Baudžiamoji byla Nr. 2K-182/2008
Procesinio sprendimo kategorija (
1.2.7.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendis, kuriuo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis pakeistas: V. T. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
V. T. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d., apie 3 val., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), J. Č. priklausančio namo kieme, pasivijo nukentėjusiąją D. J., apkabino ją iš už nugaros ir, laikydamas nukentėjusiosios rankas, numovė jai viršutines kelnes ir apatines kelnaites, bučiavo ir laižė jos veidą, pargriovė ant žemės ir, laikydamas prispaudęs, kėsinosi nukentėjusiąją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užkluptas J. Č.
Apeliacinės instancijos teismas tenkindamas iš dalies nuteistojo V. T. apeliacinį skundą ir pakeisdamas apylinkės teismo nuosprendį savo nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuteisė V. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį nesant objektyvių duomenų, kad jis pasikėsino išžaginti nepilnametę D. J. Teismas nenurodė motyvų, kodėl V. T. nusikalstama veika vertintina kaip pasikėsinimas išžaginti nepilnametę; nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje pripažino nustatytas aplinkybes įrodytomis, nenurodė šį nusikaltimą kvalifikuojančios aplinkybės – pasikėsinimo išžaginti nepilnametę, todėl nepagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal to paties Baudžiamojo kodekso straipsnio 3 dalį, taip pritaikė ne tą Baudžiamojo kodekso specialios dalies normą, kurią reikėjo pritaikyti.
Kasaciniu skundu V. T. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą prieš jį nutraukti, nes nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadarė.
Kasatorius nurodo, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis ir jį iš esmės palikęs galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendis naikintini, nes apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs jo apeliacinį skundą, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, lėmusių nepagrįsto bei neteisėto nuosprendžio priėmimą.
Tiek baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tiek ir jo apeliacinį skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įrodymus byloje vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Veikos padarymo metu jis buvo namuose, tai patvirtino jo artimieji. Tačiau teismas pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, neišsamiai ištyręs įrodymus, remdamasis tik nukentėjusiosios D. J. parodymais, kurių tiesiogiai nepatvirtino kiti faktiniai duomenys. Teismas net netyrė labai svarbaus įrodymo – A. G., kuri su nukentėjusiąja kartu ėjo iki pat įvykio, matė užpuoliką ir su juo netgi bendravo, parodymų (T. 2, b. l. 147). Ši liudytoja jį pažinojo, taigi būtų neabejotinai parodžiusi, ar dviračiu prie jos su nukentėjusiąja privažiavo jis, ar koks nors kitas asmuo. Jis prašė šią liudytoją apklausti, tačiau abiejų instancijų teismai šio prašymo netenkino, nes liudytoja A. G. yra išvykusi į užsienį, tačiau 2008 m. pavasarį turėtų sugrįžti. Suteikus prioritetą bylos išnagrinėjimo operatyvumui ir ignoravus išsamaus bylos nagrinėjimo reikalavimą, baudžiamojo proceso paskirtis išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas, nebuvo pasiekta, todėl akivaizdu, kad liko nepašalinta klaidos galimybė ir taip pažeistas BPK 1 straipsnis. Pažymėtina, kad šio ypatingai svarbaus įrodymo – liudytojos A. G. parodymų – teismai netyrė netgi BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs patenkinti jo prašymą apklausti liudytoją A. G., atėmė iš jo galimybę remtis labai svarbios liudytojos parodymais, tikrai nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, kitų motyvų dėl bausmės rūšies ir jos dydžio priimtame nuosprendyje neišdėstė. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius mano, kad teismas, parinkdamas jam griežtesnę bausmės rūšį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnis) bei pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nes nemotyvavo bausmės rūšies skyrimo (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Apylinkės teismo nuosprendžiu iš jo nukentėjusiajai padarytai neturtinei žalai atlyginti priteista 20 000 Lt. Nors apygardos teismo jis buvo nuteistas pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, t. y. už veiką, kuri laikoma daug mažiau pavojinga, todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais logiškai turėtų būti nustatomas ir mažesnis atlygintinos neturtinės žalos dydis, tačiau nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo palikta nepakeista. Taigi apygardos teismas nagrinėdamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo netinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus.
