Dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-317/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Romualdo Čaikos (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui K. K., dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1225-41 „Dėl Vilniaus rajono asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patikslinimo“ dalį, kuria į patikslintus piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant įstatymus ir kurie patys šios žemės nenaudoja, sąrašus Avižienių kadastro vietovėje 1 eilės numeriu įtrauktas Z. B., ir įsakymo dalį, kuria žemėtvarkos projektų rengėjai žemės reformos projektuose asmeniniam ūkiui skirtose teritorijose įpareigoti neprojektuoti sklypo Z. B.; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją patvirtinti Z. B. skirto 0,35 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, Avižienių kaime, ribas ir plotą pažymėto projektuojamo žemės sklypo plane M:15000, parengtame 2004 m. spalio 28 d. A. Čekauskienės įmonės „Minorantė“, ir sudaryti su ieškovu šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad Avižienių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3 jo tėvui Z. B. buvo skirtas 0,50 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas, kuriuo šis naudojosi iki mirties 1998 metais. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. birželio 4 d. įsakymas Nr. 1577-41 „Dėl piliečių asmeninio ūkio žemės suteikimo pažeidžiant įstatymus ir piliečių, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašų patvirtinimo Vilniaus rajone“, į kurį ieškovo tėvas nebuvo įtrauktas, ir Avižienių apylinkės tarybos 1994 m. rugpjūčio 22 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad Z. B. naudojasi 0,44 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypu ir 0,12 ha ploto namų valdos žemės sklypu. 2004 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į ieškovo 2003 metų balandžio mėnesio prašymą parduoti jo tėvui skirtą asmeninio ūkio žemės sklypą, pranešė, kad ieškovo tėvas įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1225-41 patvirtintą piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė ar žemės sklypai tarnybinėms daloms suteikti pažeidžiant įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, sąrašą. Ieškovas nurodė, kad šis įsakymas priimtas praleidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarime Nr. 385 nurodytą terminą, be to, jo tėvas Z. B. mirė 1998 m. lapkričio 6 d., todėl ginčijamo įsakymo priėmimo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo naudotis jam skirtu sklypu. Ieškovo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (2001 m. rugpjūčio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 6 dalies bei CK, jau galiojusio ginčijamo įsakymo priėmimo metu, nuostatas įpėdiniai turi teisę įsigyti mirusio asmens jo naudotą asmeninio ūkio žemę. Vadovaujantis nurodytais teisės aktais, žemės sklypas, paženklintas 1994 m. balandžio 18 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu, niekam kitam negalėjo būti skirtas.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) nuostatas teisę įsigyti neatlygintinai, pirkti, nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turėjo tik mirusio piliečio, kuriam buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, šeimos nariai, kurie kartu su juo gyveno ir tvarkė bendrą ūkį. Tik 2001 m. rugpjūčio 17 d Įstatymo redakcijoje nustatyta, kad teisę įsigyti ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turi mirusiojo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Mirus Z. B., jo turto paveldėtojai nesikreipė nei į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, nei į teritorinį žemėtvarkos skyrių ir nepateikė informacijos, kad asmeninio ūkio žemės naudotojas yra miręs ir kad tam tikri asmenys yra paveldėję jo turtą. Ieškovas į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių kreipėsi tik 2003 m. balandžio mėnesį.

