jau praėjus CK 5.50 straipsnyje nustatytam terminui, faktas galėtų lemti išvadą, kad paveldėjimo teisė suinteresuotiems asmenims apskritai neatsirado. Tačiau, minėta, kolegija, kvalifikuodama esamą situaciją, atsižvelgia į tai, kad nėra ginčų tarp paveldėtojų ir pastarieji pripažįsta vieni kitų paveldėjimo teisę. Vertinant esamą faktinę situaciją galima svarstyti, kad suinteresuoti asmenys G. J. ir R. J. palikimą, atsiradusį po palikėjo A. J. mirties, priėmė atstovavimo teise (CK 5.12 straipsnis). Minėta, kad pagal CK 2.31 straipsnio 6 dalį asmens paskelbimas mirusiu šio asmens teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta mirčiai, taigi de iure asmens mirties data yra teismo sprendimo paskelbti mirusiu įsiteisėjimo data. Tačiau, esant CK 2.31 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai, kad asmenį paskelbti mirusiu galima tik tokiu atveju, kai jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą ir atsižvelgiant į byloje teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimu nustatytą faktą, kad duomenų apie A. J. buvimo vietą nežinoma nuo 1994 m., yra pagrindas svarstyti dėl A. J. mirties de facto iki palikimo atsiradimo, ir tai lemtų įpėdinių teisę atstovavimo teise priimti palikimą, atsiradusį po A. J. mirties bei prisiimti pareigas priimant palikimą atstovavimo teise (CK 5.1, 5.22, 5.23 straipsniai). Kartu svarbu pažymėti, kad suinteresuotų asmenų priimta paveldėto turto dalis būtent ir atitinka tą dalį, kurią jie galėtų paveldėti tik atstovavimo teise – palikimą įpėdiniai priėmė ne po 1/3 dalį, kaip paveldėtų trys įpėdiniai, esant tiesioginio paveldėjimo atvejui, bet abu suinteresuoti asmenys paveldėjo 1/2 dalį, kuri atitinka atstovavimo teise paveldimą palikimo dalį.
Nurodytais argumentais kolegija konstatuoja, kad byloje netinkamai aiškintos paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios materialinės teisės normas, todėl byla nagrinėtina iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnis). Iš naujo nagrinėjant bylą svarstytina dėl atsiradusio palikimo priėmimo fakto, būdo, galimos suinteresuotų asmenų turtinės atsakomybės kreditoriui paveldėjus palikimą atstovavimo teise, taip pat dėl skolininko vykdomojoje byloje pakeitimo.
CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjo, nesutinkančio su daugumos nuomone, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
