Civilinė byla Nr. 3K-3-281/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
33; 106.3 „(S)“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovams J. D., VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Juodšilių seniūnijai dėl pažymėjimo ir teisinės registracijos panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia bei atsakovo J. D. priešieškinį dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys – Vilniaus rajono savivaldybė, T. V., T. A., V. D.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovas V. N. nurodė, kad jis ir atsakovas J. D. yra namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Šią namų valdą jis ir buvusi bendraturtė V. D. įsigijo 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Pagal sutartį jis įsigijo 51/100 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalį tvarto ir rūsį po namu, o V. D. – 49/100 dalis gyvenamojo namo ir 1/2 dalį tvarto. Jie 1994 m. liepos 7 d. sudarė raštišką susitarimą, kuriuo V. D. įsipareigojo išardyti jai priklausančius pastatus – 1/2 dalį ūkinių pastatų, pažymėtų indeksais 2 I 1/m, 3 I 1/m ir 14 I 1/m, bei ūkinį kiemo aptvarą, V. N. įsipareigojo už atlaisvintą žemės sklypo plotą po šiais pastatais kompensuoti savo žemės sklypo plotu. Šį susitarimą jie įvykdė, vėliau sudarė namų valdos žemės sklypo ribų planą. Ieškovas 1994 m. gruodžio 5 d. nusipirko namų valdos 2605 kv. m žemės sklypą, kuriame buvo jam priklausantys pastatai ir statiniai, o V. D. nusipirko žemės sklypą po savo pastatais. Bendrų ūkio pastatų neliko. Ieškovas 2001 m. birželio 29 d. nuvyko pas notarą sudaryti jam priklausančios namų valdos dalies perleidimo sandorį ir sužinojo, kad gyvenamojo namo priestatai (kuriuos jis pats statė), ūkiniai pastatai ir kiti statiniai, esantys jo žemės sklype, yra įregistruoti atsakovo J. D. vardu remiantis 1995 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi Nr. ML 15-4742 (sudaryta V. D. ir J. D.), o ieškovui priklausanti namų valdos dalis – 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimo Nr. 164 pagrindu. Šio nekilnojamojo turto 1995 m. rugpjūčio 31 d. teisinė registracija atlikta ne nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pagrindu, bet remiantis 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimu Nr. 164, kuris išduotas remiantis ūkinės knygos Nr. 352 įrašu ir jame nenurodytas nuosavybės įgijimo teisinis pagrindas. Atsakovui J. D. padovanoti ūkiniai pastatai (pažymėti indeksais 2I1/m, 3I1/m (nugriautas), 4I1/ž, 5I1/ž, 6I1/ž, 7I1/ž, 8I1/ž, 9I1/g) yra pastatyti ieškovo ir stovi jo žemės sklype. Dovanojimo sutartimi pažeistos ieškovo nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, dėl to sutarties dalis, kuri pažeidžia jo nuosavybės teises, turi būti pripažinta negaliojančia. Gyvenamasis namas šiuo metu yra padidėjęs ir nekilnojamojo turto registre įregistruotas jo bendras plotas – 217,45 kv. m. Tačiau tai neatitinka įstatymų reikalavimų, nes neteisėtai įregistruotos mansardos patalpos (pažymėtos indeksais 1-8, 1-9). Šios patalpos įrengtos savavališkai, dėl to jos negalėjo būti įregistruotos, taip pat būti dovanojimo objektu.
Ieškovas prašė: 1) pripažinti 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimą Nr. 164 negaliojančiu; 2) pripažinti 1995 m. rugpjūčio 31 d. atliktą teisinę registraciją V. D. ir V. N. vardu dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimo Nr. 164 pagrindu, neteisėta bei įpareigoti Registrų centrą atlikti teisinę registraciją remiantis 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, 1994 m. liepos 7 d. bendraturčių V. N. ir V. D. susitarimu, kurio pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai; 3) pripažinti negaliojančia 1995 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutarties Nr. ML 15-4742, sudarytos V. D. ir J. D., dalį dėl 49/100 dalių ūkinio pastatų, pažymėtų indeksais 4I1/ž; 5I1/ž; 6I1/ž; 7I1/ž; 8I1/p, 9I1/g.
Atsakovas J. D. pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovo ginčijami nekilnojamojo turto registracija, seniūnijos pažymėjimas ir dovanojimo sutartis yra teisėti ir nepažeidžia ieškovo teisių. Pagal 1989 m. birželio12 d. sutartį buvo nupirktas gyvenamasis namas, kurio bendraturčiais šiuo metu yra jis ir ieškovas (atsakovo motina V. D. 1995 m. padovanojo jam jai priklausiusias 49/100 dalis gyvenamojo namo). Gyvenamasis namas 1989 metais buvo pirktas su priklausiniais (palėpe). Namas nuo 1970 metų faktiškai nebuvo perstatomas ar rekonstruojamas, nuo 1970 metų yra nusistovėjęs faktinis patalpų paskirstymas ir jų naudojimosi tvarka, dėl to yra tikslinga patalpas atidalyti ir nustatyti realiąsias nuosavybės dalis.
