Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-225/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

75.6.1; 32.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 9 d. nutarčių bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo ir atsakovų R. D. bei G. D. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams G. D., R. D. dėl teisės naudotis šeimos turtu suteikimo ir atsakovo G. D. priešieškinį ieškovei A. D. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; tretieji asmenys – Klaipėdos miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba, N. D., M. D.

nustatė:

Ieškovė 2002 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama suteikti jai su nepilnamete dukterimi D. D. teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), iki dukters pilnametystės bei nustatyti naudojimosi minėtu butu tvarką. Ieškovė nurodė, kad butą įsigijo santuokos metu kartu su buvusiu sutuoktiniu atsakovu G. D., jame gyvena nuo santuokos sudarymo momento, moka mokesčius už komunalinius patarnavimus proporcingai pagal kambario, kuriame gyvena, plotą. G. D. 2002 m. rugpjūčio 7 d. dovanojimo sutartimi minėtą butą padovanojo savo motinai M. D., o ši 2002 m. rugpjūčio 10 d. butą pardavė R. D. Ieškovė pažymėjo, kad neturi kito gyvenamojo būsto, todėl prašė nustatyti uzufrukto teisę į 16,77 kv. m ploto kambarį ir pusę visų bendro naudojimosi patalpų.

Atsakovas G. D. pareiškė priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tačiau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, priešieškinį atsiėmė.

Atsakovė R. D. pateikė priešieškinį, prašydama atmesti byloje pareikštą ieškinį, iškeldinti ieškovę A. D. ir jos nepilnametę dukterį D. D. iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti 9544,68 Lt žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė priimti R. D. priešieškinį ir grąžino jį atsakovei nurodydamas, kad jis neatitinka CPK 143 straipsnio 1 dalies, taikant įstatymų analogiją, ir 1964 m. CPK 153 straipsnio reikalavimų. Šią nutartį atsakovei apskundus atskiruoju skundu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė priimti atskirąjį skundą ir grąžino jį atsakovei, nurodydamas, kad priešieškinis vertintinas kaip naujo ieškinio padavimas, kuris turi būti priimamas pagal 2002 m. Civilinio proceso kodekso normas. Teismas pažymėjo, kad atsisakymas priimti tokį priešieškinį neužkerta atsakovei kelio ginti savo pažeistas teises paduodant teismui atskirą ieškinį.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovės priešieškinis pirmosios instancijos teisme buvo gautas įsigaliojus 2002 m. redakcijos Civilinio proceso kodeksui, todėl, sprendžiant jo priėmimo klausimą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, taikytinas 2002 m. CPK 143 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Atskirajame skunde nepateikta įrodymų, pagrindžiančių priešieškinio pateikimo po nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo būtinumą. Be to, CPK 143 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 9 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti atsakovės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovui G. D. atsiėmus pareikštą priešieškinį, bylos dalį nutraukė. Teismas nurodė, kad įstatymas numato galimybę teismo sprendimu nustatyti uzufruktą į šeimos turtą, jei su sutuoktiniu lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Faktą, kad nekilnojamasis daiktas turi šeimos turto statusą, sutuoktiniai gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu jis įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Ginčo butas nebuvo taip įregistruotas. Teismas padarė išvadą, kad nėra juridinio pagrindo nustatyti uzufrukto teisės į butą, kurį 2002 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo trečiasis asmuo R. D., kuri laikytina sąžininga įgijėja, nes nežinojo ir negalėjo žinoti, kad perkamas turtas yra šeimos turtas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimą pakeitė -sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, panaikino ir ieškinį tenkino iš dalies: nustatė nepilnametei D. D. kartu su jos motina A. D. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaudos uzufruktą į R. D. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini); reikalavimą dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo butą vertino kaip šeimos turtą ir ginčo teisiniam santykiui taikė teisės normas, reglamentuojančias šeimos turto institutą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2003, ir nustatęs, kad G. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute po santuokos nutraukimo liko gyventi buvusi sutuoktinė A. D. su dukterimi D. D., apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė su dukterimi butu naudojosi neterminuotos panaudos sutarties pagrindu. Nuosavybės teisės į butą perėjimas dovanojimo sutarties pagrindu M. D., o vėliau R. D. – pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu savaime nepanaikina ieškovės ir jos nepilnametės dukters teisės neterminuotai naudotis ginčo butu panaudos pagrindu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus turėti gyvenamąjį būstą, teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo. Reikalavimą dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo teismas atmetė, nurodęs, kad ginčo butas priklauso atsakovei R. D. asmeninės nuosavybės teise, todėl naudojimosi šia patalpa tvarka CK 4.75 straipsnio prasme negali būti nustatyta.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Atsakovė R. D. pateikė du kasacinius skundus: 2005 m. gruodžio 28 d. – dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 9 d. nutarčių bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuriomis išspręstas jos priešieškinio priėmimo klausimas, peržiūrėjimo ir 2006 m. vasario 20 d. – dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimo bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuriais byla išnagrinėta iš esmės, peržiūrėjimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2006 m. kovo 21 d. nutartimi sujungė bylas pagal šiuos kasacinius skundus.

