Dėl servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-326/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Romualdo Čaikos ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gabija” kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gabija” ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Vakarų skirstomieji tinklai“ dėl įpareigojimo pašalinti nuosavybės teisės pažeidimus ir pagal atsakovo akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Gabija” dėl servituto nustatymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: V. K., uždaroji akcinė bendrovė „Mesana“, N. G., Z. G., J. G., Z. N., individuali R. T. įmonė, Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2002 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu. Jis nurodė, kad 1997 m. gegužės 26 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo iš V. K. mūrinį administracinį pastatą su rūsiu 3G2/p, mūrinį garažą 4G1/p ir mūrinį pagalbinį korpusą su dviem priestatais ir rūsiu 5G1/p (duomenys neskelbtini). Viename iš pagalbinio korpuso 5G1/p priestatų, 18,88 kv. m ploto patalpoje 1–7 yra transformatorinės elektros įrenginiai ir transformatorius, kuriuos eksploatuoja ir kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui AB „Vakarų skirstomieji tinklai”. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl transformatorinės iškeldinimo, tačiau gavo atsakymą, kad tai turi padaryti pats ieškovas savo lėšomis. Elektros energija per šią transformatorinę yra tiekiama tik keturiems vartotojams ir yra galimybė ją tiekti iš kitos transformatorinės pastotės. Atsakovas nėra sudaręs jokios sutarties dėl naudojimosi ieškovui priklausančia patalpa, ieškovas už ginčo patalpą moka komunalinius mokesčius, nekilnojamojo turto mokestį, todėl transformatorinės naudojimas elektros energijai tiekti pažeidžia ieškovo, kaip patalpos savininko, teises, nes jam atimta CK 4.37 straipsnyje nustatyta galimybė naudotis šia patalpa savo nuožiūra. Ieškovo teigimu, nėra jokių svarbių priežasčių, kad būtų galima riboti jo nuosavybės teises, todėl ieškovas, kaip patalpų savininkas, pagal CK 4.98 straipsnį gali reikalauti pašalinti bet kuriuos nuosavybės teisės pažeidimus. Be to, atsakovas negali patvirtinti, kad transformatorius ieškovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose yra įrengtas teisėtai, todėl iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisė. Ieškovas, remdamasis CK 1.3, 4.9, 4.37, 4.39, 4.98 straipsniais, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo įpareigoti atsakovą savo lėšomis iškelti iš ieškovui priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini) atsakovui priklausančius transformatorinės TR-212 (T-3) 10 kv įtampos elektros įrenginius ir 10/04 kv galios transformatorių, taip pat visus kitus susijusius įrenginius, kuriuos naudoja atsakovas.

Atsakovas pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad pagal 2000 m. liepos 20 d. Elektros energetikos įstatymo 46 straipsnio 1 dalį nesant vartotojų kaltės, elektros energijos tiekimą galima nutraukti, tik siekiant apsaugoti visuomenės interesus ir vykdant elektros tinklų priežiūros darbus. Be to, ieškovas, įsigydamas administracines patalpas, žinojo apie jų paskirtį, su ieškovu 1997 m. liepos 1 d. buvo sudarytas administracinių patalpų nuosavybės ir eksploatacinės atsakomybės ribų aktas. Be to, ginčo patalpose esantys daiktai yra įrengimai, o sienos tik apsaugoja juos nuo gamtos poveikio. Atsakovo veiklos tikslas yra nenutrūkstamai tiekti elektros energiją, tuo tarpu patenkinus ieškovo reikalavimus, būtų pažeistos vartotojų teisės, iškeldinus transformatorinėje esančius įrenginius ir transformatorių, šie negalėtų būti naudojami pagal paskirtį, todėl tikslinga nustatyti servitutą. Atsakovas, remdamasis CK 4.111 ir 4.124 straipsniais, prašė teismo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę atsakovui, kaip transformatoriaus ir transformatorinės įrenginių savininkui, naudotis ieškovui priklausančia pagalbinio korpuso 5G1/p priestate esančia patalpa 1-7 (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas, remdamasis CPK 182 straipsnio 1 punktu, pripažino visuotinai žinoma aplinkybe, kad, pastačius gamyklą ir įrengus elektros įrenginius gamyklos poreikiams tenkinti, transformatorius ginčo patalpoje atsirado teisėtai, todėl atsakovui nereikia įrodinėti šios aplinkybės. Teismas nurodė, kad transformatoriaus įrenginių buvimas ieškovui nuosavybės teise priklausančioje patalpoje riboja jo, kaip savininko, teises, tačiau pažymėjo, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti apribota. Nagrinėjamu atveju savininko nuosavybės teises riboja 2002 m. gegužės 16 d. Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad energetikos objektai, priklausantys energetikos įmonėms, tačiau esantys kitų savininkų žemėje ar statiniuose, esant galimybei gali būti perkeliami savininko ir energetikos įmonės susitarimu; įrenginių perkėlimo išlaidas energetikos įmonėms apmoka žemės ar statinių savininkas. Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl to, kuri šalis turi apmokėti transformatoriaus įrenginių perkėlimo išlaidas, ir pažymėjo, jog įstatymas perkėlimo išlaidų apmokėjimo pareigą vienareikšmiškai nustato žemės ar statinių savininkui, todėl pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą iškelti elektros įrengimus, neapmokant perkėlimo išlaidų. Teismas nurodė, kad transformatorinė yra reikalinga siekiant užtikrinti visuomeninio elektros energijos tiekėjo vykdomą veiklą, todėl pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnį ieškovo nuosavybės teisė gali būti apribota nustatant servitutą. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad, nustačius servitutą, ieškovas patirs nuostolių; motyvavo, kad ieškovas turi teisę pagal CK 4.129 straipsnį reikšti ieškinį dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais. Ji nurodė, kad tiek pagal ginčo patalpų įsigijimo metu galiojusio 1964 m. CK 96 straipsnį, tiek pagal CK 4.37, 4.39 straipsnius savininko nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintas savininko, kurio statiniuose yra energetikos objektai, teisės reikšti negatorinį ieškinį ir nuosavybės teisės ribojimas, t. y. kolegija konstatavo, kad savininkas, reikšdamas reikalavimą iškelti elektros įrenginius, privalo paisyti šios tvarkos, pagal kurią iškeldinti įrenginius galima tik statinio savininkui atlyginus perkėlimo išlaidas. Be to, kolegija papildomai nurodė, kad įstatymuose yra nustatytas savininko nuosavybės teisės ribojimas, nustatant žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servituto teisę. Kolegija atmetė apelianto argumentus, kad nurodytos teisės normos ieškovui netaikytinos, nes jos įsigaliojo po to, kai jau buvo pareikštas ieškinys; motyvavo, kad nuosavybės teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl jiems tęsiantis, įstatyme tam tikrai savininkų grupei buvo nustatytos naujos teisės ir pareigos, kurių privalo laikytis visi savininkai. Kolegija, vertindama argumentus dėl servituto nustatymo teisėtumo, pažymėjo, kad servitutas ginčo patalpų įgijimo metu nebuvo nustatytas, tačiau patalpų įgijimo metu buvo akivaizdu, jog viena patalpa yra užimta kitam savininkui priklausančiais elektros įrengimais, o tuo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnyje (1998 m. sausio 1 d. redakcija) nebuvo įtvirtinta pareiga registruoti servitutą kaip nuosavybės teisės apribojimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas neprivalo įrodinėti aplinkybės, jog elektros įrenginiai ginčo patalpoje yra įrengti teisėtai, motyvavo, kad energetikos objektas buvo įrengtas pastačius gamyklą, o ieškovas, įgydamas ginčo patalpas, žinojo, jog įgyja ne tuščią patalpą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį. Kasatoriaus teigimu, ši įstatymo nuostata taikytina tik dėl tų energetikos objektų, kurie statiniuose (patalpose) yra teisėtai įrengti, ir tik tokiu atveju gali būti apribota savininko nuosavybės teisė. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo transformatoriaus įrenginiai ieškovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose yra įrengti teisėtai ir šios aplinkybės nereikia įrodinėti, tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad tam tikros faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, jog elektros įrenginiai ginčo patalpose yra įrengti teisėtai; ši aplinkybė turi būti įrodyta konkrečiais įrodymais, tačiau atsakovas nepateikė tokių įrodymų.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 4.39 straipsnį, padarė nepagrįstą išvadą, kad nors ginčo patalpų įsigijimo metu patalpoms nebuvo nustatytas servitutas, tačiau buvo akivaizdu, jog viena iš patalpų yra užimta kitam savininkui priklausančiais elektros įrengimais, todėl tarp ginčo patalpų savininkų ir atsakovo buvo nusistovėję faktiniai naudojimosi ta patalpa santykiai. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. T. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai”, Kauno elektros tinklai, Nr. 3K-3-896/2002; kategorija 25.2), teigia, kad ginčo patalpų įsigijimo metu jo nuosavybės teisė į šias patalpas nebuvo apribota. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad turto savininkas neprivalo suteikti patalpų tretiesiems asmenims naudotis, o turto naudojimas prieš savininko valią yra neteisėtas, nepagrįstai riboja savininko teises.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai taikė Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnį, padarė nepagrįstą išvadą, kad įstatyme yra nustatytas servitutas transformatorinei ir ginčo šalims iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsirado nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai neturėjo taikyti nurodyto įstatymo straipsnio, nes šis straipsnis taikomas, kai yra nustatomi apribojimai įrenginiams, esantiems ant kitų asmenų esančio žemės sklypo ar jo dalies. Be to, bylą nagrinėję teismai, remdamiesi Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai nustatė servitutą, nes nurodytas įstatymas įsigaliojo tik nagrinėjant teisme šį civilinį ginčą, ginčo patalpų įgijimo metu įstatymas negaliojo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisiniai santykiai atsirado anksčiau nei įsigaliojo Energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalis, ši teisės norma nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikoma. Dėl to, kasatoriaus manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kad įstatymas negalioja atgaline tvarka.

4. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė CK 4.126 straipsnio, kuriame yra įtvirtintos servituto sąlygos, kai šis nustatomas teismo sprendimu, neteisingai įvertino įrodymus dėl servituto nustatymo būtinumo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nemotyvavo, kodėl nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daiktą pagal paskirtį. Nustatant servitutą, turi būti užtikrinami viešpataujančiojo daikto savininko poreikiai naudotis savo daiktu; nuosavybės teisė gali būti ribojama tik esant svarbioms priežastims. Kasatoriaus manymu, AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ interesas pasinaudoti svetimu daiktu dėl to, kad jai tai naudingiau, nėra pakankamas pagrindas ieškovo nuosavybės teisei riboti. Be to, nustačius servitutą ginčo patalpoms, ieškovas patiria daugiau nuostolių, negu kainuotų perkelti elektros įrenginius. Neiškėlus transformatoriaus ir jo įrenginių, ieškovas patiria nuostolių negautų pajamų forma.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė Elektros energetikos įstatymo ir Energetikos įstatymo nuostatas, teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į viešąjį interesą, ieškovo nuosavybės teisės turi būti apribotos nustatant servitutą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas 1997 m. gegužės 26 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teise įsigijo mūrinį administracinį pastatą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Viename iš pagalbinio korpuso 5G1/p priestatų yra transformatorinės elektros įrenginiai ir transformatorius, kuriuos eksploatuoja ir kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui AB „Vakarų skirstomieji tinklai“. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl transformatorinės iškeldinimo, tačiau gavo atsakymą, kad tai turi padaryti pats ieškovas savo lėšomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, kad savininko nuosavybės teises riboja Elektros energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalis, pagal kurią ieškovas turi apmokėti energetikos objektų, esančių ieškovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose, tačiau priklausančių atsakovui, perkėlimo išlaidas. Transformatorinė yra reikalinga siekiant užtikrinti visuomeninio elektros energijos tiekėjo vykdomą veiklą, todėl pagal Energetikos įstatymo 50 straipsnį ieškovo nuosavybės teisė gali būti apribota nustatant servitutą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė Energetikos įstatymą ir Elektros energetikos įstatymą, reglamentuojančius elektros įrenginių perkėlimo išlaidų pareigos paskirstymą, ar nepažeidė savininko nuosavybės teisių ribojimą nustatančių materialinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nurodytų teisės normų taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad energetikos objektai ginčo pastate yra įrengti neteisėtai, todėl negali būti ribojama jo, kaip pastato savininko, nuosavybės teisė, nes iš neteisės teisė neatsiranda. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi Nekilnojamojo turto registro 2002 m. gegužės 16 d. pažyma, nustatė, kad ginčo gamybinis pastatas 5G1/p (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas 1931 metais (T. 1, b. l. 63), pagrindinio pastato 5G1/p vidaus plotų eksplikacijoje yra nurodyta, kad šiame pastate įrengta elektros skydinė (T. 1, b. l. 9), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad transformatorius buvo įrengtas pastačius gamyklą ir įrengus elektros įrenginius gamyklos poreikiams tenkinti, todėl jis ginčo patalpoje atsirado teisėtai, ir tai yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios atsakovui nereikia įrodinėti. Tuo tarpu ieškovas, teigdamas priešingai, turėjo pateikti šią aplinkybę paneigiančius įrodymus (rašytinius ar kitus įrodymus) CPK 177 straipsnyje ir 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, kad ieškovas nepateikė tokių įrodymų, o tik ieškinyje, vėliau kasaciniame skunde nurodė argumentą, jog tam tikros faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad elektros įrenginiai ginčo patalpose yra įrengti teisėtai. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta nepagrįstu, nes ieškovas, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad energetikos objektai ieškovui nuosavybės teise priklausančiame pastate įrengti neteisėtai.

Teisėjų kolegija, sutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad energetikos objektai ginčo pastate įrengti teisėtai, atmeta kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalies taikymo ir nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai taikė šią teisės normą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 4.37 straipsnį, apibrėžiantį nuosavybės teisės turinį, savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Aiškinant šią teisės normą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir ši išvada išplaukia tiek iš nurodytos teisės normos, tiek iš CK 4.39 straipsnio 1 dalies, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, t. y. savininkas gali nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad iš ginčo pastate esančios elektros skydinės elektros energija yra tiekiama keturiems vartotojams, yra techninė galimybė šiems vartotojams tiekti elektros energiją per kitą transformatorinę pastotę, esančią maždaug per 50 metrų nuo ginčo pastato. Jau buvo minėta, kad savininkas turi teisę laisvai ir nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę tik nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų. Ieškovas turi teisę ginti savo, kaip pastato savininko, teises ir interesus, tačiau taip pat privalo užtikrinti kitų asmenų interesus ir ginti savo teises tik įstatyme nustatytu būdu, t. y. tokiu atveju vykdyti statinio savininkui Energetikos įstatyme nustatytą pareigą savo lėšomis iškeldinti energetikos objektus. Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad energetikos objektai, priklausantys energetikos įmonėms, tačiau esantys kitų savininkų žemėje ar statiniuose, esant galimybei gali būti rekonstruojami ar perkeliami žemės ar statinių savininko ir energetikos įmonės susitarimu; tokiu atveju žemės ar statinio savininkas apmoka energetikos įmonėms rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Ši teisės norma yra imperatyvi ir, tiek esant statinio savininko ir energetikos įmonės susitarimui, tiek jo nesant, suteikia statinio, kuriame yra įrengti energetikos įmonėms priklausantys energetikos objektai, savininkui teisę ginti savo pažeistas teises iškeldinant iš pastato energetikos objektus, tačiau šioje teisės normoje yra imperatyviai nurodyta, kad energetikos objektų perkėlimo išlaidas turi apmokėti pats savininkas, kuris nagrinėjamu atveju nenori vykdyti šios, įstatyme nustatytos, pareigos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl šio kasaciniame skunde nurodyto argumento nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Nuosavybės teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl atsiradus naujoms teisės normoms, reglamentuojančioms ar nustatančioms naujus ar papildomus reikalavimus savininkams, šios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, kad naujosios teisės normos įsigaliojo jau egzistuojant anksčiau atsiradusiems nuosavybės teisiniams santykiams. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ginčo pastatus nusipirko 1997 m. gegužės 26 d., t. y. galiojant 1964 m. CK, kurio 96 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leido, savininkas privalėjo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei; ieškinys teisme pareikštas jau galiojant naujajam CK, todėl, minėta, esant tęstiniams nuosavybės teisiniams santykiams, ieškovas, kaip ginčo pastato savininkas, įgyvendinti teises, susijusias su nuosavybės teise, gali remdamasis naujuoju CK, kurio ketvirtosios knygos antrajame skirsnyje įtvirtintas servituto institutas. CK 4.124 straipsnyje nustatyta, kad servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus ginčijamas Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnis yra specialioji teisės norma Civilinio kodekso atžvilgiu. Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas nuosavybės teise įsigijo tik ginčo pastatus, neįgijo žemės, tačiau pagal nurodytą teisės normą servitutas energetikos objektams eksploatuoti gali būti nustatomas ir kitam nekilnojamajam daiktui (ne tik žemei), o nagrinėjamu atveju tai būtų ginčo pastatas 5G1/p. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad servitutas nekilnojamajam daiktui gali būti nustatomas siekiant užtikrinti tinkamą ir nepertraukiamą energetikos objektų eksploatavimą, aptarnavimą, remontą ir naudojimą, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisingas išvadas dėl viešojo intereso, siekiant užtikrinti tinkamas ir nepertraukiamas elektros energetikos įmonių teikiamas paslaugas pagal Elektros energetikos įstatymą ir Energetikos įstatymą.

Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl CK 4.39 straipsnio aiškinimo ir nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai”, Kauno elektros tinklai (Nr. 3K-3-896/2002; kategorija 25.2). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas CPK 4 straipsnyje įtvirtino vienodos teismų praktikos formulavimo nuostatą ir nurodė, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Analizuojant šią nuostatą kartu su Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu, darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami kitas bylas, kai tenka taikyti tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, privalo atsižvelgti tik į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose šio teismo nutartyse (nutarimuose) esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie yra suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra analizuojamos kitos aplinkybės (dėl 1964 m. CK 96 straipsnio aiškinimo) negu nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesirėmė kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalį ieškovas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka (reikšdamas atskirą ieškinį teisme) reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jis, kaip pastato, kuriam nustatytas servitutas, savininkas, patirs dėl naujų perdavimo ar skirstomųjų tinklų tiesimo ir kitų elektros įrenginių įrengimo bei elektros energetikos įmonių veiklos, aptarnaujant šiuos tinklus ir įrenginius.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą savo lėšomis iškelti iš ieškovui priklausančių patalpų transformatorinės elektros įrenginius, tinkamai taikė Energetikos įstatymą ir Elektros energetikos įstatymą, reglamentuojančius elektros įrenginių perkėlimo išlaidų pareigos paskirstymą, nepažeidė savininko nuosavybės teisių ribojimą nustatančių materialinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, todėl nėra pagrindo juos naikinti kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl taip pat nesudaro pagrindo juos naikinti kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Romualdas Čaika

Algimantas Spiečius