Trečiasis asmuo K. K. prašė ieškinį atmesti ir paaiškino, kad 1994 metais Avižienių apylinkės tarybos sprendimu jai buvo skirta asmeninio ūkio žemė Pikutiškių kaime, o 1999 metais atmatuotas ginčijamas žemės sklypas Avižieniuose, kuriuo ji naudojasi iki šiol. Įrodymų, kad ieškovo tėvas Z. B. naudojosi šia asmeninio ūkio žeme, nėra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1225-41 „Dėl Vilniaus rajono asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patikslinimo“ dalį, kuria į patikslintus piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant įstatymus ir kurie patys šios žemės nenaudoja, sąrašus Avižienių kadastro vietovėje 1 eilės numeriu įtrauktas Z. B., ir įsakymo dalį, kuria žemėtvarkos projektų rengėjai žemės reformos projektuose asmeniniam ūkiui skirtose teritorijose įpareigoti neprojektuoti sklypo Z. B.; 2) įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją patvirtinti Z. B. skirto 0,35 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, Avižienių kaime, pažymėto A. Čekauskienės įmonės „Minorantė“ 2004 m. spalio 28 d. parengtame projektuojamo žemės sklypo plane M:15000, ribas ir plotą, ir sudaryti su ieškovu A. B. šio žemės sklypo, Avižienių kadastrinės vietovės žemės reformos preliminariame projekte pažymėto Nr. 723, pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nustatė, kad Avižienių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 3 ieškovo tėvui Z. B. asmeniniam ūkiui skirta 0,50 ha žemės. 1994 m. spalio 20 d. už asmeninio ūkio žemės sklypą Z. B. sumokėjo mokėjimo pranešime nurodytą 594 Lt sumą. Z. B. mirė 1998 m. lapkričio 6 d., iki mirties jis gyveno Avižienių kaime ir naudojosi jam skirtu asmeninio ūkio žemės sklypu. Palikimą po Z. B. mirties priėmęs jo sūnus A. B. 2003 m. gegužės 19 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atmatuoti ir parduoti 0,38 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, skirtą Z. B. Avižienių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 25 d. sprendimu, tačiau jam buvo pranešta, kad jo tėvas Z. B. yra įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1225-41 patvirtiną piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus ir kurie patys šios žemės nenaudoja, patikslintą sąrašą. Tuo pačiu įsakymu žemėtvarkos projektų rengėjai įpareigoti žemės reformos projektuose asmeniniam ūkiui skirtose teritorijose neprojektuoti sklypų sąraše nurodytiems piliečiams. Teismas nurodė, kad pagal Z. B. mirties metu (1998 m. lapkričio 6 d.) galiojusio Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalį, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę turėjo tik jo šeimos nariai. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo priėmimo metu galiojo Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies 2001 m. rugpjūčio 17 d. redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad, piliečiui mirus, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai CK nustatyta tvarka. Taigi įstatymo leidėjas leido mirusiojo įpėdiniams įsigyti jo naudotą asmeninio ūkio žemę. Teismas, atlikęs skirtingo laikotarpio Žemės reformos įstatymo nuostatų analizę, padarė išvadą, kad įstatymo leidėjas, suteikdamas teisę mirusių asmeninio ūkio žemės teisėtų naudotojų, apmokėjusių už šią žemę, įpėdiniams pirkti iš valstybės mirusio asmens naudotą žemę, norėjo suvienodinti jų padėtį bei siekė šias normas suderinti su Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo santykius. Be to, teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 7 punkte nurodyta, jog, piliečiui mirus, teisę pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai CK nustatyta tvarka; asmeninio ūkio naudotojo įpėdiniams, pagal anksčiau galiojusius įstatymus neturėjusiems teisės šį žemės sklypą pirkti iš valstybės, nustatytąja tvarka suteiktas ir paženklintas asmeninio ūkio žemės sklypas parduodamas pagal šią Tvarką. Teismas nustatė, kad ieškovo tėvui Z. B. asmeninio ūkio žemės sklypas buvo teisėtai suteiktas ir paženklintas. Nors asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas yra be parašų, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad dėl žemėtvarkos darbuotojų aplaidumo ne visi dokumentai buvo tvarkomi tinkamai, todėl teismui pateiktas asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas tinkamai neįformintas, aktas su visais kitais tos kadastrinės vietovės dokumentais buvo perduotas projekto vykdytojui UAB „Minorantė“. Trečiasis asmuo K. K. pripažino, kad apylinkės tarybos sprendimu skirta asmeninio ūkio žemė jai buvo atmatuota kitame kaime, tačiau vėliau, atsiradus tos žemės savininkams, ji liko be asmeninio ūkio žemės, todėl, matininkui leidus, pradėjo naudotis ginčijamu žemės sklypu. Teismas nustatė, kad nėra įrodymų, jog K. K. ginčijamas sklypas buvo suteiktas teisėtai. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, ar asmeninio ūkio žemės sklypas ieškovo tėvui Z. B. buvo skirtas teisėtai. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo priėmimo metu ieškovas A.B. jau buvo priėmęs palikimą, taigi ir Z. B. teisę įsigyti asmeninio ūkio žemę, todėl Vilniaus apskrities viršininkas, įrašydamas Z. B. į piliečių sąrašus, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus ir kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, neišsiaiškinus, ar yra mirusio žemės naudotojo turto paveldėtojų, pažeidė ieškovo teises. Teismas konstatavo, kad 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo dalys dėl Z. B. įtraukimo į piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus ir kurie patys šios žemės nenaudoja, bei įpareigojimo neprojektuoti asmeniniam ūkiui skirtose teritorijose sklypo Z. B. yra neteisėtos, o ieškovo reikalavimas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją patvirtinti 0,35 ha ploto žemės sklypo ribas ir plotą pažymėto projektuojamo žemės sklypo plane M:15000 ir sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį – pagrįstas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal trečiojo asmens K. K. apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymas, kuriuo patvirtinta, kad Z. B. jam suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams nenaudojo, yra teisėtas. Teisėjų kolegija taip pat pritarė apeliacinio skundo motyvui, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog Z. B. asmeninio ūkio žemės sklypu naudojosi iki mirties, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos V. R. ir G. D. patvirtino, kad Z. B., jo žmona ir duktė sirgo ir asmeninio ūkio žeme nesinaudojo. Ginčijamu žemės sklypu nuo 1999 metų naudojasi trečiasis asmuo K. K. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, jog, mirus asmeninio ūkio naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsigaliojusi Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies pataisa, suteikianti teisę asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniams gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti šią žemę, neturi grįžtamosios galios (CK 1.7 straipsnio 2 dalis) ir negali būti taikoma sprendžiant šį ginčą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas nebuvo mirusio Z. B. šeimos narys.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas trečiojo asmens K. K. apeliacinį skundą, neįvertino, kad ji nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvė ir neturi teisinio suinteresuotumo šioje byloje. Trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos naudojimosi ginčijamu žemės sklypu teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. K. sklypu naudojosi neteisėtai.

2. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo pirmosios instancijos teisme neginčijo ieškovo tėvo asmeninio ūkio žemės valdymo teisėtumo. Toks argumentas buvo nurodytas tik trečiojo asmens K. K. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis aplinkybes, nenagrinėtas pirmosios instancijos teisme, pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalies, 312 ir 320 straipsnių nuostatas.

3. Kauno apygardos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė tik apeliacinio skundo argumentus ir nenurodė atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvų, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą, be to, teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė įrodymus, kuriais ieškovas grindė savo reikalavimą. Teismas pažeidė civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo nuostatos dėl teisių į asmeninio ūkio žemę perėmimo kelis kartus keitėsi. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymas buvo priimtas galiojant naujajai Žemės reformos įstatymo redakcijai, kurios 15 straipsnio 6 dalyje buvo nurodyta, kad, piliečiui mirus, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai ar pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taigi ginčijamu įsakymu nurodytos įstatymo nuostatos buvo pažeistos. Atsižvelgtina taip pat į tai, kad Vilniaus apskrities viršininkas, 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 2.3.-6070-41 įtraukdamas ieškovo tėvą Z. B. į perkamo asmeninio ūkio sąrašus, pats pripažino 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo neteisėtumą,.

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles.

6. Kauno apygardos teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarkos 7 punkto nuostatų, pagal kurias, piliečiui mirus, teisę pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka; asmeninio ūkio naudotojo įpėdiniams, pagal anksčiau galiojusius įstatymus neturėjusiems teisės pirkti šį žemės sklypą iš valstybės, nustatyta tvarka suteiktas ir paženklintas asmeninio ūkio žemės sklypas parduodamas pagal šią Tvarką.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo sprendimą. Atsakovas atsiliepimą grindžia tokiais motyvais:

1. Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko įsakymu į asmenų, nenaudojančių asmeninio ūkio žemės, sąrašą ieškovo tėvas buvo įtrauktas dėl to, kad žemė, jam mirus, nebuvo naudojama ir pagal tuo metu galiojusias Žemės reformos įstatymo nuostatas jo teisių perėmėjų nebuvo. Z. B. įpėdiniai dėl asmeninio ūkio žemės kreipėsi tik 2003 metais.