Atsakovas prašė nustatyti ieškovui V. N. nuosavybės teisę į šias patalpas: namo pirmame aukšte 2-3 22,12 kv. m, 2-2 2,68 kv. m, 2-4 17,65 kv. m, 2-5 12,62 kv. m., 2-1 3,64 kv. m, 2-6 7,75 kv. m. 2-7 1,2 kv. m, 2-8 1,2 kv. m, 2-9 2,24 kv. m. 2-10 9,14 kv. m, rūsį R-2, R-3 17,04 kv. m, namo antrame aukšte 2-11 18,06 kv. m.; atsakovui J. D. nustatyti nuosavybės teisę į šias patalpas: namo pirmame aukšte 1-6 17,23 kv. m, 1-7 17,19 kv. m, 1-3 10,62 kv. m, 1-2 1,82 kv. m, laiptinę į antrą aukštą 5,33 kv. m, 1-1 1,55 kv. m, 1-4 3,53 kv. m, 1-5 7,00 kv. m, namo antrame aukšte 1-8 1,52 kv. m, 1-9 17,56 kv. m, 1-10 8,62 kv. m, 1-11 12,95 kv. m, rūsį R-1 1,82 kv. m.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 8 d. sprendimu atsakovo J. D. priešieškinį atmetė, ieškovo V. N. ieškinį patenkino iš dalies: pripažino 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimą Nr. 164 negaliojančiu; pripažino 1995 m. rugpjūčio 31 d. atliktą teisinę registraciją neteisėta ir įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atlikti teisinę registraciją remiantis 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi; pripažino negaliojančia 1995 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutarties Nr. ML15-4742, sudarytos V. D. ir J. D., dalį dėl 49/100 dalių ūkinių pastatų, pažymėtų indeksais 4I1/ž, 5I1/ž, 6I1/ž, 7l1/ž, 8ll/p, 9Il/g, dovanojimo negaliojančia; priteisė solidariai iš atsakovų J. D., VĮ Registrų centro Vilniaus filialo, Juodšilių seniūnijos ieškovui 1848,18 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad remiantis Vilniaus rajono LDT VK 1989 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 45, V.. ir V. D. 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas gyvenamasis namas (124,55 kv. m bendro naudingo ploto, tarp jų gyvenamojo ploto – 87,75 kv. m) ir tvartas iš lentų, esantys (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi V. D. parduota 49/100 dalys namo ir 1/2 dalis tvarto, V. N. – 51/100 dalys namo, 1/2 dalis tvarto bei rūsys po namu. 1994 m. liepos 7 d. V. D. ir V. N. raštišku susitarimu susitarė, kad V. D. per penkis mėnesius atlieka išardymą jai priklausančių ūkinių pastatų (1/2 dalį pastatų 2I1/m, 3J1/m ir 14J1/m) ir aptvarų, supančių ūkinį kiemą, o V. N. kompensuoja išlaisvintą ūkinių pastatų ir ūkinio kiemo plotą savo sklypo plotu. 1994 m. gruodžio 5 d. ir 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimis V. D. nusipirko 2171 kv. m žemės sklypą, V. N. – 2605 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių seniūno 1995 m. rugpjūčio 31 d. pažymėjime Nr. 164 nurodyta, kad pagal apylinkės ūkinės knygos Nr. 352 49/100 dalys gyvenamojo namo ir 1/2 dalis ūkinių pastatų priklauso V. D., 51/100 dalys namo ir 1/2 dalis ūkinių pastatų priklauso V. N. Šio pažymėjimo pagrindu buvo atlikta V. D. ir V. N. nuosavybės teisinė registracija. 1995 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi V. D. padovanojo savo sūnui J. D. 2171 kv. m žemės sklypą ir 49/100 dalis jame esančių pastatų: gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1/m, ir devynių ūkio pastatų, pažymėtų indeksais 2I1/m, 3I1/m, 4I1/m, 5J1/m, 6I1/m, 7I1/m, 10I1/p, 8G1/p, 9G1/g. 1995 m. spalio 18 d. atliktos pastatų teisinės registracijos išvadoje J. D. vardu nurodyta, kad gyvenamojo namo 1A1/m bendras naudingas plotas – 216,95 kv. m (gyvenamasis plotas – 126,36 kv. m) bei devyni ūkio pastatai.
Teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnį gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo-pardavimo (dovanojimo) sutartis turėjo būtų patvirtina notariškai ir įregistruota vietinės DŽDT Vykdomajame komitete, t. y. atitinkamo vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 297 patvirtino Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Pagal šią instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuruose. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kiemo įrengimai ir kt.), susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų.
1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią V. N. ir V. D. įsigijo dalimis gyvenamąjį namą (V. N. – 51/100 dalis, V. D. – 49/100 dalis, bei kiekvienas iš jų po 1/2 dalį ūkinio pastato - tvarto, o V. N. ir rūsį po namu) buvo tinkamai įregistruota Juodšilių apylinkės LDT Vykdomajame komitete. Pagal šios sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus, reglamentavusius nuosavybės teisės dalių bendrojoje pastato nuosavybėje apskaičiavimo tvarką, gyvenamųjų pastatų rūsio patalpų plotai į pastato dalių apskaičiavimą nebuvo įtraukiami. Rūsys pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo gyvenamojo namo priklausinys, kurį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Rūsį pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo V. N. Pirmoji gyvenamojo namo (jame esančių patalpų) ir prie jo esančių statinių inventorizacija (kadastriniai matavimai), o ne pirminė teisinė registracija, buvo atlikta 1989 m. rugsėjo 13-14 d., nurodant visų statinių statybos metus – 1937 m., 1962 m. Atliekant pirmuosius kadastrinius matavimus buvo užfiksuoti statiniai (ūkiniai pastatai), kurie 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nei V. N., nei V. D. nebuvo parduoti, šie statiniai jiems nuosavybės teise nepriklausė. Pirminiuose kadastriniuose duomenyse užfiksuoti statiniai (ūkiniai pastatai ir kt. statiniai) buvo savavališka statyba. V. D. prašymu pirminė gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų teisinė registracija buvo atlikta Vilniaus teritoriniame valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure 1995 m. rugsėjo 1 d. ginčijamo Juodšilių seniūnijos 1995 m. rugpjūčio 31 d. pažymėjimo Nr. 164 pagrindu. Šiame pažymėjime nurodyta, kad pagal apylinkės ūkinių knygų Nr. 352 49/100 dalis gyvenamojo namo ir 1/2 dalis ūkinių pastatų priklauso V. D., 51/100 dalis gyvenamojo namo ir 1/2 dalis ūkinių pastatų priklauso V. N. Daugiau jokių išsamių duomenų apie gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus šioje pažymoje nėra. Tuo tarpu ūkinės knygos V. D. vardu 1991-1995 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. 352 nurodyta, kad V. D. priklauso 49/100 gyvenamojo namo dalis (61,52 kv. m bendro (naudingo) ploto ir 35,52 kv. m gyvenamojo ploto), jokių duomenų apie ūkinius pastatus nėra.
Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 7 punkte nurodyta, kad pastatai, statiniai ir butai, kurie priklauso keliems savininkams, registruojami tomis dalimis, kurios yra nustatytos nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose. Registruojant pastatus, statinius ir butus, jų savininkai pateikia nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (Instrukcijos 10 punktas). Nuosavybės teisę į pastatus, statinius patvirtinantys pagrindiniai dokumentai yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai, notariškai patvirtintos sutartys, notariškai nepatvirtintos sutartys, kai įstatymo tai numatyta (Instrukcijos 8.8.1-8.12 punktai). 1995 m. rugpjūčio 31 d. atlikus pakartotinę gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų inventorizaciją (kadastrinius matavimus) buvo atlikta gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais teisinė registracija. V. D. 1995 m. rugsėjo 1 d. išduotas pažymėjimas, pagal kurį gyvenamojo namo bendras naudingas plotas yra 216,95 kv. m (gyvenamasis plotas 126,36 kv. m) bei įregistruoti devyni ūkio pastatai (2I1/m, 3I1/m, 4I1/m, 5I1/m, 6I1/m, 7I1/m, 10J1/p, 8G1/p, 9G1/g). Tuo tarpu 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. N. ir V. D. buvo parduotas gyvenamasis namas 124,55 kv. m bendro naudingojo ploto (gyvenamasis plotas 87,75 kv. m gyvenamojo ploto) bei kiekvienam iš jų po 1/2 dalį medinio tvarto, o V. N. ir rūsys po namu. V. D. 1995 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovui J. D. 49/100 dalis gyvenamojo namo (216,95 kv. m naudingo ploto) ir pirmiau nurodytų ūkio pastatų ir kiemo įrenginių. Šis turtas buvo įregistruotas atsakovo J. D. vardu.
Įgyti nuosavybės teisę į daiktą ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima tik iš teisėtų sandorių. Tik įregistravus sutartį, kuria perleidžiamas nekilnojamasis turtas (daiktas), atsiranda turto įgijėjui nuosavybės teisė į daiktą. Būtent 1989 m. birželio 12 d. gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir rūsio pirkimo-pardavimo sutartis buvo pagrindinis dokumentas, patvirtinantis V. D. ir V. N. nuosavybės teises, bet ne ginčijamas Juodšilių seniūnijos pažymėjimas. 1995 m. rugpjūčio 31 d. ginčo nekilnojamojo turto teisinė registracija V. D. vardu atlikta pažeidžiant Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos reikalavimus, pažeidžia ieškovo V. N. nuosavybės teises, dėl to pripažintina neteisėta. V. D. ginčo dovanojimo sutartimi neturėjo teisės padovanoti atsakovui J. D. ginčo ūkio statinius, nes šie jai nepriklausė nuosavybės teise.
