Dėl įsakymų panaikinimo, žemės nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo nekilnojamojo turto būklę atkurti į pirminę padėtį

Civilinė byla Nr. 3K-3-684/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 50.8

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Automobilių lagūna“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Ranga“ ir L. Š. ieškinį atsakovams D. Kulerto įmonei, UAB „Automobilių lagūna“, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl įsakymų panaikinimo, žemės nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo nekilnojamojo turto būklę atkurti į pirminę padėtį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 3772 (išskyrus 1 punktą), 2001 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 2720, 2001 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 2914, pripažinti negaliojančiomis 2001 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 21/2001-0137 ir Nr. 21/2001-0138 bei 2002 m. gruodžio 18 d. sutartį Nr. 21/2002-0315. Ieškovai nurodė, kad Klaipėdoje, Dubysos g. 66 a, 7048 kv. m valstybinės žemės sklype yra bylos šalims nuosavybės teisėmis priklausantys pastatai ir po 1/5 dalį kiemo statinių, užimančių 5025,3 kv. m plotą – kiemo asfaltuota aikštelė, plovykla, tvora. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atsižvelgdama į skirtingą šalims priklausančių pastatų plotą, ginčijamais įsakymais nustatė žemės sklypo naudojamų dalių dydį ir atitinkamas sklypo dalis išnuomojo D. Kulerto įmonei bei UAB „Automobilių lagūna“ (buvusi Ž. Skečionio komercinė įmonė). Ieškovai teigia, kad ginčijami įsakymai ir nuomos sutartys pažeidžia jų nuosavybės teises į 1/5 dalį asfaltuotos kiemo aikštelės. Apie priimamus įsakymus ieškovams nebuvo pranešta, todėl jie nepraleido trijų mėnesių senaties termino įsakymams ginčyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 3772 (išskyrus 1 punktą), 2001 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 2720, 2001 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 2914, pripažino negaliojančiomis 2001 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 21/2001-0137 ir Nr. 21/2001-0138 bei 2002 m. gruodžio 18 d. sutartį Nr. 21/2002-0315. Teismas konstatavo, kad statiniai (kiemo aikštelė, plovykla, tvora), esantys prie šalių pastatų, visiems bendraturčiams priklauso po 1/5 dalį, o žemės sklypo dalių dydis sklypą naudojančioms šalims Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 2720 nustatytas proporcingai pagal jiems priklausantį pastatų plotą. Toks sklypo naudojamų dalių dydžio nustatymas apriboja ieškovų nuosavybės teisę naudotis jiems priklausančia 1/5 dalimi kiemo statinių, konkrečiai – kiemo aikštele, ir prieštarauja CK 4.39 straipsnio 1 daliai, pagal kurią nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymu arba teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepraleido senaties termino kreiptis į teismą, nes apie ginčijamus įsakymus ir sutartis sužinojo tik 2003 m. birželio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad kiemo aikštelė yra statinys, todėl pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 29.1 punktą žemė po ja turėjo būti išnuomota savininkams atsižvelgiant į jų nuosavybės dalis. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atsakovams išnuomodama didesnes žemės sklypo dalis nei užima jiems priklausantys statiniai, pažeidė ieškovų teisę išsinuomoti po jų aikštelės dalimi esančią žemę ir suvaržė jų nuosavybės teises. Byloje nepateikta įrodymų, kad skundžiami Klaipėdos apskrities viršininko įsakymai būtų išsiųsti ir įteikti ieškovams, todėl nepaneigtas ieškovų teiginys, kad jie nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie skundžiamus aktus sužinojo 2003 m. birželio 3 d. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006, yra nepagrįsta, nes minėtoje byloje, skirtingai nei šioje, šalių nesiejo bendras turtas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Automobilių lagūna“ prašo panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Ginčijamų įsakymų priėmimo metu buvo reglamentuotos ne pastato bendraturčių, bet atskirų pastatų savininkų teisės į suformuotą valstybinės žemės sklypą. Panašius teisinius santykius reglamentuoja Klaipėdos apskrities viršininko administracijos taikytas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“, todėl analogijos pagrindu taikytinos jo nuostatos. Tai nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje faktinėmis aplinkybėmis panašioje civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006. Nurodytas nutarimas nenustato galimybės išnuomoti žemės sklypą ne po pastatu ar pagrindiniu daiktu. Menkavertis nekilnojamasis daiktas negali lemti vertingesnio daikto – žemės sklypo – likimo. Žemės sklypo išnuomojimas proporcingai pagal pastatų plotą nepaneigia ieškovų nuosavybės teisių į statinius.

2. Teismas be pagrindo netaikė sutrumpinto trijų mėnesių senaties termino apskrities viršininko įsakymams skųsti, nes ieškovai neįrodė, kad apie juos sužinojo tik 2003 m. birželio 3 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pateikė įrodymus, kad ginčijami įsakymai buvo siųsti registruotais laiškais, įregistruoti nekilnojamojo turto registre, todėl, kasatoriaus nuomone, ieškovai apie ginčo įsakymus sužinojo anksčiau, nei teigia.

3. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepateikė dėl to jokių motyvų, pažeisdamas CPK 331 straipsnį, todėl laikytina, kad skundas neišnagrinėtas ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Ieškovai UAB „Ranga“ ir L. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Ieškovai nurodo šiuos argumentus:

1. Klaipėdos apskrities viršininko administracija vadovavosi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 8 punktu. Ši norma negali būti taikoma, nes joje kalbama ne apie nuomojamus žemės sklypus, o tik apie parduodamus, kai pirkėjai nesusitarę dėl sklypo dalių dydžio. Šio sklypo nuomininkai UAB „Ranga“, D. Kulerto įmonė ir AB „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“ susitarė dėl ribų nustatymo. Be to, pastatų savininkų nesusitarimas dėl žemės sklypo dalių dydžio nesuteikė teisės Klaipėdos apskrities viršininko administracijai jų nustatinėti, nes tai gali būti padaryta tik savininkų valia, įstatymu arba teismo sprendimu.

2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai neįvertino, ar Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus įsakymus, tinkamai taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatas. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymu arba teismo sprendimu. Teismai ginčijamus Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymus pripažino prieštaraujančiais šiai imperatyviajai įstatymo nuostatai, todėl klausimas, ar jie neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimui Nr. 260, neturi reikšmės.

3. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006, šioje byloje negali būti remiamasi, nes bylos, kurioje ji priimta, šalių nesiejo bendras turtas, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, t. y. skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

4. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Kadangi kasatorius suinteresuotas ieškinio senaties taikymu, tai jam ir tenka pareiga įrodinėti ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo anksčiau, nei jie nurodo.

5. Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinio skundo argumentų atmetimo nemotyvavimo ir CPK 329 bei 331 straipsnių pažeidimo nepagrįsti. Atsakovo apeliaciniame skunde iš esmės pakartoti motyvai, nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakydamas į juos apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl nebuvo pagrindo kartoti šių išvadų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Klaipėdoje, Dubysos g. 66 a, 7048 kv. m ploto valstybei priklausančiame sklype yra UAB „Ranga“, L. Š., D. Kulerto įmonei, UAB „Automobilių lagūna“ ir AB „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“ nuosavybės teisėmis priklausantys pastatai bei po 1/5 dalį statinių – kiemo asfaltuota aikštelė, plovykla, tvora. Vien pastarieji statiniai užima 5025,3 kv. m plotą. Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 2720 šalių naudojamo 7048 kv. m žemės sklypo dalių dydis nustatytas proporcingai ne pagal visų statinių, o tik pagal pastatų plotą. Atsižvelgiant į nustatytas dalis, vėliau atsakovams išnuomoti atitinkamo ploto valstybinės žemės sklypai.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CK 1.136 straipsnio 2 dalyje išvardyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai. Laisvėjant civilinei apyvartai, siaurėja civilinių teisinių santykių formavimasis administracinių aktų pagrindu, nebent būtų tvarkomi viešosios nuosavybės panaudojimo, perleidimo klausimai. Tokiais atvejais atitinkamų subjektų teises lemia juridinę reikšmę turinčių faktų sudėtis: administracinis aktas ir atitinkamos rūšies sandoris. Tokia juridinių faktų sudėtis būtina, siekiant įgyti valstybinės žemės nuomininko teises (Žemės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., 21 straipsnis). To paties įstatymo 13 straipsnyje nustatyti bendrieji žemės sandorių reglamentavimo principai, kad šiems sandoriams, be Žemės įstatymo, taikomos Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų normos. Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai. Ši teisės norma atspindi įstatymų leidėjo reikalavimus įstatymą aiškinantiems ir taikantiems subjektams, sprendžiant žemės naudotojų teisių įgyvendinimo klausimus. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, jei valstybinė žemė užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, ši žemė jiems išnuomojama ne aukciono būdu. Taigi teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. Tokios teisės įgyvendinimo tvarka detalizuota Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260. Ginčijamų įsakymų priėmimo metu taikytina šio nutarimo redakcija įsigaliojo nuo 2001 m. vasario 24 d. Šios redakcijos Nutarimo 29.1 punktas reglamentavo tik tuos valstybinės žemės nuomos atvejus, kai naudojamame sklype yra fizinių ar juridinių asmenų pastatai. Joje nebuvo reglamentuoti valstybinės žemės sklypo nuomos ypatumai tuo atveju, kai sklype yra ne tik fizinių ar juridinių asmenų valdomi pastatai, bet ir kitokie statiniai, ir kai jie priklauso keliems bendraturčiams. Tokiu atveju taikytina įstatymo analogija, t. y. panašius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Panašius teisinius santykius reglamentavo to paties Vyriausybės nutarimo nuostatos dėl pastatų bendraturčių teisių pirkti valstybinės žemės sklypą, užstatytą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais pastatais (Nutarimo 8 punktas). Šioje normoje buvo įtirtinta principinė nuostata – valstybinės žemės sklypo dalių, perleidžiamų bendraturčiams, dydis proporcingai priklauso nuo jų valdomos pastatų dalies dydžio. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendraturčių teisių nuomoti žemės sklypą, kurį užima jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys statiniai – pastatai, inžineriniai ir kiemo statiniai, apimties. Priimant ginčo įsakymus, bylos šalims nuosavybės teise priklausė ne tik pastatai, bet ir kiti statiniai – po 1/5 dalį kiemo aikštelės ir tvoros, todėl, atsižvelgiant į tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomą, visumą, jais užstatytas žemės sklypas turėjo būti ne aukciono būdu išnuomotas šių statinių valdytojams proporcingai priklausančiai statinių daliai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai valstybinė žemė buvo išnuomota, pasikeitus nuomininkui, nuomos santykių pasikeitimo tvarką ir sąlygas nustato Civilinio kodekso atitinkamos normos, jeigu ko kito nenumato nuomos sutartis. Nuomos santykių pasikeitimo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 nereglamentuoja. Tai teisės aktas, nustatantis teisę nuomoti žemės sklypus, kurie buvo naudojami be atitinkamo sandorio. Nagrinėjamoje byloje nustatytas faktas, kad ginčo žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“. Ginčijamu įsakymu ši sutartis buvo nutraukta. Įsakyme nenurodytas terminuotos nuomos sutarties nutraukimo pagrindas. Jį atskleidžia 2001 m. lapkričio 21 d. apskrities viršininko įsakymas Nr. 2914, kuriuo leidžiama išnuomoti tą patį žemes sklypą pasikeitus pastatų savininkams. Kolegija pažymi, kad keičiantis teisinio santykio subjektams vieni praranda atitinkamas teises ir pareigas, kiti – teisių perėmėjai – jas įgyja. Kai keičiasi teisinio santykio subjektinė sudėtis, t. y. padaugėja subjektų, tai jiems išlieka tokios apimties subjektinės teisės ir pareigos, kokias jie perima iš pirmesnio subjekto, t. y. vietoje vieno subjekto tas teises įgyja subjektų daugetas. CK 6.558 straipsnyje įtvirtintas žemės nuomos santykių tęstinumas pasikeitus nuomininkui. Žemės nuomos sutartis gali pasibaigti, jeigu juridinis asmuo, kuris buvo žemės nuomininkas, likviduojamas (CK 6.562 straipsnio 3 punktas). Naginėjamoje byloje nustatyta, kad ankstesnis valstybinės žemės sklypo nuomininkas priverstinio pardavimo būdu prarado dalį statinių, kuriems naudoti ir buvo išnuomotas žemės sklypas. Subjektai, įgiję statinių dalis, įgijo teisę perimti atitinkamas teises pagal nuomos sutartį, nes žemės sklypas turi būti naudojamas pagal paskirtį. Jeigu galima suformuoti atskirus žemės sklypus, tai gali būti sudaromos atskiros nuomos sutartys, tačiau išlieka teisės į žemės sklypo dalis tokio pat dydžio, kokio nustatyta pastatų ir kitų statinių įsigijimo momentu. Bylos šalys įgijo po 1/5 aikštelės dalį, todėl, siekiant nuomoti didesnę dalį žemės sklypo, kuriame yra aikštelė, būtina įrodyti, kad pasikeitė joms priklausančios aikštelės dalies dydis. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuomos santykių pasikeitimui turėjo įtakos iš buvusio nuomininko įgyto turto dalys, konkrečiai – kiemo aikštelės. Klaipėdos apskrities viršininko administracija vadovavosi tik Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 29.1 punktu, tačiau sistemiškai netaikė Žemės įstatymo ir Civilinio kodekso normų, todėl netinkamai interpretavo galiojusį valstybinės žemės nuomos teisinį reglamentavimą ir, nustatydama bylos šalių naudojamų žemės sklypų dydžius, neatsižvelgė į visų bylos šalims priklausančių statinių plotą.

Kasacinio skundo argumentas dėl ieškinio senaties termino praleidimo susijęs su ieškovų sužinojimo apie ginčijamus Klaipėdos apskrities viršininko įsakymus momentu. Tai yra fakto klausimas, o kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, pats jų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl šis argumentas nepriimtinas.

Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija priimtoje nutartyje iš esmės atsakė į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus, todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis nemotyvuota, negali būti pagrindas ją panaikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kolegija nekonstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų būti pagrindas panaikinti ar pakeisti jų priimtus procesinius sprendimus, todėl jie paliktini galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Janina Stripeikienė