Baudžiamoji byla Nr. 2K-219/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.1.; 2.1.6.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams ir įpareigotas dirbti; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant įpareigojimus be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, dirbti ir be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas M. Ž., tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
A. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. lapkričio 28 d. apie 0.10 val. diskotekos metu Širvintų r. Anciūnų k. prie pastato Liepų g. 1 M. Ž. be jokios priežasties prikibus prie nukentėjusiojo A. Š., pargriovus jį ant žemės, keikiant necenzūriniais žodžiais ir ėmus mušti per nugarą išsitraukta iš striukės gumine lazda, A. L. pribėgo prie gulinčio A. Š., dėl chuliganiškų paskatų tyčia koja smogė jam į veidą ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, o ten buvusioms merginoms papriekaištavus M. Ž. ir A. L. dėl tokių veiksmų, jie abu vadino aplinkinius necenzūriniais žodžiais, A. L. spyrė D. S. į dešinę ranką, sukeldamas jai fizinį skausmą, taip kartu su M. Ž. demonstruodamas nepagarbą visuomenei ir sutrikdydamas viešąją rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Skunde nurodoma, kuo kasatorius buvo kaltinamas, ir pakartojamas nuosprendžio tekstas, kuriuo aprašytos kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos. Po to išdėstomi svarbiausi A. L. gynėjo paduoto apeliacinio skundo argumentai ir pateikiamas apeliacinės nutarties aprašomosios dalies tekstas, skirtas įrodinėjimo klausimams. Skunde keliami klausimai dėl M. T., G. L., paties A. L. parodymų turinio ir jų kritiško vertinimo nutartyje, nukentėjusiojo A. Š., liudytojų G. J., S. S., D. S. parodymų pripažinimo neprieštaringais, nuosekliais ir dėl to duodančiais pagrindą jais tikėti. Kasatorius su šia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi nesutinka, reikšdamas nuomonę, kad ji nepagrįsta ir neteisėta. Jo teigimu, nagrinėdamas gynėjo apeliacinį skundą teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse suformuluotas įrodymus reglamentuojančias nuostatas, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Nutartyje nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumento, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų (nukentėjusiojo draugių) parodymai yra identiški, užrašyti net nekeičiant apklausų teksto. Kasatoriaus manymu, ši aplinkybė įrodo, kad liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo sąmoningai „derinami“. Vilniaus apygardos teismas paviršutiniškai įvertino ir kitus apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, nekreipdamas dėmesio į tai, kad šioje byloje nemažai abejonių ir nenustatytų aplinkybių bei faktų: nenustatytas P. D. vaidmuo, nenustatyti kiti 3-4 asmenys, mušę nukentėjusįjį, ir pan., tačiau šios abejonės nevertintos kasatoriaus naudai. Teismas kaip įrodymais rėmėsi D. S. parodymais, kurie nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka. Iš esmės neanalizuotas įrodymų visetas, tik nurodyta, kad įrodymai gauti teisėtai. Nekreipta dėmesio į tai, kad liudytojos, tariamai atpažinusios kasatorių, atpažino jį tik po to, kai joms buvo parodyta jo nuotrauka. Pagrindinė liudytoja G. J. jo neatpažino įstatymo nustatyta tvarka ir negalėjo nurodyti „išskirtinių“ jo išvaizdos bruožų. Kasatoriaus manymu, tokie įrodymai yra neteisėti ir jais remtis negalima, o kitų įrodymų apie jo tariamai padarytą nusikaltimą byloje nėra.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepime konstatuojama, kad tenkinti kasacinį skundą atsižvelgiant į tuos motyvus, kurie jame išdėstyti, pagrindo nėra, todėl skundas atmestinas. Prokuroro manymu, priešingai negu teigia kasatorius, teismai išsamiai įvertino byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus, o daromas išvadas motyvavo pakankamai. Sprendimuose atskleista, kuriais įrodymais ir kodėl remiamasi, o kurie atmetami. BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos nepažeistos. Kasatoriaus argumentas dėl nepilnai išnagrinėto apeliacinio skundo, nes nutartyje nepasisakyta dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti tam tikri parodymai yra identiški ir užrašyti žodis žodin, nėra svarus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo draugės buvo apklausiamos ir papildomai, jų parodymai vėliau dar patikrinti teisme, jie pripažinti nuosekliais. Byloje nėra duomenų apie kieno nors neteisėtą įtaką šiems parodymams. Skundo motyvas, kad byloje nenustatytas P. D. vaidmuo, nepagrįstas. Šis asmuo apklaustas liudytoju, jo parodymus patvirtino liudytojai G. N., L. D., o pats A. L. apklausų metu negalėjo konkretizuoti P. D. veiksmų. Nuosprendyje tai aptarta. Teiginys, kad D. S. parodymais negalima remtis, nes jie nepatikrinti BPK nustatyta tvarka, pernelyg abstraktus, kadangi nuoroda į proceso pažeidimą nekonkretizuota. Ši liudytoja į teismo posėdį neatvyko dėl svarbios priežasties, o jos parodymai pripažinti analogiškais nukentėjusiojo bei liudytojų S. S. ir G. J. parodymams.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, apibrėžtos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio nuostatas apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu, taip pat ir dėl galimų esminių BPK pažeidimų, jeigu šie suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Skunde išdėstytas nuteistojo nesutikimas su teismų duotu įrodymų vertinimu, grindžiamas ne teisiniais argumentais dėl įrodinėjimo atitikimo BPK 20 straipsnio nustatytiems reikalavimams, bet klausimais, keliamais dėl faktų, ir savaip aiškinamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Būtent taip traktuotini kasatoriaus skundo teiginiai, kuriais jis detaliai aprašo savo paties bei liudytojų M. T., G. L., G. J., D. S., S. S. parodymų turinį, kai kurių iš jų kaitaliojimą, kritikuoja šių parodymų vertinimą, duotą teismų sprendimuose, iškelia abejones, teiginius apie kasatoriui nepalankių liudytojų parodymų melagingumą, P. D., kitų nenustatytų asmenų vaidmenį buvusiuose įvykiuose ir pan. Šie kasatoriaus argumentai orientuojami į faktų peržiūrėjimą, todėl nenagrinėtini.