Atsakovė R. D. 2005 m. gruodžio 28 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 9 d. nutartis bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą dėl priešieškinio priėmimo klausimo nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. 1964 m. CPK 152 straipsnyje buvo įtvirtintas suinteresuoto asmens interesų gynimas pateikiant priešieškinį, esant CPK 153 straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Kasatorės pateikiamas priešieškinis atitiko šias sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo padarytos išvados, kad atsakovės priešieškinis neatitinka CPK 153 reikalavimų. Neaišku, kodėl teismas rėmėsi CPK 143 straipsniu, kokių įstatymų analogiją taikė.

2. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad priešieškinio priėmimas sprendžiamas vadovaujantis 2002 m. CPK normomis, prieštarauja Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio nuostatoms, pagal kurias priešieškinį kasatorė galėjo reikšti tik pagal 1964 m. CPK normas.

3. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo 2005 m. gegužės 5 d. atskirojo skundo dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo, t. y. išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo N. D. sutinka su R. D. kasacinio skundo argumentais ir prašymu panaikinti priimtus teismų procesinius sprendimus bei priimti naują sprendimą.

Atsakovė R. D. 2006 m. vasario 20 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Nagrinėjama byla buvo iškelta galiojant 1964 m. Civilinio proceso kodeksui, todėl pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas teismas privalėjo taikyti 1964 m. Civilinio proceso kodekso normas.

2. Teismas nemotyvuotai atsisakė priimti R. D. pateiktą priešieškinį, pažeisdamas šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principus. Šie pažeidimai užkirto kelią byloje teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms išaiškinti ir lėmė nepagrįstų bei neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą.

3. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovei uzufrukto teisę, nepasisakė dėl šios teisės nustatymo terminų, taip pažeisdamas CK 3.71 straipsnio 2 dalies ir 4.141 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kasaciniu skundu atsakovas G. D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Kai nėra sąlygų, nustatytų CK ketvirtosios knygos aštuntajame skyriuje, tai nėra ir teisinio pagrindo nustatyti uzufrukto teisės į butą, kuris pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas sąžiningam įgijėjui.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė naudojasi butu neterminuotos panaudos sutarties pagrindu, o priimtą procesinį sprendimą grindė vaiko prioritetiniais interesais, nes, padalijus bendrą šalių turtą, ieškovė gavo kompensaciją ir gyvenamąją vietą su vaiku yra deklaravusi pas savo tėvus.

Atsiliepimais į atsakovų G. D. ir R. D. kasacinius skundus ieškovė A. D. prašo šiuos kasacinius skundus atmesti ir sutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ji po santuokos su G. D. nutraukimo su dukterimi turi teisę gyventi ginčo bute neterminuotos panaudos sutarties pagrindu ir kad šios teisės nepanaikina nuosavybės teisės į butą perėjimas kitiems asmenims.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

A. D. ir G. D. susituokė 1995 m. rugpjūčio 4 d., 1997 m. kovo 15 d. gimė duktė D. D.; 1999 m. gegužės 27 d. įregistravo ištuoką. Šalys dviejų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančiame G. D., pradėjo gyventi nuo 1997 metų, po santuokos nutraukimo ieškovė šiame bute liko gyventi su dukterimi. Jos naudojasi 16,77 kv. m kambariu ir bendromis šio buto patalpomis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2002 m. liepos 16 d. nutartimi išdavė G. D. teismo leidimą dovanoti minėtą butą jo motinai M. D., o 2002 m. rugpjūčio 7 d. toks sandoris buvo sudarytas. M. D. 2002 m. rugpjūčio 10 d. butą pardavė R. D.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl buvusio sutuoktinio ir nepilnamečio vaiko teisės naudotis gyvenamąja patalpa po santuokos nutraukimo