Teismas taip pat nurodė, kad pagrįstas ieškovo teiginys, jog gyvenamojo namo plotas yra padidėjęs ir įregistruotas bendras namo plotas 217,45 kv. m. Iš gyvenamojo namo kadastro registro bylos matyti, kad 2001 m. birželio 15 d. buvo užfiksuotas bendras gyvenamojo namo plotas – 217,45 kv. m, įregistruotos mansardos patalpos (1-8, 1-9). Nėra aišku, kokiu pagrindu šios patalpos įregistruotos. Jokių įrodymų, pagrindžiančių jų įrengimą arba paneigiančių jų savavališką įrengimą, nepateikta, taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad šalių buvo sudarytas bendras susitarimas – sutikimas dėl šių patalpų įrengimo. Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu, dėl to negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas, įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai.
Teismas netenkino ieškovo reikalavimo įpareigoti Registrų centrą atlikti teisinę registraciją remiantis 1994 m. liepos 7 d. bendrasavininkių V. N. ir V. D. susitarimu, nes ginčo šalių nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir rūsį pagrindu laikytina 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų J. D. ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinius skundus, 2005 m. spalio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas įpareigotas atlikti pastato teisinę registraciją remiantis 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, bei sprendimo dalį, kuria iš atsakovo VĮ Registro centro Vilniaus filialo priteista ieškovui 1848,18 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 38,50 Lt pašto išlaidų, ir šią ieškinio dalį atmetė; bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovų J. D. ir Juodšilių apylinkės seniūnijos lygiomis dalimis; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis, kad pagrindiniu dokumentu, patvirtinančių šalių nuosavybės teises, yra 1989 m. birželio 12 d. gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir rūsio pirkimo-pardavimo sutartis, o Juodšilių seniūnijos 1995 m. rugpjūčio 31 d. pažymėjimas Nr. 164 nėra pakankamas pagrindas teisinei registracijai, nes šis neatitiko pirkimo-pardavimo sutarties esmės; kad pirkimo-pardavimo sutartimi šalims atsirado nuosavybės teisė į 124,55 kv. m ploto gyvenamąjį namą (būtent tokio dydžio namas buvo teisiškai įregistruotas ūkinėje knygoje); kad byloje nenustatyta, kada ir kokiu būdu namo plotas padidėjo iki 217,45 kv. m; kad namo priestatai ir mansardos negali būti vertinami kaip namo priklausiniai, nes nebuvo įregistruoti kaip nuosavybės teisės objektai ūkinėje knygoje. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes toks atidalijimas, kai nuosavybės teisės objektas yra visiškai neapibrėžtas, neįmanomas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo įpareigojo atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą atlikti namo teisinę registraciją remiantis 1989 m. birželio 12 d. namo pirkimo-pardavimo sutartimi, nes duomenų, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl teisinės registracijos atlikimo ir atsakovas buvo be pagrindo atsisakęs atlikti tokią registraciją, byloje nėra. Teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovų solidariai. Tai prieštarauja 1964 m. CPK 112, 113 straipsnių nuostatoms. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo. Šis atsakovas nėra šalių ginčo materialinio teisinio santykio subjektas, neturi savarankiško teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jis tik vykdo nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos įregistravimą. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų J. D. ir Juodšilių apylinkės seniūnijos lygiomis dalimis.
Teisėjų kolegija pašalino teismo sprendimo motyvus dėl namo dalies ir pagalbinių pastatų pripažinimo savavališka statyba, nes tokio reikalavimo ieškovas nebuvo pareiškęs.
Dėl atsakovo J. D. apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį palikti nenagrinėtą teisėjų kolegija nurodė, jog 1964 m. CPK 151 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas galėjo laikyti ieškinį nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui tik ieškinio priėmimo stadijoje. CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad teismas ieškinį palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą, nenustatė. Teismas pasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus bei pašalinti ieškinio dalyko trūkumus. Tokia teismo nutartis neprieštarauja CPK 256 straipsnio nuostatoms dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas J. D. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas; palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškinio reikalavimas atmestas; ieškinį palikti nenagrinėtą, priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė šiuos argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (1964 m. CPK 151 straipsnio 2 dalį). Teismas turėjo ieškinį palikti nenagrinėtą, nes ieškovas neįvykdė teismo 2005 m. vasario 14 d. nutarties, kuria jis buvo įpareigotas pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, nesugebėjo tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindo ir dalyko. Ieškovas 2005 m. vasario 28 d. pateikė teismui vietoje patikslinto ieškinio paaiškinimą, kuriame atkartojo visus paduoto ieškinio pareiškimo argumentus, t. y. ieškinio trūkumų nepašalino. Teismas turėjo taikyti CPK 151 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad, ieškovui nepašalinus ieškinio pareiškimo trūkumų, ieškinys laikomas nepaduotas ir grąžinamas ieškovui. Teismas, neišsiaiškinęs ieškinio pagrindo, nagrinėjo ieškinį su trūkumais, dėl to taikė ne tas materialinės teisės normas, kurias reikėjo taikyti, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Procesinių normų pažeidimas sudarė atsakovui sunkumų tinkamai atsikirsti į ieškinį. Taip buvo pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas.
2. Teismas taikė materialinės teisės normas pagal faktines bylos aplinkybes, kurias nustatė pažeisdamas įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, nustatytas CPK 178–185 straipsniuose.
3. Teismai pažeidė materialinės teisės normas.
Pagal iki 1986 m. galiojusius teisės aktus statiniai, esantys kaimo vietovėje, buvo registruojami ūkio knygose. Ginčijama 1995 m. rugpjūčio 31 d. atlikta teisinė registracija yra tik duomenų, sukauptų ūkinėse knygose, perkėlimas į Respublikinio techninės inventorizavimo biuro tvarkomą registrą. Teismas, spręsdamas reikalavimą dėl teisinės registracijos pripažinimo neteisėta, turėjo tikrinti, ar registrų įmonei pateiktas Juodšilių seniūno 1995 m. rugpjūčio 31 d. pažymėjimas buvo pakankamas pagrindas teisinei registracijai atlikti. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, ginčijamos teisinės registracijos teisėtumo klausimą nagrinėjo 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kuri registro įmonei net nebuvo pateikta. Kadangi pirmoji ginčo statinių registracija atlikta ūkinėse knygose, klausimas dėl statinių statybos teisėtumo galėjo būti keliamas nagrinėjant statinių registravimo ūkinėse knygose teisėtumą, tačiau toks ieškinio reikalavimas nebuvo pareikštas.
Teismai pripažino 1995 m. rugpjūčio 31 d. atliktą teisinę registraciją V. D. ir V. N. vardu neteisėta dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Daiktinės teisės buvo įregistruotos tik į gyvenamąjį namą, pažymėtą indeksu 1A1m. Teismų išvadą, kad teisinis registravimas buvo atliktas ir ūkio pastatams, paneigia byloje esanti 1995 m. rugpjūčio 31 d. teisinės registracijos išvada.
Teismai netinkamai išaiškino ir taikė Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal šios instrukcijos 8.1, 8.12 punktus pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į statinius, yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai, pažymėjimai, taip pat sutartys. Teismas sutiko su tuo, kad dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises, gali būti tiek savivaldybės pažymėjimas, tiek sandoriai ar kiti dokumentai, kuriuos tuo metu galioję teisės aktai pripažino pagrindiniais dokumentais, galinčiais patvirtinti daiktins teises. Tačiau teismas, pats sau prieštaraudamas, nurodė, kad gyvenamojo namo 1989 m. birželio 12 d. sutartis, o ne ginčijamas Juodšilių seniūno pažymėjimas Nr. 164 buvo pagrindinis dokumentas, patvirtinantis ieškovo ir V. D. nuosavybės teises.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių gyvenamojo namo ploto padidėjimą. Šią teismo išvadą paneigia ginčo namų valdos kadastro ir registro byla, iš kurios matyti, kad mansarda ir visos joje esančios patalpos yra pamatuotos ir kadastro duomenys apie jas surinkti pirmosios inventorizacijos metu (1989 m. rugsėjo 13 d.), o teisės į 216,95 kv. m ploto gyvenamąjį namą įregistruotos 1995 m. rugpjūčio 31 d. Kadastro matavimo metu užfiksuoti pakitimai nelaikytini statybos darbais, nes nebuvo atlikta rekonstrukcija ar kiti darbai, kuriems atlikti būtinas statybos leidimas.
Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad šalys, 1989 m. pirkdamos namą, neturėjo tikslo įsigyti jo dalį, o priešingai – visą. Sutartyje nurodytas mažesnis plotas nei tuo metu realiai jis buvo, tai patvirtina 1989 m. techninės inventorizacijos byla. Šalys įsigijo namo idealiąsias dalis. Taip pat teismai, konstatuodami, kad rūsį po namu įsigijo ieškovas, nevertino tos aplinkybės, kad šiuo metu rūsys yra padidėjęs, palyginti su tuo, kuris buvo 1989 metais, ir dalis rūsio (R-1) yra atsakovui priklausančiame žemės sklype.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl netenkino priešieškinio reikalavimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje nustatyta, kad nuo 1970 metų namas nebuvo rekonstruojamas ir yra nusistovėjęs faktinis patalpų pasiskirstymas bei jų naudojimo tvarka. Vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, tikslinga patalpas atidalyti ir nustatyti realiąsias nuosavybės dalis.
Prisidėjime prie kasacinio skundo atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Juodšilių seniūnija palaiko skundo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu ginčijamas pažymėjimas ir iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Jame nurodoma, kad ginčijamas 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimas Nr. 164 nebuvo pakankamas pagrindas teisinei registracijai atlikti. Pagrindinis dokumentas, patvirtinantis šalių nuosavybės teises į ginčo turtą, buvo 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau Juodšilių seniūnijos pažymėjimo duomenys neprieštarauja šios sutarties esmei, dėl to neturi būti naikinamas. Ginčijama teisinė registracija neprieštarauja pažymėjimo duomenims, dėl to taip pat neturi būti naikinama.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas V. N. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis nurodė, kad kasacinis skundas neatitinka kasacijos pagrindų. Kasatorius apsiribojo tik nuorodomis į tariamus teisės normų pažeidimus, nenurodydamas pažeidimų esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui. Pirmosios instancijos teismo nutartį dėl įpareigojimo pašalinti ieškinio trūkumus ieškovas įvykdė. Jis teismui pateikė paaiškinimą, kuriais buvo visiškai išspręstas trūkumų pašalinimo klausimas. Trūkumų pašalinimas jokiu būdu nereiškia patikslinto ieškinio pateikimo. 1964 m. CPK 151 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas galėjo laikyti ieškinį nepaduotu ir grąžinti jį ieškovui tik ieškinio priėmimo stadijoje. Tuo tarpu ieškinį priėmus ir perėjus į bylos nagrinėjimo stadiją, ieškinio grąžinti ieškovui laikant jį nepaduotu procesiškai neįmanoma. Kasatorius nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo teiginį dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo.
Teismai pagrįstai konstatavo, kad ginčo pažymėjimas buvo išduotas ir teisinė registracija atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. 1989 m. birželio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. D. ir ieškovas įgijo nuosavybės teisę į 124,55 kv. m ploto gyvenamąjį namą, kuris buvo teisėtai įregistruotas ūkinėje knygoje – jokie priestatai, pastatai ir mansardos nebuvo perduoti, dėl to negali būti vertinami kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Pagal šią sutartį šalims perduotas turtas (namas, kiekvienam po 1/2 dalį tvarto, o ieškovui dar rūsys po namu) buvo konkrečiai nurodytas ir aprašytas, dėl to negali būti vertinamas kaip idealiųjų dalių pardavimas, nes buvo nustatytos faktinės bendrasavininkių dalys.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo atmetami.
Kasatorius procesinės teisės normų pažeidimą sieja su ieškinio pagrindo ir dalyko nesuformulavimu, dėl to ieškinys buvo nagrinėjamas su trūkumais ir taikytos ne tos materialinės teisės normos, kurios turėjo būti taikomos.
Ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis keliami reikalavimai atsakovui, o reikalavimas yra prašymas, kad teismas išspręstų ginčą iš esmės ir pasisakytų dėl ieškovo teises apginančių ar atkuriančių priemonių taikymo atsakovo sąskaita ieškovo naudai. Jeigu bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme paaiškėja, kad ieškinys neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, tai yra pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 11 punktas). Šis punktas gali būti taikomas, jeigu ieškinio pareiškime nenurodytas ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas. Pagal CPK 296 straipsnį teismas turi laikytis pareiškimo palikimo nenagrinėto tvarkos. Pirmiausia teismas turi nustatyti terminą ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti (CPK 296 straipsnio 2 dalis). Ieškinio pareiškimo trūkumai gali būti šalinami tik pirmosios instancijos teisme. Jeigu ieškinio pareiškime nenurodytas ieškinio pagrindas ar nesuformuluotas ieškinio dalykas, tai, nepašalinus šių trūkumų pirmosios instancijos teisme, liktų neatskleista bylos esmė. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turi taikyti CPK 296 straipsnio 11 punktą ir 2 dalį ir palikti pareiškimą nenagrinėtą.
Jei byla nagrinėjama su šiais trūkumais, tai apeliacinės instancijos teisme, esant realiems ieškinio trūkumams, pasireiškusiais faktinių aplinkybių nenurodymu, turi būti konstatuojamas bylos esmės neatskleidimas. Ar atskleista bylos esmė, sprendžiama ne vien iš ieškinio pareiškimo turinio, bet ir iš parengiamųjų procesinių dokumentų turinio, teismo posėdžio metu gautų duomenų ir kt. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai netaiko CPK 296 straipsnio 11 punkto, nepalieka ieškinio pareiškimo nenagrinėto dėl ieškinio pareiškimo trūkumų (CPK 296 straipsnio 2 dalis). Jeigu pažeidimas padarytas, tai, minėta, lieka neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus gali būti neįmanoma išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokia pati taisyklė taikoma ir kasacijai. Jeigu neatskleista bylos esmė pirmosios instancijos teismui priėmus ir išnagrinėjus ieškinį su esminiais trūkumais, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad tokie pažeidimai padaryti, tai kasacinė instancija gali konstatuoti bylos esmės neatskleidimą, ir nepagrįstą CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto netaikymą apeliacinės instancijos teisme bei ieškinio trūkumų netaisymą pirmosios instancijos teisme, t. y. CPK 296 straipsnio 2 d. pažeidimą. Tai nesudaro pagrindo kasacinei instancijai palikti pareiškimą nenagrinėtą, taikant CPK 296 straipsnio 11 punktą, nes turi būti laikomasi CPK 296 straipsnio 2 dalies – nustatomas terminas trūkumams pašalinti, ir tai atliekama tik pirmosios instancijos teisme.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad būtų neatskleista bylos esmė, o kasaciniame skunde neargumentuojama dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl procesinių normų pažeidimo yra tik prielaidos, bet ne realių pažeidimų patvirtinimas. Vien tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį dėl ieškinio turinio trūkumų pašalinimo, o jiems taisyti nebuvo pateiktas naujas ieškinys ir įrodymai prie jo, nėra pagrindas pripažinti, kad iš tikro buvo ieškinio pareiškimo trūkumų. Nutarties priėmimas dėl ieškinio pareiškimo trūkumų ištaisymo rodo, kad teismas manė, jog tokių trūkumų yra. Po ieškovo pateiktų teismui paaiškinimų teismas gali pakeisti savo nuomonę dėl trūkumų ar jų reikšmės. Be to, kasacinio skundo argumentai, kad ieškinyje nenurodytas faktinis ieškinio pagrindas, yra ne teisiniai, o faktiniai, dėl to neatitinka kasacijos pagrindų (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių (CPK 178-185 straipsniai) pažeidimo atmetami. Kasatorius nenurodė jokių konkrečių įrodymų rinkimo ar vertinimo taisyklių pažeidimų, neargumentavo, kaip šie pažeidimai pasireiškė, o tai neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasatorius nepagrįstai šių taisyklių pažeidimą sieja su 1964 m. CPK 146, 151 straipsnių reikalavimų nevykdymu. Įrodymų rinkimas ir jų vertinimas vyksta ne tik pareiškiant ir priimant ieškinį, bet visos bylos nagrinėjimo metu.
Kasacinio skundo argumentai dėl materialinės teisės normų pažeidimo atmetami.
Pastatai, statiniai ir butai 1995 metais turėjo būti registruojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Pagal šią Instrukciją teisinis registravimas – tai objektų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Tokią registraciją vykdė valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (inventorizavimo biurai). Jie kaupė ir tvarkė kadastrinius duomenis apie pastatus, statinius, butus ir įrašinėjo juos į knygas, taip pat įstatymų nustatytais atvejais teisiškai registravo sandorius dėl šių objektų.
Teisinė registracija pagal 1964 m. CK 149 straipsnį buvo vienas iš juridinių faktų nuosavybės teisei atsirasti. Teisinei registracijai vykdyti reikėjo surinkti dvejopo pobūdžio duomenis: 1) kadastrinius duomenis apie objektą; 2) teisinius duomenis apie objekto savininką. Šie duomenys turėjo būti nurodyti nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose, kurie pateikiami teisinei registracijai atlikti. Pagal Instrukcijos 8.3-8.5 punktus, kiek tai yra reikšminga šiai bylai, tokiais dokumentais galėjo būti vietos savivaldybių pažymėjimai, notariškai patvirtintos ir notariškai nepatvirtintos sutartys, kai įstatymo tai nustatyta, o pagal Instrukcijos 9.2 punktą tai galėjo būti techninio inventorizavimo dokumentai (apmatavimų duomenys ir kt.). Šiuose dokumentuose turi būti nurodyti duomenys apie konkretaus savininko nuosavybės teisę, bendrąją nuosavybę kelių asmenų ar kiekvieno savininko dalį, taip pat kadastriniai objekto duomenys apie objektą, kuris turi atsirasti pas savininką ar būti sukurtas teisėtai (Instrukcijos 5, 7, 10, 11 punktai).
Jei pastatai, statiniai ar butai priklausė keliems savininkams, tai jie registruojami tomis dalimis, kurios yra nurodytos nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose. Pagal bylos duomenis, pagrindu teisinei registracijai galėjo būti seniūno išduotas pažymėjimas. Tačiau toks pažymėjimas yra išvestinis dokumentas, nes jis išrašomas pirminio informacijos šaltinio pagrindu. Pirminis duomenų šaltinis, pagal kurį buvo vykdoma teisinė registracija, yra pastato įgijimo nuosavybėn sutartis. Jeigu seniūno pažymėjime yra abiejų rūšių informacija, ir apie teisiškai registruojamą objektą, ir apie jo savininkus, jeigu šie duomenys išsamūs ir tikslūs, tai toks pažymėjimas gali būti pagrindu teisinei registracijai atlikti. Iš 1995 m. rugpjūčio 31 d. Juodšilių seniūnijos pažymėjimo Nr. 164 matyti, kad kadastrinių duomenų apie ginčo statinius joje nėra, o nurodytas savininkų nuosavybės dalių nustatymas neatitiko kitų šalių pateiktų dokumentų. Esant dokumentuose netikslumų, jų stokojant, negalima registruoti pastato, statinio ar buto (Instrukcijos 11 punktas).
Savininkų nuosavybės dalis ir teisę į konkrečius pastatus atspindi sutartys. Pirkimo-pardavimo 1989 m. birželio 12 d. sutartis teisinei registracijai reikšminga tuo, kad joje yra ir kadastriniai objekto duomenys, ir informacija apie daikto savininkus bei jiems tenkančias dalis. Ši sutartis patvirtina, kad vieno pastato savininkais tampa du asmenys, kurie suderina naudojimosi tvarką į 49/100 ir 51/100 dalis pastato. Sutartyje užfiksuota medinio gyvenamojo pastato dydis, naudingas plotas, ūkinio pastato dalys. Be to šalių, po objekto pirkimo tapusių bendrasavininkiais, tarpusavio teisės ir pareigos nustatytos 1994 m. liepos 7 d. bendraturčių susitarimu. Tai būtų bendrasavininkių susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (1964 m. CK 122 straipsnis). Nurodytoje teisės normoje nebuvo nustatyta, kad toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Šis susitarimas nustato šalių tarpusavio teises ir yra pagrindas teisinei registracijai atlikti. Išduodant ginčijamą seniūno pažymėjimą nebuvo atsižvelgta į bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių susitarimą. Išvada, ar seniūno pažymėjimo duomenys buvo tinkami teisinei registracijai atlikti, turėjo būti daroma vadovaujantis Instrukcijos reikalavimais dėl duomenų tikslumo ir išsamumo, taip pat kitais šalių tarpusavio teisių apimtis nustatančiais dokumentais – notarine tvarka patvirtintomis ir notariškai nepatvirtintomis sutartimis, jeigu pagal įstatymą tai nustatyta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.
Nors byloje nėra duomenų apie savavališką statybą, tačiau atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo patvirtinti naudojimosi tvarką pagal atsakovo prašymą. Atsakovas prašo nustatyti naudojimosi tvarką dėl objektų, kurie nenurodyti nuosavybės teises apibrėžiančiuose dokumentuose – sutartyse. Gyvenamojo namo naudingas ir gyvenamasis plotas iš esmės skiriasi. Vien inventorizavimo, t. y. techninio apmatavimo ar kitokio kadastrinių duomenų surinkimo, būdu gauta informacija nėra pakankamas pagrindas, kad teisiškai registruojamas objektas padidintas teisėtai. Ginčo objektas šalims buvo parduotas 1989 m. birželio 12 d. kaip 124,55 kv. m bendro naudingo ploto ir 87,75 kv. m gyvenamojo ploto pastatas. Pirminės techninės inventorizacijos 1989 m. rugsėjo 14 d. užfiksuoti padidėję duomenys, bendrasis naudingas gyvenamojo namo plotas - iki 216,95 kv. m, o gyvenamojo ploto - iki 126,36 kv. m. Tai siejama su rūsio ir mansardos įrengimu. Nurodomu laiku galiojo Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364 patvirtinti Individualinės statybos nuostatai. Juose buvo nustatyta, kokie dokumentai reikalingi statybos vykdymui ar statinio rekonstrukcijai ir kaip turėjo būti užbaigiamas statinio pertvarkymas. Gyvenamojo namo rekonstravimas ar pastogės patalpų įrengimas buvo laikomas statyba ir turėjo būti vykdomas šių nuostatų nustatyta tvarka. Nuostatų analizė rodo, kad statinio statymas ar perstatymas be statybos leidimo buvo nuostatų pažeidimas (nuostatų 4 punktas). Leidimą įrengti rūsį, mansardą turėjo įforminti miesto ar rajono vykdomojo komiteto vyriausiojo architekto tarnyba, o leidimui išduoti reikėjo bendrasavininkio raštiško sutikimo (nuostatų 25 punktas). Mansardų, baigtų įrengti anksčiau priimtuose naudoti namuose, valstybinės komisijos neturėjo priimti, bet vyriausiojo architekto tarnybos atstovas turėjo patikrinti, ar darbai padaryti pagal patvirtintą techninę dokumentaciją bei leidimą, ir išduoti pažymėjimą apie statybos užbaigimą, kuris buvo pateikiamas inventorizacijos biurui (35 punktas). Jeigu teismui byloje dėl mansardos padalijimo tokie dokumentai nepateikiami, o gyvenamojo namo įgijimo sutartimi įgytas gerokai mažesnio dydžio objektas, tai teismas turi pagrindą traktuoti gyvenamojo namo padidėjimą dėl perstatymo kaip neteisėtą ir be atskiro šalies reikalavimo, taip pat atsisakyti nustatyti naudojimosi tvarką tokiu objektu, nes nėra teisėtu pagrindu atsiradusios teisės ir ji negali būti ginama. Ieškovas negali būti laikomas asmeniu, kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti ir turi būti ginami teismo (CK 1.136-1.138 straipsniai, CPK 5 straipsnis).
Šiuo metu reikia vadovautis 2003 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintu Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu. Šis sąrašas taikomas šiems statiniams: 1) įsigytiems ar pastatytiems iki įsigaliojo 1991 m. liepos 25 d. instrukcija; 2) tuo metu buvusiems kaimo vietovėje; 3) iki šiol neįregistruotiems nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju nuostatos būtų taikomos papildomai įrengtai pastato daliai, kuriai teisinės registracijos pagrindo nepateikta. Pagal šį nutarimą statiniai, pastatyti nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m., įregistruojami pateikus savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą (nutarimo 2.2 punktas). Nutarimo 6 punkte nurodyta, kokie tai gali būti dokumentai. Įrašai ūkinėse knygose, esantys byloje, nepatvirtina kadastrinių duomenų ir statybos teisėtumo fakto. Pažymėtina, kad jeigu valdytojai neturi nė vieno iš nutarimo 6 punkte nurodytų dokumentų, tai turi būti įforminama dokumentų sąrašo 9 punkte nurodyta tvarka. Neatlikus pristatytos dalies įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įmanomas objekto dalijimas pagal priešieškinį.
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų skundžiamų teismų sprendimui ir nutarčiai panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Bronius Pupkovas