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo
Šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo pagal nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. L. ir jo gynėjas dalyvavo. 2007 m. lapkričio 15 d. posėdžio protokole įrašyta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai mano, jog įrodymų tyrimo atlikti nereikia. Teismas pasitaręs nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, taigi šioje baudžiamojoje byloje iš esmės sprendė ne įrodymų tyrimo, bet jų vertinimo klausimus.
Kasatorius teigia, kad nukentėjusiojo A. Š. draugių parodymai atliekant ikiteisminį tyrimą buvo derinami, nes užrašyti identiškai. Tai deklaratyvus tvirtinimas, grindžiamas vien ikiteisminio tyrimo dokumentų vertinimu ir neatitinkantis to, ką byloje konstatavo teismas. Bylos dokumentai rodo, kad į diskoteką kartu su nukentėjusiuoju A. Š. atvyko G. J., S. S., D. S. ir A. B. Trys pirmieji iš įvardintų asmenų teisme buvo apklausti ir, kaip matyti iš nuosprendžio, davė parodymus apie tai, ką patys yra matę. Šių parodymų turinys, skirtingai negu teigia kasatorius, nėra identiškas. Teismo procese galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam ir liudytojoms suteikta, kaltinamojo A. L. gynėjas ja pasinaudojo. Nukentėjusioji D. S. ir liudytoja A. B. į teismo posėdį neatvyko būdamos apie jį informuotos ir pranešę apie neatvykimo priežastis. Nuosprendyje teismas pasirėmė jų parodymais, duotais asmens parodymo atpažinti protokoluose. Šių protokolų turinys buvo tikrinamas, sugretintas su nukentėjusiojo A. Š., liudytojų S. S., G. J. parodymais ir padaryta išvada, kad užfiksuoti įrodymai tokie patys. Kasatoriaus teiginys, jog D. S. parodymai nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka, nepagrįstas.
Nuosprendyje įrodymai įvertinti aiškiai pasisakant, kodėl remiamasi A. Š., G. J., S. S., G. G., L. D., D. S., A. B., P. D., G. N. parodymais ir kodėl teismas kritiškai vertino A. L., M. Ž., M. T., G. L. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundo argumentus, aptarė liudytojų G. L., M. T. parodymų turinį, įvertino juos kaip nestabilius, kaitaliojamus, prieštaraujančius ne vien kitų liudytojų, bet ir nuteistųjų A. L. bei M. Ž. parodymams, todėl atmestinus. Smulkiai aptarus nuteistojo A. L. parodymus, jie taip pat įvertinti kaip nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitinkantys kitų asmenų, neturinčių preteksto apkalbėti šį nuteistąjį, duotiems parodymams. Apeliacinėje nutartyje detaliai paaiškinta, kodėl A. L. atpažinimas atliekant ikiteisminį tyrimą BPK reikalavimų požiūriu negali būti traktuojamas kaip niekinis, t. y. toks, kuriuo negali būti remiamasi apkaltinamajame nuosprendyje.
Darytina bendra išvada, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė.
Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinį skundą, nutartyje aptarė visus esminius skundo argumentus ir priėmė motyvuotą sprendimą. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, nutartyje pasisakyta visais svarbiausiais apelianto iškeltais klausimais dėl tam tikrų įrodymų reikšmės, leistinumo, įrodymų viseto vertinimo. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Įgyvendindami šią nuostatą, teismai nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Visos šios įstatymo nuostatos ir teismų praktikoje nusistovėję reikalavimai, kiek jie taikytini apeliacinio skundo išnagrinėjimui šioje baudžiamojoje byloje, yra įgyvendinti be esminių pažeidimų, galinčių sudaryti pagrindą keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Antanas Klimavičius
Egidijus Bieliūnas