Šeimos turtą sudaro daiktai ir teisės, nurodytos CK 3.84 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Be turto, priklausančio nuosavybės teise vienam ar abiem sutuoktiniams, prie šeimos turto priskiriama ir turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Tokia teisė gali atsirasti iš prievolių teisės – nuomos ar panaudos pagrindais, taip pat daiktinės teisės, pavyzdžiui, uzufrukto, pagrindu. CK 3.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi, suteikiama po santuokos nutraukimo, kai buvęs sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, neturi kitos gyvenamosios patalpos ir negali jos įsigyti. Ši teisės norma apsaugo vaiko teisę į gyvenamąjį būstą tais atvejais, kai vienas iš vaiko tėvų gyvenamojo būsto neturi, tačiau geriau užtikrina vaiko interesus, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatoma būtent su tuo iš tėvų, o kito iš tėvų nuosavybės teisė apribojama, nustatant gyvenamosios patalpos uzufruktą (CK 3.86 straipsnio 2 dalis, 4.141 straipsnio 1 dalis). CK 3.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokioms sąlygoms esant, teismo sprendimu gali būti suteikiama uzufrukto teisė naudotis gyvenamuoju šeimos turtu ar jo dalimi – jeigu šis turtas iki santuokos nutraukimo turėjo šeimos turto statusą ir asmeninės ar dalinės nuosavybės teise priklauso buvusiam sutuoktiniui. Tais atvejais, kai butas ar jo dalis, į kuriuos prašoma nustatyti uzufruktą, nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, teismo sprendimu suteikti teisę naudotis tokiu daiktu vadovaujantis CK 3.86 straipsnio 2 dalimi nėra teisinio pagrindo. Kai buvę gyvenamosios patalpos savininko šeimos nariai neturi kitos gyvenamosios patalpos, pasikeitus buto savininkui, toliau gyvena tose pačiose gyvenamosiose patalpose, jų teisė naudotis patalpa gali išlikti nuomos ar panaudos pagrindu (CK 6.494, 6.643 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7816/2003). Esant tokiems suvaržymams, reikalavimas atlaisvinti buto patalpas vien tuo pagrindu, kad pasikeitė jų savininkas, prieštarauja daiktinės ir prievolių teisės normoms (CK 4.9, 6.643 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į butą, kuriame gyveno šalių šeima. Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2001 m. gegužės 1 d. sprendimu butą pripažinus atsakovo asmenine nuosavybe, o kasaciniam teismui 2002 m. balandžio 24 d. nutartimi šį sprendimą palikus nepakeistą, ieškovė 2002 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydama sprendimu nustatyti uzufrukto teisę naudotis šiuo butu, nes neturi kitos gyvenamosios vietos. 2002 m. rugpjūčio 7 d. ir 2002 m. rugpjūčio 10 d. sudarytais sandoriais minėtas butas perleistas tretiesiems asmenims. Asmenys, įgiję nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą, privalo vykdyti prievoles, atsiradusias iš šios nuosavybės suvaržymų iki turto įsigijimo. Nepilnametės D. D. tėvas, dovanodamas butą savo motinai, ir dovanos gavėja, pripažino šalių dukters teisę ir toliau naudotis gyvenamąja patalpa (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. P2-6376-22/2002, M. D. pareiškimas nurodytoje byloje). Uzufruktas iki buto perleidimo sandorių sudarymo nebuvo nustatytas, tačiau ieškovė ir jos duktė naudojosi gyvenamąja patalpa ir turi teisę ja naudotis tol, kol asmenys, perleidę butą (nepilnametės D. D. tėvas ir jo motina), nesuteiks kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios turimos patalpos sąlygas. Atsakovas ir vėliau jo motina, sudarydami sandorius dėl buto perleidimo, nenurodė apie ieškovės ir jos dukters panaudos teisę į butą ir elgėsi nesąžiningai tiek dėl buto pirkėjos, tiek dėl ieškovės ir jos dukters (CK 6.321 straipsnio 1 dalis, 6.643, 6.495 straipsniai). Pirkėja R. D., nors ir matė, kad bute gyvena kiti asmenys, tačiau nesiekė iš jų sužinoti, kokiu pagrindu jie bute gyvena, kada ketina išsikelti iš jo. Pirkėja nurodė, kad dirba nekilnojamojo turto agentūroje, todėl, vertinant jos sąžiningumą įsigyjant didelės vertės turtą – ginčo butą, jai taikytini didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai nei asmenims, nuolat nesusiduriantiems su butų pirkimo-pardavimo klausimais, taigi darytina išvada, kad ji žinojo arba turėjo žinoti apie buvusio buto savininko šeimos narių teisinę padėtį, jų teises gyventi bute ir jai atsirandančias pareigas įgijus butą (T. 2, b. l. 79). Šiuos reikšmingus faktus nustatė ir įvertino apeliacinės instancijos teismas bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė su dukteria turi teisę naudotis butu ir po santuokos nutraukimo bei pasikeitus jo savininkams.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą dėl naudojimosi tvarkos butu nustatymo. CK 4.81 straipsnyje nurodytos sąlygos bendraturčio reikalavimu nustatyti naudojimosi tvarką daiktais, kurie valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise. Naudojantis butu, prievolių teisės (nuomos, panaudos) pagrindais, šių santykių dalyką šalys paprastai nustato susitarimu. Tais atvejais, kai naudojimasis patalpa atlygintinai ar neatlygintinai išlieka pasikeitus jų savininkui, nutraukus santuoką su buto savininku, buvusio savininko šeimos nariams išlieka teisė naudotis butu ar tokia jo dalimi, kokia jie faktiškai naudojosi iki nuosavybės teisės perleidimo kitiems asmenims ar santuokos nutraukimo. Byloje nustatyta, kad ieškovė su dukteria po santuokos nutraukimo iki šiol naudojasi buto dalimi – 16,77 kv. m kambariu ir bendromis šio buto patalpomis (T. 2, b. l. 32, 50). Tokios apimties teisę naudotis buto dalimi ieškovė gali ginti nuo pažeidimų, t. y. trukdymų naudotis patalpomis ir kitokio pobūdžio trukdymų įgyvendinti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1, 8 punktai). Kolegija taiko materialinės teisės normas, kurių pagrindu ginama ieškovės ir jos nepilnametės dukters teisė toliau naudotis buto dalimi pasikeitus buto savininkui. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės naudojimosi ginčo butu faktus, bet neteisingai pritaikė CK 3.86 straipsnio 2 dalį, todėl šio teismo nutartis keistina, tikslinant teisinį pagrindą ieškovei ir jos dukteriai naudotis gyvenamosios patalpos dalimi.