2. Kasatorius, teigdamas, kad pagal Žemės reformos įstatymo nuostatas, galiojančias nuo 2001 metų, turi teisę įsigyti jo tėvo naudotą žemę, klaidingai aiškina įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytos redakcijos įstatymo nuostatos šioje civilinėje byloje netaikytinos. Pagal kasatoriaus tėvo mirties momentu galiojusias Žemės reformos įstatymo nuostatas teisę į asmeninio ūkio žemę turėjo tik mirusio žemės naudotojo šeimos nariai, kasatorius nebuvo mirusiojo šeimos narys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo K. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

1. Kauno apygardos teismas nepažeidė CPK 312 ir 320 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, ar ieškovo tėvas teisėtai naudojosi jam suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu, yra tiesiogiai susijusi su apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio nuostatas ieškovo teisė paveldėti jo tėvui suteiktą asmeninio ūkio žemės sklypą priklauso taip pat ir nuo to, ar ieškovo tėvas jam suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu naudojosi.

2. Kasatoriaus argumentas, kad trečiasis asmuo neturi teisinio suinteresuotumo, yra nepagrįstas. K. K. nuo 1999 metų naudojasi ginčijamu žemės sklypu ir nori jį privatizuoti, todėl teismo sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos jos teisėtiems interesams.

3. Ieškovo tėvui mirus, nuo 1998 metų žemė nebuvo naudojama, ieškovas nebuvo Z. B. šeimos narys, todėl Vilniaus apskrities viršininkas ginčijamu įsakymu tik teisiškai įtvirtino asmeninio ūkio žemės nenaudojimo faktą.

4. Apygardos teismas tinkamai taikė įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principą ir teisėtai vadovavosi Žemės reformos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Avižienių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 3 ieškovo tėvui Z. B. buvo suteiktas 0,50 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypas, 1994 m. balandžio 18 d. surašytas žemės paženklinimo aktas. 1994 m. spalio 20 d. Z. B. sumokėjo 1994 m. spalio 5 d. mokėjimo pranešime nurodytą kainą už jo perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą. Z. B. mirė 1998 m. lapkričio 6 d., jo turtą paveldėjo sūnus A. B. (ieškovas).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškovo teisių į jo tėvo naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą klausimą, konstatavo, kad: 1) ieškovo tėvas Z. B. jam skirtu asmeninio ūkio žemės sklypu nesinaudojo ir 2) Z. B. palikimo atsiradimo metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnyje nebuvo įtvirtinta teisė žemės naudotojo įpėdiniams, kurie nėra jo šeimos nariai, pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo sprendimu, ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir netenkintinas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas. Dėl tokių priežasčių apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai nustatė, kad ieškovo tėvas iki 1998 metų nenaudojo asmeninio ūkio žemės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija netinkamai įvertino byloje esantį oficialų rašytinį įrodymą (prima facie) – Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. 1577-41 „Dėl piliečių asmeninio ūkio žemės suteikimo pažeidžiant įstatymus ir piliečių, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašų patvirtinimo Vilniaus rajone“. Šis įsakymas buvo priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarime Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ įtvirtintą įpareigojimą apskričių viršininkams patvirtinti asmeninio ūkio žemės nenaudojančių piliečių sąrašus (nutarimo 6.1, 6.3 punktai) ir nėra nuginčytas. Patvirtintame sąraše ieškovo tėvas Z. B. nenurodytas. Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, ar asmeninio ūkio žemės sklypas Z. B. buvo suteiktas teisėtai.

Antra, apeliacinio teismo teisėjų kolegija netinkamai nustatė ginčo šalių teisinių santykių pobūdį. Bylos duomenimis, ieškovo tėvas ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo). Tai patvirtina byloje esantis Z. B. 1994 m. gegužės 16 d. prašymas parduoti jam asmeninio ūkio žemės sklypą, Vilniaus rajono Avižienių apylinkės viršaičio 1994 m. rugpjūčio 12 d. pažymėjimas Nr. 359 apie asmeniniam ūkiui suteiktą žemę, žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančio instituto ir apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. rugpjūčio 22 d. pažyma, taip pat 1994 m. spalio 5 d. mokėjimo pranešimas, kuriame patvirtinama, kad ieškovo tėvas Z. B. už perkamą žemę atsiskaitė 1994 m. spalio 20 d. Šie dokumentai įrodo, kad 1994 metais buvo pradėta asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn (pirkimo) procedūra pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nustatytą tvarką (nutarimo 2.8, 2.9, 2.10, 2.11 punktai). Asmeninio ūkio žemės naudotojas Z. B. mokėjimo pranešime nurodytą sumą už perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą sumokėjo (t. y. įvykdė savo pareigas tinkamai ir laiku), tačiau žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Z. B. savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Tai yra turtinė teisė, paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Pažymėtina, kad būtent tokį reikalavimą – įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį – yra pareiškęs ieškovas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo teisės įsigyti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemės sklypą klausimą, netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo nuostatas, nes neatkreipė dėmesio į paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas ir 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad tais atvejais, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Pažymėtina, kad šios nuostatos taikytinos ir kitiems rašytiniams sandoriams.

Apibendrinant konstatuotina, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas A. B., priėmęs tėvo palikimą po jo mirties, paveldėjo ir jo teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 9 d. įsakymas Nr. 1225-41 „Dėl Vilniaus rajono asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patikslinimo“, kuriuo patvirtintas piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant įstatymus ir kurie patys šios žemės nenaudoja, sąrašas, į kurį įtrauktas 1998 metais miręs Z. B., buvo priimtas pažeidžiant ieškovo (Z. B. įpėdinio) teises, todėl įsakymo dalis dėl Z. B. teisių pripažintina negaliojančia. Priimant šį aktą nebuvo išsiaiškintos aplinkybės dėl mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdinių, taip pat nebuvo įvertinta tai, kad Z. B. yra pateikęs prašymą įgyti naudojamą žemę nuosavybėn ir už ją atsiskaitęs.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojo Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio nuostata, pagal kurią teisė pirkti iš valstybės mirusio asmens naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą suteikta to asmens įpėdiniams CK nustatyta tvarka. Be to, šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 7 punkte jau yra tiesiogiai įtvirtinta nuostata, kad mirus asmeniui, kuris už suteiktą ir naudojamą žemės sklypą nustatytąja tvarka sumokėjo įmokas pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis, teisę pirkti šį žemės sklypą įgyja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka jo įpėdiniai, kuriems įskaitoma suma, mirusiojo asmens sumokėta už perkamą žemės sklypą. Tai reiškia, kad teisė pirkti žemės sklypą pripažintina turtine teise, kuri paveldima pagal bendrą tvarką, o ne pagal specialųjį įstatymą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, kad trečiasis asmuo K. K. nepripažintina teisėta Z. B. suteikto asmeninio ūkio žemės sklypo naudotoja. Žemės sklypu jai leista naudotis neišsprendus šio sklypo teisėto naudotojo Z. B. ir jo įpėdinių teisių į šią žemę klausimo, todėl tokie veiksmai negali būti pripažinti teisėtais. Pažymėtina, kad žemės sklypu K. K. pradėjo naudotis 1999 metais, o ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuriame konstatuota, kad ieškovo tėvas Z. B. jam suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu nesinaudoja, priimtas tik 2002 metais. 2002 metais žemės sklypo naudotojo Z. B. ir jo įpėdinių teisių į šią žemę klausimas dar nebuvo išspręstas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sprendimas yra naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmeninio ūkio žemės suteikimo, naudojimo ir paveldėjimo santykius, taikymo. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas galioti.

Tokiomis aplinkybėmis kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisės taikymo aspektu yra nereikšmingi sprendžiant šį civilinį ginčą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui A. B. iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Romualdas Čaika

Algimantas Spiečius