Atsiliepimu į nuteistojo V. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė L. Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti, nes jame išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai (pirmosios ir apeliacinės instancijos), skirdami bausmę V. T., BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė ir skyrė jam mažesnę bausmę, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
BK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pateikti civilinį ieškinį.
Priteista iš kasatoriaus 20 000 Lt suma neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. J. atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus.
Nuteistojo V. T. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo
Nuteistasis V. T., kasaciniame skunde neigdamas kaltę dėl seksualinio prievartavimo, nurodo, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir pateikia savąją įvykio versiją. Nagrinėdamas bylą kasacinis teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistojo V. T. kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.
BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, taikymas
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė nepagrįstas išvadas apie kasatoriaus kaltę. Šios instancijos teismas nepatenkinęs jo prašymo apklausti teismo posėdyje liudytojus, tarp jų ir liudytoją A. G., atėmė jam galimybę remtis šios ypač svarbios liudytojos parodymais, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Šie kasatoriaus kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ėmėsi priemonių iškviesti į teismo posėdį liudytoją A. G. Byloje esančiais duomenimis, liudytoja A. G. yra išvykusi į Angliją, todėl jos apklausti nepavyko.
Kolegija konstatuoja, kad dėl to byloje neapklausus liudytojos A. G. kasatoriaus V. T. gynybos teisės ir proceso teisingumas nebuvo pažeisti.
Taigi kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pagal teismų praktiką laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 nauja redakcija, 25 punktas).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo V. T. apeliacinio skundo esmės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, ir nuosprendį naikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl bausmės skyrimo
Nuteistasis nepagrįstai mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jei ji paskirta netinkamai pritaikius Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas ar neteisingai kvalifikavus veiką. Tačiau, bylos duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, iš esmės vadovavosi BK 54 straipsniu, t. y. atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nusikalto pirmą kartą, nenustatyta nei sunkinančių, nei lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių, jis nebaustas administracine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. T. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į teismų sprendimuose nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra aiškiai per griežta. Švelninti V. T. paskirtą bausmę kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kasatorius nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir nurodo, kad perkvalifikavus jo veiką pagal lengvesnį Baudžiamojo kodekso straipsnį bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais turėtų būti nustatomas ir mažesnis atlygintinos neturtinės žalos dydis.
Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Jau minėta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Tik neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-209/2007). Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, negali padidinti ar sumažinti priteisto neturtinės žalos dydžio, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą – Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.282 straipsnio 3 dalimi. Pagal minėtas šio įstatymo nuostatas teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas neturtinės žalos dydį nustato vertindamas konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.
Nukentėjusioji ir Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė pareiškė civilinį ieškinį dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeimyniniam gyvenimui ir pan.
Pirmosios instancijos teismas priteisė D. J. iš nuteistojo – 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl prieš ją padaryto nusikaltimo jautė fizinį skausmą, pažeminimą, dvasinį išgyvenimą ir sukrėtimą, dėl patirto streso sumažėjo bendravimo su kitais asmenimis galimybės. Iš teismo psichologo ir psichiatro išvadų matyti, kad po nusikalstamos veikos padarymo D. J. susirgo potraumine neuroze ir prieš ją atlikti veiksmai turėjo ir šiuo metu turi neigiamą įtaką jos psichologinei būklei.
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso bei Civilinio kodeksų nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nurodo, kad apygardos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis prieštarauja šio nuosprendžio rezoliucinei daliai. Šis kasatoriaus teiginys yra pagrįstas.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kasatorius buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį. Tačiau apygardos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad V. T. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, perkvalifikuodamas V. T. nusikalstamą veiką, nuosprendžio revoliucinėje dalyje padarė techninę klaidą, todėl ji negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tiksliai nurodyta, į kokį baudžiamąjį įstatymą perkvalifikuotina V. T. nusikalstama veika ir kokia bausmė jam skirtina.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Benediktas Stakauskas
Viktoras Aidukas