Dėl teisės pareikšti priešieškinį

Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylų, pradėtų iki 2002 m. Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, nagrinėjimo tvarka ir sąlygos. Jeigu iki 2002 m. Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo buvo priimti ieškiniai (pareiškimai, prašymai), tai jie turi būti nagrinėjami pagal proceso teisės normas, galiojusias iki šio kodekso įsigaliojimo. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas įpareigoja teismą, vykdant teisingumą, netaikyti tame pačiame teismo procese ribojimų vienai šaliai, kai šie ribojimai netaikomi kitai. Jeigu priimant ieškinį, kurio pagrindu pradedamas procesas, nebuvo taikomos naujojo Civilinio proceso kodekso taisyklės, tai tokioje byloje negali būti taikomos 2002 m. CPK 143 straipsnyje nustatytos priešieškinio priėmimo taisyklės, nors jis paduotas jau galiojant nurodytai normai. Byloje, kurioje taikomos ieškinio priėmimo momentu galiojusio Civilinio proceso kodekso normos, šio kodekso normos taikomos ir dėl priešieškinio priėmimo, t. y. taikomi 1964 m. CPK 152-154 straipsniai. Kasatorės priešieškinis buvo nepriimtas vadovaujantis naujojo CPK 143 straipsniu, todėl teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas šio pažeidimo nevertina kaip sudarančio pagrindą panaikinti nutartis, kuriomis nebuvo priimtas atsakovės priešieškinis (1964 m. CPK 3542 straipsnio 2 dalis). Naujojo CPK 143 straipsnio 3 dalyje nenumatyta galimybė nutartį dėl atsisakymo priimti priešieškinį skųsti atskiruoju skundu. Šioje byloje atsakovė skundė pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo priimti priešieškinį ir ji buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, išnagrinėtas ir kasacinis skundas dėl šių nutarčių. Atsakovės procesinės teisės, kurias ji įgytų pagal 1964 m. CPK 154 straipsnį, nebuvo pažeistos vien tuo pagrindu, kad buvo nurodyta netinkama procesinės teisės norma – 2002 m. CPK 143 straipsnis. Atsakovė pareiškė ieškinį A. D. dėl iškeldinimo iš jai priklausančio buto civilinėje byloje Nr. 2-347-342/2006, kuri dar neišnagrinėta. Tokio pat pobūdžio nuosavybės teisių gynimo atsakovė siekė, reikšdama priešieškinį nagrinėjamoje byloje. Kolegija konstatuoja, kad teismai, nepriėmę atsakovės priešieškinio, jos teisių nepažeidė, nes ginčas dėl jos įgytos nuosavybės teisės ir jos gynimo dar neišspręstas, ir šių teisių apsauga yra kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Nors teismai, priimdami nutartis, ir nurodė, kad vadovaujasi 2002 m. CPK 143 straipsnio nuostatomis, tačiau padaryti pažeidimai nesudaro pagrindo nutartis panaikinti (1964 m. CPK 3542 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį, kuria patenkintas A. D. ieškinys dėl uzufrukto nustatymo išdėstyti taip: ieškinį tenkinti iš dalies – pripažinti, kad nepilnametė D. D. ir jos motina A. D. turi panaudos teisę į 16,77 kv. m ploto kambarį ir bendrai naudotis bendro naudojimosi patalpomis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir ši teisė išliko pasikeitus buto savininkams.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė